literatūros žurnalas

Vahagn Grigorian. Orvaizdis. Apysaka

2017 m. Nr. 2

 

Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė

Šių metų vasario 9 dieną minime 70-ąsias poetės ir vertėjos Marytės Kontrimaitės gimimo metines.
Publikuojame vieną iš paskutiniųjų kūrėjos, suteikdavusios progų susipažinti su geriausia šiuolaikine armėnų literatūra, darbų – Vahagno Grigoriano apysakos „Orvaizdis“ vertimą.
Tai nebe pirmas „Metų“ skaitytojo susitikimas su šiuo armėnų rašytoju, M. Kontrimaitės rūpesčiu lietuviškai žurnale jau publikuota apysaka „Paukščio siela“ (2006) ir apsakymas „Akimirka“ (2007).
V a h a g n a s   G r i g o r i a n a s  1942 m. gimė Jerevane, 1964-aisiais baigė Jerevano universitetą, kur studijavo filologiją. Nuo 1995 m. gyvena Lietuvoje. Išleido vienuolika prozos knygų, nemaža jo kūrinių išversta į kitas kalbas. Į armėnų kalbą rašytojas išvertė Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ ir Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ (kartu su žmona Nora Grigalavičiūte).

 

Kad ir kiek praradimą svarstytum,
jo nebeatkursi.
Grigor Narekaci

Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia, jis pravėrė duris, pažvelgė laukan, bet ten nieko nebuvo, tiktai tolumoje, gatvės gale išvydo tolstančią nugarą. Šen ten pašnekėjo, papasakojo vienam kitam, kažkuris prisiminė, kad kažkas lyg ir stovėjo po jo langu, o dar kitas – kad lyg ir šlepsėjo ant jo slenksčio.
Mums atrodo, kad taip ir prasidėjo ta istorija. Prasidėjo ir nesibaigė. Vienas pamatė kažką iš nugaros ir pamanė, kad ten Sanasaras. Neva atpažino ir papasakojo kaimynui, kitam, trečiam, ir nežinia kuris iš jų prisiminė, kad ir pats matė žmogų, panašų į Sanasarą. Ir vėl pasklido kalbos, o tam, kuriam pasigirdo, kad jį šaukia, dabar atrodė, kad aną naktį tolstantis nepažįstamasis taip pat buvo panašus į Sanasarą. Ir jau nebeįmanoma buvo sustabdyti gandų, lyg riedančio ir augančio sniego kamuolio. Greitai pradėta šnekėti apie žmogų, kuris naktimis vaikšto po mūsų gatvę. Vos užgęsta visos šviesos, vos tik visi atsigula į patalą, jis pasirodo. Ir lieka ligi prašvintant. Dabar sunku pasakyti, kas jį tikrai matė, bet beveik kiekvienas buvo įsitikinęs, kad jei ne jis pats, tai kas nors kitas nakčia atitraukė užuolaidą ir pamatė arba atidarė duris ir išvydo. Ir jau visi atpažino, kad čia Sanasaras. Ant naktį iškritusio sniego pamatydavo jo pėdas – to, kuris visą naktį pirmyn atgal vaikščiojo mūsų gatve. Sniegas užberdavo pėdsakus, bet jis vis žingsniuodavo, palikdamas naujus. Galų gale prisiminta, kad dabar vasaris. Prisiminus neliko jokių abejonių.
Taip sugrįžo Sanasaras Mnacakanianas. Taip Sanasaras po mirties vėl įėjo į mūsų gyvenimą. Kad tai tikrai jis, niekas nebeabejojo. Nė vienas nebemanė, kad tai neįmanoma. Pasaulyje yra tiek nepaaiškinamų dalykų, tiek neįmintų mįslių, ir kuris išdrįstų tvirtinti, kad jam žinoma mūsų egzistencijos paslaptis, kad jis žino, kodėl žmogus ateina į pasaulį ir kodėl išeina, arba – kas tas jo atėjimas ar išėjimas. Taigi, mes įtikėjome. Įtikėjome ir leidome, kad Sanasaras grįžtų. Arba gal jis mūsų neatsiklausė, paprasčiausiai grįžo, ir mes su tuo susitaikėme. Mums, matyt, to seniai reikėjo.
Jis grįžo ir iš karto įėjo į mūsų gyvenimą taip užtikrintai, kad motinos įprato Sanasaru gąsdinti savo vaikus: „Miegok, o tai Sanasaras ateis“, „Valgyk, o tai pašauksiu Sanasarą.“ O sprindžio didumo vaikiukui, spoksančiam į aptemusį langą, girdint vėjo švilpimą, nesunku išsigąsti. Siunčia jį ko nors atnešti iš kaimyno namų, tas mažius sako: „Tamsu.“ – „Tai kas, kad tamsu?“ – „Bijau.“ – „Na, varliuk, ir ko bijai?“ – „Sanasaro…“ Kad ir kiek ramdėme savo moteris, kiek stengėmės paprotinti savo vaikiščius, vis tiek naktis jau buvo Sanasaro metas. Bet mums atrodė, kad Sanasaras neturėtų įsižeisti. Juk ne visiems Dievas davė vienodai proto ir širdies. Neturėjo įsižeisti, nes gerai mus pažinojo. Manome, kad grįždamas jis tam buvo jau pasiruošęs, neturėjo iliuzijų. Manome, kad netgi turėjo būti patenkintas, nes kad ir skirtingai, visi priėmė jo sugrįžimą. Gal tik vienas iš dešimties suprato, kodėl jis grįžo, šiaip ar taip, tada kiekvienam atrodė, kad kaip tik jį pašaukia, prie jo lango šmėsteli, pabeldžia būtent į jo duris.
Atsitiko nesuprantamas, nepaaiškinamas dalykas – staiga pasaulis pasidarė ankštas ir nykus, daug labiau, negu buvo tikrovėje, savas kūnas pavirto kalėjimu, žmogus prisipildė nesuvokiamo liūdesio, nežinia ko ilgėjosi ir anapus užuolaidų matė kažką, vaikščiojantį per visą naktį, ant šviežio sniego rytais rasdavo pėdas. Ir net kai atrodydavo, kad šaukia ne mus, kad liečia ne mūsų duris ar langą, arba kai tingėdavome keltis iš patalo atidaryti durų, atitraukti užuolaidos, vis viena jis būdavo su mumis. Todėl, kad gulėdami lovoje mes girdėdavome, kaip po jo kojomis girgžda sniegas. Ir net kai nei girdėdavom, nei matydavom, kai naktis būdavo tyki, jis vis tiek apsireikšdavo. Po mūsų užmerktų akių vokais. Įsisiautęs į ilgą paltą, rankos kišenėse, raukšlėtu neįžvelgiamu veidu, iš lėto žingsniuojantis, tai yra toks, kokį jį matėme prieš mirtį, jo paskutinę žiemą, paskutinį vasarį. Matyt, Sanasaras nusprendė nuo šiol mūsų vienų nepalikti, o mes nežinojom, kaip nuo jo išsivaduoti. Bandydavom, kai pasaulis tapdavo ankštas, slegiantis, kai imdavom dusti savo kūno kalėjime, kai imdavo smaugti liūdesys ir ilgesys, kai mums atrodydavo, kad jau nebeturime jėgų ištverti. Bandydavom žodžiu, bandydavom mintimis, bet mūsų sielos buvo Sanasaro nelaisvėje, ir dar, ir dar kartą, patys to nesuvokdami, šaukdavomės jo, kviesdavom. Ir jis ateidavo, pasirodydavo mūsų akyse, skardendavo mūsų ausyse ir persmelkdavo mus kiaurai, iškeldavo sielą į paviršių. Ir taip kasdien, kiekvieną naktį. Dabar nebesvarbu, kuris pirmasis išgirdo, kuris pamatė, kuris pasakė, svarbu tik tai, kad Sanasaras sugrįžo.

Pirmosiomis vasario dienomis (dar iki Sanasarui grįžtant arba iki tol, kol jį pamatėme, išgirdome, priėmėme) nutiko dar vienas įvykis: mes, Penktosios gatvės gyventojai nuo seno iki mažo, tapome gana keisto reiškinio liudininkais. Visiškai netikėtai, nes miražas, kurį savo akimis matėme, – retas reiškinys, tuo labiau mūsų kraštuose, ir dar, kaip sakėme, vasarį, kuris tais metais buvo ypač šaltas ir apniukęs. Jei tikėsime sinoptikais, Armėnijos kalnyne tą žiemą nuolat susidurdavo šiaurės orų srautai su Europos ciklonais. Po Spalio švenčių orai subjuro visiškai, taip, kad ir praėjus keliems mėnesiams – vasarį, kai gamta mums pasiuntė miražą, – nebuvo pasikeitę. Iš šiaurės įsiveržusios šalto oro masės Armėnų kalnyne rado palankų prieglobstį, iš Europos žemyno atslinkę ciklonai nešė debesų klodus, ir orų žinovai nuo pat rudens buvo tikslūs kaip niekados: prognozavo, kad vidutinė mėnesio temperatūra bus žemesnė už įprastinę, ir neklydo, prognozavo, kad kritulių kiekis viršys mėnesio normą, ir tai išsipildydavo. Buvo šalta ir debesuota Armėnijos kalnyne nuo jo šiaurinių pakraščių iki Armėnijos Tauro, nuo rytų iki vakarų, ir žvelgiant iš lėktuvo nesimatė nei Širako, nei Lori, Sevano ar Ararato lygumos, paskendusių tankaus rūko jūroje, išplitusioje ir toliau – į Karso plokščiakalnį, Bulanicho ir Mušo lygumas iki Vano ežero, ir matėsi tik dvi vienišos viršukalnės – Aragacas ir Araratas. Neabejotinai buvo iškilęs ir Siphanas, bet jis stūksojo toli nuo mūsų orlaivių trasų, kurios driekėsi iš šiaurės ir rytų, o užsibaigė Zvartnoco oro uoste. Taigi, šiaip ne taip parsigavę namo (dėl tiršto rūko Zvartnocas dažnai būdavo uždarytas), kalbėdavom apie dvi iš lėktuvo matytas viršukalnes – kairėje Aragacas, dešinėje – Araratas. Nusileisdavome su įvairiais įspūdžiais, pasidalydavom nuomonėmis, bet viena buvo aišku – atmosferos poslinkiai buvo mums nepalankūs. Kad tai suprastum, neturėjai būti sinoptiku ar kasdien atkeliauti iš svetur, galėjai neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, nežiūrėti televizoriaus (jų pranešimuose sniego ir šalčio buvo į valias), galėjai nesiklausyti miglos jūros ir vienišų viršukalnių pokalbių, kurie per tuos mėnesius virto legendomis, užteko, kad gyveni Penktojoje gatvėje. Atšiauri žiema įėjo į mūsų būtį ir buitį. Nieko gero negalėjai tikėtis iš atseit pavasariško, o iš tiesų permainingo ir nepatikimo kovo, ir dabar mes buvome visiški žiemos belaisviai. Kalnų rajonuose dieną naktį termometrai rodė dviženklius skaičius žemiau nulio, o Ararato lygumoje, nors gyvsidabrio stulpelis retsykiais ir pakildavo iki nulio, slūgsojo tirštas rūkas.
Balti ir pilki tumulai atslinkdavo nuo aplinkinių kalnų, šliauždavo šlaitais žemyn, risdavosi per stogus ir šaligatvius, užpildydami tuščias ertmes, uždengdami viską, ir netrukus atsidurdavome beveik nerealiame pasaulyje. Gatvių žibintai tik išryškindavo rūką, drumstos mašinų šviesos atrodydavo lyg vaiduokliai, ir negalėdavai patikėti, kad šiame nedaiktiškame pasaulyje kada nors pasieksi namus, kad pasaulis kada nors atgaus tau pažįstamas formas. Vidurdienį rūkas tiek pakildavo, kad matytume vieni kitus, o Zvartnoce nusileistų lėktuvai, tačiau tai paprastai reikšdavo, kad netrukus ims snigti arba užeis speigas. Taigi, nenusikalsdavome, jei kartais ir būdavome nepatenkinti likimu, tačiau žinojome, kad vienintelis mūsų ginklas – kantrybė. Tiesa, pavargdavome, bet nepamiršdavome, kad viskam savas laikas: žiemą – žiema, pavasarį – pavasaris, ir apskritai, kiek mums žinoma, tik vieną kartą iš dangaus byrėjo mana. Ir labai tikėtina, kad būtume užmiršę tą dieną, kaip ir daugumą ankstesnių, kad nė rūko ir viršukalnių legenda nebūtų padėjusi, jei pirmosiomis vasario dienomis, kaip jau sakėme, nebūtų mūsų aplankęs miražas.
Nors kas žino, gal ir klystam. Vienišos viršukalnės mums gana ilgai nedavė ramybės, jos buvo lyg ir tos atšiaurios žiemos simbolis. Net patys didžiausi namisėdos, ne tik nė sykio neįlipę į lėktuvą, bet ir apskritai nedažnai iškišantys nosį iš namų, ir tie gerai žinojo, kaip iš viršaus atrodo Aragacas ir Araratas (iš apačios, žinoma, seniai nematė nei vieno, nei kito). Keistoka priskirti prie namisėdų vyriausiąjį Sanasaro sūnų – neramų, visą gyvenimą tai šen, tai ten klaidžiojantį Vasaką, bet liga padarė savo. Po Spalio švenčių jis pateko į ligoninę, buvo išrašytas gruodžio viduryje, gulėdamas namie sutiko Naujuosius metus ir tik nuo sausio pabaigos trumpam išeidavo pasivaikščioti.
Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jis susitiko Vardušą Zakarian. Pastaraisiais metais, kai Zakarianai, taip sakant, padarė pažangą – iš savo seno namo persikraustė į naujo daugiabučio antrąjį aukštą, Varduša labai pasikeitė. Trisdešimt metų, pragyventų mūsų gatvėje po to, kai Zakaro tėvai ją atrado ir atsigabeno iš jos gimtojo Lori kalnų rajono kaimo, tiek nepakeitė Vardušos, kiek šitie daugiabutyje praleisti keleri metai. Trisdešimt metų mūsų gatvėje ji skleidė apkalbas (dėl to visai nebūtina atitekėti į Jerevaną), o štai dabar, stebėdama tolumas iš savo antrojo aukšto, pasijuto nutolusi ir pakilusi ne tik virš savo gimtojo Lori, bet ir virš Penktosios gatvės, susiprato esanti pašaukta ne švaistyti gyvenimą ant žemės, o – skraidyti.
Varduša taip pamėgo padangių aukštybes, kad jau keletą metų beveik neišlipdavo iš lėktuvų. Skrydžio pasiilgusi jos siela nulakdindavo ją į tolimiausius SSRS kampelius, iš kur, kaip kadaise Zakaro bitės iš laukų, ji kiekvieną kartą pargrįždavo namo apsunkusi ir prakutusi. Trisdešimt metų Zakaras išlaikė Vardušą (trisdešimt metų mes valgėm jo medų), o dabar, kai susenęs Zakaras ir pats pasitraukė, ir savo biteles išsiuntė poilsio, civilizacijos skonį pajutusi, pamiršusi savo amžių ir nuovargį, Varduša sėkmingai jas atstojo. Žinoma, ji nerinko nektaro, negamino medaus. Bet Sovietų Sąjungos universalinės parduotuvės, nors ir nebuvo spalvingesnės ir kvapnesnės už Aparano ir Lori pievas, užtat buvo atviros kiaurus metus, ir pakako užmesti akį į mūsiškius, kad būtų aišku, kam ir kiek atiteko Vardušos atgabento laimikio. Kai atsirėmusi į balkono turėklus Varduša stebėdavo Penktąją gatvę ir mus, nesunku buvo spėti, kad ji žiūri ir svarsto, ko mums trūksta, kas kam tiktų.
Didi buvo Vardušos meilė kelionėms oru, beribis buvo jos rūpinimasis mumis, ir nedaugeliui pavykdavo atsispirti jos žavesiui. Viena iš tų retų išimčių – Vasakas Mnacakanianas, kuris, saugodamas ištikimybę gimtinės lengvajai pramonei, Vardušos arti neprisileisdavo. Tačiau šios tai visai netrikdė. Kaip minėjome, Vasakas ją sutiko per vieną iš pirmųjų po ligos savo pasivaikščiojimų. „Viskas bus gerai, broleli Vasakai, – tarė Varduša, – gyvuok, būk linksmas. Patikėk, pasaulyje nėra tokio dalyko, kuris būtų vertas, kad kamuotumeisi ir liūdėtum.“ Vasakas nežinojo, ar Varduša vakar išlipo iš lėktuvo, ar prieš mėnesį, vėl skris rytoj ar po mėnesio, bet paklausė: „Kaip skrydis, Varduša?“ – „Neklausk, broleli Vasakai, – atsiduso Varduša, – parą išsėdėjom Domodedovo oro uoste, paskui pranešė – Jerevanas atviras, išskridom, bet nusileidom Rostove, dar parą ten išbuvom. Iš Rostovo galėjau persėsti į kitą lėktuvą, bet daug daiktų turėjau.“ – „Aišku, Varduša, aišku“, – palinksėjo galva Vasakas, bet Varduša nenusiramino. Jai, matyt, atrodė, kad kiekvienas oro uostas pats nustato sau oro sąlygas pagal turimą pagarbos savo gyventojams ir rūpesčio jais laipsnį, ir jautėsi įžeista iki širdies gilumos tokių neregėtų Zvartnoco akibrokštų, ir net nesiklausė Vasako pasakojamos legendos apie rūką bei kalnų viršūnes. „Kokia neganda, broleli Vasakai, ne vieną dieną, ne dvi, jei taip toliau, kas mūsų laukia? Maskvoje – saulė, visą kelią – saulė, tik mūsų krašte – rūkas. Ničnieko nesimato, jei nebūtų Ararato ir Aragaco, lakūnai turbūt net nerastų Jerevano.“ Varduša nuoširdžiai nerimavo ir tas buvo aišku net Vasakui Mnacakanianui.
Nepalankūs orai užgavo įvairių sielų įvairias stygas, bet visi nuoširdžiai nerimavo. Taip pat ir Artavazdas Sanojanas. Jis mūsų gatvėje buvo retas svečias, tačiau, kai atvykdavo namo, vos ne kasdien aplankydavo Vasaką. O po teisybei – ateidavo jo kankinti. Stambus, gremėzdiškas, garsaus, šiurkštaus balso, neišmanantis paprasčiausių mandagumo taisyklių – jis kėlė susidomėjimą net mums, regėjusiems įvairiausių žmonių. Jis, beje, paprastai ateidavo įgėręs. Tikras kalnų sūnus, saulės ir vėjo nusvidintas, net ilgi metai, praleisti iš pradžių mūsų gatvėje, paskui – Stavropolio krašte, jo nepakeitė. Nuo rudens jis keletą kartų buvo atskridęs į Jerevaną ir kaskart žiūrėdamas iš viršaus neatpažindavo Armėnijos. Sustojęs Vasako galvūgalyje jis griausmingai aiškindavo, kodėl išvažiavo iš Armėnijos: „Prakeiktas kraštas, brolau, netinkamas gyventi, čia arba glembi nuo karščio, arba drebi iš šalčio.“ Kad ir kokiu reikalu Artavazdas apsilankydavo – pasipuikuoti ir pasigirti, ar, atvirkščiai, graudžiai nužemintai pasiteisinti, lyg tarp kitko būtinai pridurdavo: „Iš viršaus pažiūrėjom ir matėm tą patį – šioje šalyje be kalnų ir miglų daugiau nieko nėra.“ Jo sugrubusioje sieloje, matyt, viskas buvo sustabarėję, negimdavo ten gilių jausmų ar minčių, bet jis vis tiek negalėjo užmiršti, ką matė, ir kabinėjosi prie vargšo Vasako: „Tik migla ir du kalnai, brolau, – tiek ir tėra.“ – „Nori pasakyti – mums tik tiek liko?“ – pradžioje naiviai paklausdavo Vasakas, akivaizdžiai pervertindamas Artavazdo geranoriškumą. „Ar liko, ar neliko – tiek tėra“, – atsakydavo šis ir netrukus net Vasakas suprato, kad su juo reikia kitaip kalbėti. „Pora šeimų, mielasis, pora namų, broleli, o dar prašom – rūkas“, – sakydavo Vasakas, taikydamas į Artavazdo susidvejinimą tarp Penktosios gatvės ir Stavropolio, bet kaip tik dėl šitų dalykų Artavazdas turėjo kitą nuomonę, vis ateidavo ir ateidavo pas Vasaką pasiteisinti ir apginti savo kalnų ir rūkų teoriją. Artavazdas* ateidavo, Vasakas prašydavo išeiti ir daugiau niekada nebeperžengti jo slenksčio, Arto paklusdavo, bet išėjus jam kaskart sukildavo jausmai, vėl priversdavę jį gerti, įkaušęs paklusdavo savo užsispyrimui ir netrukus vėl pasirodydavo Vasako namuose. Prikaustytas prie patalo Vasakas buvo patogus klausytojas, taip sakant, visada po ranka, bet nuo tokių apsilankymų jam grėsė dar vienas infarktas. Padėtis ypač pablogėdavo Arto susivienijus su Mnacakanu, Vasako sūnumi, kurio blausios akys, vos pamačiusios išsipūtusią Arto kišenę, užsiliepsnodavo kone pagoniška ugnimi. Arto buvo užsispyręs ir dosnus, o Mnacakanas – geras sąjungininkas, bet, kad ir kiek jiedu stengėsi, laimei, jiems nepavyko Vasakui išprovokuoti antro infarkto. Priešingai, Vasakas pamažėle taisėsi ir sausio pabaigoje, kaip jau sakyta, atsistojo ant kojų ir kartkartėm išeidavo iš namų. Per sniegą atbrisdavo iki daugiaaukščio, sustodavo po jo arka, susimąstęs stebėdavo gyvą prospekto judėjimą ir tada atrodydavo, kad didžiulis pastatas tarsi užgriuvęs jam ant pečių.
Prie viso šio gelžbetonio dar reikėtų pridėti visų gyventojų kilogramus, – ir Samvelo – Vasako mylimo sūnėno, Sanasaro mylimo vaikaičio septyniasdešimt penkis, nors sausio pabaigoje jis atrodė gerokai sulysęs, vargu ar besvėrė septyniasdešimt. Bet Vasakas visai ne tai turėjo galvoje, kai kartą, susitikęs jį po arka, pasakė: „Įsivaizduoji, visiškai nejaučiu tavo svorio.“ – „Žinau žinau, – atšovė Samvelas, – kvailiai neturi svorio, nes yra tušti.“ – „Gerai, kad nors tiek žinai“, – atrėmė Vasakas. „Dėde, tu teisus tūkstantį kartų, tik aš neturiu ūpo tai svarstyti“, – tarė Samvelas, bet Vasakas, lyg jo neišgirdęs, tęsė: „O štai tavo žmonos artimųjų kilogramus jaučiu, jie sveria tonas. Man atrodo, kad juose daugiau betono ir geležies, negu sudėta į šitą namą.“ – „Niekas tavęs neprašė čia stovėti“, – susierzinęs atkirto Samvelas. „Negaliu, – atsakė Vasakas. – Tai mano pareiga. Jei manęs nebus, ir jų neliks. Jie sėdi man ant sprando. Kartais atrodo, kad tai dėl jų svorio likau mažo ūgio. Esu mažas stipruolis, laikantis ant kupros armiją parazitų ir visa, ko reikia, kad jie būtų sotūs ir patenkinti.“ – „Iki pasimatymo, dėde“, – ryžtingai tarė Samvelas ir atidarė laiptinės duris. „Lipk ramia sąžine, – jam iš paskos šūktelėjo Vasakas, – tavo svorio – kartoju – visai nejaučiu, esi lengvas lyg pūkelis.“ Liftas užkeldavo Samvelą į septintą aukštą (arba į septintą dangų, kaip kadaise atrodė įsimylėjusiam vaikinui). Tą laimę jis gavo vesdamas. Ir buvo nubaustas. Nors gyveno Penktosios gatvės pradžioje, jis, kitaip nei Zakarianai, neturėjo net galimybės jos stebėti. Samvelo vieno kambario buto langai žiūrėjo į prospektą, tad, kad ir kiek jo siela daužėsi į sienas, kad ir kiek ilgėjosi, galėjo atkakti pas mus tik mintyse. Jo padėtis buvo nepavydėtina, bet, jei jau trenkęs durimis nenusileisdavo žemyn ir neateidavo pas mus, vadinasi, šiek tiek apsiprato. Ir be reikalo, nes iš tiesų jis ten gyventi neturėjo teisės, butas buvo ne jo, – žmonos. Tiksliau – ten buvo įregistruota tik jo uošvio dukra. Bet kol Samvelo neišgrūdo iš jam nepriklausančios teritorijos, jis sausio pabaigoje nuo ryto iki vakaro mynė iš vieno kampo į kitą, valandų valandas kėpsodavo krėsle arba rymodavo prie lango, žodžiu, duso iš vienatvės. Ir iš visų Penktosios gatvės gyventojų (mūsų sūnus paklydėlis vis dar buvo įregistruotas mūsų gatvėje) Samvelas, ko gero, mažiausiai domėjosi, kaip atrodo Armėnijos kalnynas iš viršaus. Net jei jo žvilgsnis būdavo nukreiptas į prospekto šurmulį, į ant stogų nusileidusį dangų, net jeigu jo ausis pasiekdavo mūsų kalbų ir rūpesčių nuotrupos, sieloje jis vis regėdavo tai, kas kadaise buvo matyta, girdėdavo, kas kadaise buvo girdėta. Trumpai sakant, debesuota ir šalta žiema tvyrojo sieloje šito nelaimėlio sūnaus, kuris ne tik nenusileisdavo iš septintojo aukšto į savo gimtosios gatvės glėbį, bet neįstengdavo nulipti net trijų aukštų žemyn, kad, gindamas savo garbę, išsiaiškintų su uošviais (Samvelo žmona toli nenubėgo, tik iki ketvirto aukšto, kur gyveno jos tėvai). Samvelas liko tūnoti savo padangių celėje, nors ir sverdamas kaip pūkelis (netikėkim, netikėkim Vasaku), vis tik prisidėjo prie savo dėdės naštos. Tačiau tikrasis pūkelis buvo Hasmika, brangioji Vasako duktė, Sanasaro miela dukraitė. Bet ir ji neatitiko Vasako teorijos, nes, nors buvo lengva, seniai įrodė, kad ne tik nėra kvaila, bet ir gali bet ką apvynioti aplink pirštą. Kitaip nei jos pusbrolis, Hasmika nieko nežinojo apie gedinčias viršukalnes ir neišsisklaidantį rūką, ir tai buvo natūralu. Negalėjai jos kaltinti. Ji žinojo viena, – kad jos laiškai pasiekia adresatą, pati irgi gaudavo laiškų, vadinasi, viskas tvarkoje. Jei dėl rūko, apie kurį Hasmika nenutuokė, ir atsirasdavo sutrikimų oro trasoje Varšuva–Maskva–Jerevanas, ji to net nepajusdavo. Anksčiau ar vėliau jos laiškai sėkmingai nusileisdavo Zvartnoce, o iš ten pasiekdavo nekantraujantį adresatą – Hasmikos mamą. Vasakas dukters laiškų neskaitė, nes, pirmiausia, adresuoti buvo ne jam, be to, nuogąstavo, ar jo daug patyrusi širdis atlaikytų laiškų turinį. Bet sausio pabaigoje buvo priverstas (ponia Varduhi pakišo laišką po nosimi) akies krašteliu perskaityti porą dukters žodžių. Kad Vasakas tapo seneliu, žinojom seniai, taip pat, kad anūkas gavo Vasako vardą, bet štai dabar išgirdom, kad Hasmika savo ketverių metų sūneliui, dar nė iš tolo nenumanančiam apie kalnų abėcėlę, įspraudė rašiklį, suėmė pirštelius ir neva sūnaus ranka tyčia kreivomis šleivomis raidėmis armėniškai parašė: „Papik džan“*. Kiek tai prisidėjo prie Vasako pasveikimo, palikim spręsti Hasmikos sąžinei, o mes vis tik pasisaugojom ir Vasako ta proga nepasveikinom. Su juo leistis į kalbas pavojinga, jei nenori, kad ant pašnekovo galvos sukristų visų nuodėmės.
Vasako nuraminti nepavykdavo net Haikaramui Torgomianui, priešingai, šio akivaizdoje jis tapdavo dar iškalbingesnis. Beje, Haikaramo dėka liaudies mitas apie rūko jūrą ir vienišas viršukalnes tapo bendra nuosavybe. Matydavome ir pasakodavome, klausydavomės ir įsivaizduodavome, piešdavom prieštaringiausiom spalvom, tai, kas girdėta, papildydavom vis kitom detalėm, o Haikaramas viską sudėliojo į vietas. Jis niekur neskraidė (nei tiesiogine, nei perkeltine prasme), nežvelgė iš viršaus, viską matė ir suprato nesitraukdamas iš savo vietos, ir netrukus visi žinojom, ką jis matė vakar, praeitą savaitę, prieš mėnesį ir dar nepakilęs į orą žinojo, ką pamatys. „Negalima gamtos reiškiniams suteikti daugiau prasmės, negu jie turi iš tikrųjų, – sako Haikaramas Vasakui, – daugių daugiausia jie šį tą primena, įgauna simbolinės reikšmės. Bet aš džiaugiuosi, kad šiandien mes visi kaip vienas matome tą patį dalyką. Nors ir pusnynų bei speigų kaina. Vienmintiškumo visados mums trūko, tai mūsų silpnoji vieta.“ – „Tikra tiesa, – lyg ir sutinka Vasakas, – atšiauri gamta priverčia žmones progresuoti greičiau, negu ten, kur galima išgyventi vaikštinėjant nuogiems ir kemšant į burną tai, kas auga po ranka.“ – „Be abejo, – savo ruožtu pritaria Haikaramas, – žinoma, jei atšiauri gamta nesukuria žmogui neįveikiamų kliūčių.“ – „Mums, rodos, nesukūrė“, – patikslina Vasakas. „Kaip tik todėl mes labai greitai tapom civilizuota tauta.“ – „Vadinasi, visa kaltė tenka Dievui, – sako Vasakas. – Jeigu kas nors mano, kad jis iš aukštai mūsų nemato, nes dangus toks apniukęs, skaudžiai apsirinka. Erzurume nuo pirmosios dienos švietė skaisčiausia saulė, taip sakant, Dievo akiplotis buvo atviras, jis galėjo viską matyti kuo puikiausiai, bet va – kaip tik tomis dienomis apako. O jei neapako, tai dar blogiau, vadinasi, ramia sąžine stebėjo, kaip mes pralaimime ir traukiamės.“ – „Kodėl tu Dievą prisiminei?“ – stebisi Haikaramas. „Nežinau, – atsako Vasakas, – nejaučiu Dievo nei savyje, nei viršum savęs. Ieškau kaltų.“ – „Kaltų… – Haikaramas patyli. – Erzurume Dievas nei apsimetė nematąs, nei džiaugėsi mūsų atsitraukimu. Jo paprasčiausiai ten nebuvo. Net jei Dievas yra, seniai pasitraukė iš mūsų krašto. Kaip tik po to, kai priėmėme krikščionybę ir tapome dievobaimingi. Maždaug nuo tada, kad ir kaip keistai skamba, Dievas mus apleido.“ – „Viskas aišku, – nusišaipo Vasakas, – mes buvom niekam tikę. Jau tuo metu buvome pardavę sielas velniui.“ – „O kam turėjome parduoti, Romos popiežiui?“ – „Niekam, – karščiuojasi Vasakas, – mes nuo pat pradžių neturėjom sielos.“ – „Pyktis blogas patarėjas“, – visiškai teisingai primena Haikaramas. Vasakas prataria: „Noriu suprasti, kodėl likimas nuo mūsų nusigręžė.“  – „Tikrų kaltųjų paklausk, – sako Haikaramas, – jie turi ką papasakoti.“ – „Pavargau kaltinti svetimus, – atsidūsta Vasakas. – Ieškau to, kas manyje, tavyje, visuose mumyse.“ – „Žinome, kas tai, – linkteli Haikaramas. – Bet dėl senų klaidų nedera rautis plaukų, iš klaidų mokomasi.“ – „O aš ką sakau, – Vasakas atsisėda savo guolyje. – Nesimokėme, nesimokome ir nėra vilties, kad pasimokysim.“ – „Liga tave pavertė pesimistu, Vasakai“, – linguoja galva Haikaramas. „Ne, tą padarė mano vaikai, mokiniai, kaimynai, pažįstami, – vis labiau karščiuojasi Vasakas, – sakyčiau „ir draugai“, bet neturiu tokių. Susirgau, nes netekau vilties, kad prašviesės kada nors jų tuščios sielos.“ – „Nusiramink, Vasakai, nusiramink“, – maldo Haikaramas Torgomianas, bet vis dėlto Vasakas buvo teisus. Todėl, kad viską matydavom tik akimis, girdėdavom tik ausimis. Net grūdelis, įkritęs į mūsų širdis, nesudygdavo. Taip buvo, nors Araratas ir Aragacas šią žiemą priminė skęstančio laivo stiebus. Laivas grimzdo beribėje jūroje, liko kyšot tik stiebai, štai apie ką porino Haikaramas.
Viršuje kyšojo stiebai, o apačioje – nugrimzdęs triumas, kuriame mes, vargšai jūreiviai, bures palikę lemties kaprizams, negirdintys palankių vėjų, apleidę laivo denį ir vairą, užsiėmėm tuščiomis kasdienėmis niautynėmis. Sakytume, kaip laivo triumuose knibždančios žiurkės, tačiau jos jaučia pavojų, o mes – apkurtę, apakę, pajuodę tik rūpinomės atsiplėšti iš gyvenimo kąsnį. Apsiginklavę tiktai kantrybe vietoj gyvenimiškos patirties, pasikliaudami tik viltimi, tikėdami, kad jokia neganda nebus amžina. Kiekvienas galvojome, kad iš skęstančio laivo išsigelbės būtent jis. Manėme, kad jeigu, neduok Dieve, paklusęs proto balsui užlips į denį ir paims vairą į savo rankas, gėrybės atiteks kitiems. Nepasimokėme, nesugebėjome įveikti savęs. Mūsų laivas grimzdo, bet mes ir toliau niovėmės. Beribėse ūkanose gedinčių viršukalnių ar bekraštėje jūroje grimztančių stiebų tragedija iš tiesų buvo mūsų tragedija, bet mes neatsiplėšėm nuo kasdienio šurmulio, tarpais tik dejavome ir dūsavome, jų likimą (tuo pačiu ir savo) palikdami kitiems. Taip buvo nuo tos dienos, kai kažkuris pirmą kartą prašneko apie rūką. Taip buvo, nors mums gėlė širdis, nors virš mūsų galvų tvyrojo grėsmė. Taip buvo iki tos akimirkos, kai gamta arba tas, kuris suteikia gamtai jėgą ir prasmę, dar kartą pabandė mus ištraukti iš snaudulio. Atsiuntė miražą. Sakytum, dėl laimingos išimties kažkas su žibintu rankoje pasilenkė ir apšvietė tamsų triumą, o mes, apakinti šviesos, iš netikėtumo trumpam atsitraukėme, susižvalgėme, kituose išvydome save pačius, trumpam nustojome niautis, šurmuliuoti, sustingome, suakmenėjome ir pažvelgėme aukštyn.
Buvo sekmadienio popietė, o gal truputį vėliau. Įprasta diena, rūkas pakilo tiek, kad nors trumpam išvystume savo namus ir save pačius, bet staiga vakaruose prasidėjo kažkoks spinduliavimas. Mes priėjome prie langų, sustojom ant slenksčių, įsitikinę, kad pagaliau pamatysim saulę. Bet apsirikome. Tai nebuvo saulė. Tačiau spindintis mirguliavimas plėtėsi ir netrukus didelė dangaus dalis vakarų pusėje įgavo keistus kontūrus. Pirmoji, kad ir kaip keista, susigaudė Varduša, įgimta uoslė jai pakuždėjo, kad yra nepaprasto įvykio liudininkė, užsimetusi paltą ant pečių išpuolė į balkoną, paskui atsigręžusi pašaukė Zakarą. Netrukus kartu su Zakarianais šį keistą reiškinį jau stebėjo visa mūsų gatvė. Gana ilgai nesusigaudėme, ką regime, nors danguje iškilęs vaizdas tikrai kažką priminė. Po truputį jis ryškėjo, pagaliau kažkuris mūsų pasakė: „Kalnai“, kažkuris pritarė „atrodo, tikrai“, tada visi išvydome, kad toli vakaruose iš dangaus karo apvirtę kalnai su miestu papėdėje. Apvirtę snieguoti kalnai ir saulės nušviestas miestas. „Miražas“, – pasakė Samvelas, kuris, užuot stebėjęs ypatingą įvykį iš savo septinto aukšto, žengė į mūsų gatvę net keletą žingsnių. „Orvaizdis“, – paaiškino notarinės kontoros viršininkas Artiomas Gehamianas. „Kas kas?“ – nieko nesupratusi perklausė Varduša. „Oro vaizdinys, arba miražas, – pasitaisęs akinius vėl prašneko Artiomas, – susidaro atmosferoje sauso klimato sąlygomis, ypač smėlio dykumose, nuo daikto atsispindinčios šviesos spinduliuose…“ Notariato viršininkas, kuris ir apie paprasčiausius dalykus kalbėdavo taip, lyg atmintinai deklamuotų skaitytą tekstą, turbūt dar ilgai būtų gražbyliavęs, jeigu batsiuvys Sarkisas nebūtų jo nutraukęs: „Vaikine, kokia tau smėlio dykuma?!“ – „Kartais pasitaiko ir šaltuose kraštuose“, – niūriai (kaip paprastai pastaraisiais mėnesiais) atsiliepė Samvelas. „Ypač staiga atšalus pažemio oro sluoksniui“, – patvirtino Artiomas. „O kodėl apvirtęs aukštyn kojom?“ – slėpdamas šąlančias rankas kišenėse po odine prijuoste paklausė Sarkisas, ir Artiomas suskubo paaiškinti: „Jeigu objektas yra anapus horizonto, matomas tik jo netikras atvaizdas.“ – „Kaip kaip?“ – iš viršaus pasiteiravo Varduša. „Koks atvaizdas?“ – apačioje atitarė batsiuvys, ir suirzęs Samvelas šiurkščiai atkirto: „Koks koks, juk ne kurčias, girdėjai.“
Keistasis reiškinys vakarinėje dangaus pusėje spindėdamas šalta šviesa kabojo maždaug apie dešimt minučių, beveik visi išgužėję iš namų, užvertę galvas žvelgėme aukštyn ir laidėme įvairiausias pastabas. Kad tai miražas, nebuvo abejonių, aiškiai žinojome, kas yra miražas. Tačiau kurie kalnai apvirto ir pakilo į dangų, nė vienas neįsivaizdavome. Nepadėjo nė tarpukalnėje nusidriekęs miestas, dėl ko kalnai buvo geriau matomi. Jau ir pavargome spėlioti, bestypsodami gatvėje sušalome, apspangome žvelgdami ta pačia kryptimi, kai pagaliau Haikaramas Torgomianas išėjo iš namo. „Haikaramai, tu tikriausiai žinai, kokie ten kalnai“, – paklausėm Sarkiso lūpomis. Haikaramas žiūrėjo žiūrėjo į vakarus, žiūrėjo žiūrėjo, ir neprataręs nė žodžio nužingsniavo link Vasako namų. Pastūmė duris, įėjo, atsisėdo šalia miegančio ar tik šiaip užmerktomis akimis gulinčio Vasako. „Vasakai… – pratarė Haikaramas, – Vasakai…“ Vasakas atsimerkė, nepažvelgė į Haikaramą, nepažvelgė į nieką, neprašneko, neatsiduso, nesudejavo. „Ek, Vasakai, Vasakai“, – palingavo galva Haikaramas. „Ar matė?“ – paklausė Vasakas. „Matė“, – atsakė Haikaramas. „Tegul visi sužino, tegul nė vienas ramiai nemiršta!“ – „Kalbėk apie gyvenimą, Vasakai, apie gyvenimą, – paragino Haikaramas. – Tegul niekas ramiai negyvena, su tuo sutinku.“ – „Kiekvienas žmogus turi savo likimą, – pasakė Vasakas, – vienam kryžius yra mirtis, kitam – gyvenimas. Tu esi pasmerktas ilgam gyvenimui, aš – netolimai mirčiai. Man – nekantra, tau – kantrybė.“ Durys atsilapojo, vidun įvirto kažkoks gremėzdas – Arto Sanojanas, sustojo su papacha ant galvos, rankas susikišęs į avikailių skrandos kišenes: „Labas, brolau.“ Vasakas neatsiliepė. „Ar dar matyti?“ – paklausė Haikaramas. „Ė? Aha“, – iš pradžių nesuprato, paskui susigaudė Arto. Už jo nugaros švietė atviros priemenės durys, prieangyje kažkas uždusęs kvėpavo ir krebždėjo, norėjo, bet nedrįso žengti vidun. Vasakas gulėjo nejudėdamas, į nieką nežiūrėdamas. Haikaramas ištarė į atviras duris: „Tai Aicptkunko* kalnai.“ – „Sužinojai? Tai eik“, – per petį sviedė Arto, ir tas, kuriam tai buvo pasakyta, dešimties metų berniukas, išpuolė laukan iš Vasako namų ir nudūmė gatve. „Aicptkunko kalnai“, – dusdamas pranešė tam, kuris jį siuntė. „Aicptkunko kalnai“, – kartojo žmonės vieni kitiems, netrukus žinia pasiekė ir ponią Zakarian. „Kokie kokie?“ – iš balkono persisvėrė Varduša. Buvusio buhalterio anūkas, buvusio komunalinio ūkio butų skyriaus viršininko sūnėnas Artiomas Gehamianas toli nuriedėjo nuo savo senelio ir tetos, buvo nei gudrus, nei lankstus, bet aiškus ir sausas kaip notariato raštinės antspaudas, matyt, nieko iš atminties Aicptkunko kalnų tema padeklamuot negalėjo, todėl, giliai paniekinęs Vardušos smalsumą, su aplanku po pažastimi nuskubėjo namo. „Nagi, vaikine, Samvelai, – pratarė Sarkisas, – esi Vasako sūnėnas, ką pasakysi apie miestą?“ – „Jei tai Aicptkunko kalnai, vadinasi – Erzurumas“, – visai paniuręs atsakė Samvelas.
Bet dauguma žmonių dar buvo lauke. Miražas laikėsi dar porą minučių – ryškus ir puikus, kerėdamas mus, sakytum, pasakodamas apie anapus horizonto esantį kitą pasaulį. Paskui apvirtę kalnai ir miestas susiūbavo kaip užuolaida vėjyje, susiglamžė, išsilygino, vėl susiglamžė. Išbluko, tarsi anapus horizonto apvirtusiame pasaulyje būtų užgesęs šviesulys. Nusidažė pilkšvai melsvai, sutrūkinėjo, vaizdas išbluko, ir netrukus dangus vėl pasidarė pažįstamas – žemas ir apniukęs. Žavėdamiesi miražu net nepastebėjom, kaip stebuklingai išsisklaidę debesys vėl užtraukė dangų. O gal niekad ir nebuvo prasiskyrę? Sunku pasakyti. Sušalome, skubėjome namo, vidun, tvirtai uždarėme duris. Mūsų gatvė nurimo, prieblandoje vėl ėmė snyguriuoti. Namie irgi viskas buvo kaip paprastai, jei neimsime domėn, kad mūsų kalbos vis krypdavo prie miražo, nes bandėme suprasti, kas jį mums pasiuntė ir kodėl. Ir visą vakarą, kol miegas neužmerkė mūsų akių, nedavė ramybės keistas, nesuprantamas praradimo jausmas.

Nieko keista, kad ir kitą dieną pagrindinė mūsų pokalbių tema buvo miražas. Kad ir kiek svarstėm, keitėmės įspūdžiais, dėstėme savo nuomones iki pat vidurnakčio, šnekėjimo poreikis, užuot išblėsęs, tik stiprėjo, nes kuo toliau, tuo daugiau kaupėsi neatsakytų klausimų. Mes, žinoma, tikėjome Samvelu, priėmėm visus Artiomo paaiškinimus apie tai, kas vadinama miražu, arba orvaizdžiu, juo labiau nė kiek neabejojome Haikaramu ir Vasaku, bet mus glumino tai, kad už mūsų gatvės ribų niekas nieko nežinojo, niekas nematė miražo. Mūsų klausėsi abejodami, stebėdamiesi, ir mus vertė abejoti ir stebėtis. Kelias dienas nekantriai laukėme laikraščių, drebančia širdimi įjungdavom televizorius, tikėdamiesi išgirsti autoritetingą nuomonę apie tą tikrai nepaprastą įvykį, tačiau jie tylėjo. Žinoma, netrukus visame mieste pasklido kalbos apie miražą, bet mūsų tai nesuklaidino, supratome, kad tai mūsų pačių kasdieninių kalbų atgarsiai. Tie atgarsiai niekaip neblėso, kai kur net pavirsdavo liguistais šnibždesiais, kol galų gale vienas laikraštis nenoriai nutraukė tylą: kai kurie piliečiai tokią dieną, tokią valandą, pasak tarp gyventojų sklandančių gandų, neva tapę tokio optinio reiškinio liudininkais. Specialistas, atsakęs į korespondento klausimą, ilgai ir išsamiai aiškino (beje, beveik Artiomo Gehamiano žodžiais), kas yra miražas, kaip jis atsiranda, paminėjo keletą pavyzdžių (dykumose pasirodančios oazės, danguje regėti laivai), pabaigoje suabejojo dėl kai kurių piliečių platinamų nepagrįstų gandų: miražui atsirasti reikalingas giedras dangus, o mūsų dangus, kad ir kaip gaila, jau keli mėnesiai neišsigiedrija. Mes neįsižeidėm, kad, būdami įregistruoti, nuolatiniai Penktosios gatvės gyventojai, tapome beveidžiais „kai kuriais piliečiais“, priėmėm mūsų regėjimą neigiantį svarbiausią argumentą, kad miražui atsirasti būtinas giedras dangus, bet ką galėjom padaryti, jei ne vienas, ne du, o beveik visi matėme nelemtąjį miražą, ir ne kelias minutes, kaip rašė laikraštis, o ne trumpiau kaip dešimt. Mes įsižeidėme, kad mūsų miražas (taip, jį jau laikėme savu) laikraštyje pavirto neaišku kuo – „kažkokiais kalnais, kažkokiu miestu“. Mes tikrai žinojome (bent jau nepatingėjome išsiaiškinti), kad tai Aicptkunko kalnai ir Erzurumo miestas, o autoritetingasis laikraštis pademonstravo tokį pat nesusigaudymą kaip ir mes, kai išpūtę akis spoksojome į ką tik pasirodžiusį miražą ir nieko nesupratome. Vis tik ši vienintelė publikacija, užuot nuraminusi aistras, jas dar labiau sukurstė. Kaip visada, kai užgaunami mūsų jausmai, pasidarėme nepaprastai jautrūs ir sudirgome. Tai buvo garbės klausimas, privalėjome įrodyti, kad mūsų miražas ne tik buvo tikras, bet parodė mums konkrečius kalnus ir konkretų miestą. Vieni mūsų atsivertė enciklopediją, kiti atlasą, ieškojome ir aptikome, kad Aicptkunko kalnagūbris driekiasi iš rytų į vakarus (arba atvirkščiai), jį sudaro geologiniai klodai, kerta Arakso ir Eufrato intakų slėniai, svarbiausios ir aukščiausios viršukalnės yra Aicptkunkas, Gohanamas, Surb Nšanas, ir kad kalnynas esti piečiau nuo Erzurumo (arba Karino) miesto (arba atvirkščiai, Erzurumas yra išsidėstęs šiaurinėje Aicptkunko papėdėje). Aicptkunkas, apie kurį dar prieš savaitę nieko nebuvome girdėję, mums tapo svarbiausiu pasaulyje kalnynu, o Erzurumo nuotrauka (kalnų fone), perfotografuota iš kažkokios knygos, keliavo per rankas. Reikėjo įsitikinti, kad būtent jis mums pasirodė dangaus skliauto vakaruose, todėl sukinėjome nuotrauką visais įmanomais rakursais ir atidžiai apžiūrinėjome. Neliko nė šešėlio abejonės, – regėjome kaip tik šį vaizdą. Kas tada miesto panoramoje atrodė nesuprantama, dabar išaiškėjo. Buvome patenkinti, įsitikinę savo teisumu, todėl įdėjome nuotrauką į voką ir pasiuntėme minėtam laikraščiui. Voke buvo ne tik nuotrauka, bet ir solidus lydraštis – Sarkiso Dajano sukurtas ir jo dukters, devintos klasės mokinės, ranka perrašytas laiškas, patvirtintas mūsų Penktosios gatvės gyventojų parašais. Sarkiso laišką išsiuntėme nepaisydami kreivo Artiomo Gehamiano šypsnio. Tas taip pat pasklaidė enciklopedijas ir žemėlapius, ir dabar galėjo mums skaityti paskaitas apie Aicptkunko kalnus ir Erzurumą. Laiškas iškeliavo, o mums prasidėjo nekantraus laukimo dienos.
Sarkiso batų taisykla tapo lyg ir štabu, mažiausiai kartą per dieną laišką pasirašiusieji kaimynai atverdavo jos duris. Grįždami iš darbo ar šiaip (kad sutrumpintume dieną) užeidavome pas Sarkisą ir, šildydamiesi prie elektrinės krosnelės, išklausydavome naujienas. Jau seniai, nuo anų laikų, kai Sarkisas ėmėsi remontuoti batus ir atidarė taisyklą mūsų gatvėje, visos naujienos – nuo vietinės iki tarptautinės reikšmės įvykių – jį pasiekdavo pirmutinį (ką atleido iš darbo, ką paskyrė, kokį klausimą nagrinės artimiausioje JTO sesijoje). Šiaip ar taip, meistras Sarkisas turėjo neginčijamą talentą pirmas viską sužinoti ir mums pamokomai perteikti. Tomis dienomis, žinoma, ateidavome pasidomėti mūsų laiško likimu. Ne, dar nebuvo naujienų. Vis nekantriau atsiversdavome mums rūpimą laikraštį, vis didesnis mus apimdavo nusivylimas, ir vis pašaipiau šypsojosi su notarų kontoros aplanku namo pareinantis Artiomas Gehamianas. Mintis, kad mūsų laiško arba atsakymo į jį neišspausdins, ko gero, šmėstelėdavo mums visiems, bet pirmasis garsiai apie tai prašneko Sarkisas. „Nespausdins, jie mumis netiki“, – pasakė jis, kaip visada nepaleisdamas iš rankų plaktuko ir neišspjaudamas tarp lūpų suspaustų vinukų, ramiai, kaip šilto ir šalto regėjęs žmogus. Ir mes, žinodami, kad Sarkisas moka išaiškinti painius įvykius (kodėl atleido, ar teisingai padarė paskirdami, ko galima ir ko negalima tikėtis iš artimiausios JTO sesijos), visiškai nusiminėme. Taigi, kai vieną dieną Sarkisas atsiuntė žmogų mūsų pakviesti, pasijutome netikėtai užklupti. Ne, laikraščiuose vis dar nieko nebuvo, bet iš redakcijos atėjo laiškas. Sarkisas jį atplėšė mūsų akivaizdoje. Laiške gerbiamam drg. S. Dajanui ir jo kaimynams globėjišku tonu ir kiek paniekinamai buvo paaiškinta: „Miražas tikrai retas reiškinys, bet anaiptol ne mįslingas, kaip mums, deja, pasirodė iš jūsų atvejo, tokiai optinei iliuzijai atsirasti būtinos atitinkamos sąlygos bei aplinkybės, kurioms esant…“ Šios dalies galėjome ir neskaityti, nes viską jau žinojome iš Artiomo ir iš laikraščio. Neįtikino ir kiti du punktai, turėję palaužti mūsų užsispyrimą. Pirma, pastaraisiais mėnesiais, deja, dangus buvo apniukęs, tankūs debesys slūgsojo žemai, o tai užkerta kelią bet kokiam optiniam reiškiniui (tą jau buvome girdėję ir su tuo sutikome), antra, visiškai neįtikėtina, kad, kaip mes teigiame, ištisas dešimt minučių trukęs optinis reiškinys buvo stebimas tik iš mūsų gatvės, nes faktas, kad net gretimų gatvių gyventojai jo nematė (į šitą iš tikrųjų keistą aplinkybę mes ir patys buvome atkreipę dėmesį).
Žinoma, atsakymas buvo mandagus, bet iš kiekvienos jo eilutės galėjai aiškiai justi, kad rašantysis laiko mus pakvaišėliais arba šarlatanais, tik nesupranta, kokiu tikslu ir kieno akis bandome apdumti. Trečiasis, sukrečiantis jo punktas pranešė, kad mūsų atsiųstoji nuotrauka, švelniai tariant, tik šypseną sukelia, nes joje nupaveiksluotas XX amžiaus pradžios, vėliausiai Pirmojo pasaulinio karo metų Erzurumas, o joks miražas negali išsilaikyti atmosferoje šešis ar septynis dešimtmečius, juo labiau – atsirasti po tiekos metų.
Visi, o ypač Sarkisas, kuris dėl laiško sugaišo net kelias dienas, suglumo it skambų antausį gavę. Buvome jau tiek apšviesti optinių iliuzijų klausimu (išgudrėję, pasak Artiomo Gehamiano), kad nebeliko reikalo aiškinti. Nuleidę galvas, lyg primušti, patyliukais išsiskirstėme po namus. Jautėmės apgauti, atrodė, jog kažkas pasityčiojo iš mūsų, vedžiojo už nosies. Buvom karčiai nusivylę, bet, laimei, greitai atkutome.
Pamažu atsipeikėję vėl ėmėme svarstyti – redakcijos argumentų nenuginčysi, bet kaipgi miražas? Ko verta visa ta rašliava, visas tas bruzdesys, jeigu miražas taigi buvo, buvo! Juk matė jį ne vienas, ne du – visi matėme. Tarp kitų ir toks nepatiklus žmogus kaip Artiomas Gehamianas. Įsikibome paskutinės galimybės – kas žino, gal suklydome, gal mūsų matytasis miestas buvo ne Erzurumas, kalnai – ne Aicptkunkas, o Haikaramas ir Vasakas (juk jie tik žmonės) apsirikę nukreipė mus neteisingu keliu. Ir vėl buvo ištraukta nuotrauka. Redakcija mūsų nusiųstąją, žinoma, pasiliko, tačiau tas, kuris kartą ją perspausdino, vėl nukopijavo, tik šį kartą ne vieną egzempliorių, o tiek, kad užteko beveik visiems. Bet, nors ir paimdavom ją ramiai, tik norėdami įsitikinti klydę, kuo daugiau į ją žiūrėdavome (o žiūrėdavome kiekviena proga ir be progos), tuo labiau mums aiškėjo, jog regėjome būtent tokį vaizdą. Redakcijos laiškas keletą kartų per dieną skrisdavo į dirbtuvės kampą ir būdavo vėl iš ten ištraukiamas, o nuotrauka susitrynė nuo dažno čiupinėjimo. Jeigu būtų matęs vienas ar du, gal ir būtume pamanę, kad jie kvaištelėjo, betgi matė visa gatvė! Galop laiškas taip ir liko gulėti tarp gumos ir odos atraižų, nugrimzdo į užmarštį ir nebekurstė aistrų, mums jo nebereikėjo. Mes žiūrėdavome į tą nespalvotą nuotrauką ir vis prisimindavome, kaip kuris stogas švytėjo tikrovėje (miražo metu), kokių spalvų ir atspalvių atrodė namai, ką regėjome ryškiau, ką blankiau. Nuotrauka irgi daryta žiemą, ir dabar mes žvelgėme į snieguotus kalnus, su ilgesiu prisimindami, kaip miražo metu (tikrovėje) spindėjo viršūnių ir šlaitų sniegynai. Artiomas Gehamianas, matyt, pamiršo, kad dar prieš mėnesį ir jam nedaug trūko išsinarinti sprandą bespoksant į dangų, nes dabar štai susierzinęs pareiškė, jog mus apėmusi masinė psichozė. Nesupratome žodžio, ir šį kartą jis išvertė save patį – visuotinis pamišimas. Vis tiek nelabai supratome, tik tiek, kad nesutiktume su jo nuomone, ir kitiems nepatartume apie mus taip kalbėti. Taip, laimei, miražą stebėjome visa minia, o ką apie tai galvoja kiti, mums nerūpėjo. Svarbu, kad tikrai matėme. Dabar mus nors ant laužo statyk, kipšas žino, kokie mažadvasiai turėtume būti, kad pasakytume: „Nematėm.“ Bet, nors niekas mūsų taip žiauriai neišbandė, žinojom viena, – kad ir pasaulis apsiverstų, kad ir tūkstantis prieštaraujamų argumentų atsirastų, mes matėme, ir gana. Čia mūsų mintys įgavo naują tėkmę.
Miražą mes matėme, kad ir kas ką sakytų. Dangus buvo giedras ar apniukęs, iš kitų gatvių jį matė ar ne, svarbiausia – mes matėme. O jeigu matėme, tai, kad ir kokie būtų gamtos dėsniai, kodėl negalėjome matyti prieš dešimtmečius buvusį miestą? Priešingai, šiuo atveju būtent taip ir turėjo būti. Ir, galų gale, kas sakė, kas nusprendė, kad tai buvo paprastas miestas? Gal tai visai ne atmosferos, ne optinis reiškinys, o visai kas kita? Bet kad ir kaip tai vadintųsi, mes ką matėme, tą matėme. Taip atsitiko, kad nauja kryptimi pasisukusios mintys nuvedė mus pas Samvelą. Kaip ir Artiomas Gehamianas, jis laikėsi atstu nuo mūsų, nors kartu su mumis stebėjo miražą. Sarkisas jį pričiupo po arka, ant tako, vedančio iš prospekto prie daugiaaukščio įėjimo. Sarkisas pastojo Samvelui kelią, o mes (tuo metu buvę jo dirbtuvėje ir atėję kartu), iš visų pusių apsupę, pasiteiravome, ką apie visa tai mano gerbiamas jaunasis sociologas. Supratęs, kad lengvai neištrūks, Samvelas malonėjo pareikšti: žmones užvaldęs atkaklus troškimas kartais gali sukelti netikėtą efektą – to troškimo įsivaizduojamą išsipildymą. Mes nesiginčijome su Samvelu, bet laikėme pareiga priminti, kad nors turėdavom stiprių troškimų ir norų, kartais ir beveik bendrų, niekaip negalime sutikti, kad mūsų svajonė buvo Aicptkunko kalnai, apie kuriuos, gėda prisiminti, pirmą kartą išgirdome žiūrėdami į miražą. Erzurumas, aišku, kas kita, apie jį žinojome, bet ir vėlei liežuvis neapsiverstų pavadinti jo mūsų minčių ir svajonių centru. Ir, įsitikinę, kad ponios Vardušos netoliese nėra, pridūrėme, – tegul mielasis Samvelas neužmiršta, kad miražą pirmoji pastebėjo kaip tik ji, o Vardušos galvoje sukasi tik tie miestai, į kuriuos keliai atviri ir kuriuose gausybė prekių. Be to, ji dar neišmoko keliauti laiku – dešimtmečiais ten ir atgal. Samvelas atkirto, vėl griebdamasis mokslinių formuluočių, esą visai nebūtina, jog tas troškimas nepaleistų žmonių dieną ir naktį, jis gali veikti slapčiomis, giliai pasąmonėje, genų atmintyje, o ji gali būti veiksminga. Šį kartą neprieštaravome Samvelui, tegul ir dėl to, kad šitoks požiūris mums atrodė pakankamai garbingas, o Samvelas, trumpam atvirtęs į vaikiną, kokį pažinojome iki jo vestuvių ir pirmaisiais metais po jų, toliau plėtojo mintį: visai nebūtina, kad troškimas pasireikštų visiems vienodai stipriai, bet, jei žmonių grupė yra glaudžiai susivienijusi dėl bendros idėjos ar intereso, užtenka, kad ta idėja ar interesas stipriai pasireikštų bent viename iš jų, tada tai neišvengiamai persiduoda kitiems grupės nariams, beje, negalima neigti, kad tam tikromis aplinkybėmis taip gali atsitikti net nesąmoningai ir prieš žmonių valią.
Mes vis dar tylėjome, turėjome daug ką apmąstyti, o Samvelas atsitokėjo ir vėl tapo tuo pačiu pastarųjų metų ir ypač pastarųjų mėnesių paniurusiu nekalbiu Samvelu, kuris iš prospekto prasmukęs pro arką skubėdavo pasikelti liftu į savo septintąjį aukštą. Samvelas nuėjo, o mes likome svarstyti, kad iš tikrųjų esame susiję tarpusavyje, gal kaip niekas kitas. Nežinia, gal ir genetine atmintimi, o pasąmonės gelmėse būdrauja ne visada mums aiškios idėjos ir interesai. Gyvename kiekvienas savo gyvenimus, turime skirtingus interesus, vis kitus rūpesčius, domimės ne tais pačiais dalykais, bet kiekvieno mūsų gyvenimas yra persmelktas kitų gyvenimų, mūsų būvis yra nulemtas kito žmogaus būvio. Kaip mėgdavo sakyti mūsų ankstesnysis apylinkės milicijos įgaliotinis Barchamas Ispirianas: mūsų gatvė yra vienas mechanizmas, kuriame kiekvienas, kaip mechanizmo dalis, turi savo nepakeičiamą vietą ir savo funkciją. Tiesa, jis tai sakė anaiptol mums garbės neteikiančiais sumetimais, bet šiuo atveju ne tai buvo svarbu, o tai, ką Barchamas pajuto – kad esame vienas kūnas. Taigi, Samvelo mestą akmenį mums teko pakelti. Bet Samvelas neįtarė, kokią neįkainojamą paslaugą mums padarė. Savo pasąmonės ir genų klausimu (tegul ir kuklumo paskatinti) nieko netvirtinome (nors naujoji būsena lyg ir liudijo šių naudai), o dėl to grupės nario, kurio atkaklus, karštas troškimas, arba tiksliau – įkyrios mintys, galėjo persiduoti kitiems, tai jo ieškoti visai nebuvo reikalo. Jo adresą gerai žinojome, nes turėjome tik vieną neabejotiną kandidatą – mūsų mielojo Samvelo dėdę Vasaką Mnacakanianą.
Samvelas turbūt dar nebuvo išėjęs iš lifto savo septintajame aukšte, o mes jau suglumę mąstėme: kaip iki šiol buvome išleidę iš akių Vasaką. Prisiminėm, kad miražo metu Haikaramas ir Vasakas (ypač pastarasis) elgėsi keistai. Haikaramas ne iš karto atsakė į mūsų klausimą, nors, kaip vėliau paaiškėjo, atsakymą turėjo, ir Vasakas, nors nebuvo išėjęs iš namų (taip ir neišėjo), sprendžiant iš visko, puikiausiai žinojo, kas dedasi lauke. Nustebome, kad iki šiol neprisiminėme, jog Vasakas keistai elgėsi grįžęs iš ligoninės ir daug anksčiau, nei miražas pasirodė, kalbėjo apie Aicptkunką ir Erzurumą. Mintimis grįžome atgal: štai Vasakas vėl parvyko iš ligoninės, vėl ateina ir praeina Naujieji metai, o štai liežuvio nevaldanti Varduhi su namų šiukšlėm išmeta laukan tokius dalykus, kurie dabar, bent jau žvelgiant atgal (bet, tikėkimės, ne beviltiškai pavėluotai), užkliudė mūsų širdis. Visa tai atsiminus per dieną ar dvi, kelias į Vasako namus mūsų gatvėje tapo judriausio eismo keliu.
Mes nemanėm, kad Samvelo paaiškinimas vienintelis teisingas. Labai galėjo būti, kad ne. Jis – sociologas, iš jo šnekų tiesos buvo gal tik tose apie grupės ir jos narių ryšius, o – tik pamanykit – net ir tai mus dabar domino ir atrodė svarbu. Apie miražą mes beveik nesikalbėdavome, ypač Vasakui girdint. Tas poreikis išnyko savaime. Kaip ilgą kelią nuėję ir pagaliau savo tikslą pasiekę keliautojai, daugiausia kalbėdavomės apie nesvarbias smulkmenas. Vasakas tylėdavo, mes šnekučiuodavomės apie šį bei tą, mūsų daugybę metų pažįstamam Vasakui klausytis tylomis buvo įprastas dalykas, bet negalime pripažinti atradę ramybę. Nesuvokiamas, nepaaiškinamas nerimas ar įtampa tvyrojo visą laiką, nors iš pradžių nekreipėm ypatingo dėmesio ir nieko vieni kitiems nesakėm, bet vieną dieną pagaliau nebeištvėrėm, ir paaiškėjo, kad visi jaučiame tą patį. Kad kartais mums atrodo, jog kalbame ne prie Vasako, ne šalia jo sėdime, o šalia jo dėdės Sanasaro. Tam tikru požiūriu gal tai ir buvo natūralu – Vasakas dienas leido kambaryje, kuriame prieš kelerius metus mirė Sanasaras. Ir ne tik tame pačiame kambaryje, bet ir ant tos pačios tachtos. Ir čia staiga susivokėme, kad anuomet irgi buvo vasaris, nors Sanasaras ištvėrė iki pavasario, balandžio galo. Bet jau nuo vasario jį lankėme kaskart pagalvodami, kad aplankykim, pasimatykim nors paskutinį kartą, geras buvo žmogus, įdomus. Tie „paskutiniai kartai“ vis kartojosi, Sanasaras geso pamažu, tarytum kažko laukdamas (dar nesupratom, o jis tikrai laukė). Ir štai dabar pagaliau pasidarė aišku – šalia Vasako mumyse vykdavo tas pats, kaip ir lankant Sanasarą. Ir tada šnekučiuodavom apie šį bei tą, plepėdavome ir juokaudavome, atseit viskas puiku, nei mes turim rūpesčių, nei ką, ėmėm ir atėjom šiaip sau. Vasakas visiškai nebuvo panašus į Sanasarą (bent išvaizda), bet kartais patirdavome ir jų fizinio panašumo iliuziją.
Žinoma, tai Vasakas atkakliai stengėsi, kad atsiverstume. Žvelgėme į Vasaką, prisimindavome Sanasaro mirtį, supratome, kad panašus dalykas, jei ne šį, tai kurį nors kitą pavasarį, laukia ir Vasako, pašiurpdavome nuo minties, kad, neduok Dieve, vieną dieną ir jį lankysime beišleidžiantį dvasią, vieną dieną ir iš jo išgirsime, ką girdėjome iš jo dėdės. Taip galvojome, nes atmosferos (ar, kipšas griebtų, kaip tai pavadint) slėgis buvo ypač nepalankus Vasakui. Nuslinkęs nuo tachtos, išėjęs iš namų ir nulipęs laipteliais jis paprastai apstulbdavo – jo pažįstama Penktoji gatvė duso pusnynuose, kaimyniniai namai užstojo akiratį. O vos prieš kelias minutes būdavo matęs visai kitą gatvę visiškai kitame mieste. Jėgų dar turėjo, nepasilikdavo stovėti, užlipdavo ant stogo ir atsisukęs į pietus išvysdavo baltas kalnyno viršukalnes. Vos kelioms minutėms. O paskui, užvėręs duris, grįždavo į savo kambarį toliau klausytis Varduhi šnekų apie tai, kad jai ir vėl vaidenosi Sanasaro balsas, jo kalbos. Po švenčių tokių šnekų kartu su šiukšlėmis vis paberdavo Varduhi, ir dabar sėdėdami šalia Vasako mąstydavom: prieš kelerius metus su Sanasaru traukėmės nuo Eufrato ištakų, o dabar tą patį darome su Vasaku, tik yra esminis skirtumas – anuomet to nežinojome, nesupratome, anuomet mūsų dvasia buvo akla, o dabar – stebuklingai atsivėrusi. Liga Vasako anaiptol nesugniuždė, jo draugijoje mums atgydavo krislas vilties, kuri mus vedė 1918 metų vasario pradžioje, kai, artėdami prie Erzurumo, pirmiausia išvydome Aicptkunko viršūnes. Taip, mes jas matėm.
Vasakas kalbėjo taip, lyg būtų pavirtęs Sanasaru, kalbėjo jo vardu, o mes net nepastebėjome, nepajutome, kaip juo tikėjome. Kažkuris, manydamas, kad Vasakas kliedi, kartą pabandė jį pataisyti: „Ne tu, Vasakai, ne tu – Sanasaras.“ Vasakas nustebęs pažvelgė ir tarė: „Nejaugi? Bet koks skirtumas?“ Paaiškėjo, kad skirtumo nėra. O jei tai buvo normalu Vasakui, kodėl neturėjo būti normalu ir mums, regintiems vienišas viršūnes, rūko jūrą ir miražą. Toks mūsų persimainymas buvo laikinas ar galutinis, dar pamatysim, o kol kas nebegalėjome patys savęs atpažinti. Savisaugos instinktas metų metais mums užtikrindavo ramybę, tačiau tą žiemą praplyšo luobas ir mes tapome nesaugūs. Beginkliai patys prieš save. Prieš savo kraują ir atmintį. Ir štai mes jau nebesakėme – Sanasaras, nesakėme – kiti, sakėme – mes. Nesakėme – seniau, nesakėme – iki mūsų. Jei buvome teisėjai, taip pat – ir kaltinamieji. Jei buvome nukryžiuoti, tai ant savo kryžiaus. 1918-ųjų žiemą atsitraukėme nuo Eufrato ištakų, nes pralaimėjome, mes kentėjome, nes negalėjome sau atleisti. Praradimo kartėlis buvo mūsų kraujuje.
Tuo metu ir sugrįžo Sanasaras. Arba, tiksliau, sužinojome, kad yra sugrįžęs. Jį mačiusieji Dievas žino kaip įsivaizdavo Sanasarą, ar gal tiesiog oras buvo tinkamas jo sugrįžimui, ir kai kuriems iš mūsų jis tiesiog turėjo pasirodyti. Bet kai vienas išvydo, kitas išgirdo, trečiam pasirodė į jį panašus, kai kurie ėmė tvirtinti atsimeną, kad vasario pabaigoje jis pirmą kartą palietė jų duris, po jų langu sustojo, juos pašaukė, o vasario pradžioje kažkas girdėjo, kaip sniegas visą naktį girgždėjo po kažkieno kojomis. Bet kada visa tai prasidėjo? Išsiaiškinti nesunku. Visi atsimena tą dieną, betrūko ištarti tai garsiai. Vienas pasakė, kitas patvirtino ir niekas nesuabejojo: Sanasaras grįžo miražo dieną.

Turėjo visiškai baigtis jo kantrybė, kad sugrįžtų į mūsų gatvę, vėl regėtų mūsų veidus, mūsų balsų klausytų. Po teisybei, kad ir kaip širdingai išgerdavom už jo atminimą, kad ir kaip nuoširdžiai minėjome geru žodžiu, tai nepadėjo, nelengva jam buvo žemelė, matyt, nesuteikė jam ramybės paskutinis prieglobstis (tariamas, tariamas prieglobstis!), jeigu panoro vėl mus regėti, mūsų balsų klausytis. Kita vertus, ir neturėjo daugiau kur grįžti, nes jeigu kas nors ir galėjo bent kiek suprast jo kančias, tai tik mūsų gatvėje, nes visi mes, sutepti ar be dėmės, – tos pačios padermės, vieno lizdo paukščiai. Sanasaras tai žinojo geriau už bet kurį, nes mus pažinojo kaip savo penkis pirštus. Tai mes jo gerai nepažinojome, ilgą laiką juo beveik nesidomėjome. Sanasaras nebuvo koks pilkas žmogelis ar nevykėlis, bet ir neišsišokdavo, nelįsdavo į akis, nesipainiodavo po kojomis ir nemindavo mums ant nuospaudų, tiesiog niekam nestodavo skersai kelio. O tokie žmonės, net ir jei būdami žymūs, esti lyg ir aplenkiami, lyg ir pamirštami (niekas už juos nei meldžiasi, nei prakeikia, kaip būtų pasakiusi kasmet vis išmintingesnė Varduša). Mes nepastebėjome ir nesusipratome, kad vieniša Sanasaro laikysena buvo jam primesta, kad jis paprasčiausiai užsisklendė savyje ir sukandęs dantis kentė tiek, kiek galėjo. Mirė Sanasaras, bet ir aname pasaulyje nerado ramybės, paaiškėjo, kad ir aname pasaulyje jam ramybę rasti buvo galima tik vienu būdu – sudrumsčiant ramybę mums. Ir Sanasaras grįžo, o grįžęs mus taip išjudino, kad nė vienas nebegalėjome savęs atpažinti. Arba, tiksliau, beveik kiekvienas jautėmės lyg atradęs save iš naujo. Buvome praradę, seniai, net nebeatminėme, kad kadaise buvome (ar bandėme būti) kitokie, tiktai kartais už kasdienybės kalbų ir darbų pajusdavom, kad tolimais, beveik nebeatmenamais laikais lyg ir gyvenome su kitokiomis mintimis ir poreikiais, kiti žodžiai ir darbai palaikė mūsų gyvastį, o dabar visa tai vėl suliepsnojo, tapo mūsų kūnu ir krauju, mūsų oru ir vandeniu. Miražas, tai yra: mūsų skausmas, mūsų praradimai, visi mūsų nusivylimai nuolatos buvo su mumis, ir aistros nuo žiemos iki pavasario, paskui – iki vasaros ir rudens, užuot aprimusios, vis labiau kaito ir liepsnojo. Žodį „aistros“ būtume pakeitę tikslesniu, labiau atitinkančiu, kas vyko mumyse ir tarp mūsų, bet, matyt, geriau jau vartoti žodį, kurį išspausdino laikraštis.
(„Nesudrumskime tikrovės vaizdo“, – sakė visažinis Sarkisas Dadajanas.) Taip, kalbame apie tą patį laikraštį, kuris, įvykiams prasidėjus, nesiteikė viešai atsakyti į mūsų laišką, bet pasitenkino atsiuntęs mums, tamsiems ir nesupratingiems Penktosios gatvės gyventojams, laišką su švietėjišku pamokslu. Pavasariop tas laikraštis pakeitė požiūrį. Su mumis ėmė skaitytis. Sakysit, pasiekėm savo tikslą, bet tai nežadėjo nieko gero. Matyt, susigaudę, kad mūsų miražas nėra tik tušti vienadieniai plepalai, mus nusprendė pastatyti į vietą. Arba „įvykių vairą paimti į savo rankas“, – kaip pareiškė Sarkisas, kuris dabar dažniau skaitydavo laikraščius, negu kaukšėdavo plaktuku. Straipsnis laikraštyje nepatiko net Artiomui Gehamianui. Jis visiškai pritarė, anot jo, „esminėms straipsnio nuostatoms“, bet manė, kad jos turėjo būti išdėstytos anksčiau, kol mūsų liguista vaizduotė dar nebuvo peržengusi visų ribų. Sutikom su Artiomu, kad kažkas (tik jau ne mūsų liguista vaizduotė) tikrai peržengė ribas, nes gandai apie miražą seniai išėjo iš mūsų gatvės, tapo visuotine nuosavybe. Mūsų miražą jau pripažino visi, o jo keliamo skausmo užkratas pasidarė toks grėsmingas, kad paskutinėmis pavasario dienomis laikraštis pagaliau nutraukė tylą.
Prieš kelis mėnesius įsižeidėme, kad mus, Penktosios gatvės gyventojus, jis pateikė kaip beveidžius „kažkokius gyventojus“, o dabar juodu ant balto išspausdino mūsų adresą. Negalėjai supainioti mūsų su kuo nors kitu, tik dabar patys savęs nebeatpažinome. Gal tikrai buvome apie save per geros nuomonės, bet negalėjome patikėti ir tylomis nuleisti to, kad mus aprašė kaip gyvą ydų įsikūnijimą. Esą mes menko proto, akli, įžūlūs, save įsimylėję. Abejingi ir neatsakingi. Pasirodo, nesibjaurime gyventi purve, mums nusispjauti net į savo vaikus, žlugdome jų ateitį, vengiame visuomenei naudingos veiklos. Ir, pagaliau, sąmoningai ar nesąmoningai, griežtai smerktina savo laikysena pažeidžiame visuomenės gyvenimo harmoniją. Mus (ir mūsų miražą) žemino ir niekino visiškai atvirai. Patarė, užuot padangėse ieškojus prasimanytų kalnų ir miestų, nusileisti ant žemės ir pasidomėti, kas dedasi šalia, savikritiškai pamąsčius apie tai, ką darome ir ko nepadarome. Taip ir nesužinojome, kas patikrino ir išsiaiškino (gal tikrai patikrino?), neva mokytojai skundžiasi, kad mūsų vaikų pažangumas pastaraisiais mėnesiais (po miražo pasirodymo) labai smuko. Nežinia, kas ir iš kur ištraukė, neva daugelis mūsų paskutiniuoju metu (aišku, po miražo pasirodymo) ėmė prasčiau dirbti. Esą, mes tiek atitrūkome nuo tikrovės, matome ją tokią iškreiptą, kad visai nebesirūpiname buitimi, ir per trumpą laiką (aišku, nuo kada) mūsų gatvė nusirito iki antisanitarinės būklės.
Gal pasirodys keista, bet šis kaltinimas mus užgavo labiausiai. Kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau prisidėjome, o vargšas Vasakas mažiausiai kelerius savo gyvenimo metus paaukojo kovai už mūsų gatvės sutvarkymą ir, kadangi nesibaigiančiame ginče su miesto valdžia mes visada pralaimėdavome, kad ir ką sakysi, šis kaltinimas buvo visiškai neteisingas. Mums prikaišiojo net ir dėl to, dėl ko jautėmės tyri lyg šventieji, greičiau – nukentėję, ir, lyg to nebūtų gana, kitas laikraštis po kelių dienų apie mūsų miražą parašė, kaip laužydamas liežuvį pakartojo Arto, – kad tai „absoliutus prasimanymas.“
Prieš keletą metų kažkokia smulki prekybos organizacija viename mūsų gatvės gale pastatė vaisių ir daržovių kioską, kuris šiaip ne taip veikė porą ar trejetą metų, retkarčiais pasiūlydamas mums ištižusių pomidorų, rūgščių vynuogių, kumščio dydžio arbūzų ir patrankos sviedinio dydžio pageltusių agurkų. Paskui kioskas užsidarė. Ką buvo galima išvežti, išvežė, ko nereikėjo – paliko. Šitas beformis statinys nublukusia iškaba ir išdaužytais langais kasmet vis labiau panėšėjo į griuvėsį, dar nežinia kas jį pavertė visuomenine šiukšlių dėže ir vis praturtindavo atmatomis, o mes kiekvieną pavasarį prašydavome, reikalaudavome, kartais ir grasindavome (Vasakas), kad šitą šiukšlyną panaikintų.
Aišku, niekas mūsų nesiklausė, tuo labiau nesibijojo, o štai dabar net ėmė priekaištauti. Šį antausį prisiėmė, nors ir neįtikėtinai skamba, nuo bendrų reikalų nusišalinęs, tik savimi ir savo rūpesčiais užsiėmęs Samvelas. Bet stebuklai mūsų jau nestebino. Jeigu netikša Arto įstengė, kad ir laužydamas liežuvį, ištarti „absoliutus prasimanymas“, kodėl tad didžiai raštingas ir išprusęs Samvelas, ankstų rytą atsivertęs laikraštį, negalėjo pasipiktinti dėl akivaizdžios neteisybės. Samvelas su laikraščiu rankoje išpuolė į gatvę, nudrožė tiesiai pas savo dėdę ir ten sukėlė tokį triukšmą, lyg vargšas Vasakas būtų buvęs straipsnio autorius ar net pats laikraščio redaktorius. Bet jei Samvelo balsas ir nebūtų pasiekęs mūsų ausų, tai jis tikrai užgavo mūsų širdis, ir greitai visa gatvė urduliavo pasipiktinusi. Turėjome visas prielaidas piktintis („visas teisines prielaidas“, pataisytų Artiomas Gehamianas). Jau viena šiukšlyno nuotrauka galėjo ką tik nori sukompromituoti. Bet mes, pakenčiantys tą šiukšlyną visais metų laikais, kiekvieną dieną ir valandą, gal dar būtume pakentę ir jo nuotrauką, jei šalia nebūtų įdėta kita. O toje kitoje išvydome ne ką kitą, o Erzurumą, tiksliau – mūsų miražą, nes mūsų atrastą, padaugintą ir išplatintą nuotrauką išspausdino… apverstą. Tai yra taip, kaip mes matėme. Kartu tos dvi nesuderinamos nuotraukos turėjo iškalbingai paliudyti mūsų užimamos pozicijos absurdiškumą. Štai kokia ta Penktoji gatvė, o šitaip šiukšlyno gyventojai suvokia ir mato pasaulį – atvirkščiai, iškreiptai. Mes buvome raginami (suprantama, iš draugiškų paskatų) atsipeikėti, atsikvošėti, rūpintis ir užsiimti tuo, kas šalia mūsų, palikti ramybėje svetimus (ir dar apverstus) kalnus ir miestus. Mums priminė, kad tokioje nesveikoje atmosferoje neįmanoma gerai dirbti ir kurti ir kad ji ypač žalinga augančiai kartai, sutrikdo natūralų vaikų augimą ir vystymąsi, luošina jų sielas. Dar mums patarė (ne tik draugiškai, bet ir su humoru) nepatingėti, atsiversti savo vaikų geografijos, istorijos ir fizikos vadovėlius, arba – ko čia gėdytis! – pasiklausti jų, mokytis, šviestis.
Ir štai mes, tingūs apsileidėliai, beraščiai, nebrandūs Penktosios gatvės tamsuoliai, Samvelo vedami popiet sugužėjome į redakciją. Labai prašėm Vasako, kad būtų mūsų vedlys, bet jis atsisakė. „Kad ir koks donkichotas būčiau, – pareiškė, – vis tiek suprantu, kad šita siena mano galvai per stora.“ Haikaramas irgi atsisakė, ir mums patarė neiti. „Mums jau gana bėdų“, – tarė. Pasitikėjom Haikaramo nuojauta, bet mūsų pasipiktinimas buvo toks didelis, o mūsų naujai iškeptas lyderis Samvelas – karštakošis. Ilgai įtikinėjome Arto, kad neitų su mumis, net pareiškėme jam (Samvelas), atseit esi grubus netašytas žmogus, iš tavęs nebus naudos, tik bėdos, tačiau ar kalbėsi Arto, ar akmeniui – tas pats. Arto nuėjo kartu su mumis ir kelias minutes švaistėsi griausmais ir žaibais, iš kurių ne tik laikraštininkai, bet ir mes patys nedaug ką supratom. Kai pagaliau pasisekė jį nutildyti (kai Arto išsakė viską, ką norėjo), išdėstėm savo apsilankymo tikslą, paaiškinom, kas mus papiktino. Mus kantriai išklausė, mandagiai ginčijosi. Kai jau ir mūsų jėgos išseko, vadžias perėmė Samvelas. Klausėmės jo ir didžiavomės, kad iš mūsų lizdo išsiperėjo toks šaunus paukštis. Mūsų oponentai, žinoma, neparodė tokio susižavėjimo, bet jiems sunkiai sekėsi Samvelui prieštarauti. Straipsnio autorius dar bandė ginčytis, bet redaktorius vis dažniau linksėjo galva. Išėjome iš redakcijos jei ir nenugalėję, tai bent jau radę abipusį supratimą. Grįžome patenkinti ir vieni kitus pertraukdami džiaugsmingai papasakojome apie savo žygį Vasakui. Jis klausėsi tylėdamas, galop mus kiek atvėsino tokiais žodžiais: „Mane labiausiai neramina, – patylėjo, – kad mus įkalbinėja palikti svetimus kalnus ir miestus ramybėje. Svetimi kalnai, svetimi miestai… Kodėl svetimi?“
Vasakas sugadino mums nuotaiką. Taip nusiteikę ir įžengėm į ilgą karštą vasarą. Bent jau mums ji pasirodė karštesnė ir ilgesnė negu paprastai, nes apsilankymas redakcijoje neliko be pasekmių (išsipildė Haikaramo numatymas), mus išgarsino ir įamžino nauja publikacija. Straipsnis buvo parašytas lyg ir mūsų labui, bet jo potekstėje kiekvienas žodis, kiekviena eilutė bylojo prieš mus. Rašė, kad grupė susirūpinusių ir sunerimusių Penktosios gatvės gyventojų kreipėsi į redakciją, prašydama rasti išeitį iš dėl nelemto miražo susidariusios sunkios padėties. Jau žodis „nelemtas“ mums sukėlė įtarimą, bet reikėjo perskaityti iki galo. Perskaitėm. Pasirodo, Penktosios gatvės gyventojų grupės reikalavimas visiškai teisėtas, nes iki šiol įvykiai nebuvo tinkamai įvertinti. Net ir spauda, iš esmės teisingai aprašiusi padėtį, kai kur vartojo vienpusiškus ir kraštutinius išsireiškimus. Pavyzdžiui, tikrai neteisinga kaltinti gyventojus dėl prastos gatvės komunalinės būklės, tikrieji kaltininkai visai kiti, reikia iš jų pareikalauti atsakomybės. Nedovanotina ir spausdinti kartu šiukšlyno bei Erzurumo nuotraukas, tuo labiau – apverstąją, nes miražai (tikri ar prasimanyti) gali pasirodyti, gali ir nepasirodyti, o štai seną istoriją turintis miestas yra ir bus, ir nepagarba pirmiausia tenka jam. Penktosios gatvės mokinių pažangumo tikrai nepavadinsi puikiu, bet čia visų pirmiausia reikia kaltinti tuos, dėl kurių aplaidumo mokykla visą žiemą beveik nebuvo šildoma, ir trestą, jau kelinti metai vilkinantį sporto aikštelės statybą. Ir, pagaliau, nevalia keleto žmonių sukelto triukšmo priskirti visiems. Taip, esama tarp jų neatsakingų ekstremistų, kaip, sakykim, Artavazdas Sanojanas, įtartina asmenybė, kuris, niekur nedirbdamas, faktiškai nieko bendram labui neveikdamas, jaučiasi galįs bendruomenės vardu pareikšti: „Mes priversime jus patikėti mūsų miražu.“ Bet tokie provokuojantys pareiškimai, žinoma, lieka be atbalsio. Penktojoje gatvėje (vienoje iš seniausių, tradicijas puoselėjančių mūsų gatvių), kaip ir dera, gyvena daugiausia dori, darbštūs, kuklūs žmonės. Jie visiškai teisėtai piktinasi jų ramybę drumsčiančiais įvykiais, smerkia šį dėl nieko tuščiai sukeltą šurmulį, reikalauja imtis priemonių.
Jei kai kurie iš jų ir patenka ekstremistų įtakon, tai tik dėl savo dorumo ir patiklumo ir todėl, kad mokslinės pajėgos, kurios turėtų reaguoti į tokius įvykius, šiuo metu nėra tinkamai pasirengusios. Šią mintį patvirtino ir objektyvios, bešališkos knygos. Samvelas Mnacakanianas pasakė: „Reikėjo nuo pat pirmutinės dienos teisingai įvertinti įvykius. Deja, tai nebuvo padaryta, miražas buvo ignoruojamas arba tiriamas labai jau paviršutiniškai. Užuot rimtai jį ištyrus, imta tyčiotis arba šmeižti.“ Gerai atsimenam, kaip redakcijoje Samvelas pabrėžė miražo reikšmingumą, nors su juo ten ginčijosi, o dabar, atvirkščiai, net priskyrė jam savo (redakcijos) požiūrį, klausimą apversdami taip: „Vadinasi, ir jūs manote, kad miražą prasimanė ir išpopuliarino nesąmoningi, neatsakingi žmonės?“ Ir tasai mūsų Samvelas, visas dvi valandas neigęs būtent tokį požiūrį ir tvirtinęs, kad pats matė miražą, dabar su atlaidžia šypsena (taip buvo parašyta juodu ant balto) neva lemeno: „Apgaulę aš atmetu. Be to, kažkas vis dėlto įvyko. Jei ne miražas, tai gal koks panašus dalykas.“ Toks prisitaikantis, toks nusileidžiantis, vienu žodžiu – su tokiu simpatišku oponentu kalbėtis vienas malonumas, laikraštis neslėpė pasitenkinimo, sutiko, jog dūmų be ugnies nebūna, ir vėl suteikė žodį Samvelui, kad tas ugnį įpūstų: „Kodėl jie kalbėjo būtent apie Erzurumą ir Aicptkunką, – klausęs Samvelas apie mus kaip visai pašalinis, taip skaitytojų akyse galutinai pereidamas į priešo stovyklą, – štai ką turime suprasti.“ Tiek tada, tiek dabar skaitydami laikraštį mes puikiai supratome, ką nori pasakyti Samvelas (nors anąsyk jis kalbėjo pirmuoju asmeniu – „mes“), atsiminėm ir jo minties tęsinį: „O suprasti reiškia priimti, net jeigu vaizdinys miražo ar kokia kita forma iš tiesų nepasirodė danguje, vis tiek – jis nubudo žmonių sielose kaip gyvybingas siekinys.“ O iš straipsnio išeitų, kad Samvelas nutyla pusėj žodžio, laukdamas, kol jo paklaus: „Norite pasakyti, kad Penktosios gatvės gyventojai kažkuo nepatenkinti?“ O jis, socialinių mokslų kandidatas, laikraščio „Sociologas“ atsakingasis redaktorius, vėl neva sulemena: „Taip taip, žinoma“, suteikdamas galimybę rastis giliai ir išmintingai išvadai: „Taigi sociologas, kuris taip pat yra Penktosios gatvės gyventojas, mano, kad šis reiškinys turi socialinį pagrindą, ir sunku su juo nesutikti.“ Taigi Samvelo rankomis, kaip sakoma, buvo ištraukti iš ugnies karšti kaštonai, ir kol jis iš apmaudo vis pūtė į nudegusius pirštus, pagal mums nustatytą diagnozę straipsnyje toliau buvo dėstomas vaistų nuo visokių miražų receptas.
Iš jo sužinojome, kad jeigu mums, vargšeliams, pagerins socialines sąlygas, – išasfaltuos gatvę, iškuops šiukšles, įrengs vandentiekį, kanalizaciją ir kitus stebuklus, visokie absurdiški dalykai mums nebesirodys. Mums patarė apsiginkluoti kantrybe, suprasti, kad panašūs sunkumai apskritai yra laikinas reiškinys, paprastai ištinkantis prieš pakilimą, o neturėdami kantrybės ir sąmoningumo tik prarasime tinkamą pilietinę laikyseną, ir, galimas daiktas, vėl pajusime norą išvysti miražą.
Publikacija netrukus susilaukė atsiliepimų. Kažkas prisiėmė kritiką (ir kažkodėl į ją pasižiūrėjo rimtai), atsiuntė darbininkus, tie nugriovė kiosko likučius, suvertė į sunkvežimį ir išgabeno (aplinkos, žinoma, nesutvarkė, šiukšlių neišvalė, tai padarėme mes patys, paaukoję dvi poilsio dienas). Rajono vykdomasis komitetas mūsų gatvės komunalinės padėties pagerinimą ir išasfaltavimą įtraukė į artimiausio penkmečio planą. Būsimosios sporto aikštelės vietoje kelias dienas vis pasirodydavo kažkokie žmonės, neištraukdami rankų iš kišenių kažką aptarinėjo, išdėstė įvairias nuomones, kol vieną dieną visi dingo. Kažkokie žmonės nusileido į mokyklos rūsį, užlipo ant stogo, visuose aukštuose pakrapštė centrinio šildymo sistemą, nustatė, kad ją reikia pakeisti iš pagrindų, nes kitaip mokykla ir šįmet neįšils, ir išėjo.
Mūsų žodyne vietoj žodžio „miražas“ galutinai įsitvirtino „oro vaizdinys“ arba tiesiog „orvaizdis“. Nors „miražas“ skamba įprasčiau, bet tai juk svetimžodis, o mums patarė apleisti svetimus dalykus, regėti tik tai, kas po nosimi. Arto pasididžiavimui niekas neprilygo – vaikščiojo pasipūtęs, tai, ką apie jį parašė straipsnyje, laikydamas tikru gyriumi (svarbiausia, kad jo vardą paminėjo laikraštyje). To negalėjai pasakyti apie Samvelą. Jo nepaguodė net tai, kad mes, liudininkai, žinojome, ką jis sakė, ko – ne. Samvelas parašė redakcijai ilgą piktą laišką, skųsdamasis, kad jo mintys buvo iškraipytos, maža to – jam buvo priskirtos tokios, kokių jis apskritai neturėjo ir negalėjo turėti. Tačiau – viskas veltui, laiškas liko be atsako. Mes, kaip liudininkai, savo ruožtu irgi parašėm laišką, gal ne tokį nuoseklų ir logišką, kaip Samvelo, bet sudorojome į skutus nuo tikrovės nutolusį straipsnį, ir mums taip pat niekas neatsakė. Tačiau mūsų pasipiktinimas neišsisklaidė tyruose, priešingai, tapo, taip sakant, visuomenės šauksmu, netrukus abiejų laiškų kopijos pasklido ne tik po Penktąją gatvę, bet ir kur kas toliau. Tą reikalą pradėjo Samvelas, atsakydamas į mums tekusį dar vieną įžeidimą. Netrukus, patyrus, jog nesame vieniši ir turime bendraminčių bei nuoširdžių draugų, viskas įgavo platesnį mastą. Aicptkunko-Erzurumo nuotrauka tapo mūsų talismanu, nuolatiniu palydovu, puošė mūsų kambarių sienas, automobilius, kišenėse ir rankinėse keliaudavo su mumis į darbus ir mokyklas, pasitikdavo mus pačiose netikėčiausiose vietose. Toli pažengėme nuo tos dienos, kai suglaudę galvas bendromis jėgomis išstenėjome pirmąjį laišką ir davėme jį gražiai, įskaitomai perrašyti Sarkiso dukrai. Skrupulų nebeliko, laiškus – rankraščius ar mašinraščius, asmeninius ir kolektyvinius, atvirus ar uždarus – rašėme ir siuntėme visais žinomais adresais, jei tik to reikėjo. Baigėsi mūsų bendruomenės vaikystė, prasidėjo audringa jaunystė, jokie sunkumai negąsdino, begaliniai buvo mūsų įkarštis ir optimizmas. Mus gelbėjo Samvelas (ankstesnysis, ne tas viskam abejingas Samvelas), kuris, galima sakyti, tapo mūsų orvaizdinio judėjimo siela. Laimei, jis turėjo ir laiko, ir noro, nes vasaros pradžioje išdrįso palikti savo celę septintajame aukšte (beje, priminsime, ten buvo priregistruota jo uošvio dukra). Iš pradžių manėme, kad Samvelas nusileis per tris aukštus ir puls į uošvių glėbį, kur senokai glaudėsi ir jo žmona, bet Samvelas iš karto nusileido žemėn.
Atėjo įstabi vasara. Tokios – visai neperdedant – mūsų gatvė dar nebuvo regėjusi. Jau vien tai, kad beveik niekas neišvyko atostogauti, šį tą reiškė. Tą vasarą gatvėje nuolatos knibždėjo žmonės. Seniai, o gal ir niekados, taip dažnai nesusirinkdavome. Seniai, o gal ir niekados, nejutome tokio troškimo bendrauti. Kaimynai pamiršo senus nesutarimus, o naujų neatsirasdavo, nes visi turėjome vieną tikslą. Žinoma, sakydami „visi“ neturime galvoje Artiomo Gehamiano ir dar keleto, kurie laikėsi nuošalėje ir stengėsi kuo mažiau lįsti mums į akis. (Šitie ir išvyko į vasarvietes, poilsio namus, sanatorijas, atidavėme jiems savo nepanaudotus kelialapius.) Vis tiek dauguma ir yra visi, net mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis, įpareigotas budėti, neišleisti nė vieno iš akių, atrodyti griežtas ir neprieinamas, dažnai nejučia sustodavo ir net išsižiojęs klausydavosi, kaip iki vėlumos aptarinėjame paskutines naujienas, diskutuojame, kuriame veiksmo planus.
Didžiąją vasaros dalį laikraščiai mus paliko ramybėje. Pavienės publikacijos ir užuominos straipsniuose pasitaikydavo, bet atvirai niekas nepuolė. Matyt, laukė, kol pagerėjęs gyvenimas (asfaltas, vandentiekis, kanalizacija, sporto aikštelė ir kt.) nuramins įsiaudrinusį širšyną. Tačiau dėmesys mums nesumažėjo, žurnalistų smalsumas netgi augo – kas savaitę bent vienas pasirodydavo mūsų gatvėje. Ateidavo, užvesdavo pokalbį su gatvėje besibūriuojančiais žmonėmis, užeidavo pas ką nors į namus. Kartais apsimesdavo nieko nežiną, traukdavo iš mūsų žodį po žodžio, o paskui, lyg tarp kitko, pasidomėdavo Samvelu ar Vasaku, pasiteiraudavo, kuris yra Artiomo ar Haikaramo namas, šitaip išsiduodami, jog puikiai išmano mūsų gatvės reikalus. Apie ką kalbėdavosi su Artiomu, mes nežinojome, o peržengę Haikaramo slenkstį žurnalistai (kad ir kokios odos spalvos, kad ir iš kur atvykę) pirmiausia puldavo žavėtis jo ilgaamžiškumu ir šviesiu protu, primindami jam, kad Penktojoje gatvėje yra mylimiausias ir gerbiamiausias žmogus, o tai reiškia, jog panorėjęs gali paveikti bendruomenę, net privalo tai padaryti, atsidėkodamas už meilę ir pagarbą. Haikaramas išklausydavo žurnalistų gražbylysčių ir pataikavimo, o kai pagaliau ateidavo jo eilė kalbėti, atsakydavo: „Deja, nesu visų stipriausias. Žinote, kada užmirštamas skausmas? Kai pagyjama. Bet štai gydyti, nors ir esu šimtametis, dar neišmokau.“ – „Pakalbėkit su jais, paaiškinkit“, – atkakliai spausdavo jį žurnalistas. „Ką turėčiau paaiškinti? – stebėdavosi Haikaramas. – Ar kad jie klysta, ar kad jų širdyse nėra skausmo?“ – „Draugas Torgomianai, – šūktelėdavo žurnalistas, – kieno širdyje nėra skausmo? Bet kur nueisime skausmo vedami? Galvokime apie savo vaikus. Su skausmu širdyse jie užaugs pažeisti.“ Žurnalistas patenkintas nutildavo, laukdamas atsakymo pergalingai žvelgdavo į Haikaramą, o šis atsiliepdavo su mums iki skausmo pažįstama šypsena: „Visi savo laiku buvome vaikai, net ir aš. Su gėla širdyje užaugau, o šimto metų sulaukiau.“ Turbūt jau pasigailėjęs, kad tiek gražbyliavo apie draugo Torgomiano amžių ir šviesų protą, žurnalistas ryždavosi paskutiniam gundymui: „Nelyginkit savęs su kitais, draugas Torgomianai.“ – „Ir taip negaliu vien sau prisiskirti skausmo, ilgesio. Kuo aš geresnis už kitus, kad turėčiau tokią ypatingą teisę?“ – atsakydavo Haikaramas. Žurnalistas (visi žurnalistai) tvirtindavo: „Jūs mokate savo širdgėlą nešti oriai. Kiti šito nesugeba. Matote, kas darosi?“ Nežinia kelintą kartą klausydamasis beveik to paties Haikaramas ir atsakydavo tą patį: „Nuo kada žmogui nedera mylėti, ilgėtis? Jei aš tikrai panašus į žmogų, negalintį mylėti, ilgėtis, karštai trokšti, jei darau tokį įspūdį, nustosiu save gerbti.“ Žurnalistas (kiekvienas) padorumo dėlei skubiai nuramindavo Haikaramą: „Jūs mane neteisingai supratote“, ir pereidavo prie jam rūpimos temos: „Žinoma, reikia sugebėti mylėti, ilgėtis, trokšti, žmogus tik dėl tokių jausmų tampa žmogumi, maža to – jei norite žinoti – būtina sugebėti save valdyti, likti ištikimam savo meilei, ilgesiui, troškimams, tik šių jausmų tikrumas ir gilumas patvirtinamas kruopščiu darbu, pasišventus puošti ir gražinti savo tėvynę, o ne švaistyti jėgas tuštiems niekams.“ Haikaramas juk ne akmeninis, mokėjo jis ir piktintis, ir pykti, tik sunku jį būdavo išvesti iš kantrybės, bet šią vasarą tai puikiai sekėsi rašikliais ir bloknotais apsiginklavusiems mūsų svečiams. Ir po tokių pamokymų vos suvaldydamas pyktį Haikaramas jiems primindavo, kad su mokyklos suolu atsisveikino dar praeitame amžiuje ir pamokymais jo nenustebinsi, ypač tokiais beprasmiškais, paikais – ir nuo kada atmintį išsaugojęs žmogus nusipelno pasmerkimo? Negi savasties neišdavęs žmogus yra nusikaltėlis? Nejau artimojo praradimas jūsų nejaudina, sielvartas jums nesuprantamas? Jei negalite paguosti, tuo labiau – padėti, nors abejingai patylėkit, tai bus kur kas padoriau… Po tokios netikėtos atakos žurnalistas trumpam suglumdavo, bet atsipeikėjęs nusviesdavo prie durų užsimestą avies kailį ir tiesiai šviesiai pareikšdavo: „Labai gaila, draugas Torgomianai, kad ir jūs taip mąstote. Labai gaila. Apie jus girdėjau tiek gerų dalykų. O dabar esu priverstas manyti, kad ir jūs matėte tą vadinamąjį miražą…“ – „Aš jį kasdieną matau, – jau nusiraminęs ir atvirtęs savimi atsakydavo Haikaramas. – Nuo tos dienos, kai šis namas tapo mano namais, ir matau… Daug ką matau. O mūsiškiams anądien Erzurumas pasirodė todėl, kad buvo vasaris, Vasako sieloje gyveno Sanasaras…“ Visiškai nereikėjo minėti Sanasaro vardo, nederėjo priešininkui įduoti kozirinės kortos („Savo rankom griaunam savo namus, savo rankom!“ – būtų suburbėjęs Sarkisas, jei būtų ten buvęs), bet mes, ypač Haikaramas, pasikliaudami savo tiesa, nesistengėm būti diplomatiški. Ir štai, išgirdęs Sanasaro vardą, žurnalistas pagyvėdavo. „Kas kas?“ – klausdavo, vėl atsiversdamas bloknotą, o Hikaramas aiškindavo: „Sanasaras – Vasako dėdė. Vasario 18-ąją kovėsi dėl Erzurumo ir turėjo atsitraukti. Po kelerių metų pasimirė. Be to, Vasako giminė – tikri erzurumiečiai. Sanasaro senelis persikėlė iš ten čionai…“ Haikaramui nepavykdavo baigti kalbos. Aukso gyslą aptikusio žurnalisto visiškai nedomindavo Vasako giminės devintas lašas nuo kisieliaus. Užuot išklausęs, jis puldavo: „Norite pasakyti, kad šitą istoriją išgalvojo Vasakas su Sanasaru?“ – „Ne, – atsakydavo Haikaramas, – noriu pasakyti, kad jų dėka mūsiškiai išvydo Erzurumą ir Aicptkunką, o ne kokią kitą vietovę.“ – „Tai yra, – nesiliaudavo žurnalistas, – jei ne Vasakas Mnacakanianas ir Sanasaras, šitos keistos, sumaištį sukėlusios miražo istorijos nebūtų?“ – „Būtų, – prieštaraudavo Haikaramas. – Jei ne jie, būtų atsiradę kiti. Ne jie vieni patyrė tą praradimą. Paprasčiausiai tuomet buvo jų diena. Anksčiau ar vėliau kas nors būtų atsitikę. Jei nebūtų pasirodęs Erzurumas, būtų pasirodęs Mušas, Vanas, Bitlisas… Ką dar sakyti, kurį dar paminėti?“ Tačiau tokia nekonkreti prielaida nebūdavo paranki žurnalistui, kuris vildavosi pagauti pasakų paukštę, todėl jis taikiai sakydavo: „Imkim ir palikim visokius „jeigu, jei būtų tai, nebūtų to…“ – ko nebuvo, to nebuvo. Mums rūpi tai, kas buvo. O dėl to, kas buvo, kaip supratau, jūs kaltinate Vasaką Mnacakanianą ir tą… – žurnalistas užmesdavo akį į bloknotą, – Sanasarą…“ Žurnalistas viltingai žvelgdavo į Haikaramo burną (iš kurios turėdavo išlėkti pasakų paukštė), o tas, anot jo, užsispyręs ir kaprizingas seniokas vėl jį nuvildavo. „Jaunuoli, – sakydavo Haikaramas (žurnalistai būdavo įvairaus amžiaus, kai kurie net pražilę, tačiau palyginus su Haikaramu – jaunuoliai), – aš nieko nekaltinu. Atvirkščiai, didžiuojuosi, jei norite žinoti, netgi truputį pavydžiu Vasakui ir Sanasarui jų stipraus ilgesio.“ Žurnalistas susierzinęs užversdavo bloknotą ir tik tada susigaudydavo, kad beprasmiško susižavėjimo akimirką jis išleido iš akių vieną paprastą aplinkybę. „Bet juk neseniai sakėte, kad Sanasaras mirė… Prieš keletą metų…“ – su nuostaba pasitikslindavo. „Taip, sakiau, – sutikdavo pavargęs Haikaramas. – Tačiau, kaip matote, nenumirė…“ Žurnalistas nuspręsdavo, kad jau gana jį vedžioti už nosies, įsikišdavo rašiklį ir bloknotą į kišenę ir atsistojęs pareikšdavo kuo žvaliau, kad nors pabaigoje vėl taptų padėties viešpačiu: „Dėkoju, draugas Torgomianai, už malonų pokalbį. Nors, neslėpsiu, iš jūsų tikėjausi daugiau.“ – „Tai jau dovanokit“, – santūriai atsiliepdavo Haikaramas ir išlydėdavo svečią, kuris vis dėlto išeidavo nepatenkintas, tikėdamasis išpešti daugiau iš kaimynų.
Sunku pasakyti, kodėl taip vėlai atsiminėme Sanasarą. Matyt, orvaizdis mums atrodė tikresnis už neregimą velionio buvimą tarp mūsų. Sunku pasakyti, ir kas pirmasis žurnalistams paminėjo Sanasaro vardą – Haikaramas ar kuris kitas. Tačiau žurnalistai jį nusitvėrė. Ir ne tik žurnalistai (pavyzdžiui, mūsų apylinkės milicijos įgaliotinis ketino Sanasarą suimti). Mūsų klausinėjo, kas ir kur jį matė, po kieno langu stovėjo, į kieno duris pabeldė, kas ir kada girdėjo po jo kojomis girgždant sniegą. Žinoma, atsirasdavo ir mėgėjų įpilti alyvos į ugnį. Viena iš jų – Varduša. Vasarą ji jau tvirtino ne tik mačiusi Sanasarą, bet ir kalbėjusi su juo. Deja, iš nuostabos negalėjusi burnos praverti, o Sanasaras (žinoma, apsisiautęs juodu paltu, galvą įtraukęs į pastatytą apykaklę) ilgai ilgai žvelgęs į ją ir pratisai atsidusęs: „Ek, Varduša, Varduša, kuo tu pavirtai!“
Šį atsitikimą Varduša pasakojo ne tik mums ir žurnalistams, – bet visiems, kuriuos jos pasakojimas galėjo sudominti, ir kuo dažniau pasakodavo, tuo labiau pati įsikalbėdavo, kad tai tikra teisybė. Vasakas bandė ją sudrausti („Moterie, ką čia pliauški, prikąsk liežuvį!“), bet Vardušos jau nebegalėjai perkalbėti. Pridėjusi ranką prie širdies ji priesaikavo: „Savo ir tavo gyvybe prisiekiu, broleli Vasakai, aš jį mačiau ir jis kalbėjo. Va kaip tu dabar – stovėjo priešais mane.“ Tačiau nors Varduša ir buvo tikras atradimas žurnalistams, Sanasaro klausimu jie visų pirma čiupdavo Vasaką už gerklės – jis buvo Sanasaro brolėnas, apie jį Haikaramas prasitarė: „Jame Sanasaras gyvena.“ „Ko norit iš manęs?“ – klausdavo pavargęs Vasakas. Aišku, ko jie norėjo – išsiaiškinti, kodėl Vasakas prikėlė velionį dėdę, kokių paskatų vedamas. „Ar patys suvokiate, ko klausiate? – atrėždavo Vasakas. – Aš nesugebu dėdei įtaisyti deramo antkapio, o jūs kalbate apie prisikėlimą. Kas kita, jog šičia, – Vasakas prispausdavo ranką prie širdies, visai kaip Varduša, – čia Sanasaras visada gyvas.“ – „Atleiskit, – atsakydavo žurnalistai Vasakui, – mes gerbiame jūsų jausmus, tačiau mus domina kas kita. Kaip jums pasisekė visus įtikinti, kad Sanasaras sugrįžo? Ir ne vieną, ne du, o šitiek žmonių.“ – „Suprantu, – sakydavo Vasakas, – norit sužinoti, ar tai aš toks miklus sukčius, ar visi mūsiškiai – asilai?“ – „Draugas Mnacakanianai, – prieštaraudavo įsižeidę ir nusivylę žurnalistai, – argi mes taip negražiai įvardinom?“ – „Taip taip, žinoma, tai ne taip svarbu, – tęsė Vasakas, – svarbiausia, kokio baisumo mano paskatos.“ Ir jie purtydavo galvas, įsižeidę, pasipiktinę, nusivylę: „Labai sunku susikalbėti su jumis, draugas Mnacakanianai. Atėjome, kad padėtumėte mums susigaudyti, kas čia vyksta, kad kartu rastume išeitį, o jūs iš karto mus užsipuolate.“ Vasakas lyg ir nurimdavo, susivaldęs aiškindavo: „Nesuprantu, kokios pagalbos iš manęs tikitės. Aš žinau tik viena – niekam nieko nesakiau, nieko neįtikinėjau. To net nereikėjo. Paprasčiausiai – tie, kurių sielos atviros, pajuto – Sanasaras sugrįžo.“ – „Imkim ir susitarkim, – siūlydavo Vasakui žurnalistai, – kalbėkime apie Sanasarą, tarsi nežinodami, kad jis sugrįžo. Pats savaime jis negalėjo sugrįžti. Kas jį atvedė? Kas įtraukė? Ar suprantate, ko klausiu? Kas jį atvedė, jūs?“ – „Dar sykį kartoju – čia, – Vasakas vėl deda ranką ant širdies, – čia Sanasaras yra visada. Ir tai ne vien jausmas. Tačiau jūs teisus – kažkas turėjo jį atvesti. Jei tavęs niekas nelaukia, kaip sugrįžtum, dėl ko? Ar suprantate, ką reiškia visą laiką turėti širdyje maudžiančią, atvirą žaizdą? Vieną dieną skausmas prasiveržia. Ir Sanasaras sugrįžo… Atleiskit, turėčiau pasakyti – buvo pašauktas.“ – „Štai kaip, – nutęsdavo su blogai slepiama pašaipa, – pašaukė. O jis pakilo ir atėjo.“ – „Beveik taip, – sutikdavo Vasakas, – antraip vienu kartu visi to paties nebūtų matę.“ – „Jeigu, – sakydavo jam, – jūsų žaizda visada atvira, o skausmas toks didelis, kaip ištvėrėte septyniasdešimt metų, kodėl aicptkunkų ir erzurumų neregėjote tada, kai Sanasaras dar buvo gyvas? Kodėl leidote vargšui žmogui numirti nenumaldomam sielvarte, o paskui privertėte prisikelti?“ – „Nes esam ne žmonės, – nė nemirktelėjęs atsakydavo Vasakas. – Iš pradžių buvome naivūs arba kvaili (o tai – tas pats), vėliau – įsibauginę, o paskui – visai netikę, gyvenom, kaip kas išmanėm, stvėrėm, kas kiek sugebėjom. Gyvenimas, kaip čia pasakius, yra lyg didelis padėklas, nesakau, kad labai prabangiai apkrautas, bet vis tiek gausus gėrybių, o mūsų darbas – čiupti ir neštis viską, kas pasitaikys po ranka.“ – „Paskui visi staiga tapot žmonėmis“, – įgeldavo Vasakui, o jis visiškai rimtai aiškindavo: „Ar staiga, ar pamažu, nežinau, tačiau tikras dalykas – visi pavargo nuo šitos beprasmybės. Spręskite patys – kiek galima griebti, neštis, kaupti. Net ir doru darbu uždirbamas gėrybes. Vieną dieną įsitikini, kad visa tai – tuščias, beprasmiškas užsiėmimas. Žmogus negali amžinai gyventi apkvailintas, įsibauginęs, ištuštėjęs, išsižadėjęs pats savęs. Visi tokie buvom, akli ir kurti. Šįmet ėmėm ir nebeištvėrėm. Pagaliau išvydome ir kitiems drįsome papasakoti apie tai, ko mums taip ilgai trūko, be ko mes tiesiog nebūtume mes.“ Žurnalistai išklausydavo Vasaką, ir, lyg neišgirdę, vėl įgeldavo: „Atrodo, kad jūs, draugas Mnacakanianai, kuklinatės. Toks žmogus, kaip jūs, kažin ar galėjo kada nors gyventi kaip kurčias ir aklas. Manome, kad niekad nebuvote savęs išsižadėjęs.“ Vasakas ar nesuprasdavo pašaipos, ar tiesiog nekreipdavo į ją dėmesio, atsakydavo taip, kad galėjai pamanyti ant jo pasipylus pagyrų lietų. „Visada būna ištikimųjų, – tardavo. – Vienas kitas vis pasitaiko. Net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis jie neišsižada savęs, neparduoda sielos. Tai jų dėka idėjos nemiršta, nesunyksta dvasia, neišdyla atmintis. Ne apie save kalbu, ne – ką ten aš…“ Vasakas iš tiesų kuklinosi, bet kad ir ką būtų kalbėjęs, apie jį jau buvo susidariusi tvirta nuomonė: jame gyvena Sanasaras. Taigi, bene kiekvieno pokalbio pabaigoje, kad ir pagal kokį scenarijų jis būtų vykęs, neva juokais, bet jam vis pagrūmodavo pirštu: „Ek, draugas Mnacakanianai, draugas Mnacakanianai, ar tik ne pats ir užvirėte visą tą košę.“
Taip ir praėjo vasara. Ateidavo (kas tik nori ir kur tik nori), žiūrinėdavo, klausinėdavo (ką panorėję, kiek panorėję) kurstydami mūsų lūkesčius. Karštis darėsi visai nepakenčiamas. Rimčiausias straipsnis, pasirodęs vasaros pabaigoje, kad ir buvo su mumis susijęs, mus tarsi apėjo. Keistas straipsnis. Kai ką jau ir patys žinojom: iškilo grėsmė, mūsų gatvėje sustabdytos komunalinės reformos. Žurnalistai neriasi iš kailio, bandydami sužinoti kodėl. Pagaliau didelėm pastangom išsiaiškina (čia mūsų laukė sukrečianti naujiena), kad mes patys esame savo bėdų priežastis – nenorime, kad geros permainos lyg srauni upė užlietų mūsų gyvenimą. Ir dar visaip trukdome pažangai, stūksom lyg akmenys ant kelio. Paaiškėjo, kad, norint mus išgelbėti, visų pirma reikia išvaduoti iš ydingos mąstysenos apie savo esmę. Mes nesam tokie, kokiais save laikome, tvirtino laikraštis, mes esam geri, bet neriamės iš kailio, kad tik pasirodytume nepalankioje šviesoje, įsitikinę, kad toks ir yra – mūsų tikrasis veidas. O mūsų suklydimai kyla tarsi iš nekaltų savybių – iš naivumo ir lengvatikystės. Visų pirmiausia mums reikia atverti akis. Apšviesti, pamokyti. Nes, pasirodo, naivumas ir lengvatikystė kyla iš politinio nebrandumo, o tai ne toks jau nekaltas dalykas. Bet mums galima atleisti, nes dalis kaltės tenka tiems, kurie mūsų lavinimą paliko savieigai. Kita vertus, kaltės krislas krenta ant mūsų, nes neišmanymą paprastai lydi kuklumas, kurio mes, Penktosios gatvės gyventojai, visiškai stokojame. Štai šitaip, kol straipsnio autorius tai suduodamas į priekalą, tai į kalamą vinį, tai paglostydamas, tai įgeldamas žėrė pastabas apie mūsų akivaizdžius trūkumus ir neįžvelgiamus privalumus, mes, nors ir įsižeidę, išsaugojome orumą. Bet paskaitę, ką jis aprašo kaip mūsų gatvės sielą, apstulbome. Kaip tipiškas Penktosios gatvės gyventojas buvo pristatomas ne vietinis, o žmogus, susijęs su mumis tolimais svainystės ryšiais, ir tai sudilusiais. Tai – Samvelo uošvis. Kol dar kaip statybos valdybos viršininkas buvo kaltinamas dėl nutraukto mūsų gatvės remonto ir sužlugdytos komunalinių bei sanitarinių įrenginių statybos, dar įžvelgėme šiokią tokią logiką, bet jau ničnieko nebesupratome, kai jį apkaltino ir dėl pastarųjų mėnesių įvykių – orvaizdžio, Sanasaro, mūsų kovingo užsispyrimo ir net – imk ir ištverk! – dėl mūsų ilgesio ir skausmo. Juodu ant balto radome parašyta, esą Samvelo uošvis pareiškęs, jog socialiniai ir komunaliniai pagerinimai, tiesa, yra būtini, tačiau dabar Penktajai gatvei ne jie svarbiausi, nes visų pirma reikia patenkinti jos gyventojų etines ir dvasines reikmes. Ačiū laikraščiui, kad sužinojome vertingą Samvelo uošvio nuomonę. Ačiū, kad mus teisino ir gynė. Bet kaip suprasti tai, kad Samvelo uošvis ne tik mus teisino – ir save kartu su mumis. Rašinio autorius lengva ranka pavadino jį mūsų orvaizdinio judėjimo galva, protu ir siela. Ir, suprantama, tapę su juo vienu kūnu ir siela, mes taip pat buvome prikalti prie gėdos stulpo, nes gerbiamasis autorius straipsnio pabaigoje pagal visus retorikos dėsnius mūsų naujai iškeptą lyderį sumala į miltus. Štai šitą esą sunku apkaltinti naivumu ir lengvatikyste ir patikėti, kad jis gula ir keliasi su Erzurumo bei Aicptkunko vaizdais širdyje (čia mes visiškai sutikome su mikliojo rašeivos nuomone), taigi skaudu, rašė jis, kad šventi tautos klausimai tampa pirkimo ir pardavimo objektais moralinį veidą praradusių žmonių rankose. Šitaip Samvelo uošvis buvo apmėtytas akmenimis, o kartu su juo – ir mes. Niekaip negalėjome suprasti, kaip šitas patyręs, sumanus žmogus pateko į spąstus. Greičiausiai jų nė nebuvo, tik kažkam pasirodė pravartu įkinkyti jį į mūsų vežimą. Tam, kad išgautų reikiamą įspūdį, kad išryškintų ydingus mūsų gatvės bruožus. Nutvėrė už ragų, vilkte atvilko ir įkinkė. Purkštauk kiek nori, priešinkis, – jei prireikė tavęs, tai prireikė. Iki sensacijos mūsų kolektyviniam portretui tetrūko vieno potėpio ir jis buvo rastas. Samvelo uošvis, nebūdamas mūsų draugas, nebuvo ir pats sau priešas, tai vargu ar troško draugiškai mus apsikabinęs kartu nuskęsti. Vis dėlto Vasakas pakėlė telefono ragelį ir pirmą bei paskutinį kartą gyvenime paskambino savo svotui. ,,Sveikinu, – pasakė, – ir tu įsitraukei į mūsų kovą.“ – „Galas griebtų ir jus, ir jūsų kovą, – atsakė tas, – tyčiojiesi?“ – „Ne, – atrėmė Vasakas, – noriu suprasti, kam tau prireikė tokio žaidimo.“ – „Klausyk, – pasipiktino tas, – aš čia įveltas, įkliuvęs, – o tu dar iš manęs reikalausi ataskaitos?“ – ir Vasaką pasiuntė velniop.
Sunku įsivaizduoti aiškesnį atsakymą. Visos abejonės išsisklaidė. Taigi abu svotai, tokie skirtingi, kad vidurnaktį pažadinti ir paprašyti: „Ištark savo priešingybės vardą“, nesusimąstę paminėtų vienas kitą, dabar, nežinia kieno lengva ranka sujungti socialiniu-ūkiniu, visuomeniniu-politiniu ir dar kipšas žino kokiu pavojingu būdu, staiga susitiko kaip du dantys vienose šukose, buvo apkaltinti kaip tos pačios idėjos bendrininkai ir kalami ant to paties kryžiaus. Net sunku buvo spręsti, kuris jautėsi labiau apgautas – Vasakas, visą gyvenimą nekentęs naudos, godumo, pelno vaikymosi, ar antrasis, kurį galėjai apkaltinti kuo tik nori, išskyrus buvimą dvasinių-etinių vertybių šalininku.
Maždaug taip ir išlydėjom vasarą – ilgą, kankinančiai karštą vasarą, ir įžengėm į ne mažiau karštą ir kankinantį rudenį. „Viščiukus rudenį skaičiuoja“, – kadaise pasakė Sarkisas ir pasirodė tūkstantį kartų teisus, jei neimsime domėn, kad ne mes tuos viščiukus skaičiavome.
Ruduo prašmatniausiu būdu padarė galą mūsų nerimui, lūkesčiams ir viltims. Apie mus pasirodė ilgiausias ir išsamiausias straipsnis. Iš jo sužinojome, kad metų pradžioje išprovokuota ir išgarsėjusi miražo istorija yra kelių įtartinų ir neatsakingų žmonių, kurie iš jos tikėjosi gerai pasipelnyti, darbas. Pavyzdžiui, vienas jų, toks Vasakas Mnacakanianas – netikęs mokytojas, nevykėlis, nė vienoje darbovietėje ilgiau neišsilaikęs ir sukeldavęs jose konfliktus, kentėjo nuo liguistos puikybės. Matydamas, kad profesinėje srityje nieko nepasieks, sumanė pelnyti autoritetą žaisdamas šventais žmonių jausmais. Įsitraukė į spiritizmą, prikėlė savo velionį dėdę (nepagailėjo mirusiojo), sukūrė istoriją apie jo sugrįžimą ir orvaizdį. Kaip atsitiko, kad visa gatvė pateko į šio abejotinų vertybių skleidėjo įtaką? Reikėtų viską gerai ištirti. Vasakui pasisekė apdumti akis net tokiam gerbiamam žmogui, kaip gatvės ilgaamžis Haikaramas Torgomianas. Vasakas apsukriai pasinaudojo jo autoritetu. Apskritai tarp šios užsitęsusios istorijos dalyvių sunku rasti bent kiek padorų žmogų. Ką gero galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Vardušą Zakarian, kuri visą gyvenimą vertėsi spekuliacija? Arba apie Artavazdą Sarojaną, kuris nedirba visuomenei naudingo darbo, įtariama, kad yra net kelis kartus vedęs. Žinoma, ne visi miražo skleidėjai yra tokie netikėliai, tarp jų esama ir inteligentų, mokslo laipsnių ir kitokių garbingų vardų nešiotojų. Prisiminkime kad ir vieną to sukčiaus Vasako Mnacakaniano brolėną. Samvelo Mnacakaniano veikla ypač smerktina, – jis ištisus mėnesius daugino ir platino įvairius kurstančius dokumentus ir nuotraukas. Bet kas jį paskatino tai daryti, jei, kitaip negu dėdei, jam neblogai sekasi profesinėje srityje? Pasirodo, jį traukia prašmatnus gyvenimas, kurį jam parūpino brangusis uošvis. Paaiškėjo, kad Vasakas, Samvelas ir kiti šioje istorijoje atliko tik antraeilius vaidmenis. Virš jų slypėjo aukštesnė jėga, Dievas, ir dar koks! Šios gerai organizuotos grupės smegenų centras ir pagrindinė varomoji jėga buvo Samvelo uošvis. Kyšininkas ir plėšikas, daug metų užėmęs aukštus postus, suvokė, kad jo machinacijos gali išplaukti į paviršių, tad nutaria sudrumsti vandenį, taip nukreipdamas nuo savęs atitinkamų organų dėmesį ir sumaniai išsisukdamas. Jis užverbavo savo žentą ir svotą. Reikia pripažinti, gerai apskaičiavo – vienas puikybės kamuojamas trokšta šlovės, o kitas mėgsta palaidą gyvenimą. Mašina užsiveda, pamažu greitina apsisukimus ir naivius Penktosios gatvės gyventojus įtraukia į sūkurį. Nusikalstama grupuotė iš pradžių lyg ir pasiekė savo tikslą. Iš tiesų, aplink tą nelemtą miražą sukilo toks triukšmas, kad ilgą laiką negalėjai susigaudyti, kas yra kas. Tačiau dabar, pasitelkus reikiamas priemones, viskas paaiškėjo ir kaltieji bus deramai nubausti. Niekas neturi teisės žaisti žmonių jausmais, statyti ant kortos jų likimų, jų ateitį. Žinoma, paaiškėjo aplinkybės – socialinės ir buitinės, kurias valdžia seniai turėjo pagerinti, bet iki šiol to nepavyksta įgyvendinti dėl minėtos grupuotės veiksmų. Tačiau netrukus, kadangi kaukės jau nuplėštos, padėtis pagerės ir Penktosios gatvės gyventojai gausią viską, ko troško daug metų. Straipsnio pabaigoje mūsų vardu (Penktosios gatvės gyventojų daugumos vardu) kalbėjęs Artiomas Gehamianas paliudijo, kad nebuvo jokio orvaizdžio (Artiomas, kuriam sprandas užgėlė į jį bežiūrint), ir, pareikšdamas neva visų valią, prašė įvesti mūsų gatvėje tvarką, grąžinti gerą mūsų vardą. Jam pažadama, kad Penktosios gatvės gyventojai gali būti ramūs, tvarka bus atkurta, gerą vardą atgausime.
Tvarką mums greitai įvedė. Veltui bandėme skųstis. Apsupome redakciją visi, nuo mažiausio iki seniausio, bet mūsų paprašė gerbti Penktosios gatvės gyventojų pageidavimą ir išsivaikščioti. Kai pareiškėm, kad mes ir esam Penktosios gatvės gyventojai, mums atrėžė, kad mūsų įžūlumas peržengė visas ribas, ir šį kartą jau taip paprašė, kad nenorom išsiskirstėm. Susirinkome nedidelėje buvusio sąvartyno aikštelėje, tačiau atkaklus reikalavimas nesibūriuoti ir ten mus pasiekė, vėl teko grįžti namo. Keliems užsispyrėliams tas draudimas buvo persakytas Sarkiso batų taisykloje ir skambėjo jis šitaip:
Penktosios gatvės gyventojams, siekiant juos išvesti iš aklavietės ir užtikrinti ramybę, batų taisykloje leidžiama lankytis tik su tikslu pataisyti sudėvėtą ar kiaurą apavą.
Apylinkės įgaliotinis atėjo ir paprašė, kad nuimtume nuo mašinų Erzurumo nuotraukas, bet kadangi ne visi mandagų prašymą suprato, milicininkas su savo nauju padėjėju patys nulupo nuotraukas. Samvelas parašė dar vieną atvirą laišką, tačiau nespėjo jo padauginti ir išplatinti, nes, pirma, konfiskavo vienintelį to laiško egzempliorių ir jo rašomąją mašinėlę, o paskui jo darbovietėje už neteisėtą ir savavališką kopijavimo aparato naudojimą piktybiškiems tikslams jam buvo pareikštas griežtas papeikimas ir paskutinis įspėjimas. Samvelo uošvį pašalino iš posto ir iš partijos ir užvedė baudžiamąją bylą. Šią paskutinę naujieną sužinoję iš spaudos, tiesa sakant, nei nuliūdome, nei nudžiugome. „Nebeturi širdies“, – pasakė kažkuris.
Buvo saulėtas, giedras ir šiltas ruduo, bet mums jis atrodė apniukęs. Araratas ir Aragacas jau nuo pavasario rodėsi visu ūgiu, bet mes to nepastebėdavome. „Kaip galime į juos žiūrėti“, – pranašo tonu sakydavo Sarkisas kaukšėdamas plaktuku. Sakydavo „laimingajam“, kuris, atradęs namie suplyšusį batą, su šiuo „leidimu“ rankoje atskubėdavo į jo štabą. Kartais Sarkisas atverdavo duris ir pakviesdavo už jų stovintį sargybinį išgerti kavos. „Negaliu, – atsakydavo tas, – esu tarnyboje.“ Jie priekabiai tyrinėdavo mūsų atsineštus batus. Turėjo tokią teisę. Nudėvėti, suplyšę, numinti batai mūsų gatvėje tapo brangiausia vertybe. Kas tokių turėjo, saugojo kaip akies vyzdį, kas neturėjo – skolindavosi. Kartais tas pats batas penkis–šešis kartus keliaudavo į dirbtuvę ir atgal. Ir vėl pas Sarkisą sužinodavome visas naujienas; o kiek reikėjo turėti senų batų, kad nors kartą per dieną tenai nueitum? Bet mūsų gudrybes netruko perprasti ir įspėjo tokiu rašteliu: „Įtartini batai konfiskuojami vietoje.“ Įspėjimas buvo teisėtas, su parašu ir antspaudu, deja, įgyvendinamas labai savavališkai, ir kasdien mažiausiai maišas padėvėtų batų keliaudavo į konteinerį. Jei taip ilgiau būtų trukę, greitai visi būtume likę basi. „Nieko, – guosdavo Sarkisas po dar vienos konfiskacijos, – sako, žiema bus šilta.“ – „Ruduo irgi šiltas, – atsakydavome, – o kas iš to?“ Ir tikrai, nors Zvartnocas dėl giedros veikė dieną naktį, bet mūsų kažkodėl neviliojo, nekvietė keliauti ir nuotykiauti, net Vardušos ir Arto nebegundė. Tiedu jau buvo mums atsipykę. Vieną dieną Vasakas neišlaikęs paklausė: „Varduša, argi lėktuvai niekur nebeskrenda?“ – „Širdis netraukia, brolau Vasakai, ūpo nėra“, – atsakė Varduša. „Vadinasi, kritika paveikė“, – tęsė Vasakas. „Ką šneki, brolau Vasakai? – įsižeidė Varduša. – Ko nori klausk, – nuo pat žiemos nei kur vykau, nei ką atsivežiau. Prekybai galas. O ir kam? Sūnus su marčia, Dievui dėkui, gerus darbus turi, mano Zakaras pensiją gauna. Seni esam, kiek yra, tiek ir užtenka, pragyvensim.“ O štai Arto – kitaip nei Varduša – per vasarą du kartus buvo neilgam dingęs, tas atrodė įtartina. Atidaręs Vasako duris jau nuo slenksčio jis kartą sviedė: „O juk sakiau, – čia negera gyventi.“ – „Broleli, tai ko grįžai?“ – atšovė Vasakas. „Brolau, laikai pasikeitė.“ – „Tai, matyt, uždarbiautojams šiemet darbo neatsirado“, – nuspręndė Vasakas. „Kad tave kur, kas sako, kad nėra, – užsigavo Arto, – darbo į valias. Mano amžiaus žmogus jau turi ateiti į protą, nusėsti vienoje vietoje.“ – „Tai eik ir sėdėk, – patarė Vasakas, – tenai darbas geresnis, pinigų daugiau, tenykštė boba irgi, matyt, gražesnė.“ – „Kokia boba, ką čia šneki? – suglumo Arto. – Vasakai, kas buvo, – pražuvo. Mano boba ir vaikai čionai. Ir mano namai – geri ar prasti – šičia. Jau ir darbą susiradau, nuo kito mėnesio, matyt, dirbti pradėsiu.“ – „Džiaugiuosi, džiaugiuosi, pagaliau atėjai į protą, – gyrė Vasakas, – kad tik vėl nepersigalvotum.“ – „Kad ir nepavyks, mielas brolau, – juokėsi Arto, – tai ką, šiemet regėjom, – nevienadienis dalykas, – dar garsiau kvatojo. – O taip ramiai gyvenom. Sudrumstėt mūsų gyvenimą, brol, sumaišėt.“
Tai va šitaip Varduša ir Arto pamiršo, kur Zvartnocas, tačiau nuolat veikiantis oro uostas pažerdavo staigmenų. Gražioji Vasako dukrelė, užuot vėl atsiuntusi laišką, šį kartą su sūneliu glėbyje atvyko pati, ir užsisėdo tėvams ant sprando. Ašaromis pasruvusi bučiavo tėvą ir vis kartojo: „Mano senasis tėveli, ko tik apie tave neprirašė. Patikėk, aš nepatikėjau, patikėk – tikrai nepatikėjau.“ Bet pamažu Hasmikos akys išdžiūvo, jos berniuko laužyta armėnų kalba pagerėjo, ir kai jau atrodė – Vasako, tėvo ir senelio, laimei nieko netrūksta, – po mėnesio Hasmika ir vėl išsidangino į Varšuvą. Pasak motinos – Varduhi – to nebūtų atsitikę, jeigu ne suėmimas. Netvirtinam, kad tai tiesa, bet gandus girdėjom. Vieną dieną Hasmika, kaip ir daugelis mūsų, nuėjo į batų taisyklą, ir jos batelį nulūžusiu kulniuku konfiskavo. Apkaltino – tyčia nulupai. Daugelis mūsiškių būtų nutilę ir nešę kudašių, bet Hasmika visada buvo aštrialiežuvė, o Varšuvoj jos liežuvis dešimteriopai paaštrėjo, tai ji atrėžė – viskas dėl to, kad tėvelį neteisingai apkaltinot – ir sukėlė tokį triukšmą, kad ją suėmė ir išsivežė. Bet paaiškėjus, kad Hasmika turi užsienio pasą, jai bemat viską atleido, atsiprašė, sugrąžino batą, atvežė iki taisyklos ir paprašė Sarkiso be eilės prikalti kulnelį. „Tą ir be jūsų būčiau padaręs“, – bambėjo Sarkisas, o Hasmika pareiškė: „Ne, man nebereikia.“ Šiaip ar taip, Hasmika sugrįžo namo (žinoma, su pritaisytu kulniuku) ir parėjusi be perstojo kartojo: „Matai, tėte, aš jau ne tokia, kokia buvau.“ Visi mes buvome pasikeitę.
Hasmika iškeliavo, o gilėjant rudeniui ėmė niauktis. Tiesa, per Spalio šventes nepasnigo kaip pernai, bet užėjo tokie gausūs lietūs, lyg kas būtų sumanęs nuplauti mūsų praeities nuodėmes. Ir gatvės remontas buvo nutrauktas. Būsimo stadiono vietoje prieš kelis mėnesius sunkvežimiai išvertė smėlį, bet jo krūvos susmego ir išnyko kaip nebuvusios. Mūsų nebeslėgė ūkai ir sniegynai, bet gatve sruvo tikra upė, ir vandens lygis kasdien kilo. Net Naujųjų metų naktį lietus nesiliovė. Sausio pirmąją vanduo jau siekė mūsų slenksčius, vos galėjom išeiti pasveikinti vieni kitų su Naujaisiais metais. Suprantama, pirmiausia aplankėm Haikaramą ir tradiciškai jam palinkėjom: „Tepraeina.“ Nerimavome dėl potvynio. Sinoptikai kasdien skelbė, kad ciklono ar anticiklono eiga artimiausiu metu nesikeis. Vėl orų masės iš šiaurės ir iš vakarų susitiko ir maišėsi virš Armėnijos kalnyno. Vėl Araratas su Aragacu priminė povandeninių laivų stiebus. Mūsų rūpestis turėjo pagrindo, bet Haikaramas mus ramino: „Dar ne“. Vadinasi, gali ir prasidėti, todėl netrukus vėl klausdavom: „Kada?!“ – „Tikiuosi – niekad!“ – atsakydavo Haikaramas. Jis „tikėjosi“, vadinasi, nebuvo tikras, ir mūsų nerimas augo. Nedavėm jam ramybės: „Haikaramai, kodėl taip atsitiko? Argi mes buvom neteisūs?“ Atsakydavo: „Ne, bet klydom, kalbėdami tiesos vardu!“ Klausinėjom: „Argi kalbėti tiesos vardu yra nuodėmė?“ Atsakydavo: „Tai neišmintinga.“ – „Tai ką daryti, Haikaramai?“ – „Kitą kartą būsim protingesni.“ Nudžiugę klausėm: „Tai bus kitas kartas?“ – „Būtinai“, – atsakydavo Haikaramas, ir mes grįždavom namo kiek atgavę drąsą. Brisdami per vandenį šiaip ne taip pasiekdavom namus, išsidžiovindavom drabužius ir apsiginklavę kantrybe laukėme.

Vieną gražų rytą (mes sakom – gražų, o jūs supraskit, kaip norit) aptikome, kad esame atskirti nuo pasaulio. Pakilęs vanduo laužė duris, pro plyšius sruvo į vidų. Reikėjo kuo skubiau užkamšyti plyšius. Užsiėmėm tuo nuo ryto iki vakaro, o kaskart pripuolę prie langų įsitikindavom, kad lietus nesibaigia, skambinom vieni kitiems, klausinėdami, ar visi namai dar vietoje. Po kelių dienų vanduo pasiekė langus ir upės bangos jau laužė stiklus. Gyvenantys netoli Sarkiso batų taisyklos jau anksčiau atkreipė dėmesį, kad jos stebėjimo postas persikėlė į vidų. Sarkisas seniai, kaip ir mes visi, nėjo iš namų, o dabar kažkuris pro savo langą pastebėjo, kad bangos varsto taisyklos duris. Tai buvo paskutinė žinia, kuria spėjome apsikeisti. Netrukus telefono ryšys nutrūko, ir kiekvienas pasilikome su savo likimu. Matyt, tada medinė taisyklos būdelė ir pajudėjo iš vietos, vėliau, pusiau nugrimzdusi, praplaukė pro mūsų langus ir pradingo.
Dienos slinko, o lietus vis plakė mūsų stogus, vanduo ardė namus. Nežinojom, ką atneš nauja diena, nerimas maišėsi su viltimi. Pametę dienų skaičių, nebesusigaudėm, kada dangus mus įkalino namuose, praradę ryšį vieni su kitais negalėjom pasakyti, kuriam pirmajam pasirodė, kad kažkas susisupęs į apsiaustą visą naktį žingsniavo mūsų gatve ten ir atgal. Per lietų, po vandeniu. Bet pasirodė vienam, antram, trečiam ir netrukus kiekvienas dieną ar naktį, miegodamas ar būdraudamas, girdėjo, kaip jis (tas kažkas) brenda per vandenį, užkliudo duris, sustoja po langu. Ar tai vėl Sanasaras apsireiškė, ar kas kitas, bet vieną dieną, kai lietus visai įsišėlo, o vanduo, apsėmęs duris ir langus, jau grasino plūstelėti į vidų, mums pasirodė, kad daugiau nebegalime likti smaugiančiame kūno apvalkale, kad tuoj jį perplėšę išsiveršime patys iš savęs, dangus vakaruose staiga nušviesėjo, pro tankią lietaus užuolaidą kažkas sušvito, sužybčiojo, vaizdas pamažu išryškėjo, subolavo saulėj spindinčios snieguotos viršukalnės, slėnyje – miestas, ir mes, nepaisydami liūties ir potvynio, visi kaip vienas išpuolėme iš savo namų.

1986 m.

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5-6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…