literatūros žurnalas

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2

Marijaus Gailiaus nuotrauka

* Sugalvojau parodyti ne vieną, o dvidešimt keturis ištraukų rinkinius iš teberašomos istorijos pavadinimu „Triukšmaujantys: katalikai“. Pakarpiau romano gabaliukų dėl erzinimo ir pasigyrimo, bet kai kurie jų itin trumpi, nes per daug išsipliurpti iš anksto taip pat nesinori.

Autorė

 

1. Augimo lempos, žydėjimo lempos

Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti.

Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Girdėjai? An Lietuvos už tai mus susodytų kai triušiukus, nuo sausio pirmos įsigalioj. Valstiečiai žalieji gi, o ne tik kad vadelių neatleido, o dar ir kilpelę užurišo. Pariš ka triūbelė tarp pirštų ir sėsk, laba diena.

Vėl tu ką lietuviškai.
Atsiprašau, gerai, tęsk, užsirašinėju.
Kai manęs nebus, tu su jomis švelniai, atsargiai. Augalui nepatinka, kai jį kas suerzina. Mums reikia tik moteriškų žiedų, net vienas vyriškas augalas visą derlių sugadintų, o supykdytas augalas iš moteriško virsta vyrišku.
Karlikas deda atgal dėžutėn mikroskopą. Lipam iš rūsio aukštyn, tikrai: ir uždarius duris: kvapas jau jaučiasi.

 

2. Gidas po Lakeną, arba Ponia Gražiadantė

Jei į katedrą, tai sukite kairėn: praeisite keistas šeimos klinikas (atrodo it užslaptinta narkotikų laboratorija: jokių įeinančių išeinančių pacientų, tik kartais ant laiptelių prie durų rūkančios chalatuotos darbuotojos), tada statybinių prekių sandėlį Alma, pro jį praalmėję palei gyvatvorę, už jos name, pirmam aukšte už žalių užuolaidų, jei pasiseks, pamatysit ponią Gražiadantę, – aš su ja susimojuoju keliskart per dieną, bet svetimų ji drovisi. Tik stebi juos, nuo ryto iki sutems – pro užuolaidų praskiepą. Tada pro šunų tualetą, prie šviesoforo spauskit mygtuką: gali tekti palaukti.

Bet kada gi tu grįši?

 

3. Sensėjus ir spalvos

O buvo: sustatė mane dirbt kartu su tais paaugliais. Aš su hakama, o berniukėliai treninginėm kelnėm, kaip aš kadais, keliasaugiai ant tų kelnių, o dar ir gavo „valdiškus“: nuplyšusius ir tik po vieną. Na tai, aišku, kaip prie tų pirmą kartą gyvenime atėjusių paauglių, tai visai neblogai pasirodžiau, t. y. gyrė Sensėjus mus visus tris vienodai. Ha ha. Ne, – gi viskas puiku nuo-
stabu. Prieš tai Tomas mokė naujos katos, mudvi su Liučija apsisukimus gludinom, o tada pasiėmė globon pats Sensėjus, ir atrodo: yst yst keliais mostais kardo ašmenim palei nosį ausį smakrą kaklą pavedžiojo ir iškart žmogus susipranti, kaip tas kojas perkelt ir kaip pagaliau pasisukti.
Žiūrėk čia.

Jis piešia raudoną skritulį ant geltonos sienos.

Piešia jį katanos rankena, lėtai tardamas: kai žvelgi priešui į akis, maždaug čia: tavo regėjimo laukas prasiplečia. Matai plačiau, pastebi viską, kas vyksta. Jei žiūri žemyn: siauras tavo laukelis, matai tik tiek: piešia lėkštės dydžio pilką plokštelę ant grindlenčių man po kojom. Kai žengi priešo link, žvelk tiesiai: kai kirsi, kraujas priešui turėtų pasrūt per akis. Tada iš viršaus. Tu nekerti, kardas kerta. Ne, ranką ne taip.

Tik dabar tai pasakodama va galvoju – o kodėl pasakiau „raudoną“? Tikrai atsimenu, kaip piešia raudoną apskritimą, – bet „piešė“ tai katanos rankena, neliesdamas sienos. Sensėjus ore nupiešia taikinį, o mano smegenys pačios jį nusidažo raudonai ir atmintin tokį pat raudoną pasideda. Ir siauro spindžio plotelį, jei žiūrėsiu tik sau po kojom, – pilkai.
Nuostabu.

 

4. Elžbieta

Vaistinė. Ūkis šioks toks, yra daržas, bet svarbiausia čia – vaistinė.
Krinčino vaistinės mergiotė, Elžbieta, atkimšinėja valerijonų butelį: slapta nuo šeimynos, tik šlaką šlakelį: katėms pamaloninti, – ir atsitik tu man taip. Bala.
Iššluostyti tai iššluostė, keliskart skudurą nugręžė ir nauju vandeniu, bet kvapas! Šitą valerijonų smarsą kuom gi sušluostysi?

Elžbieta įkaitina viryklę. Prikemša laibai skaldytų malkelių, kol viryklės rinkelės ko ne raudonos, ir ant visų keturių skylių.
Greit šliūkšteli pieno.

Vaistininkas Matuzevičius sau nuotaką parsigabenęs iš Rosijos tolybių, tad šitame bažnytkaimyje iš pradžių jai nekaip sekėsi: paprašyk svogūnų laiškų prie lašinių papjaustyt, – tai jaunoji šeimininkė darže viską švariai peiliu ir nupjauna, svogūnų derliui – kaput. Vyras žmoną kalbos moko, aiškina, ta stengias, dėmisi, o tada džiaugsmingai praneša: „Viešnios atėjo, pone vyre, eikite prie viešnių!“ – vaistininkas priemenėj randa sutrikusius vyrus.

Galvojau apie Elžbietą, kol klampojau iki Užulieknio pagrioviu jau praartom ražienom, tad nebėr to kvietrugių spragsėjimo, tik nebegražiai juodas pupų laukas šiaušėsi kitoj griovio pusėj, su vėl, iš naujo žydrom neužmirštuolių akim spiginančiu rugiagėlių apvadėliu. Užulieknio miške sodas yra: obelų ten vis dar koks šimtas ir visos jos šimto metų senumo.
Vėliau sakysiu: vaišinkitės. Šitą obuolių sūrį viriau keturias valandas nesitraukdama nuo puodo, įsikibusi medinio ilgakočio šaukšto irklo. Obuolių parnešiau iš miško, miškas nuo virtuvės tą vasarą buvo nutolęs penkiolika kilometrų. Miške tame sodas šimto metų senumo, ruduo buvo tik įsilakėjęs, pririnkau pilną šešiasdešimties litrų quetchua kuprinę.

Pėsčiom 20,59 km, 999 kcal.
Dar miestan dviračiu cukraus: 11,13 km, 343 kcal.

Kai Vilkaičia Užulieknin nutekėjo, – ten gi nieko nebuvo!
Tik kūdra, vandens viksvėto bala, kur girdydavo arklius per šienapjūtę, na ir daržinė.
Elžbieta miškan tan lieknynan pasogos atsinešė baltą arklį ir šešis šimtus litų. Už juos pirko seną namą išsiardymui. Paskui kasžiem veždavo sienojus į mišką. Dėl namo statybos. Karai, pokariai, kolchozai – ir tos lentos, ir tie sienojai išnyko.
Petras Dagilis gi savo Dagilienę, savo Vilkytę, po karo kalbino važiuoti Latvijon. Važiuoti Latvijon, visus tris Dagiliukus ir porą žąsų prijuostėn susėmus, Latvijon, ir ten gyventi, nes šitam miške juodalksnyne nebėr nė namo sienojų: šviesūs tai būtų buvę namai, o dabar viskas išnyko. Išnyko: du broliai, sesuo išvežti, dar vienas nuteistas: šarkele, varnele, keli tavo vaikai?
Du namuos.
Du kapuos.
Vienas Dagilis Užuliekny.
Su savo Vilkyčia, kuri vis į mišką žiūri: seserų kapai miške tam, kiek toliau sodo. Su savo sodu: tą pavasarį obelys kaip niekad anksti žiedais užputojo.
Taip ir paliko. Miške tam su savo eksperimentiniu sodu, trim Dagilėliais ir iš sukiužusios pasoginės trobos lakstančia Dagiliene. Taip ir paliko jie. Miške tam už liekno, gyventi. Toj pačioj, su baltu arkliu parsineštoj, bakūžėj.

„Kodėl vedei tokią raganą?“ – klausdavo žmonės Dagilio.
„Kad ji buvo labai graži“, – atsidusdavo tas.

Samdinė audėja ir ūkininkaitis.
Mergos bažnyčion eina basos, batelius tik netoli šventoriaus apsiauna, o Elžbietai persiauti, matote, reikia į daržinę prie kelio. Šiš! Visos kikena, kad toj daržinėj jos Petras laukia, tad ne batelius sarmata prie visų pasilenkus autis, o sarmatlyvas jaunikis vis neapsisprendžia – ar jaunutę ūkininkaitę sau pasiėmus, ar šitą juočkę bežemę, o dar ir vyresnę, brendusią ir perbrendusią jau, bet, Dievuliau, kokia jos kasa, – gali ant rankos vyniot ir juodu blizgančiu šilko žalčiu džiaugtis. Tam ir daržinė, kad apsispręst paprasčiau būtų.

Kai baltais kataraktos žiedais užputojo Dagilio akys, kai Dagilienės antakiai dviem varnais skaidrias akis dengė. Rado miške, toliau sodo, vienas iš mokslų grįžusių Dagiliokų: apynių dailiausi spurgai, lipnūs o kvapnūs: karčiu gintaru, rūgščiais svarainiais, degintu cukrum: aukščiausiai uosius apsivynioję, nuo laukinės kriaušės svyrantys. Nupiešė juos, nusipaišė bloknotan: tas ir paišelis visad vidinėj švarko kišenėj.

O dabar, po šitiekos metų, miške tam obuolius rinkdama, dilgėlėse lig pažastų takus išsimindama: kiniški guminiai kaliošai su gėlytėm, naminės vilnonės kojinės: vėl radau: apynio spurgos erdviai atokiai viena nuo kitos kabojo it gurgučiai pliušiniai, pistacijų žalio švelnumo išblyškę karuliai sviro retom kekelėm, žiūrėjau į juos nuo gražumo ir kvapo visa išsižiojus.

Apynys, turi lupinino. Apvynys mieganešys.
Šimtą viedrų smėlio į akis tau išrašys.

Humulus lupulus, Lupuli Strobulus, Lupulin, Lupulo, Hop, Hop Strobile, Hopfenzapfen, Houblon, Common Hops, Couleuvree, Salsepareille Indigene, Asperge Sauvage, Pi Jiu Hua, Vigne du Nord, kalbom žmonių ir angelų. Ap-si-ra-mink.

Petras Dagilis, jo buvo Užulieknis, kol ne karai pokariai kolchozai.
Elžbieta Vilkytė, ji gi ir Dagilienė.
Skrebotiškio bažnyčia. Kadaise tai buvo „magazinas“, vieta, kur žmonės veždavo atliekamus grūdus, jei kartais badas maras karas ištiktų, po Pirmo pasaulinio žemė pagerėjo ar kas, bet grūdų sėklai pavasariais nebepritrūkdavo, tad ėmusius plėkt grūdus visi išsidalijo, o magaziną pertvarkė į bažnyčią, šalia įkūrė kapines. Žemes atidavė vienas Dagilių, už tai gavęs parapijos rentą iki gyvos galvos. Bažnyčia yra smarkiai degusi, tad ten neberasit stacijų, kurias, anot legendos, supirko tada dar jauna Elžbieta, įsiutus, kad iš parapijonių tam reikalui nieko nesurinks. Dabar ten nė klebono nėra, prie durų priklijuotas mobiliojo nr., jei labai reiks, klebonas atvažiuos iš Vaškų.

Onaravi Elžbieta: būdavo, pasiima pagalį šakotą nedrožtą ir eina Skre-botiškio bažnyčion ta malka pasiramsčiuodama. „Dagilien“, – sako jai žmonės. „Dagilien, – ko tujen plonos dailios lazdelytės nenusiperki, gi nesi nabagė.“
„Ka jūs norit, tai jūs ir plaukit su tom savo plonom lazdelytėm: o aš visą mišką turiu!“

6,38 km, 328 kcal. Miškas–bažnyčia: į vieną pusę, prieš vėją.

Onaravi buvo Elžbieta Dagilienė ir tada, kai viskas išnyko.
Karai, pokariai, kolchozai.
Elžbieta gimė 1900 metais.

Pagal Elžbietos amžių viską ir susiskaičiuosim.
1900 metais „F. Kaim & John / Kircheim Stuttgart“. Su tašku! Pavadinimą, aukso raidėm ištapytą ant pianino dangčio, virš piupitro, vidinėje pusėje, darkart aliejum nulakavo pianinų meistro gabus pameistrys.

2016 metais tuo pianinu Lakene „Valandas“ skambina Dagilių Užulieknio miško sode obuolius sulaukėjusius rinkusios geriausias draugas meilužis vaikų tėvas akių šviesa.

„Šventas, šventas miškelis“, – vis kartodavo Elžbieta, jau toli nuo miškelio gyvendama.
„Gal rytoj jau nebereiks“, – kartodavo, kai atnešdavom jos kambarin valgio ar vaistų. „Gal rytoj nebereiks, dėku, dėku, bet gal rytoj nebereiks.“ Mažiausiai triskart per dieną ji pranešdavo jau tuoj mirsianti, mažiausiai triskart per dieną – „gal rytoj nebereiks“, ir taip – dvidešimt metų!

„Pri Švinčiaus“ ji pati prieidavo savo lovoj: turėjo dėželę žirklėm susikarpytų plotkelių, tai kas sekmadienį – po gabaliuką.

Pagal Elžbietos amžių viską ir susiskaičiuosim:
1993 – išskobta ant ąžuolinio kryžiaus, data po šv. Petru su raktais, kryžiaus medis – iš Užulieknio, iš „švento miškelio“: kryžiaus viršūnė pajuodus, kryždirbys ten rado skeveldrą, karuos įstrigusią, ją man, tada dar vaikui, padovanojo, delnan dar šiltą įspraudė. O prieš tai Elžbieta dar sėdėjo atvesta ir pasodinta prieš televizorių, mat jame rodė Vilniaus miestą, taip niekada neišmoktą – nebūtą. Katedrą miesto. Žmonės kalbėjo, kad dabar ta katedra bus žmonių. Žmonės plūdo tą dieną šviesos bažnyčion, visi kartu nė nesutilpo televizoriun: bažnyčią! Rodo! Per televizorių!
„O tų žmonių – kaip musių!“ – tada tepasakė Elžbieta ir vėl, tvirčiau suspaudus rožančių, palinko švieson.

 

5. Veerserke

Šeštadienis, kaip rugsėjui – neįprastai šiltas. Jie keturiese žingsniuoja Šiaurės jūros pakrante, jie du atsilieka.
Ką ten pamatėt? Kodėl jūs sustojot?! – šaukia skersai vėjo mažoji.
Mes bučiavomės!
Fui! Galėjote bent nesakyti!

Jei ji dar kada valgytų austres – tai tik Veerserke.

 

6. Košmaras, džiaugsmas

Vis tas pats sapnas.

Lapkritis.
Mokyklos kieme.
Šiek tiek tirtanti, taigi vėjas.
Nuožmiai pagiringa.

Laikinai įdarbinta antrojoje europinėje. Tamsta mokytoja, mokytojų kambario bijanti. Vidurinėliams – Giesmių giesmė. Padalijau atspausdinus ir padauginus visą Giesmių giesmę, nes skaitiniuose – ištrauka mažutėlė. Skaitė tokie apšalę. Skaitė, šitokie tylūs, ir nebruzdėjo. Tik baigę, ėmė vis dusliau dūgzti.
„Bet, mokytoja, negi čia – Biblija?“
„Biblija.“
„Kūl.“

Tarp trečios ir šeštos pamokų – langas. Per tą langą lipu pas pačius mažiausius mokykloj: tik kiemą pereiti: ikimokyklinukams keturmečiams penkiamečiams laisvu tarp pamokų laiku trečiadieniais skaitau knygas.
Skaitymų pradžioje klausytojai aptaria mano aksesuarus, užgriuvę apčiupinėja vėrinį, pasidalija, koks kam karoliukas atitektų, jei vėrinys per skaitymus netyčia iširtų, aptaria auskarus, jei tądien mūviu kokį žiedą, jį pasimatuoja pusė besiklausančių salikės. Dažniausiai skaitom virtuvėlėje, ten yra kriauklė su dviem puodukėliais šalia, tad per vidurį skaitymų visi baisiai ištrokšta, tenka daryt pertrauką. Laukti, kol visi iškilmingai lėtai pasigardžiuodami išgers savo vandens ritualinę porciją. Jau aiškėja visi trečiadienio skaitymų ritualai: apžiūrėję papuošalus, klausytojai ima niurnėti, rinkdamiesi vietas kuo arčiau skaitysimos knygos. Tada ginčijasi, kuris sėdės man ant kelių, įstengiu sutalpinti tris, bet neilgam. Šiandien jie gerokai apsistumdė, tad pažadėjau kiekvienam po brangakmenį, mažą mažą, greit pametamą, suvyniojau popieriukan kaip vaistininkai miltukus, ir padalijau, pasakodama, kokie tai tylos brangakmeniai, nuo triukšmo tirpstantys, štai taip. Diena stebuklinga: visi pašiušėję nuščiuvo. Tik pati mažiausia klausytoja, gavusi savo Svarovskio deimantėlį, kiek patrypčiojusi, išėjo. Kai baigiau skaityt antrą skyrių, grįžo, visa švytėdama ir išdidi. Ji nuėjusi ten, kur niekam netrukdytų, ir ilgokai rėkusi į popieriun suvyniotą brangakmenį, tada atvyniojo atsargiai – o tas nė kiek neištirpęs, štai taip.

 

7. Pagirios, apsauga

Išvakarėse, pamena: išsilijo, tądien oras šiaip, pilkai apybjauris, aštuntą iš namų, į banką, metro, iki „Beekant“ stotelės dar nieko, o perlipus kiton pusėn ją visai užsupo. Kokakolos, tramdėsi ji, rydama kylantį stemple šleikštulio gniužulą, kai tik atsidarys durys, iškart gausi šaltos kokakolos, ta viltis, kad tuoj, dar kelios stotelės, ir ji išlips iš vagono ir eis tiesiai prie šūdmaisčio automato, įspraus du euru (ar ji turi tuos du euru? Taip pykina, kad negali patikrinti, nes reikėtų palenkti galvą žemyn, atitraukti krepšio užtrauktuką, sužvejoti piniginę. Ta bus užkritusi, pasimetusi visose tose prakeiktose vidinėse klostėse, skyreliuose, daiktas milžiniškas, o kai reikia, nieks netelpa, plokščias visas, deformuojasi vien nuo avinžirnių skardinės, jei tokią grįždama namo pietums nusigriebi krautuvėj, šampano butelys jame tikrai ne, kvailas daiktas, iš jo reiktų ištraukti piniginę, raudoną kaip ir krepšys, ta raudona spalva rėšis tiesiai į smegenis, pro įskaudusias akis tiesiai į smegenis, dantytu užtrauktuko auksu, raudonu įkaitintu virbu, kaip plieks ta šviesa, o galvos gi nuo tos trepanuojančios šviesos gelbėdamasi nepasuksi, nuo staigių judesių ji tikrai susivemtų čia pat, vagone, tad gal paieškos monetų jau išlipusi). Išmuša prakaitas, lyžteli lašą, nuriedėjusį lūpų kamputin, druska ir dulkėta pudra, žiūrėki į žmones, laikykis, už vaizdų nejudrių laikykis, kokie šios ponios batai žiūrėk, žemaauliai lakuoti, gerai, kad vakar visą dieną taip pliaupė lietus, nupliaupė dulkes, tai bepigu batais lakuotais, kulnas, į kulną žiūrėk – ruda, juoda, kreminė juostos – kulniukas sluoksniuotas spalvom it pyragaitis, torto gabalas, – štai „Thieffry“ stotelė, ji lipa lauk ir dairosi, šaltis, drėgnas ir traukiantis kiaurai lietpaltį, kiek atgaivina, jau buvo pamiršus, koks pjaunantis vėjas amžinai košia šitą perėją, dešimt? Dešimt metų, kai ji šičia nebuvus.

Ties bronzine Kongui skulptūra vėl nudiegia smilkinį – čia ji laukdavo siuntinio, o dabar greitai prašiaušia pro šalį.

 

8. Įsivaizduoki, arba Katedros varpas

Saugumo lygis keturi iš keturių, centre kareivių mašinos dengtos maskuojamom marškom, sėdėti namie, niekur neiti, namie kuistis.

Pianinui jau šimtas šešiolika metų, derintojas pustonis po pustonio tempia stygas. Derintojui skambinti po dviejų savaičių.
Jau dvi savaitės tylu, nei Satie, nei Glasso, nei gamų jokių. Galėtum ir grįžti. Galėtumei jau ir grįžti, – sakau, o balsas traška ir braška, kol nusisproginėjęs šnypšteli ir užgęsta. Vėl nutrūko ryšys.

Kai tu parvažiuosi, sakysiu
įsivaizduoji?
Gyveno kartą mergaitė, kuri nuo penkiolikos iki aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus vien tik virė valgyti, įsivaizduok, – visas gyvenimas praleistas gaminant! Iš pradžių – virėja vienuolyne, tada diplomato pasigrobta keliauja kitan pasaulio kraštan, iki Odesos, ir ten verda kepa, galop grįžta tėviškėn ir gamina grafams, o tada, o tada!

Anė.

TAU!
(pyp pyp)
Pirma. Lakene visas laikas katedros varpų supjaustytas tiksliomis riekėmis: vienas „tau“ skambteli kas pusvalandį, o kas valandą atkala tikslų skaičių, galėtum iš bėdos išsiversti be laikrodžio, tik spėk skaičiuoti, bet aš be laikrodžio negaliu. Laikrodžio nenusisegu nei miegui, nei meilei, nei ežerui, esu labai prie jo prisisegusi. Laikas, sukarpytas tvarkingomis juostelėmis, mano timexʼas kas valandą dukart laibai pypteli.
Man šito reikia, sakau, kai manęs klausia, ko pypsėjimo neišjungiu.
Man šitos „memento mori“ funkcijos labai reikia.

Kai tu parvažiuosi, sakysiu
įsivaizduoji?
Įsivaizduok, kartą gyveno kinas, kuris gimė Šanchajuj, dirbo Peterburge, vedė belgę, palaidotas Briugėje. Bet iki tol jis suspėjo pabūti Kinijos premjerministru ir katalikų vyskupu, kaip tau? Ir dar! Ir dar!

Ši dabar yra mano mylimiausia istorija, tik prieš metus atrastoji. Tose pat Lakeno kapinėse: eiti į kairę nuo Rodeno, tada tiesiai – kur milžiniški šeimų antkapiniai paminklai, vieno jų papėdėje – iš žalvario lieta laiškų knyga. Atverstos knygos dešinys puslapis – kiniški rašmenys, kairiame išlieta Vertimas ir pats laiškas prancūziškai. „Ma Chere Berthe“.

Lou Tseng Tsiang + Berthe = Celestinas

TAU! TAU!
Želatinos lakštelius prieš kaitinant pabrinkinti. Galvoti apie juostomis sukarpomą laiką, kloti vieną ant kito, murkdyti po vieną ant kito vandenin želatinos lapelius: jei laiko juostos būtų tokios perregimos želatinos, apčiuopiamos, jas galėtum kloti vieną ant kitos, išbrinkinti, vienu mostu gyventi kelis gyvenimus?

Įsivaizduoji?
Kartą gyveno kunigas, kuris su caru teisėsi dėl nelegalaus bažnyčių statymo: o kitoje gyvenimo pusėje augino bites, gamino midų ir raugė vyną bei parašė receptų knygą „Midus ir vaisvyniai“, ir tos abi gyvenimo pusės vienoje laiko juostoje jam sutapo.

Kunigas Kazimieras.

O prieš Kazimierą, prieš puikųjį Lou, prieš jo Bertą, maniaus, labiausiai išmylėtą būsiant Marilę.
Ją, Marilę, radau ten pat, – žvelgė į mane iš antkapio nuotraukos angelas aviacijos antpečiais, išgraviruota:
Marilė, nukritusi į Afrikos dangų.

Marilė.

Nuo mano namų ligi senųjų Lakeno kapinių – keli yriai prieš vėją. Kapinėse valandas skaičiuojančio varpo nesigirdi.

 

9. Gidas po Lakeną

„Žvarbus šitas vasario pavakarys, vėjas, gera diena paskui skrybėles lakstyti. O, kavos: jos ir parnešiau ką tik, skrybėlę prilaikydama: prie Katedros šitoks vėjas, it nelabieji tave nuo bažnyčios kaskart bandytų nupūsti: žiemą vasarą ten bloškia plaukus, verčia sijonus į akis, hidžabų juodas tamsžales bures išpučia: bet jau kai po išsišiepusiom sparčiai juoduojančio smiltainio chimerom palendi, kai vitražų rozetė visom varsom pro atviras Lakeno Notre Dame duris šviesos žibučiais tau riešą nužvynuoja, jau galima ranką nuleisti: kuo arčiau kapinių, tuo labiau tyla vėjas, už skrybėlės kaspino jau nė užkištos plunksnos nebeišpeštų toks vėjas, ramu, – tai kai kapines dešinėj paliekat, į karališkąją brasserie irgi neužsukat, virš geležinkelio, pro senąją stotį, bažnyčios laukų gatve aukštyn, tada Marie–Christine gatve į dešinę, ir kairėj pamatysit, Van Dael, vitrinoje dubenėliai blizgių kavos pupelių, arbatos lapelių, – iš ten ši kava, kurios sumalti? Marago ar žiubilė? Man šitos dvi labiausiai patinka, iš abiejų neišsirenku, o kamgi rinktis žmogui šitam vis greičiau prasisukančiam gyvenime iš dviejų saldumų, jei niekas negraso nuo abiejų saldumų iškart?
Šeima ši, Van Daelai, kavą čia skrudina jau šimtą dvidešimt metų, čia pat gyvena: už prekystalio atviros durys į kambarius: gilumoje matysit krėsle snaudžiantį senąjį Van Daelą (jaunystėje Konge jis matė pragaro prieangį), jaukiai marmės radijas.
O kai vėl ta bažnyčios laukų gatve žemyn leisitės, užsukit į „Alepo citadelę“, ten tobuli falafeliai, kai paskutinįkart jų laukiau, iš virtuvės gavau dovanų lėkštę liulančio deserto, o grįžusi namo sužinojau, kad tikrajame Alepe nuo šiandien – pragaro prieangis.“

kada gi grįši?

 

10. Anė

Lydekos užkandėlė
Gyvą lydeką iš vakaro įmesti į kubilą su labai sūriu vandeniu. Anksti ryte ištraukti – ji bus dar gyva, nors labai nusilpusi ir pavargusi nuo sūraus vandens. Paruošti ją kaip įprasta ir patiekti su kokiu nors padažu. Skaniausia troškinta svieste su žalumynais ir prieskoninėmis daržovėmis.
(W. A. L. Zawadzka, Lietuvos virėja, iš lenkų k. vertė Birutė Mikalonienė,
Baltos lankos, 2009)

Kiek kavos reiks pasemti, kad užtektumėm popiečio stalui? – Virėjų virėja nei klausia, nei tikrina, – šiaip pratus pati su savim pasitarti.
Ko čia blizgini tom savo akim kaip torielkom, va dabar jau tikrai jai, Anei, – ir puodkėle šlumšt palei ausį irgi jai.
Ne ašaras varvinti, sako Virėjų virėja jau nebepiktai, čia susirinkom. Žuvį iškaulinti moki? Mėsą kapokle kapojus?

Vienuolyne pačiam – Anė patylom suskaičiavo – kiekgi čia tų vienuolių, – o į stalą priruošti tenka visko ir tiek!
Svečiai ir svečiai.
Arbatos, kavos svarai, rodos, akyse tirpsta.

 

11. Sensėjus ir spalvos

Pirmas kartas su saja! (Ne rašytoju iš mažosios raidės, o katanos makštimis prie šlaunies. Iki šiol savo medinį kardelį tik į kairį kumštelį.) Jei į makštis kišamas kardas išsprūsta, leisk jam, išsprūdusiam, plokštuma tekšteltis į šlaunį, nes jei rodomuoju pirštu visą reikalą gaudysi, piršto neteksi iškart, kai kardas bus nebemedinis.
Ir šiaip: kardai į makštis nekišami. Tai makštys juos apžioja.

 

12. Kunigas Kazimieras

Netaisyta rašyba:
Gilioje senobėje, kada dar lietuviai brangino savo tėvynę ir jos turtus, kuriais gamta apdovanojo mųsų šalį, vartodavo, – nelįsdami į kitas šalis jieškoti svetimų išdirbių ir negeisdami svetimo krašto turtų, kurie mųsų kišenius (delmonus) ištuštintų, – išdirbtus Lietuvoje garsius, skanius midus iš medaus savų bičių, kurių Lietuvos giriose ir trakuose aibės būdavo. Ilgainiui, didžponiai, susipažinę su užrubežiniais kaimynais priima jų budus, pobudžius ir kalbą, o apleidę, paniekinę, kas savo, stengiasi įvesti pagalios net svetimus valgius ir gėralus: mat užmiršusiems savo bočių papročius, rodosi viskas gera, kas ne mųsų, anot poetos žodžių:

Užmigo tėvynės bajorai – galiunai, –
Dvasia svetima jiems, gaivinasi kunai,
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustojo senobinio budo, liežuvio,
Viešai užsigynė net vardo lietuvio:
Tėvynę sau kitą įspiršo!
(Maironis)

Paskui didžiunus sekė noromis–nenoromis ir mažesni bajoraičiai. O svetimtaučiai, turėdami iš mųsų bočių paikystės pelną, brukte–bruko savo išdirbius į jų rankas. Teip ilgus amžius plaukte–plaukia mųsų muštinių milijonai į užrubežį; tuotarpu, kad gerai išdirbtas ir atsistovėjęs keliatą metų mųsų midus perviršytų ne vienos rųšies užrubežinį vyną ir suteiktų sveiką nesuterštą visokiais nuodingais prietaisais gėralą.
1907 m.

Žinotų jis, kad dabar net apynius iš užrubežių gabenasi.

Žinotų jis, kad šią vasarą radau jo apinyno likučius.

 

13. Lou Tseng Tsiang

Su kraujo lašeliu
Laiškelį rašysiu
Ant balto karvelio
Aš tau parsiųsdinsiu

(iš „Karo dainų“)

Kai nusikirpome kaseles. Oficialiomis progomis mums liepta prisisegti dirbtines. Kostiumai. Rūmų etiketas.
Dviveidystė.

 

14. Sensėjaus Sensėjus

Penkios valandos iaido. Trys tokios seminaro dienos – ir viskas nepalyginti aiškiau. Ramybė, tirtėjimo nebeliko. Nepavyks iš pirmo karto? O tai ne pofig. Iš šimtas antro karto pavyks. Kartosi, kol pavyks, o kai pavyks kirsti teisingai, kartosi, iki pabaigos gyvenimo savo.
Aštuntas danas aiškina tokius paprastus dalykus. Bet į smegenis sėda jie, rodos, sėsliau.
Kirskite. Jūs darote traukimo–stūmimo judesį, jūs mojate iš viršaus žemyn, iš apačios į viršų, tačiau geriausi jūsų tikroje kovoje vos galiuku kliudytų priešo odą, drabužį kiek teįdrėkstų. Kirskite. Jūs turite tai perkirsti, – kartoja senukas japonas ir tūkstantąjį kartą perpjauna orą, gali matyti, kaip ties ašmenim jo pjaunamas oras tirštas tamprus it želė.

 

15. Ne

Tais metais vis dar dirbau Užsienio ministerijoje. Hagoje pasakiau: NE.

 

16. Hagos NE, filmo laikrodis

Apie tą garsųjį japonams viešai pasakytą NE susuktas filmas, tačiau Lou jo nebepamatys.
Nematys jo ir vienuolis Celestinas.

 

17. Marilė

Iki šiol nė negalvodavo, nebuvo kada, bet, kiek laiko ji jau neskambino motinai? Antklodė jai dovanų su visomis valstybių narių vėliavomis, pirkta Nato kalėdinėje mugėje, guli taip ir nedovanota gal net, o Viešpatie, nuo užpraeitų Kalėdų? O štai ir vėl – pavasaris.
Jai sako: laikas pradėti iš naujo. Jai sako: reikia viską pradėti iš naujo. Iš naujo, be Žoržo, kaip? Ji net nežino, ar benori skraidyti.
Kavos, kavos: dabar ji negali miegoti, užmigti, kavos.
Ji negali kavos. Kava ir stingdantis šaltis tarp debesų: ne pats geriausias kokteilis netalpiai moterės pūslei.
Tad Marilė darkart smarkiai įsikanda į lūpą.

Šveicarija. Marilė klausosi vėjo, kaip jo daina pakinta, tarp uolų įsiskriejus, kalnuos jos diena pakabinta aukštai, ir staiga – tamsa it dangtis, kruvina saulės lėkštė, auksinis skydas, ak, perlų baltumo saulėlydis tvyksteli ir perskrodžia tirštai mėlyną tamsą žalio žaibo siūlė.
Marilė sėdi įsitempusi, akim iš nuostabos išplėstom. Hei, žalia spindulio siūlė atidalija dangų, žalia strėlė Marilę nuo žemės atidalija, kybo Marilė graži.
Vakaro to spindulys bus kiek Marilės akis nudažęs – mėlyna, juoda, – blykst: žalia.

Žaliasis spindulys, Marile, matei žaliąjį spindulį: meteorologinis reiškinys, Žoržas sakydavo, kad tai pamatyti gali tik tyraširdžiai.
Žoržas: galėjo būt paukštis, vėjas, aitvaras, vėjo pilna rankovė.
Žoržas, teks skristi virš slėnių, kur jį nukovė.
Sakalas paukštis, aitvaras, vėjo gyvatė.
Niekas Marilės verkiant nematė.
Žoržo kabinete geriausiai jausdavosi sėdėdama ant kvapniai išvaškuotų grindų, o dar geriau – išsitiesusi ant raibuliuojančio Asfahano kilimo. Palube sklęsdavo šimtai, rodės, tūkstančiai lėktuvėlių – visa eskadrilių ir vienišų keliautojų istorija. Lėktuvų modeliai, lekiantys be garso: tik užsimerk: ir neša siurbianti vėjo srovė, tik atsimerk: vėl tyloje sustiklėjęs laikas.

Čia, Šveicarijoj, ji jau savaitė: pratybos: skraidyti išsilenkiant uolų, tik šiuose kalnuose svarbiausia išmokti vėjo kalbos, čia jis kvėpuoja kitaip. Būtų fotografavusi tą ją ištikusį žaliąjį spindulį, bet kol atsitokėjo, tas buvo dingęs, išnykęs, – įprastas blėstantis dangaus raudonis. Sugrubęs nykštys tespustelėjo telefone išsisaugotą nuotrauką iš Vatikano, tą juodą mozaikinį šunį, stačiom ausim, įkypu pimpeliu, bus jau kokie du tūkstančiai metų žvėriui, o tada ir pasijuto, it sumažėjusi iki vaiko, mergytės, lyg tamsioj daržinėj, paskum – voratinkliais lempose šviečiančioj kūtėj. It milžinišku delnu – nuo kalnų nukelta vaikystėn.
Stovi: raudona kartūno suknelė, rudas paltelis, pirštinės kumštinės, dubultos.
Klausosi: koks tas Raudis buvo per šuo!
Šitokio šuns ji norėtų, ir turės kada nors, savo Raudį. Klausosi, kaip pieno čiurkšlės pračiulbina kibirą, o paskui, karvės tešmeniui vis minkštėjant, tą kibirą vis tyliau užčiurškia, o kol visą karvę išmelš, melžėja jai pasakoja, kaip visad: apie kareivį ir mažą juodą šunelį: kaip tas kareivis visos vados šunelius žiodė ir gerklytes apžiūrinėjo: ar labiau juoda juodo šunyčio gerklė, ar labiau raudona. Ir kaip rado sau: pasakė: šitas bus mano, šitas bus Raudis.
Kirtis ant A.
Ir koks tas Raudis paskum užaugo. Pasakoja melžėja. Kokių dalykų buvo, kai karas. Kai kareivis kariauja kare, jo Raudis jam padeda, net ištempia iš karo.
Koja, atrodo, to kareivio buvo pašauta.
Raudis pašautas visas.
Kol melžėja skalauja koštuvį, apie Raudį mergaitė pasakoja paršeliams, ant pirmos gardo lentos pasilipus, prie pat lovio jos kaliošėliai, kruopiene bepilant aptaškyti: paršeliai priėdę, tad prie jos kaliošėlių grūdasi, pasakos klausosi, pritariamai čiulpsi, akelės mėlynos, blakstienos ilgiausios, tik kad baltos: ji taip įsijautusi į Raudžio gyvenimą, sekamą paršėkams, kad tik vienam skaudžiau krimstelėjus atsitokėja: raudonoji suknelė nužlėbalota kruopėtais šnipais ir gražiai nugraužtom padalkom, nurantyta kaip žirklėm, kaliošėliai irgi priekiais apkramtytais.
Ir nei verkti dėl to, nei juoktis, – visa, kas buvo vėliau, – išsitrynę.

L’heure bleu: mėlynoji vakaro valanda, širdgėlos laikas, aksominis rūkas, mėlyno sunkio drėgmė,
Marile,
pečius!
Aukštyn ir atlošt.
Ir nutvilko į tarpkrūtį įkritus medaliono žvaigždelė.
Ir akys jau nebedrėksta, – ne bjaurias rudas dulkes, o mėlyną debesį, sunkų, galėtum tose akyse dabar įžiūrėti, ir štai štai, žvilgsnį įpjauna auksinis tamsą prariekęs peiliukas.

Ji skrido iš savo šalies, savo vaikystės, išskrido, vėjas nupūtė atmintį. Ar vėjas ir Žoržą kada išpūs? Ar ji to tikrai norėtų?
Pradėti iš naujo?

Skambina į kaimą už trijų tūkstančių kilometrų.
„Mama? Papasakok man apie Raudį.“

 

18. Jeigu tą pačią dieną, arba Anė II

…jeigu kalakutą reikia tą pačią dieną piauti ir kepti, tai kalakutui reikia įpilti į gerklę šaukštą acto ir palikti vieną tvarte, kad gerai išsibėgiotų, tuomet mėsa ir tą pačią dieną bus skani ir minkšta.
(Didžioji virėja, Praktiškas vadovas šeimininkėms pagal E. Malachoviec,
Spaudai paruošė V. Varnienė, „Sakalo“ leidinys, 1936)

Tamsa kaip kumščiu pasmakrėn kerta Anei, bet ji įkvepia ir susitvardo. Dėl šito, to ir ano, kas jau buvo nutiko, nebesikamuoki. Užteks jau, pakanka. Kvaila buvau. Buvai, tai buvai, dabar būk užtat protingesnė. Būta čia ko ar nebūta, bet tai jau prabūta, atbūta ir prisiatgailauta lig valiai. Protinga esi. Esu.
Ir Anė gražiai atsilošia.

Iki penkiolikos metų namie prabuvau (skaičiuoju: iki 1895).
Valgyti pakako.
Ryte – pusmarškonė košė.
Bulvienė ar žirnienė uždaryta spirgintais lašinukais arba su rūgusiu pienu.
Pietus virdavo atskirai: burokus, kopūstus ir mėsos.
Tėvai sugyveno devynetą vaikų. Septyni mirė maži. Likom mes dvi su seserim Anastazija.
Motina verpdavo linus ir vilnas kitiems, tėvas dažnai eidavo dručiauti – lentų pjauti į Kretingos dvarą.
Ten gerai uždirbdavo.
Vakarienei dažniausiai virdavome pienišką sriubą.
Šalia pečiaus – plyta.
Drabužiai namie austi, net suknelės drobinės, tik bliuskutes ir skarytes pirkdavo.
Daržely prie namų su seseria auginom rūtas, nasturkas, žirniukus.
Maždaug penkiolikos metų išėjau į Kretingą Pranciškonų vienuolyne dirbti prie virėjos.
Pradžioje buvau jos padėjėja, vėliau išmokau pati valgius gaminti.
Ten išdirbau trejus metus.
Į vienuolyną kažkas atveždavo lietuviškų knygų.
Veždavo slapčia, po šienu vežime pakištas, po malkomis.
Knygas priimdavo kas iš vienuolių ir duodavo mums sunešti į rūsius ir ten suslėpti.
Aš pati daug kartų jas slėpiau.
Į vienuolyną užeidavo dažniausiai po dvi „elgetas“, apdriskusiais drabužiais, terbomis apsikabinėjusios, ir pasiimdavo knygų, prisikišdavo užančių ir taip jas išnešiodavo po parapiją.
Duodavo vienuoliai tų knygų ir man, ir kitoms ten tarnavusioms moterims pasiskaityti.
Mano tarnystės metu nepasitaikė, kad vienuolyne žandarai kratą darytų.
Taip pat neteko girdėti, kad ir bažnyčioje lietuviškas maldaknyges atiminėtų.
Kretingos parapijiečiai jų daug turėjo.

Kretingos vienuolyne pradirbau trejus metus, kai iš Odesos atvykęs kažkoks valdininkas prašė vienuolyną rekomenduoti jam virėją-kambarinę. Vienuolynas nurodė mane.

Išvažiavau į Odesą ir ten gyvenau iki keturiasdešimties metų amžiaus.

 

19. Odesa

Oi, eisiu eisiu, čia nabibūsu,
Ar į Turkijį, ar Maskolijį
Kur margi dvarai, žali pryangiai,
Daimanti langai, laikrodžiai skamb(ba)

(iš „Karo dainų“)

 

20. Kur jie visi susitinka

„Seniai seniai, Šanchajuje gimė berniukas, kurį tėvai vos tik išvystytą paskyrė rimtiems reikalams. Tiems ateities reikalams jie pasamdė geriausius mokytojus, o kai vaikiui su tais nuobodu ėmė darytis, jaunuolį atidavė į spec. diplomatų mokyklą.

Seniai seniai, tuomet dar augimo braškesiuose braškančioje Belgijos karalystėje gimė mergaitė: tokio žvitraus proto ir tiek nedailaus veidelio, kad net motina lengviau atsikvėpė, kai paaugintą išleido Peterburgan, rusų diduomenės atžalų prancūzų kalbos mokyti.

Tataigi panašaus senumo laikais Tetirvinuose gimė berniukas, kurio tėvas senu prisakymu paaugintiems savo trims sūnums paskirstė: kam žemė, kam mokslai ir kunigystė, o kam žalnierystė, – tad mūsų bernėkui, gražiausias klostes laiškuos sakinių virvelėm kam reikia išklostančiam, kunigystės dalia teko, – bet paskui mes dar daug kartų matysim, kaip tėvų nuskirtas gyvenimas nuo iš aukščiau paskirto likimo kartais net labai smarkiai, ir nebūtinai karčiai, skiriasi.

Ar patikėtumėt, kad vieną dieną, tikriausiai iš dienų štai tokių kaip šiandien, kai šlapias sniegas težina kurpaites ir jau žinai namie kojų pirštelius būsiant nuo drėgmės susiraukšlėjusius, išburkusiai baltus, dabar gi tie šąla iki saldumo, kai šlapdribos neatlaiko tankiausiai suplūkta skrybėlės vilna ir prasisunkusi srovelė nuteka antakiu, kai prieš pasirašant kvitą plunksnakotį trini tarp delnų, kad sustingę pirštai atitirptų ir tvirtai suimtų kotelį, grakščiai baltas riešas kad slysteltų iš po juodo šlapio apsiausto siektelint rašalinės, tokią štai dieną, kai Peterburge sniego pliurzė žemėj, ore ir danguj, jie visi:

belgė Berta šlapiom kurpaitėm, kinas Lou permirkusiu katiliuku ir carinės Rusijos klierikas Kazimieras, ridenantis plunksnos kotelį tarp užtirpusių delnų, – tokią dieną tame mieste susitinka.“

 

21. Biografija

Gimiau kolūkyje. Registracijos vieta: „Tetirvinų apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas“. Žalią rusišką gimimo liudijimą turiu, o krikšto įrašo – nebe, mat kai degė Skrebotiškio bažnyčia, popieriai pleškėjo pirmi. Grūdų sandėlys, duonos saugykla, paversta žodžio talpykla, rankraščiai dega, žodžiai išlieka. Žodžio įspaudą, vardą man duotą – nesudegusį besinešioju.

Gimiau „Žvaigždėje“. Taip sutrumpintas „Raudonosios žvaigždės“ kolchozo pavadinimas skamba net visai prašmatniai. Iki tol buvusio „Kelias į laisvę“ pavadinimą žmonės tarp savęs tardavo „Kelnės nulaistos“.
Po poros metų nusikėlėm į „Pavasarį“, – „Pavasario“ kolchozas buvo naujas, didelis ir labai prašmatnus: šviesus milžiniškas vaikų darželis, kultūros namai su durimis net skersam drambliui ir nesusilenkusiai žirafai įeiti, mokykla su dvidešimt metų liejamais sporto salės pamatais ir nuostabiame peizaže, ant upės kranto: moderniausios kiaulidės, su atskirais „vasaros stovyklos“ aptvarais paršeliams.

 

22. Pirmas kartas naujoj vietoj

Penktadienį dešimt trisdešimt valandos adoracija. Užsirašyta planuoklin beveik prieš mėnesį.
Pati katedra užrakinta. Lapelis: „Eikite į kambarėlį kairėj.“ Eik į savo kambarėlį. Kairiau švęsto vandens durys. Senos. Pakaustytos. Žemastaktės, už durų: šviesu.

Imkite gyvosios duonos, drąsiau, – sako balta šypsena švytinti juoda moteris.
Gyvoji duona: tokia etiketė ant pintinėlės. Pilnos žodžių, sakinio ilgio juostelių, laiškų sulankstytų taupiai, be voko: žodžio duona maitina smegenis, širdį pasotina.
Man sakinys šiam rytui teko: „Pakrikštyti esate…“

 

23. Nagi tu grįžk gal greičiau

O atsimeni: senamiesčio kiemuos, prie sandėliukų. O atsimeni: ant sniego, po eglių šakom. O atsimeni: tada parke, per lietų. O atsimeni: svečių spintoje, baliui įsibėgėjus. O atsimeni: paryčiais, kažkur Lenkijos laukuose sprogus padangai. O atsimeni: tame viešbutyje, kur aukštu žemiau pianiną derino: pimmm–pimmm–pimmm –
gal tu grįžk gi greičiau.

 

24. Dabar, dabar, dabar

Šventosios Dvasios proto aiškumo ir švarios sąžinės palaikymo prašom.
Kaip karvelis plevens, iš to atpažinsi: skaito senas Šv. Baltramiejaus bažnyčios kunigas. Nauji metai, po mišių lėkti susikibus per mišką, aifonas apšviečia pušų šaknis, senąsias žydų kapines, vakarykščių sprogmenų išnaras.
Ir Šv. Baltramiejaus, ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiose dangiškojo pašto karveliai prie nuo jaudulio išdžiūvusio gomurio lipdo po baltą, plonytę dangiškosios manos markutę.
Mano tėvas dar ir filatelistas, tad apie markutes, atvirlaiškius, vokų klijų skonį – čia jau patikėkite: trisdešimt šešeri pavasariai, kaip apie tai nusimanau.
Smetoniški pašto ženklai, sovietiniai, japoniški, korėjietiški, šių metų ženklai.
Lakeno katedroje, Tiberiados bendruomenės bažnyčioje ženklelį į rieškučias paguldo – pati prisisek. Prie gomurio trakšteli gelsvas tarytum auksinis Duonos lakštelis.
Tiek metų sprendžiau galvosūkį: dienos sapnuose, nakties parkų aiduos atsikartojantį: triskart. Dabar, dabar, dabar. Bar, bar, bar.
Baisiausias sprendimų: taip tuoj pasibels į duris baisus akmeninis svečias ir užgrius, ištraiškydamas visas degtukiškai graudžias tavo konstrukcijas: trakšt trakšt trakšt.
Užtat tada, galvosūkį išsprendus, Naujų metų nakties mišku lekiant – nes šalta, ledinės vėjo geležtės nosį pjauna, pro burną jau šlapian šalikan kvėpuoji: o šitiek laimės, juoko kiek, – sprendimas toks paprastas: bar, bar, bar – pabeldžia senas Ratnyčios kunigas. Bar bar bar: švelniai pabeldžia žadindamas tas triskart beldžiantis Paštininkas: bar bar bar, atviruką skaitykit dabar: Dievas jums atleido. O tada, jau Ratnyčios kunigo balsu: ačiū, kad atėjote. Kaip pašte, kaip vaistinėje, kaip gera iš šalto tamsaus miško į šviesius šiltus namus pakniopstom parbėgus.

Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“ Panašiu, tik sudėtu į dvi eilutes, užbaigi…

Neringa Mikalauskienė. „Štai:“ pasaulio formų įvairovė

2017 m. Nr. 11 / Agnė Žagrakalytė. Štai:. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 60 p.

Agnė Žagrakalytė. Troškimai

2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose....