Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė
2017 m. Nr. 1
Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.
Rimantas Kmita (g. 1977) literatūroje debiutavo kaip poetas, 1999 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Nekalto prasidėjimo“, 2002 m. – antrąją, „Upės matavimas“. Vėliau R. Kmita poeto plunksną atidėjo į šalį, bet nuo literatūros nenutolo – pradėjo dėstyti Klaipėdos universitete, 2008 m. įgijo filologijos daktaro laipsnį, dėstė Vilniaus universitete, pradėjo dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. R. Kmita kaip literatūros mokslininkas domisi sovietmečio literatūra ir literatūros sociologija. Praėjus keturiolikai metų po antrosios eilėraščių knygos pasirodymo R. Kmita dabar su romanu „Pietinia kronikas“ debiutuoja kaip prozininkas.
Lietuvių literatūriniame lauke dažna tendencija, kai poetas neapsiriboja vien tik poezijos žanru ir žengia į prozininko kelią. Keletas pavyzdžių: Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kęstutis Navakas, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys. Į šį „poetų-prozininkų“ klubą dabar įstojo ir R. Kmita. Kodėl poetai pradeda rašyti prozą – atskiro tyrimo vertas klausimas. Galbūt norėdami sustiprinti savo literatūrinę reikšmę visuomenėje (proza visuomet buvo populiaresnė negu poezija), galbūt patirdami kūrybinę krizę, o galbūt tiesiog trokšdami papasakoti kokią nors istoriją, nes poezijos žanras tokios galimybės neteikia.
Tačiau Lietuvoje poetai, pradėję rašyti romanus, mažai turi ką papasakoti. Jų proziniame tekste jaučiama likusi nemaža poetinio kalbėjimo įtaka. Siužetas tarsi nustumiamas į šalį, dominuoja nuotaika, būsenų poetika, rašymo stiliaus ir meninės kalbos estetika. Poetų proza stokoja pasakojimo dinamikos, aiškesnės intrigos, kurių reikalauja tradicinis vakarietiškas romanas, jie tampa romanais-poezija (pvz., D. Kajoko „Kazašas“, 2007, K. Navako „Vyno kopija“, 2016). Tokiais pačiais principais remdamiesi poetai rašo esė ir trumpąją prozą, kurią galima įvardyti tiesiog kaip neeiliuotą poeziją (pvz., A. Marčėno „Sakiniai“, 2013, R. Stankevičiaus „Betliejaus avytė“, 2014, G. Bleizgio „Jautis“, 2016).
R. Kmitos knyga nenueina miglotais poetinio romano klystkeliais. Net priešingai, jis pasuka visiškai kitokia – tarsi populiariosios literatūros kryptimi, lyg provokuodamas skaitytojų auditoriją įvardija savo kūrinį popromanu. Toks žingsnis pakankamai gudrus, nes taip R. Kmita nušovė du zuikius: surišo rankas kritikams ir nominavo savo romaną kaip populiarų.
Kaip ir būdinga popromanui, centre – meilės istorija. Bachūriukas su treningais ieško mergikės. Romanas, be šitos veikėjo motyvacijos, papildomas dar dviem siužetinėmis linijomis: herojus svajoja tapti profesionaliu regbininku ir ieško lengvų būdų greitai užsidirbti pinigų ir praturtėti. Taigi bachūriukas sportuoja, nuolatos galvoja, kaip užsikalti babkių, ir ieško savo mergikės. Visas romano veiksmas ir sukasi šioje triadoje – regbis, babkės, mergikė, babkės, mergikė, regbis, mergikė, babkės, regbis, babkės, regbis, mergikė ir t. t. Vis dėlto svarbiausia šioje vertybių triadoje išlieka mergikė, nes babkės reikalingos tam, kad galėtum jas išleisti ant mergikės, o jei reikėtų rinktis tarp regbio ar mergikės, tai visiškai aišku, ką pasirinktų tikras bachūras (o gal ir ne taip aišku?).
Romano centre – bachūriukas, vardu Rimantas Kmita. Autorius kuria žaidybinį santykį tarp tikrovės ir fikcijos. Romano priešlapyje rašoma: „Ši knyga yra romanas. Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. Nebent Jūs – personažas“ (p. 5). Taigi autorius save pateikia kaip „tikrą“ personažą. Ir iš tikrųjų kai kurie knygoje aprašomi dalykai sutampa su R. Kmitos biografiniais faktais – gyvenimas Šiauliuose, studijos Klaipėdoje ir t. t.
Tikroviškumo iliuziją dar labiau sustiprina pasirinkta kūrinio kalbos maniera. R. Kmita (autorius) knygos pabaigoje paaiškina neįprastos, nenorminės lietuvių kalbos vartojimą: „Šioje knygoje bandyta prisiminti dešimtojo dešimtmečio pradžios Šiaulių gatvių šnekamoji kalba, slengas. <…> Aišku, šioje knygoje susiduriame ne tik su šiauliečių šnekta, bet ir su to meto Lietuvos jaunimo slengu. Tas slengas visų pirma iš kalėjimo“ (p. 365–367). Kad skaitytojas pajaustų gyvą tokios kalbos efektą, žodžius dažniausiai reikėtų kirčiuoti priekyje ar viduryje, kaip kad kirčiuoja tikri šiauliečiai.
R. Kmita tokią šnektą vartoja ne vien tik dialoguose – šia neįprasta kalba yra parašytas visas romanas, nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Ir tai savotiškai užburia. Skaitytojas pasineria ne vien tik į romano pasaulį, bet jį įtraukia ir kalbos sūkurys: „Nu nainam į turgų. Nu žiūriam. Tokie treningai, kokių man reik’, mamai atruoda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokie brangūs, saka. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, Puma arba Nike. Arba Adidas. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus. <…> Originalus treningiuks, originalūs džinsai pakel’ tava markę, o jeigu tu pats originals, koks čiūdiks, tai čia krenti konkrečiai. O juk kas yra treningai? Treningai yra tava šarvai“ (p. 86).
Pasirinkdamas tokios kalbos vartojimą R. Kmita tarsi pasiaukoja ir tampa tikru Lietuvos patriotu. Autorius atsisako savo kūrinio vertimų į kitas kalbas galimybių ir knygą skiria tik lietuviškai publikai. Tačiau ne šnekamąja šiauliečių kalba parašytas romanas prarastų autentiką, taptų iliuziniu – kalba neatitiktų realybės. Jis nebebūtų toks paveikus, taigi surizikuoti populiarumu užsienyje – verta.
Dėl demografinių ir sociologinių to meto gyvenimo ypatybių vaizdavimo R. Kmitos romanas šiek tiek primena Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ (1931), liudijančią XIX a. pabaigos kultūrą, taip pat ir Marcelijaus Martinaičio knygą „Mes gyvenome“ (2009), aprašančią sovietinį XX a. vidurį. Šios knygos, žinoma, kiekviena savaip, autentiškai atskleidžia epochos ar kartos gyvenimo ypatybes bei atitinkamo meto kultūros dvasią. R. Kmita vaizduoja XX a. pab. laikotarpį, ir tai yra ne koks banalus įgeidis žaidžiant slengu parašyti populiarų romaną, tai yra savo kraštą mylinčio žmogaus siekis parodyti gyvenimo spalvingumą, o kartu ir paprastai, be pretenzijų pasidžiaugti gaivališku jaunystės amžiumi.
Taigi šnekamąja šiauliečių kalba ir jaunimo slengu parašytas savitas R. Kmitos romanas išsiskiria visame lietuvių literatūros lauke. Negana to, toks pasirinkimas autorių paverčia ne tik patriotu, bet ir savotišku etnografu, aprašančiu jau po truputį nykstančią to laikotarpio autentiką.
Perskaitęs tokia kalba parašytą romaną pradedi to i nė pats nepajausdams šnekiet taip keletą dienų. I čia ne juoks. Makufelis gal’ visiškai susisukt. Bet po kelių dienų atsigauni ir vėl gali mąstyti bei bendrauti normine lietuvių kalba, todėl mūsų sąmonės tokia knyga nežaloja.
Tačiau yra dar vienas ypatingas bruožas, kuris R. Kmitos romaną paverčia išskirtiniu. Tai – pats herojus. Tikriausiai pirmą kartą lietuvių literatūroje pagrindiniu herojumi tampa forsas. Toks veikėjo amplua pasirinkimas romanui suteikia ne agresyvumo ar karčios realybės įspūdį, bet komiškumo efektą: „Ką jūs, pyderai, čia pisat pruota apie sava žertvas – susirenkat jas i pyzdinat nachui, – šaukiau aš bele ką, svarbu, ka skambietų kai kara šūkis, o aš atruodyč’ persiutęs i pablūdęs kriens. Be jokia perspiejima tuo pačiu kaliau da vienam moliui į galvą iš kojas, kol neatsičiuchina i neįsikirta, kas čia vykst. Liaudis subujoja, visi buva davolni, i atruode, ka visiems taip smagu, ka puls tuoj visi machalintis. Bet tada pasigirda lenciūgų žvangiejims, i mes kai po starta šūvia diejom į kojas su Minde. Už nugarų, be lenciūgų, da girdiejos priesaikas, kaip jie mumis pasigaus, kaip atdubasins, ka jie mumis pažįst i ka mes nežinom, an ko užsiruovėm. Kaip i visada, čia irgi tebuva paguodas sau žodžiai be jokia turinia“ (p. 65). Savo kūriniu R. Kmita duoda savotišką humanizmo pamoką – forsas irgi yra žmogus.
Skaitant „Pietinia kronikas“ neapleidžia įkyri mintis – ar tai nėra tiesiog paauglių literatūra? Romane pasakojamas paskutinių mokyklos klasių jaunuolio gyvenimas ir jo patirtys – pirmieji kartai su merginomis, noras pritapti prie aplinkos ir įvairių paaugliškų grupių, sudėtingi santykiai su tėvais ir t. t. Tačiau šiuos argumentus mintyse nustumia kiti – bet ar dabartiniai paaugliai adekvačiai suprastų tą laiką? Ar jie žinotų, ką reiškia nusipirkti piratinį kompaktą turguje? Kas yra kengūrkė, kepsai ar tamagočis? Ir kaip svarbu yra tai, kad ant kepurės su snapeliu būtų šešios arba aštuonios siūlės?
XX a. paskutinis dešimtmetis romane prisimenamas su nostalgija, minimi įvairūs daiktai ir mados detalės, būdingos tik anai realybei. Puikios yra Liudo Parulskio iliustracijos, kurios pateikiamos sulig nauju knygos skyriumi. Jų stilistika atitinka rašytojo sumanymą. Kaip ir iliustracijose nupiešti daiktai – laidinis telefonas, MTV ženklas, Terminatoriaus ir Rokio plakatai, kasetės, vagnorkės ir t. t.
„Pietinia kronikas“ skirtos paaugliams, bet tiems, kurie užaugo devyniasdešimtaisiais metais. Tiems paaugliams, kurie dabar jau vaikšto su barzdomis. Taip pat šis romanas – tikriems hipsteriams (beje, jie irgi yra barzdoti paaugliai). Šiuo požiūriu naujai atsiskleidžia popromano antraštė knygos viršelyje – tai šiuolaikiškas romanas, pataikantis į dabartinę madą, ir priešdėlis „pop“ čia neturi jokios neigiamos prasmės.
Rimantas Kmita per keturiolika savo kūrybinės tylos metų neblogai padirbėjo. Ir ne vien tik kaip rašytojas, bet ir kaip sociologas. Naujausias jo kūrinys – tai ne tik popromanas, bet ir unikalaus laiko kronika, to laiko liudijimas ir įteisinimas ne tik individualiuose prisiminimuose, bet ir visuomenės atmintyje. Tai labai trapaus laiko aprašymas – tokio, kuris dar nespėjo tapti istorija, bet kurio jau nebėra.