literatūros žurnalas

Rasa Aškinytė. Apie Leilą. Apsakymas

2017 m. Nr. 2

Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas, ne tu paskutinis, kita diena atneš naujų įvykių, o nauji įvykiai – naujus gulinčiuosius, kaip kiekvienas debesis atneša naują lietų, o kiekvienas žingsnis vėl nubraukia kelio dulkes.
Ėmė miegas, bet Leila stengėsi nepasiduoti – užsispyrusi žiūrėjo į ligoninės antspaudą ant kairiojo apatinio pagalvės kampo. Jai patiko gyvatė, susirangiusi apskritime, prasižiojusi ir besitaikanti kąsti, jei neras kam, tai bent sau pačiai. Antspaudas ramino. Malonu žinoti, kad bent kas nors šiame pasaulyje kam nors priklauso, kad savininkas bet kada gali pareikalauti savo daikto.
Leila bijojo užmigti, nes snūstant gyvatė imdavo lietis, antspaudas blanko, išsklaidydamas saugumo iliuziją. Ji stengėsi plačiau atsimerkti, palietė antspaudą ranka. Tik dabar pastebėjo, kad nagų lakas aptrupėjęs, oda išsausėjusi ir raukšlėta. Taip neturėtų būti, pagalvojo Leila.
Ji visada žinojo, kaip būti turėtų, bet beveik niekada taip nebūdavo. Gyvenimas turėjo būti piktas ir negailestingas, o likimas tokiems kaip ji negalėjo duoti nieko gero. Bet davė, sugriaudamas per amžius numatytą tvarką, ir tai Leilą labiausiai erzino.
Kai gimė pirmas jos vaikas, jai buvo per dvidešimt. Ką veikė iki jam gimstant, nebeatsiminė. Jos gyvenimas prasidėjo tik gimus vaikui, todėl per jo gimtadienį Leila ant torto visada uždegdavo kitiems nesuprantamai daug žvakučių. Jos vaikui tai patiko. Jos vaikui patiko viskas, ką ji darė, ir, svarbiausia, jis niekada neprašydavo jos ko nors paaiškinti. Jie vaikščiodavo susikibę už rankų ir niekada nesikalbėdavo. Pradžioje Leila bandė, bet į visus jos klausimus sūnus atsakydavo linktelėdamas galva. Leila buvo taip įpratusi, kad jis nekalba, kad kiekvieną kartą, išgirdusi jį šnekantis su draugais ar kitais suaugusiaisiais, nustebdavo.
Leila niekada nemėgino išsiaiškinti, kodėl jos vaikas kalbasi su visais, išskyrus ją. Ji suprato, kad nežinotų, ką su ta tiesa daryti, todėl viską paliko taip, kaip yra. Juolab kad abiem taip buvo gerai.
Leila mėgo dideles tuščias erdves, bet koks garsas jai atrodė kaip šiukšlė. Niekas, išskyrus jos vaiką, to nesuprato. Leilos tai nei pykdė, nei stebino. Grifai nesupranta, kodėl negali pulti aukos, kol ji dar gyva, stygos nejaučia garso grožio, ugnis nesupranta, kodėl nereikėtų deginti to, kas taip gražiai dega. Pasaulis laikosi ant nesuprantančiųjų pečių. Todėl nebūtina suprasti, kodėl yra klaidų, kurių neįmanoma ištaisyti, ir nėra klaidų, kurių nebūtų galima padaryti.

Leilos niekas nepykdė ir nestebino, ypač dabar. Palatoje buvo tylu, kitos dvi lovos tuščios, skaudžiai tuščios kaip senų moterų gimdos, pagalvojo Leila. Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos – smegenys ir visi kiti organai. Gaila tik gimdos. Ir nieko nepadarysi. Pralaimime gimdamos. Nelaimėsi kovos pralošęs pirmąją partiją.
Kitose palatose ligoniai, kai nustodavo veikti raminamieji, pabusdavo, o pabudę rėkdavo ir draskydavosi, lyg norėdami tuoj pat numirti, tik dėl nuolatinio slopinimo vaistais nesugalvodami geresnio būdo. Šitoje ligoninėje gulėjo tik tie, kurie neįstengė ištverti skausmo. Ne tokie kaip Leila.
Klaikiausiai rėkė liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Negalėjai suprasti, ką sako, bet jos skausmas buvo toks gilus, kad nejučia persiduodavo kitiems. Leila tik taip galėjo paaiškinti, kodėl seselės stengėsi, kad liesoji moteris nuolat būtų „nuraminta“.
Ligoninėje niekas neturėjo paslapčių, visų gyvenimai buvo atviri kitiems. Ką gali nuslėpti, jei vos prabudęs klyki? Klyki, nes nieko kito nelieka, nes visko netekai.
Ir Leila neteko visko, bet tylėjo. Turbūt todėl, kad neteko savo noru, todėl, kad jau prieš viską atiduodama žinojo, kad to neištvers. Nebebuvo ko rėkti. Nieko nebėra, ir ji guli viena baltoje psichiatrinės ligoninės lovoje. Gyvatė glūdi šalia ir šypsosi savo karalienei.

Leila nuo mažens buvo nepastebima, nors jos plaukai tokie juodi, kad nėra nė su kuo palyginti. Beveik tokios pat ir akys. Ji tai žinojo, ne kartą matė save veidrodyje. Bet kitiems tikriausiai atrodė kitaip. Matyt, žiūrint jų akimis, ji buvo pilka, ruda arba kaip nors kitaip nematoma.
Leilos vyras jos nepastebėdavo nei prieš vestuves, nei po jų. Ji net nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip jie susitiko ir kodėl nutarė tuoktis. Tai tiesiog atsitiko, greičiausiai todėl, kad Leila laukėsi. Ji tikėjo likimu ir nieko nedarė, kad jam pasipriešintų. Visata nėra draugiškai nusiteikusi. Nereikia jos be reikalo erzinti.
Leila kepė, skalbė, laistė gėles, mylėjosi, gražiai augino vaikus (po poros metų susilaukė dar vieno), prisiminusi pasitepdavo kremu ar nueidavo į filmą. Visada tik dieną, kai likdavo namuose viena. Kine ji irgi jausdavosi viena, nors salė būdavo pilna tokių pat moterų, nesipriešinančių likimui, kaip ir ji. Tas nenusakomas panašumas ir leisdavo Leilai manyti, kad visos jos – tai ji, suskaidyta į daugybę identiškų kopijų. Neišskirtinius objektus lengva kopijuoti, nieko keista, kad kažkas to ėmėsi, ir, matyt, be jokio užmokesčio.
Vyras Leilą mylėjo. Dovanodavo jai gėlių, kurių ji nemėgo, vedėsi į restoranus, kuriuose Leila jausdavosi kaip savo noru į krantą išlipusi žuvis, pirko sukneles, kurių netiko dydis arba nepatiko spalva, vežėsi į kurortus, kuriuose Leilą tuoj pat užpuldavo nuobodulys, uodai ir viskas, kas gelia. Leila nesipriešindama, dėkinga priėmė tuos meilės įrodymus ir jautėsi laiminga. Nenorėjo, nesiekė ir neprašė nieko daugiau. Prašinėti negražu, prašinėtojams niekas nieko neduoda, arba duoda ne tai, ko jie prašo.
Leila negalvojo, ar norėtų ir ar galėtų būti laiminga. O kas čia tokio? Ir be laimės žmogus yra žmogus, kaip strutis ir be skraidymo yra paukštis, paukštis klajoklis, nesuvokiamu būdu net be raktikaulių sugebantis išlaikyti pusiausvyrą. Visai kaip Leila. Nesupraskite neteisingai. Raktikaulius Leila turėjo, kaip ir visus kitus kaulus. Juos paveldėjo iš tėvo. Vyras vaikui suteikia kaulus, eterinį, nežemiškąjį pradą, o moteris – žemiškąjį, t. y. mėsą.
Kartais Leilai būdavo gaila, kad vos suteikusi jai žemiškąjį pradą mama kažkur dingo, palikusi ją ten, kur pagimdė. Ne šiaip paliko, o numetė nuo skardžio (nieko čia tokio, daugelį daiktų išmestume, jeigu nebijotume, kad kiti juos paims). Paleido nuo skardžio, ir sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimo ir apkalbų bangą. Padorios moterys savo vaikus užkasa. Mėtyti vaikus negražu. Tai visi žinojo ir dauguma tam pritarė.
Kai kas nors ką nors numeta, tai kiti, užuot pakėlę, paspiria. Spardė ir Leilą. Ji buvo taip susukta į murzinus skudurus, kad kaimo vaikai kurį laiką spardė tą gniutulą vietoj kamuolio, vyresnieji net pelnė keletą įvarčių. Kaimo gyventojai tamsoje ne kartą už dulkėto ryšulio užkliuvo, vienas net pargriuvo ir nusikeikė, neapsikentęs skausmo ir širdgėlos dėl prarasto orumo. Keletą dienų Leila gulėjo skarmalų kamuoliu kaimo viduryje, kaip ženklas, kurio niekas nemokėjo perskaityti. Vėliau kaimiečiai stebėjosi, kodėl tų skudurų iš karto nesudegino, kodėl jų nenusitempė valkataujantys šunys ar lapės. Gal todėl, kad apie ryšulį vis sukosi gyvatės, rangėsi ir šnypštė prisiartinusiems, bet šypsojosi savo karalienei.
Kaimiečiai atsitokėjo tik po keleto dienų, kai purvinas gniužulas staiga pradėjo verkti. Leila pataikė pravirkti kaip tik tuo metu, kai visi meldėsi. Net vaikai, ir tie. Moteriškės ją išgirdo, kai pasimeldusios ėjo virti savo vyrams arbatos. Supuolė, nuspardė gyvates, išvyniojo, pasidžiaugė, kokia graži mergaitė, nors ir kiek pamėlusi, ir nunešė Leilą jos mamai, tuo nelabai ją pradžiugindamos. Tokia, matyt, ji ir bus, pagalvojo Leilos mama. Tokia, kuria neįmanoma atsikratyti. Leilos mama juokėsi. Verkia visi dėl tų pačių priežasčių. Apie žmogų galima spręsti tik iš to, kas jam juokinga.

Kai pradariusi palatos duris Leila pirmą kartą pamatė jį, buvo vasara, saulė užsispyrusi degino viską aplinkui taip, kad net vabalai ieškojo nors kokio šešėlio. Jis stovėjo nusisukęs į langą ir stebėjo kieme vaikštinėjančius pacientus. Leila seniai nebevadino jų ligoniais, nes riba tarp jos ir jų buvo miglota, o skirtumai niveliavęsi. Žmonės apskritai niekuo nesiskiria vieni nuo kitų, nesiskiria nuo vabalų – tie patys kieti šarvai, tos pačios nieko nesakančios akys.
Leila pajuto, kad viskas pasikeitė, akyse sumirguliavo, ir daryk tu ką nori.
– Norėčiau pašokti, – ištarė ji.
Kvailai pasakiau, dingtelėjo. Bet tokia jau buvo – jei ko užsimanydavo, turėdavo gauti tuoj pat, negalėdavai sulaikyti. Niekas jos ir nebandydavo sulaikyti, žmonės ir taip turi užtektinai beprasmių užsiėmimų. Kam gaišti tramdant vandenį ar ugnį, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leila tokio tikslo neturėjo, bet buvo lygiai taip pat nesutramdoma.
Vyras neatsakė.
Leila pabandė dar kartą:
– Noriu šokti.
Bet vyras tylėjo, stovėjo nusisukęs ir pro langą žiūrėjo į kieme besistumdančias moteris. Žinoma, jos rėkė labiau negu stumdėsi. Klaikiausiai rėkė liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Čia tokia vieta, rėk kiek nori, nieko tai nejaudina. Ir vyro nejaudino, stovėjo kaip akmuo, abejingai spoksodamas į grumtynes kieme, tarsi į sustingusį, užbaigtą paveikslą. Deja, nutapytą negabaus dailininko, jam trūko spalvų, moterys atrodė negrakščios, žolė nesveikai nugeltusi. Tokio paveikslo nė už dyką niekam neįkiši. Kaip, beje, ir suakmenėjusio vyro skulptūros, žemiau nuleistu kairiuoju pečiu ir į kišenes sugrūstomis rankomis.
Parodija, pagalvojo Leila. Parodija, arba tokia vieta, kur viskas negražu, net liūdesys, ir tas kažkoks liguistas, apsiblausęs, nepilnas, o ašaros drumstos, išspaustos tarsi iš reikalo.
Leilai vis dar norėjosi šokti. Jos galvoje, kaip visada, skambėjo sferų muzika. Leila abejojo, ar vyras ją girdi. Tikriausiai ne, nes tikrai būtų sutikęs šokti. Jokios kitos priežasties Leila neįsivaizdavo.
Kai vienas kalba, o kitas neatsako, tai ir yra tikroji tyla. Meilė be atsako. Kažin ar visada taip bus, pagalvojo Leila. Kvailai pagalvojo, meilės be atsako juk nebūna. Anksčiau ar vėliau žmonės vis tiek neiškenčia. Dažniausiai atsako negražiai, bet tai geriau negu nieko.

Leila net neįsivaizdavo, kad gali įsimylėti. Įsimylėti neišgirdusi balso, neišvydusi akių. Ką tuomet ji įsimylėjo? Kreivą statulą su žemiau nuleistu kairiuoju pečiu ir į kišenes sugrūstomis rankomis?
Dabar gailėjosi, kad nepaklausė jo vardo. Gal ištarusi vardą jį pažadintų, ir jis atgytų. Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
Gal taip ir geriau. Nežinoti vardo, nežinoti veido. Kad jis netaptų vienu iš jų. Vienu iš tų, kurie spardė Leilą, susuktą skuduruose. Mindė gyvates.
Leila to niekada nepamiršo, ne jos jėgoms pamiršti. Nors jų nematė, bet neabejojo, kad sutikusi atpažintų. Iš kvapo, iš judesių, iš juoko, iš iškreipto DNR, kokį turi tik spardytojai. Atpažintų ir pasmaugtų. Arba užmėtytų akmenimis. Arba paskandintų. Taip, kaip paskandino motiną. Tiesiog nustūmė į vandenį, kai ji mažiausiai to tikėjosi. Motina net nespėjo pasipriešinti. Leila nenustebo, motina visada buvo minkšta kaip nebaigtas kepti pyragas. Paspausk, ir iš vidaus ištekės gliaumyta tešla. Leila ir paspaudė, ne iš karto, bet palaukusi, kol užaugs ir įgis pakankamai jėgų. Jėgų atkeršyti ir tą kerštą nuslėpti.
Per motinos laidotuves Leila verkė lyg ko brangaus netekusi. Pati nesuprato ko. Ašaros tekėjo pačios, o dėl garso teko pasistengti. Nieko tokio, Leila palaukė, kol turės pakankamai jėgų. Buvo kantri ir atkakli kaip gamta, kaip ugnis ir vanduo, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leila neturėjo jokio tikslo. Kerštas buvo ne tikslas, o pats gyvenimas. Jis tekėjo venomis ir arterijomis, pirmyn ir atgal, tai sklandžiai, tai užsikirsdamas, ratu, išnešiodamas jos organams deguonį.
Kartais Leilai atrodydavo, kad ne ji įstūmė motiną į vandenį, kad ta užsižiopsojusi įkrito pati. Arba, kad reikėjo jai atleisti, juk ne pirma ir ne paskutinė, išmetusi vaiką. Negi visas skandinsi. Bet atleisti kartais būna per vėlu. Kam atleisi, kad viską jau suėdė kirminai? Tuščia. Skylių, ir tų neliko. Pradžioj buvo, viskas prasideda nuo skylių. Bet vėliau jų tiek padaugėja, kad daiktas pavirsta viena didele tuštuma, kurią užpildo smėlis ir kiti įvykiai. Laikas užkamšo visas skyles, užtaiso kaip batsiuvys batą. Paukšt, kaukšt, ir nebėra. Užlopyta. Lopas matosi, lopai visada matosi, kad ir stebuklingais siūlais siūtum. Net stebuklai ne visada padeda. Motinos nebėr, ir ačiū Dievui.
Bet liko vaikai. Maži rausvaskruosčiai paršeliai. Jų Leila niekada nepamirš. Ne jos jėgoms. Nori, kad tavęs nepamirštų, – įspirk. Rausvaskruosčiai paršeliai, dailios kiaulaitės. Tie, kurie ją spardė. Kas, kad netyčia, kas, kad nežinodami. Čia ne pasiteisinimas. Žinai nežinai, o spardyti nėra ko. Spardei – teks susimokėti. Būna ir nemokamų dalykų, bet spardymas į jų sąrašą neįeina.
Leilai patikdavo įsivaizduoti, kad tie rausvaskruosčiai murziai išaugo į dailias moteriškes ir stuomeningus vyrus. Spardytojai visada išauga gražūs, ne tokie, kaip jų aukos. Leilos rankos ilgėjosi jų kaklų, ausys – prašymo pasigailėti. Ir ji prašė, bet ar kas išgirdo? Prašė tyliai, tik mintyse, buvo per maža prašyti kitaip. Negirdėjot? Tai ne pasiteisinimas.
Leilos kojos nenustygo, kaip troško jiems įspirti, iš visų jėgų, daug stipriau, negu jie spardė ją. Keršijant visada reikia spirti stipriau, kad priešas ištikštų iš pirmo karto. Jei ne, koks čia kerštas. Su motina pavyko visai neblogai, kažin ar taip seksis ir toliau? Ar užteks ašarų verkti per jų visų laidotuves? Leila laukė ir kaupė jėgas.
Labiausiai Leilai patiko, kad jie nesupras, už ką. Ir ji tada nesuprato. Bet niekas nesiteikė paaiškinti. Ir ji neaiškins. Paukšt pagaliu per makaulę, ta suskamba kaip varpas, perskyla irgi kaip varpas, tik bėga kraujas. Ir jai bėgo kraujas. Ar kas pastebėjo? Ir ji nesigilins. Žiūrės į jų akis. Nieko nesuprantančias, klausiančias. Klauskit, klauskit, jei neklausit, nesužinosit. Jei klausit, irgi nesužinosit. Visi gudrūs klausinėti, klausinėjimui daug proto nereikia. Tik kvailo užsispyrimo.
Užsispyrimo Leilai netrūko. Ji niekur neskubėjo, laukė, kol jie ateis patys, atsiųsti, nukreipti pas ją aukštesnės jėgos. Jėga yra jėga, eini, kur ji neša, imi, ką duoda, tik negali pabėgti, jei muša.
Gal, jeigu jis būtų atsisukęs, būtų paaiškėję, kad yra vienas iš jų. Spardyti negalima, nesvarbu, žinai, kodėl spardai, ar ne. Jei spardei, teks sumokėti. Kainą nustatys Leila. Nustatys nesąžiningai, ir nieko jūs nepadarysite. Galėsit tik verkti. Verkti daug proto nereikia. Paverksit, ir nustosit. Ir Leila verkė. Kam tai rūpėjo? Verkė, bet nenustojo. Tik ašaros pasidarė nematomos kaip dvasios. Nematai, bet žinai, kad yra. Ir bet kada gali pasmaugti priešą savo šalta kaulėta ranka. Pasmaugti net neatsisveikinus. Atsisveikinimui daug proto nereikia. Prieš mirtį visi išgudrėja, išpažįsta būtus ir nebūtus dalykus, lyg kam nors, išskyrus juos pačius, tai rūpėtų.
Ir Leila bandė išpažinti. Atsiprašyti už tai, ko nepadarė, įtikinti, kad klystate. Ar kas klausėt? Buvot kurti svetimam skausmui, linksmi kaip šakalai ir tokie nerūpestingi. Spardėt ir spjaudėtės. Galvojate, Leila to nejuto? Spjūvio nebeatsiimsi. Gyvenimas neina atgal, o ateitis tokia nuspėjama.

Jie mylėjosi daugybę kartų, iš pradžių tik ligoninėje, vėliau ir realybėje. Gal tų kartų ir nebuvo daugybė, gal tik keletas, bet kiekvieną Leilos širdis daugino iš milijono.
Leila paklausė jo vardo, bet kas iš to. Jis niekada taip ir neatsibudo. Leila irgi. Kaip pasinėrė į sapną vos jį išvydusi, taip, savo laimei, ir nebeatsigavo. Nepastebėjo, kaip ir kada dingo vyras ir vaikai. Liko tik ji, visiškai viena, bet tokia pilna, kaip dar niekada nebuvo. Pilna meilės be svajonių, be planų. Praėjusi ugnį ir vandenį, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leilą išgrynino gal kiek per smarkiai. Liko švari ir bekraujė. Toks žmogus už nieką neatsako ir yra nepakaltinamas. Bekraujų mirties bausme nepagąsdinsi.
Leilos venomis ir arterijomis tekėjo meilė, linksmai ir pasišokinėdama, kaip kalnų upeliukas, tik aiškiai buvo daug tirštesnė už kraują. Kitaip iš kur tas nuolatinis skausmas?
Skųstis dėl skausmo daug proto nereikia, sakydavo Leilos močiutė. Toji, kuri pagimdė vienintelę dukrą, minkštą kaip nebaigtas kepti pyragas. Neaišku, kokiais genais persidavė tas minkštumas. Leilos močiutė buvo visai kitokia, lyg perėjusi ugnį ir vandenį. Nors taip sakyti ne visai tikslu, ji niekur nėjo. Per vandenį atėjo jos mylimasis. Atplaukė vidurvasarį, kaip ledo lytis vandenynu. Paskui dar septynis šimtus kilometrų šliaužė dykuma, toks atstumas skyrė Leilos močiutės namus nuo artimiausio kranto.
Leilos močiutė, tuo metu dar ne močiutė ir net ne mama, visus stulbino savo grožiu. Toks buvo vienintelis jos užsiėmimas – sėdėti ir stulbinti. Keliauti per vandenis ar smėlynus jai ir į galvą nebūtų šovę. Ji net neįsivaizdavo, kad tokie egzistuoja. Tiesiog nešvaistė veltui vaizduotės. Sėdėjo ir stulbino.
Ir laukė. Laukė užmerkusi akis. Užmerk akis. Tai, ką pamatysi, bus tavo. Leilos močiutė buvo užsimerkusi visą laiką. Atsitrenkdavo į medžius ir kaimo bobas. Visi jai atleido, nurašydami šią keistenybę jos grožiui ir kvailumui, kuris, jų manymu, galėjo būti įgimtas, o galėjo ir atsirasti iš pernelyg gero gyvenimo. Iš kur jie, nepatyrę laimės, galėjo žinoti, kad ji ne atima protą, bet jo suteikia? Proto ir valios laukti. Laukti taip, kad niekas nepastebėtų. Kad užtektų jėgų sėdėti ir stulbinti. Stulbinti taip, kad dabar jau kiti daužytųsi į medžius ir kaimo bobas.
Stulbinti daug proto nereikia. Leilos močiutė tai darė be ypatingų pastangų. Po poros metų ji ištekėjo už tėvų išrinkto jaunikio, kuris neturėjo priekinio danties, bet turėjo užtektinai sveiko proto. Jei būtų galėjusi rinktis, Leilos močiutė būtų pasirinkusi atvirkščiai. Bet negalėjo. Būtų pasirinkusi nedirbti, kol rankos ir padai suskilinėja iki kraujo, būtų pasirinkusi mažiau verkti, būti mušama taip, kad nelūžtų kaulai, būti prievartaujama tik savo vyro, o ne ir jo brolių. Būtų pasirinkusi, kad trys jos pirmieji vaikai būtų gimę gyvi, o ketvirtasis, mergaitė, būtų panašesnė į ją. Jei būtų galėjusi, bet negalėjo.
Kai vieną karščio, paskalų ir kasdienybės pritvinusią popietę į jų kaimą užklydo smėlio prisirijęs keistuolis, jos vyras jau buvo miręs, o jo broliai išsiboginę mylėti kitų moterų. Ir sutapk tu man taip, kad paprašyti vandens jis pasibeldė kaip tik į Leilos močiutės griuvėsius. Vos jį išvydusi Leilos močiutė pamanė, kad yra negyvas, nes tokio lieso, tarsi skeletas, žmogaus dar nebuvo mačiusi. Pasodino jį garbingiausioje trobos vietoje ir nieko nelaukusi ėmė ruošti laidotuves. Ir verkti. Verkti taip, lyg būtų per akimirką viską gavusi ir visko netekusi. Ta meilė buvo neišvengiama, jau kadų kadais įrašyta visatos sieloje, saugiai padėta ant kosminės lėkštės. Vos jį pamačiusi Leilos močiutė suprato, kad jis ir yra tai, ko ji laukė visą gyvenimą. Gaila, negyvas. Ji verkė ir verkė, atrodė, kad pati numirs.
Ačiū Dievui, kitą dieną skeletas prabilo. Niekas nebeatsimena, ką jis pasakė. Atrodo, kad „pastatas be ugnies yra tik pastatas“.
Leilos močiutė nieko neišmanė apie žoleles ar burtus, todėl gydė jį kaip mokėjo – prisilietimais ir glostymu. Glostė švelniai, nespaudė net ten, kur reikėjo paspausti. Gydė ir išgydė. Šiek tiek atsigavęs nepažįstamasis ėmėsi veiklos. Nukrėtęs trobesį iš molio pareiškė, kad čia bus Šventykla, kurioje jis kurstys amžinąją ugnį.
Naujieną kaime priėmė ne itin palankiai, nes ugnis čia buvo sukėlusi ne vieną gaisrą. Kam šauktis bėdos? Tik Leilos močiutė sutiko. Kas čia tokio kurstyti ugnį? Bet ji nemokėjo numatyti ateities. Žmonės dažnai nemoka numatyti, kaip vienas ar kitas įvykis juos paveiks. Jie tikisi, kad teigiami įvykiai suteiks daugiau teigiamų emocijų, negu iš tikrųjų suteikia, o neigiami įvykiai paveiks neigiamai labiau, negu iš tikrųjų paveikia. Iliuzijų pripildytomis galvomis ir aptemdytomis akimis jie prastai sugeba pasirinkti kelius, kurie juos nuneš į laimę.
Tačiau Leilos močiutei ir nereikėjo numatyti ateities. Kol šalia buvo jos skeletas, ji jautėsi laiminga. Per tą laiką atsitiko daug kas. Į kaimą prigužėjo aibės skeletų, perkarusių ir švytinčiomis akimis. Kaimo gyventojus lyg koks apsėdimas pagavo. Skeletai visiems taip patiko, kad užmiršo visus gaisrus. Koks skirtumas, ką garbinti. Ugnį tai ugnį. Toks Dievas geriau nei jokio. Be Dievo ilgai nepagyvensi.
Skeletai kaime įsikūrė greitai ir visai neblogai. Net kai išsirinko gražiausias kaimo moteris, jas vedė pagal savo papročius ir prisigimdė vaikų, kaimo vyrai nepyko. To gero užteks visiems, sakė jie, dar nebuvo taip, kad kam pritrūktų moterų, tik nereikia norėti geriausių.
Skeletai prakuto, atsigavo, kai kurie net nutuko. Tik pagal jiems suprantamą tvarką keisdami vienas kitą kurstė ugnį, išmokė kaimiečius einant į molinį namą, tapusį svarbiausiu kaimo pastatu, atsinešti santalmedžio ir padėti prie šventojo ugniakuro. Atsidėkodami specialiu samčiu pasemdavo pelenų, kad kaimiečiai jais išsiteptų kaktas ir akių vokus. Tie ir tepėsi, klusniai kaip žindukliai.
Pamažu įsitvirtino naujas gyvenimas, nauja kasdienybė, net moterys vandens į šulinį ėjo kažkaip naujai, labiau iškėlusios galvas ir tvirčiau statydamos kojas. Nebeliko pirmykščio chaoso, gyvenimas sukosi apie Šventyklą, kaip kad planetos skrieja aplink saulę. Kaimas keitėsi, žmonės šypsojosi, o skeletus ėmė vadinti šventikais.
Laikas ir nauji papročiai pakeitė visus, išskyrus Leilos močiutės mylimąjį. Jis ir toliau gyveno kaip gyvenęs, tik persikraustė į Ugnies šventyklą, ten kurstė antrojo laipsnio ugnį, ugnių ugnį, kaip pats vadino. Jis svajojo tapti Pergalės ugnies, kylančios iš šešiolikos šaltinių – žaibo, kremavimo ugnies ir kitų, – kurstytoju. Tada, sakė, užsidarytų metams ir tik kurstytų ir kurstytų ugnį su kitais trisdešimt vienu šventiku, ir burbėtų savo maldas.
Leilos močiutė nesuprato, kodėl jis negali gyventi su ja ir kurstyti tos savo ugnies ar skambinti varpu, kviesdamas visus melstis. Gyventi taip, kaip gyveno kiti buvę skeletai – lyg paprasti žmonės, nors juos ir vadino šventikais. Nedrįso apie tai net prasitarti, tik ramiai stebėjo, kaip viskas savaime keičiasi. Ji pati jau buvo pasikeitusi, nieko nebelaukė, turėjo viską, ko jai reikia. Laisvu nuo darbų metu ateidavo į Šventyklą ir ramiai įsitaisydavo Didžiajame kambaryje, nes į Ugnies kambarį įleisdavo tik šventikus. Leilos močiutė net nebandė ten eiti. Ji turėjo tik vieną, bet stipriausią iš įmanomų konkurentų – Dievą, kurį tikėjosi įveikti atkakliai sėdėdama už Ugnies kambario durų. Bet kaip tu nugalėsi tą, kuris net nebuvo Dievas, tik geroji jėga amžinoje kovoje tarp gėrio ir blogio, kur, kaip pasakose, visada nugali gėris.
Ji ir vėl stebino kaimiečius. Visi galvojo, kad jai dar kartą pakriko protas, ir stebėjosi, kad žmogus per vieną gyvenimą gali išprotėti kelis sykius. Kokia čia meilė, koks mylimasis, sakė jie, jei negali jo net pamatyti, jei net artyn tavęs neprisileidžia. Leilos močiutei nuo tų kalbų nebuvo nei šilta, nei šalta. Pamažu ji prarado bet kokius pojūčius, užmetė kasdienius darbus, o dienas nuolankiai leido Šventykloje, pilna begalinės meilės savo skeletui, kuris nežinia iš kur atsirado jos gyvenime, vidurvasarį atplaukė kaip ledo lytis vandenynu ir atšliaužė smėliais. Jeigu jis įdėjo tiek pastangų ir nepasidavė, kodėl turėtų pasiduoti ji? Tai buvo ne jos valioje ir ne jos jėgoms, ji tos meilės neprašė, ir ne jos kaltė, kad gavo ir buvo jos užvaldyta.
Dar negimė toks žmogus, kuris sugebėtų pasipriešinti likimui. Nėra prasmės stengtis, gailėtis ar kankintis. Ugnis kyla iš vandenų. Vanduo – išminties šaltinis. Ugnis yra mediumas, per kurį gauname išmintį ir sielos švarą. Gal ne visi, bet Leilos močiutė gavo.
Metai bėgo, kaimiečiai liovėsi stebėtis, ir tik pagal jiems suprantamą tvarką atnešdavo jai maisto ir drabužių, kai josios sudūlėdavo. Leilos močiutė sėdėjo šalia mylimojo, mintyse kalbėjosi tik su juo, lietė ir glostė tik jį. Kartais jis atnešdavo jai šventųjų pelenų, liepdavo jais pasitepti kaktą ir akių vokus. Ji tepėsi, nors tam vargiai beužtekdavo jėgų. Buvo pavirtusi tokiu pat skeletu. Kartu gyvendami mylimieji supanašėja. Leilos močiutė žiūrėjo į savo perkarusį kūną, išsišovusius kaulus ir nukarusią raukšlėtą odą, ir jos širdį užplūsdavo šiluma, neišvengiamai, kaip turtinguosius užpuola baugūs sapnai, o vargšus – utėlės. Niekam nedrįsdavo apie tai prasitarti, tik ramiai stebėjo, kaip viskas savaime keičiasi.
Ir pasikeitė, kaip visada, į gerąją pusę. Skeletas numirė, dabar jau iš tikrųjų. Leilos močiutės gyvenime tai nieko nereiškė. Ji ir toliau buvo su savo mylimuoju. Net kai po ilgų beprasmiškų apeigų kaimiečiai jį pagaliau paliko ramybėje Tylos bokšte, kur pagal naujuosius, su skeletais atėjusius papročius palikdavo visus mirusiuosius. Kur daugiau juos dėsi, žemės ir vandens teršti negali, tegu juos sunaikina saulė, vėjas ir maitėdos paukščiai, sakė šventikai. Visi tuo tikėjo ir pasidavė jų valiai. Koks skirtumas, kur mirusiuosius dėti. Į bokštą, tai į bokštą. Toks laidojimas geriau nei jokio. Nelaidodamas ilgai nepagyvensi.
Jau pirmą naktį Leilos močiutė paslapčiomis nuslinko ten ir atsigulė šalia. Ne visai šalia, o taip, kaip būtų norėjęs jis, kaip buvo per tiek metų įpratusi. Jo kūną, kaip ir pridera, paguldė išoriniame rate. Jai, vien todėl, kad buvo moteris, teko gultis į vidurinį. Ir atsigulė, atsiduodama likimui. Meilė – dviejų lemtis, jie tėra vienas kito atspindys.
Po metų, kai saulutė pakankamai išdžiovins jų kūnus, jie pagaliau bus tikrai ir visiems laikams kartu. Juos abu nuleis į centrinę duobę, užbers kalkėmis, ir kai jau sudūlės, lietaus vandenėlis juos, švarius ir išgrynintus, kartu nuplukdys į jūrą.
Ji nenusižengs jokiems principams, padės gerosioms jėgoms suturėti chaosą ir laimėti. Kai visata patirs paskutinį sukrėtimą, kosminį atsinaujinimą, pasibaigs laikas, jie kartu kelsis iš tamsos ir eis koja kojon su kitais laimingaisiais, tik ne visiškai aišku kur. Koks skirtumas. Svarbiausia, kad kartu. Bent tada kartu prisivaikščios kiek širdis geis (t. y. tiksliai neaišku kiek).
Jūs galite apie tai tik pasvajoti, o jiems taip bus. Todėl, kad ji to nori.

Leila su genais gavo dovaną mylėti, kaip kad tibetiečiai yra prisitaikę gyventi keturių tūkstančių kilometrų aukštyje, kur paprasti žmonės dūsta, o moterys negali pastoti. Mylėdama Leila jautėsi saugi, lyg gulėdama ant grindų, be jokios galimybės nukristi.
Jie mylėjosi daugybę kartų, iš pradžių tik ligoninėje, vėliau ir realybėje. Gal tų kartų ir nebuvo tokia daugybė, gal tik keletas, bet kiekvieną Leilos širdis daugino iš milijono. Jų susitikimai buvo trumpi, nerimastingi, verčiantys abejoti, keliantys daugiau klausimų nei duodantys atsakymų. Leilai užteko ir to, ji išmoko nenorėti daugiau. Ilgesys pamažu tampa įprastu dalyku. Skausmas toks lengvas. Paverki, ir praeina. Bent jau kol verki.
Leila išmoko apie tai negalvoti. Rašyti dešine kairiarankis įpranta be didelių sunkumų. Kuo Leila prastesnė, kodėl negalėtų prisitaikyti? Susitiko, išsiskyrė, susitiko, vėl išsiskyrė. Gyvenimas sukosi, laikas, kurį leisdavo atskirai, tarsi neegzistavo, nors buvo ilgas, ištįsęs ir negyvas kaip gyvatės išnara. Gyvatės. Jų šnypštimas toks pažįstamas, o menama grėsmė tokia nuspėjama. Gyvatės meiliai šypsojosi savo karalienei. Karalienei, kuri vienintelė sugebėjo taip mylėti.
Meilė, dievų kerštas ir prakeiksmas, iliuzijų ir sapnų pasaulis, klounų akrobatika visatos cirke. Kitų gyvenimai tokie menkučiai, tik mūsų pačių meilė neatrodo patetiška. Gaivalas, iš niekur neatsirandantis ir niekur nedingstantis, iškreipiantis vaizdą, suskaidantis spalvas. Temperatūros, slėgio ir fluidų poveikis, paspartinantis metamorfizmo procesus ir pakeičiantis struktūrą. Galimybė grįžti į pradinę padėtį lygi nuliui, klaidos tikimybė artėja prie begalybės, o klaidos kaina neproporcinga ir neadekvati.
Nori sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, žiūrėk į jį įsimylėjusį. Žiūrėti daug proto nereikia. Viskas, ką pamatysi, bus tavo. Tai, ką pamatė Leila, taip pat buvo jos. O pamatė daug, daugiau, nei būtų norėjusi. Akys – dievų kerštas ir prakeiksmas. Neišvengiamas, kaip ir visi prakeiksmai. Netek akių, ims matyti ausys. Sustiprės uoslė, skonio ir lytėjimo pojūčiai. Kūnas pavirs viena didele akimi, sudaryta iš milijonų mažų akučių, ir jos visos matys, matys, matys. Matys, ko matyti nenori.
Ir Leila nenorėjo, bet pamatė. Sutiko juos ligoninės koridoriuje. Jie artėjo tiesiai į ją, jos mylimasis ir liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Leilai teko nusileisti ir pripažinti. Moteris tikrai buvo labai graži. Toji, kuri rėkdavo klaikiausiai. Dabar nerėkė. Žingsniavo įsikibusi Leilos mylimajam į parankę, nuraminta, gražiai susišukavusi. Nelabai aišku, kur jiedu ėjo ir ko, nes priėję koridoriaus galą apsisukdavo ir grįždavo atgal.
Visada galima apsimesti, kad nematai. Ir Leila apsimetė. Kas čia tokio, jei du žmonės vaikštinėja ligoninės koridoriumi, kas čia tokio, kad susikibę. Juk moteris – sunki ligonė, ją reikia paremti ir prilaikyti. Kas čia tokio, kad jos liga visai ne fizinė, kad jos kūnas stiprus ir atletiškas, kas čia tokio, kad ji ir viena tūkstančius kilometrų nueitų, perliptų kalnus ir perplauktų vandenynus. Arba juos išgertų, o vandenį iš savo balsingos gerklės išspjautų kaip liūtį pasauliui paskandinti. Gal visam pasauliui ir būtų per mažai, bet Leilai paskandinti tikrai užtektų.
Kas čia tokio, kad jie ėjo susikibę, kad kartais jis apglėbdavo ją per pečius, o jo pirštai vėlėsi į jos garbanas? Ko jau ko, o plaukų jai tikrai netrūko. Atrodė, kad galva nuo jų svorio nulūš. Žinoma, nenulūžo. Kartais atrodo, kad laimė taip arti, ranka pasiekiama, kad jau nebereikės imtis greitų ir intensyvių veiksmų iškilusiai grėsmei pašalinti, kad kūnas sugrįš į normalią fiziologinę būseną, pozityvios emocijos atsvers negatyvių emocijų poveikį kraujotakos sistemai, sulėtės širdies ritmas, nukris cukraus lygis kraujyje, sustiprės imuninė sistema. Bet tai tik iliuzija.
Liga yra liga, ligoniams reikia paramos, o prilaikyti einantį – lengviausia. Prilaikomas žmogus nesusmuks. Moteris, nors ir labai liesa, nebuvo panaši į tokią, kuri galėtų nugriūti. Atvirkščiai. Jos net norėdamas nepargriautum. Tvirta kaip iridiumas. (Ir spalvos panašios. Matyt, taip pat atspari korozijai.) Taip galvoti Leilai nepatiko. Iridiumas labai retas metalas, o tokių kaip šita, klykiančių, gal tik mažiau garbanotų, vien jų ligoninėje dešimtys. Šita rėkdavo kaip tūkstantis uraganų, kaip dvasia be vietos. Leila pagalvojo, kad jau porą savaičių negirdėjo jos rėkiant. Tokių lengvai neįveiksi. Kapok – nesukaposi, bandyk užmiršti – neužmirši, tarkis gražiuoju – vėl apsimes beprote, ir ką tu jai padarysi?

Leila bandė suprasti, ar jis, jos mylimasis, yra vienas iš tų, kurie lyg kamuolį spardė ją, kelių dienų vaikelį, įsuktą į murzinus skudurus. Tikriausiai. Tikrai. Atpažino iš kvapo, iš judesių, iš juoko, iš iškreipto DNR, kurį turi tik spardytojai. (Jos vyras buvo visai kitoks. Per žioplas ir per gležnas, ir priverstas niekam neįspirtų.)
Buvo pasiruošusi tokius pasmaugti. Arba užmėtyti akmenimis. Arba paskandinti. Buvo gerai pasiruošusi, daugybę metų kaupė jėgas, patyrė daug puikių akimirkų kurdama strategiją ir taktiką. Ir tikrai ne Leilos kaltė, kad dabar ji buvo nebe ji, o nevykusi savo pačios kopija, izotopas su kita branduolio sandara, nežinia kur ir kaip išsilaksčius daliai neutronų. Minkšta kaip nebaigtas kepti pyragas.
Kiekvieną kartą, kai Leila ištiesdavo rankas jį pasmaugti, baigti šitą meilės melodiją gražiausia nata, rankos nustodavo jos klausyti. Švelniai paglostydavo jo atsainiai nuskustą kaklą, nors ir nebuvo to vertas, ir vėl jam nusileisdavo.
Kiekvieną kartą, pakėlusi akmenį jam nuo kelio, tikėjosi, kad užteks jėgų tą akmenį į mylimąjį mesti. Ištarti „matai, kokia aš, renku akmenis nuo tavo kelio, bet, užuot nusviedusi į pakrūmes, užuot baidžiusi nekaltus laukų gyvulėlius, metu į tave, kaltąjį, metu su tokia jėga, kad nugarmėtum į nebūtį su visais kitais, murzinais paršeliais. Renku akmenis nuo tavo kelio, ir metu į tave. Daug kartų, vis pikčiau ir pikčiau, o tavo tęžtančio, kruvino kūno vaizdas ir nuostaba akyse man glosto širdį, švelniai ir mylinčiai, kaip mano mamos ranka“. Bet jai neužteko jėgų.
O paskandinti… Tą vienintelį kartą, kai jie atsidūrė prie vandens, aplinkui buvo per daug žmonių – ji, jos mylimasis ir liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Kas čia tokio, kad Leilos mylimasis norėjo pasiimti ir ją? Ligoniai taip pat žmonės, taip pat nori matyti daugiau, tikėdavosi, kad už ligoninės durų visi sveiki ir laimingi, kad nuo vaizdų ir įspūdžių pagerės nuotaika. Pagerės, kurgi nepagerės. Pagerėjo vos prisėdus. Vanduo tyvuliavo raibuliavo, vaikai rėkė, graži sena ponia dainavo gražią liūdną dainą, o į Leilos mylimojo mylimosios plaukus įsivėlė širšė. Būtumėt girdėję, kaip ji klykė. Dar garsiau negu palatoje. Oi, kaip Leila tokių nekentė. Viską turi, o klykia.
Paskui jie šoko. Leilos mylimasis ir jo mylimoji. Šoko be muzikos, nes ji, Leilos mylimojo mylimoji, to užsimanė. Taip ir pasakė: „Noriu šokti“, ir jis šoko. Nenoriai, vos kilnodamas kojas ir klimpdamas smėlyje, bet šoko. Kas čia tokio? Ką jis galėjo padaryti? Nesutiksi su ja, ims klykti. Kas nori nereikalingų problemų? Niekas, bet jos pačios išlenda kaip pelytės iš urvelių ir tik krimst, krimst visiems, kas jų kelyje pasitaiko. Nežiūri, kaltas ar nekaltas. Nieko nežiūri. Guldo tarp kūjo ir priekalo, paukšt paukšt, ir blynas. Oi, kaip gaila.
Leila žiūrėjo į juos šokančius. Nuostabi artuma, lyg jie būtų sukurti vienas kitam papildyti, nors klimpo smėlyje ir vienas prie kito beveik nesilietė. Atrodė lyg iškritę iš šio pasaulio, kitiems neegzistuojantys. Akimirkos: ji klupteli ir plaukais sukutena jam veidą. Jis giliai įkvepia. Sekundė, ir jie vėl šoka lyg nieko nebūtų atsitikę. Arba klupteli jis, ranka brūkšteli odą ties jos raktikauliu. Jos akys apsiblausia, kūnas nutirpsta. Sekundė, ir jie vėl šoka. Atrodė, kad taip buvo visada, kad taip ir turėtų būti, kad viskas vyksta tik pagal jiems suprantamą tvarką.
Net kai juos skyrė akivaizdus atstumas, atrodė, kad jie liečiasi. Lietimasis turi savo pasekmių. Tarp susiliečiančių kūnų paviršių atsiranda elektros jėgos, dėl paviršių dalelių difuzijos išnyksta kūnų skiriamasis paviršius, jie tarsi įauga vienas į kitą. Tam reikia laiko, bet kartais užtenka ir keleto sekundžių.
Jei ne skausmas, viskas būtų atrodę kaip filme. Kas čia tokio – du gražūs jauni žmonės šoka, linguoja pagal nesamą taktą, o trečias žiūri. Žiūri į vandenį, į vėją, į tolimus pasaulius, plytinčius už jūrų vandenynų. Žiūri bet kur, tik ne į šokėjus. Ir pamažu nyksta. Žmogus ne eteris, negali išgaruoti lyg niekur nieko. Bet gali virsti nematomu, sugeriančiu ne tik skausmą, bet ir šviesą. Leila vėl virto savimi, tapo tokia juoda, kad žmonės, žiūrėdami į ją, negalėjo suvokti, ką regi. Ji nebeteko formos ir kontūrų, dėl juodos dangos visi paviršiaus nelygumai tiesiog išnyko, vietoje jų atsivėrė juoda bedugnė. Keista į tokią juodumą žiūrėti. Tikiesi ką nors pamatyti, bet viskas, ką pamatai, tėra juoda juoda skylė.
Pasaulis vėl buvo toks, koks turėjo būti – nusigręžęs nuo Leilos, piktas ir teisingas. Leila svajodavo, kad jos mylimasis suserga baisia ir nepagydoma liga, ir ji atiduoda jam savo inkstą. Jos širdis jau priklausė jam. Ką dar galėjo duoti? Niekas nežino tiek istorijų, niekas negalėtų tiek pasakoti ir pasakoti, kad mylimasis neišeitų. Baigėsi ir Leilos istorijos, tiesiog baigėsi, Leila nenorėjo kartoti jų iš naujo, o ir kas būtų klausęs? Leila (ne savo noru) nusėdo jo monetų kolekcijoje (tu neabejotinai mano pjedfortas, sakė Leilai jos mylimasis), kolekcijoje, kurios niekas niekada neperžiūrės, tik papildys naujais egzemplioriais, daugiau ar mažiau vertingais, kurie guls vienas ant kito, apsineš dulkėmis ir patys į dulkes pavirs.

Virtimas į dulkes yra lėtas, jo nepaskubinsi. Šio proceso, kaip ir daugelio kitų, pradžia neaiški, o priežastys arba nematomos, arba jų niekas neieško. Gal kas ir būtų ieškojęs, bet nebuvo kada. Per vieną pusdienį ligoninę sukrėtė du netikėti įvykiai – direktoriui sustojo širdis (tiesa, prieš tai jis nušoko nuo ligoninės stogo) ir paaiškėjo, kad liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale be leidimo buvo išėjusi iš teritorijos. Nei viena, nei kita neturėjo atsitikti, todėl visi buvo pikti, sutrikę ir nutarė išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Kaltiesiems išpirkus savo kaltes stoja pusiausvyra ir ramybė, dieviškosios svarstyklės liaujasi judėjusios, sielos ir kūnai nurimsta, o kasdienybė vėl prispaudžia visus savo kieta kaulėta ranka.
Direktorius jau vis tiek buvo miręs, todėl niekas labai nesigilino, kas jį pastūmėjo į šią prapultį. O graži liesa moteris vėl klykė savo palatoje koridoriaus gale, įprasti vaistai nebeveikė, reikėjo galvoti, kaip ją numaldyti. Tyrimo metu išaiškėjo, kad jai iš visų ertmių ir klosčių byra smėlis, tačiau išsiaiškinti, kodėl, nebuvo taip paprasta. Kai įtarimai ėmė kauptis virš Leilos mylimojo, ji nebeišlaikė. Baimė daro savo. Baimė, pagrindinis meilės palydovas, meilės mėnulis.
Nuėjo pas laikinąjį ligoninės direktorių, mažą storulį su neproporcingai didele galva, ir prisipažino, kad tai ji išsivedė gražią liesą moterį iš palatos koridoriaus gale. Išsivedė į pajūrį, paskui parvedė atgal. Taip, savo noru. Taip, be leidimo. Taip, ji supranta, kad ligoniai yra žmonės. Taip, ji supranta, kad žmonės negali būti kitų nuosavybė, kad jų negalima temptis į pajūrį prieš jų valią. Ne, jokios valios ligonė apskritai neišreiškė. Taip, Leila ir neklausė. Taip, išsivedė, ir tiek. Ne, ji negali paaiškinti kodėl. Taip, jos buvo tik dviese. Ne, ji nežino, kodėl pasirinko kaip tik tą moterį, o ne kurį kitą ligonį. Taip, turbūt todėl, kad ji labai graži. Taip, turbūt tai tėra gryna fiziologija. Taip, būti užvaldytam aistros kitam gyvuliška ir šventa. Ne, ji nesiteisina. Taip, tai buvo pirmas kartas ir kol kas paskutinis. Ne, ji negali pažadėti, kad paliks liesą gražią moterį ramybėje, nes ateitis nuo mūsų nepriklauso. Taip, ji supranta, kad bus nubausta. Ne, ji nesigaili. Taip, jei reikės, pasielgs taip ir kitą kartą.
Ir kitą kartą prisipažins už jį. O kas čia tokio? Pabandykite įsivaizduoti, kad mylite tuos, kuriuos myli jūsų mylimieji. Pabandykite prisipažinti dėl nuodėmių, kurių nepadarėte, ir pamatysite, kaip tai lengva.

– Leila!
Leila atsimerkė. Ją žadino seselė. Šaukė vardu. Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
Leila gulėjo paprasčiausioje ligoninės lovoje. Užskalbta patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais. Iš kairiojo apatinio pagalvės kampo jai padrąsinančiai šypsojosi gyvatė.
Reikėjo keltis, šiąnakt ji buvo vienintelė budinti gydytoja. Po incidento su liesa gražia moterimi, kuris dar labiau ją sutrikdė ir apsunkino ligos eigą, Leilai leido dirbti tik naktimis. Kaip nubausti ją už tokį neatsakingą poelgį, ligoninės administracija svarstė ilgai ir nervingai, kol galų gale sprendimą priėmė ir bausmę paskyrė naujasis (nors ir surinkęs tris balsus prieš) ligoninės direktorius. Kad juo tapo Leilos mylimasis, ligoninės darbuotojai buvo informuoti asmeniškai. Žinoma, jis turėjo vardą, niekas kitas, išskyrus Leilą, nevadino jo mylimuoju. Bet direktoriumi tapti nei mylintys, nei nemylintys jam nesutrukdė. Tai svarbiausia.

Pusryčiams vaikams iškepsiu blynų, keldamasi iš lovos pagalvojo Leila.
Užsisagstė chalatą, paglostė gyvatę, dar kartą apžvelgė tuščią palatą ir uždarė duris. Jos venomis ir arterijomis tekėjo meilė, linksmai ir pasišokinėdama, kaip kalnų upeliukas, tik aiškiai daug tirštesnė už kraują.

Lina Buividavičiūtė. Žvaigždynai, istoriografija ir šokis su vilkais

2016 m. Nr. 12 / Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

Rasa Aškinytė. Glesum. Romano ištrauka

2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas.