literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2

2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose.
1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944) jis vėl ją galėjo pamatyti, lydėjau Bradūnus kelionėje į pajūrį ir kitas vietas. „Tu tik žiūrėk, Jurgi, kiek sveikų sodybų žemaičiai tebeturi.“ Čia K. Bradūno žodžiai sūnui, budinčiam su fotoaparatu. „Būtinai pasakyk, kai per Dubysą važiuosim.“ Čia dukrai Elenai. Jaudinasi nepamatysiąs, nes kalbasi neatsikalba su poetu Eugenijum Matuzevičium, jaunystės bičiuliu. Kai apie Dubysą, tai poeto žmona Kazimiera savo aiškiu balsu pradeda deklamuoti Maironį. Netrukus uždainuoja Bradūnų anūkė, ketverių metų Vaiva. Išgirstu suvalkietišką jos tartį. Mergaitės, augančios Havajuose! Čia ir būtų svarbiausia žinia apie tai, kaip Bradūnai gyveno už Atlanto, jeigu trečios kartos tartis tokia.
Kelionė buvo netrumpa – Nida, Plungė, Šiauliai, Kryžių kalnas, Vytauto Mačernio (kito jaunystės bičiulio) Šarnelė netoli Žemaičių Kalvarijos. Kartais Bradūnai uždainuodavo kartu. Kaip koks ansamblis – suderintais balsais. Kokia buvo tuometinė rašytnamio technika, tokia buvo. Įpusėjus pirmą kelionės atkarpą mikroautobuso „Latvija“ paskuigaly kažin kas pradėjo smilkti, turėjom evakuotis. Tai buvo padaryta sparčiai ir tvarkingai. Ir savame krašte, ir egzily kentėjusieji pasirodė tokių įgūdžių turį. Po pusvalandžio kelionė tęsėsi su daina apie dūmus.
Pamatykite dabar kartu su manimi K. Bradūną basą einantį per Nidos kopas, matykite nešantį savo kryžių į Kryžių kalną, jauskite, ką išgyveno jis prie V. Mačernio kapo (tai K. Bradūnas 1961 m. Amerikoje išleido jo „Poeziją“), kai Klaipėdos studentai priklaupę dengė jį trispalve, girdėkime, kaip kalbėjosi su skaitytojais, pasirašydamas rinktinėje „Prie vieno stalo“, kurią 1990 m. išleido „Vaga“. Arba slapčia išsaugotose ankstesnio laiko knygose.
Kaip atrodė ta mūsų Lietuvėlė 1990 metais atskridusiems, šiaip ar taip, iš gražių turtingų amerikų? Prisiminkime, jeigu pasiseks prisiminti, palyginkime, kas galime, su Amerika, gerai, ir su mūsų dabartimi. Kalbu apie viską, pradedant nuo nežinios ir nerimo, kaip kas gali būti toliau (dar tik 1990 metų ruduo), bet ir apie kasdieninio gyvenimo bei pragyvenimo realijas. Nes vienoje salėje, bene Šiauliuose, poetas išgirdo tiesų klausimą: „Ar grįšite į Lietuvą suvisam?“ Atsakymas tąsyk nebuvo toks tiesus, koks buvo klausimas.
Bet yra atsakymų, daug stipresnių už žodžius.
1992 metais Bradūnai sugrįžo ir apsigyveno Vilniuje.
Poelgis. Įvykis. Sprendimas.
Nei kokių viešų pareiškimų, nei parodomųjų interviu. Švento Kazimiero bažnyčioje pradėjo lankytis seniai matytų parapijiečių pora, ir tiek.
Čia ir stabtelkime.
Ne. Vis dėlto išbraukiu pradėjusius sprūsti žodelius apie toli garsiai šūkavusius Lietuvos laisvintojus, kurie dėl grįžimo apsisprendė kitaip, kuriems išsvajotos nepriklausomybės malonės pasirodė per skurdžios.
Nuo to laiko K. Bradūną su saviške Kazimiera matėme visur, kur tik koks lietuviškas bruzdesys ar kultūrinė prošvaistė.
Okupacijos brudą valantys žmonės įvertino naujus talkininkus.

Būna poetų, kurie švysteli kaip meteoras. Ir yra kitokių – viena knyga, kita, ir visiems pasidaro aišku, iš kur atėjo, kaip eina, ko vertas. Baigia toks poetas savo žemišką kelionę, bet visiems aišku, kad neišėjo.
Šimtametis Kazys Bradūnas tebeina per savo žemę. Nedidukas, tvirtas, šiek tiek pakumpęs, kaip daug darbų nudirbęs suvalkietis ūkininkas. Didžiausią dvitomę savo poezijos rinktinę jis gražiai pavadino „Sutelktine“ (išleido „Aidai“ 2001 metais).
Poezijos rašymą (per tūkstantį eilėraščių) mums vis dar nesmagu vadinti darbu, tad pradėkime nuo kitų. Praleiskime žinias apie akmentašio ir duobkasio praktiką (žinoma, jau ten, už jūrų marių) ir prisiminkime lietuvių literatūros labui padarytus darbus: žurnalų „Aidai“, „Literatūros lankai“, Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ kultūrinio priedo redagavimą, žymiosios poetų antologijos „Žemė“ (1951) sumanymą ir parengimą, darbus rengiant ir leidžiant tokias reikšmingas, lig šiol visur kur cituojamas knygas, kaip „Lietuvių literatūra svetur 1945–1967“ (1968), „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ (1992). Atskirai minėtina jo parengta išeivių poezijos antologija, išleista 1971 m. Čikagoje dėl to ir po to, kai sutarybintoje Lietuvoje dvitomė antologija „Lietuvių poezija“ (1967) įsileido vos menką būrelį egzodo poetų. Visa tai daryta, sąmoningai, atkakliai ir ištvermingai, vadinamuoju laisvalaikiu, nes kartu reikėjo įsigyventi ir pragyventi svetimame krašte, auginti vaikus. Ir dar saugoti poetinį degimą bei supratimą, kad lemta dirbti tautos kūrybai ir išlikimui būtiną darbą.
Svarbiausias K. Bradūno poezijos žodis yra žemė. Pasaulio provaizdis toks: artojas eina vaga, žvilga atversta dirva, lauko gale yra trobelė ir sodas, virš jų dangus su aukštosios galios slaptimi. Šį vaizdą jo poetinio kalbėjimo būdas susieja su ilgamete žmonijos ir tautos patirtimi, auginusia papročius, tradicijas, įgijusia mito prasmių. Eilėraštis viską sutvarko taip, kad sėja, privalomas pavasario darbas, kartu atrodo kaip apeigos. Nors nėra jokio patetiško posakio, kuris lieptų taip manyti. Dangus yra toks, kokį jį mato žemės žmogus.
Literatūros tyrinėtojai savąja paukščių kalba yra pasakę teisybę, – kad žemininkai lietuvių poezijos raidoje buvo trečioji karta, užsibrėžusi nekalbėti maironiškai, aistiškai ar brazdžioniškai, ir kad žemininkų pozicija raiškiausiai išreikšta K. Bradūno. Iš padebesių leiskimės prie žemės. Kalbėkime paprasčiau. Žodinį patriotizmą keiskime žmogaus būties apmąstymu, ir tokia kūryba savaime pastatys tautą į savo vietą kintančiame moderniame pasaulyje.
Žmonėms, kuriuos galėtume pavadinti nuolatiniais galvotais poezijos skaitytojais, toks posūkis galėjo atrodyti pavojingas. Atsisakoma gražaus kalbėjimo, kuris tave liūliuoja ir kelia aukštyn, smogia „tiesiai į širdį“. Nurašomi puošnūs įvaizdžiai, galintys suartinti su paslaptimi, kurios nusakyti paprastais žodžiais neįmanoma.
Kas nuostabu ir neįtikėtina.
K. Bradūnas savo eilėraščiais iš tiesų uoliai įgyvendina žemininkų programą, keičia padėtį. Ir kartu – nėra jokių demonstratyvių ženklų, kad vykdoma reforma. O padėtis pasikeičia. Mįslingiausias lietuvių literatūros permainų veiksmas.
Kaip tik taip atrodo K. Bradūnas. Jis čia. Toks. Vargiai paaiškinamas. Tikras lietuvis. Daryk savo darbą. Nesidraskyk be reikalo. Taupyk veiksmus ir žodžius. Atmink, ką sakė tėvai ir protėviai. Dairykis aplinkui. Galvok, kur eisi rytoj. Pasiimk – dėl šventos ramybės – savo kirvelį.
Ko neišmoko iš K. Bradūno daugelis dabarties poetų? Parašyti trumpą reikšmingą eilėraštį.
Eilėraščio vaizdai ir žodžiai, kai proto akimi žiūri, atrodo ateinantys vis iš kitokių potyrių ir supratimų. Ir nepanašūs, sakytum, vienas į kitą, – tai pasakojimo atkarpa, tai rupi detalė, tai racionalizuota formulė, tai kokios citatos prasminimas. Ramiausiai lyg niekur nieko jungiami tarpusavy nepažįstami reiškiniai. Ir čia vėl mįslė. Poetinis veiksmas tas skirtingas nuoskilas sulydo ir uždega kaip kylančią ugnį – kvietimo, pavojaus, aukojimo ar šventės.
Ta ugnimi kaitina „Partizanų baladė“, vienas stipriausių lietuviškų kūrinių apie pokario pasipriešinimą. Su tokiais žodžiais:

Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.

Beje, žodį laštakis su tokia reikšme sukūrė K. Bradūnas. Teks įrašyti į lietuvių kalbos žodyną.
Nėra jokio reikalo sakyti kitaip, negu yra pasakęs Vytautas Kubilius: „Bradūno lyrikoje itin sugestyviai atkurta pasipriešinimo dvasia, kuria gyveno pokarinė Lietuva, išreikštas budintis tautos sąžinės, istorinės atsakomybės balsas, nutildytas sovietinės Lietuvos oficialioje literatūroje.“
Tegaliu pakartoti, kad kūrybą, kultūrą, poeziją K. Bradūnas suvokė kaip tautos esmės reiškėją, jos nuolatinio gaivinimosi ir išlikimo pamatą. Į jo eilėraščius šis suvokimas įsismelkęs.
Įsismelkę mūsų troškimai, įvardijami tikriausiais žodžiais ir įvaizdžiais, įsismelkusi skaudi istorinė patirtis. Eilėraštis „Ištroškus“:

Duok man šalto šulinio vandens
Iš tamsios senolių priemenės –
Bus tvankioj kelionėje lengviau.
Ir ąsotį sklidiną griebiau…
O nutiško į rankas, į saujas
Ašaros ir kraujas.

Jeigu galėtume teorinės idealybės erdvėje sukurti daugeliui priimtiną mūsų nacionalinio charakterio viziją ir jos žodinę išraišką, tai rastume ją Kazio Bradūno gyvenime, darbuose ir poezijoje.
Ar galiu tą įrodyti?
Ne. Taip.
Atsiverskite ir skaitykite.
Dabar vasaris. Tad geriausiai tiks „Vasaros naktys“. Vienas gražiausių lietuviškų eilėraščių.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5-6 / Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“.

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Panegirika epitafijų kūrėjui

2004 m. Nr. 12 / Leonardas Gutauskas. In fine. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 222 p.