literatūros žurnalas

Traci Brimhall. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2

Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius

Dauguma kritikų sutaria, jog JAV poetės ir literatūrologės Traci Brimhall (g. 1982) eilėraščiuose persipinantys kasdienybės fragmentai ir siurrealistiniai vaizdiniai tik sustiprina veržlių, dinamiškų jos tekstų, kuriuose daugiausia nagrinėjamos virsmo ir pasiaukojimo temos, paveikumą. Čia skaitytojas nukeliamas į kitą, tarp sapnų ir prisiminimų balansuojantį pasaulį, savotišką limbo, kuriame jokiems dėsniams nebepavaldus laikas virsta klampia, lipnia mase. Autorė jau yra išleidusi dvi poezijos knygas: pirmoji „Rookery“ poetei pelnė Crab Orchard Series premiją (2009), kuris teikiamas už geriausią poetinį debiutą, o už „Our Lady of the Ruins“ T. Brimhall apdovanota Barnardo koledžo įsteigta jaunųjų poečių premija (2011). Netrukus JAV knygynuose turėtų pasirodyti ir trečiasis jos eilėraščių rinkinys, „Saudade“.

 

 

Išgyventi revoliuciją

 

Tikrai myliu tą velniūkštį. Jis ateina į mano lovą
visoje rūstybėje ir palaimoje, su
mano vyro barzda, ir sušnabžda, papasakok, ką
tu įtari. Kiekvienąsyk mane taip pat apgauna,
tik niekuomet taip pat nenubaudžia.
Nepamenu, ką jam įteikiau, bet, pasak jo,
turiu įgimtą potraukį raudonai spalvai. Bučinio raudonai.
Malonumo raudonai.
Prinokusios guaranos, jaguaro akių raudonai,
kada šis naktį sėlina po kaimą. Raudonai tarsi tas vaikas,
kurį pagimdžiau, jis įkvėpęs vos dusyk ir miręs.
Mėsos strampas vietoj galvos,
raudonas. Persmeigtas Kristaus šonas, raudonas.
Nusidėjėlei reikia
savo nuodėmės, ir aš myliu savąją. Manoji sugrįžta
su odele po pirštų nagais, ledo kubeliu
ant liežuvio, ir uždengia mano veidą giesmynu.
Niekuomet neprašau stebuklo, tiktai pakankamai stiprybės,
kad išlaikyčiau jo svorį. Kasdien džiaunu skalbinius
ant virvės, vengdama kiekvieno šešėlio. Kasnakt
jis įšliaužia pro langą, ir aš užmoku savo reputacija.

 

Preliudas revoliucijai

 

Mes prieiname prie kalėjimo langų ir prakišame cigaretes,
mandarinus
ir jodą pro grotas. Bet ką, kas, mūsų manymu,

galėtų išgydyti vyrą. Žudikai bučiuoja mums pirštus.
Samdiniai dainuoja mums romansus apie nenutrūkstamą
šviesą,

kol adome jų marškinius. Dvikalbiai galvažudžiai
viena kalba rauda, kita pasakoja jaunystės istorijas.

Mes sulankstome ir išskleidžiame savo skaras, ir vyrai
prisimerkę žvelgia
į saulės šviesą, iš vilties netekę žado. Kai kuriomis dienomis
jie painioja

savo narvo sienas su savo oda. Kai kuriomis dienomis –
su dangumi. Jie regi savo mirtis prakaite, patamsinančiame

mūsų sukneles. Kad pasaldintume valandas, dalinamės
paskalomis
iš miesto, kaip kuratoriai pašalino dramblio širdį

iš muziejaus, mat ši puldavo plakti, vos kuris
įsimylėjęs į ją pažvelgdavo, kaip skrodėjas rado mailiaus,

plaukiojančio nuskendusios merginos plaučiuose. Jie
klausia, ar tiesa,
kad vergai laivuose prirakinami vienas prie kito, idant
nesižudytų.

Mes sakome, jie niekada nebus laisvi. Jie perspėja mus,
vieną naktį netrukus
teisėjas nubus lovoje, pilnoje vapsvų,

tuo tarpu kitapus miesto budintis sargas apstulbęs spoksos
į ratu skriejančius drugius prieš suvokdamas, jog dega.

 

Prašymas

 

Šventykloje, skulptūros delne pajuoduoja kriaušė.
Paukščiai vagia grūdus. Vyriškis užlipa laiptais
laikydamas savo nutrauktą ranką, bet joks stebuklas
neįvyksta.

Jo kūnas atsisako pareikšti teises į tai, ko neteko.
Moteris balta suknele laukia, kol atsidurs šešėlyje,
pešiodama savo blakstienas – vieną už arklius,

vieną už lietų, vieną už plaukelius ant jos
meilužio rankų. Ji trokšta atgauti savo
skaistumą, sugrįžt į tą rytą, kai jos oda

buvo nauja ir tobula, kai jos burna dar tiko
prie motinos krūties. Tu ateini paklausti, ar tiesa,
kad angelai verkia, iki kol jų veidai tampa žmogiški,

ir ar mirusieji gali ištrūkti iš savo kapų, paskui
pagauni vėją, šiam įskriejus į skulptūros burną,
ir įsakai jam keltis ir eit.

 

Pro tamsų stiklą

 

Tu skaičiavai dienas šaltomis jų tylomis.
Nakčia, vilkai ir vyrai kruvinomis rankomis
kolonizuodavo tavo sapnus. Kai paskutinį kartą tave
aplankiau,
sakei, kad savo kambaryje uždarei negyvą moterį,
kuri tau liepė badauti, jog padarytum vietos Dievui,
tad leidau jiems duoti tavo kūnui pakankamai
elektros,
idant jį nuramintų. Nebijok. Ateitis nėra persirengusi
miegu. Tai tango. Krioklys tarp
dviejų šalių, upė, kuri bandė tave nuskandinti.
Miestas, kuriame žmonės šneka kalba,
kurią galima imituoti, jei reikia. Rankos vaikų,
vagiliaujančių tavo tuščiose kišenėse. Dviračiai
su skambučiais, vidurnaktį skardinčiais gatvėse.
Išlipk iš rūsio. Ne viskas prarasta.
Prieš patekant saulei – mėnesiena medžiuose,
prieš jiems nugriaunant slėptuvę – džiaugsmas.

 

Povandeninė evangelija

 

Jūra ištroškusi, ir po laivu sujuda
banginio šešėlis, pykstantis ant inkarų, harpūnų
ir nugairintų undinės krūtų pirmagalyje.

Jūreiviai nurenginėja mėsą ant denio
ieškodami riebalų, nukerta galvą ir išvarvina
taukus. Jų rankos visą naktį ilsisi ant jų veidų.

Ne iš gėdos. Ne. Jų delnai nusėti kruvinomis pūslėmis,
bet jų riešai kvepia moterimis. Dvėsdamas
banginis girdi savo motiną, dainuojančią vos už poros mylių

sieksnio gylyje. Tai dėl negailestingo meto,
tai dėl vizijų, kylančių iš sudaužytos banginės širdies,
staugia liūdnas Zodiako giesmes miegantiesiems.

Ausyje yra trys kanalai, du ovalūs langai,
vienas gražiojo negyvėlio balsas. Vienas pabaigos himnas.
Viena proto redakcija tarp plaktuko smūgių,

dieviškos muzikos ir bendro priešo pažadas. Šviesos
nusigręžia
vyrams verčiantis hamakuose, jų širdys verčia
povandeninę evangeliją, domisi, ar jie girdi naivias

moterų meilės dainas, ar kurčių angelų karo giesmes.
Rytoj jie žudys paukščius, nes šie pernelyg daug muzikuoja.
Rytoj jie nubus purvinomis rankomis.

 

Nunuodyti liūtą

 

Tebūnie prakeikta ta bevaisė obelis. Tebūnie prakeikta ši
valanda,
sudaužyta pelėdų, tų dangun įsiterpusių meteorų.

Vargonams grojant sau requiem,
angelai rėplioja katedros sienomis
mėgindami sugrįžt atgal į dangų. Pasiimk mano širdgėlą,
maldauju,
tačiau čia tėra vienas liūdesys.

Pažeidžiamiausia ir ištikimiausia
trejybės dalis. Ciklonui palietus

žemę ir pasiūlius rojų tiems,
kurie įžengs jo vidun, puoliau ieškoti liūto slėptuvės.

Peilis mano rankoje troško būti pavojingas.
Dūmai troško suimti liepsnojančio miesto siluetą,

tačiau atidavė jį vėjui. Apnuodijau save
tam, kad nunuodyčiau liūtą, bet man atvykus šis jau buvo
miręs.

Erzinančiai drąsūs grifai vilko jo šonkaulius.
Besimainantis kūnas niūniavo savo gremėzdišką melodiją.

 

Bežemiai

 

Tie, kurie girdėjo žemynus tolstant
vieną nuo kito, privalo melstis

blogybių ir priverstinių stebuklų dievui.
Pranašai pasigriebia skeletus iš katakombų,

kad galėtų paskelbti Ekstazę, kol naktis slepia šešėlius
nuo mūsų. Randame raktus kišenėse,

bet durų, kurioms šie tinka, – niekuomet.
Temstant prie laužo paliekam

antpirštį, kulką ir perlą, apyaušriu jų nebėra.
Išdardame į dykumas tam, kad pajustume,

kaip prakaitas virsta druska mūs raktikaulių duburiuos.
Kopose orientuojamės pagal žvaigždes ir barškuoles.

Trokštame ne Gralio, tik keliauti link
savo ilgesio. Trokštame rasti tuščią kapą.

Pasirodyk, šnabždame, nors turime omenyje,
išmesk mums mėnulio nudegintą kūną. Išlik neaprėpiamas,
smarkus

ir nežinomas. Daina gyvena liepsnelėje, dainuoja ji
ar ne. Todėl ir muzika. Todėl ir maskaradas.

Todėl raudotojai, sodinantys belapes antbarzdes, reiškia:
jie matė tavo žaizdas iš arti, nors ir mėgino jas paliesti.

 

Šeimos portretas kaip atomazga

 

Ta naktis, kai mama pamiršta paskambinti, ir tėvas galvoja,
spėju, ji mirė, o man teks vienam užauginti mudviejų sūnų.

Ta naktis, kai sūnus sako negalįs miegoti, nes mėnesiena
beria užuolaidas, ir mama galvoja, Dieve brangus, neleisk
jam būti

panašiu į mane, visada su pagarbia baime žvelgiančią į kitų
kančią
būdu, kuris yra pusiau empatija, pusiau geismas, būdu,
kuriuo ji svajoja

apie baltų triušių gaudymą už ausų ir rausvos
jų akių želė lietimą, vedama labiau smalsumo negu
švelnumo.

Tas rytas, kai tėvas sako, dabar suprantu, kodėl žmonės lieka
kartu dėl savo vaikų, ir mama galvoja, turbūt tai reiškia

didžiulę jo meilę jųdviejų sūnui, o ne blėstantį susižavėjimą ja.
Tėvas manosi kažką pametęs, tačiau jis turi savo raktus,

savo akinius, visos kojinės ir jų poros tvarkingai sukištos
kartu.
O mama galvoja apie tai, kiek degalų yra automobilyje,

kiek toli ji galėtų nukakti prieš sustodama. O sūnus
nori sužinoti, ar tas šaltumas, sukantis ratus aplink širdį,

vadinamas Dievu, bet, dar prieš jo tėvams įeinant į kambarį,
balti žiedlapiai pranyksta jo šešėlyje tarsi išvada.

Philip Schultz. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Philipas Schultzas (g. 1945) – amerikiečių poetas, bene geriausiai žinomas kaip prestižinės Niujorko kūrybinio rašymo mokyklos „The Writers Studio“ įkūrėjas ir vadovas.