literatūros žurnalas

„Literatūra karo metu nėra beprasmė“

2017 m. Nr. 1

Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė


Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu apie karo klaiką ir niūrią šalies dabartį. 2016-ųjų spalį rašytoja dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ – jos skaitomi eilėraščiai tebeskambėjo taip pat įtaigiai. Pamaniau, kad ne veltui jos antroji poezijos knyga apie karą „Donbaso abrikosai“ („Абрикоси Донбасу“) – tapo tokia garsi Ukrainoje. „Įdomu, ar, kilus kokiai nors baisiai visuomenės katastrofai Lietuvoje, žmonės irgi atsigręžtų į poeziją“, – dingtelėjo. Tad ir kalbamės apie Ukrainą, literatūrą bei ribines situacijas.

 


– Kaip atrodė Jūsų vaikystė, kurią praleidote Pervomaiske?

– Tai buvo niekuo neišsiskirianti vaikystė niekuo neišsiskiriančiame šachtininkų miestelyje. Dėl to ir aplinka buvo atitinkama. Pavyzdžiui, prisimenu šachtininkų pirtis, vietas, kuriose anglies perdirbimo gamyklos darbuotojai, t. y. ir vyrai, ir moterys, maudydavosi. Mes turėjome nuosavą namą, kurio „patogumai“ buvo lauke, todėl kartais mama mudvi su seserimi vesdavo į šitokią viešąją šachtininkų pirtį. Dvi eilės atvirų, viena priešais kitą pastatytų kabinų, garuojantis vanduo iš čiaupo, šiurkštūs juokeliai. Štai taip visa tai atrodė. Kad vanduo nebūtų toks karštas, moterys šaukdavo pirties prižiūrėtojai, o toji skambindavo į katilinę – ten vandenį šaltu atskiesdavo. Nežinau, kodėl prisiminiau kaip tik šį epizodą, tačiau jis turbūt visai tiksliai charakterizuoja mūsų aplinką. Mus supo štai tokie suaugusieji ir jų vaikai. Tie vaikai, tiksliau – berniūkščiai, būdavo lankęsi šachtose, po žeme. Ir tuo didžiavosi.

– Kada supratote, kad tikriausiai esate rašytoja? Ar buvo sunku pasirinkti, kuria kalba – ukrainiečių ar rusų – rašysite?

– Kai dar nemokėjau rašyti, jau buvau pradėjusi rimuoti. Pamatėme su sese per televizorių Shakespeare’o pjesę ir nustebome, kad žmonės gali kalbėtis eilėmis. Tad pradėjome ir pačios eksperimentuoti. Būdama devynerių parašiau pirmuosius du eilėraščius rusų kalba. Išgirdęs juos tėtis pasakė, kad tai ne mano eilės – per daug jau ten viskas sklandu. Įsižeidžiau. O paskui mokykloje mokytoja vietoje rašinėlio pasiūlė mums sukurti eilėraštį. Tai buvo ukrainiečių kalbos mokytoja, tad ir rašyti reikėjo ukrainietiškai. Aš ir parašiau. Kitaip tariant, turėjau įvairios patirties.
Vis dėlto Rytų Ukrainoje žmonės kalba gana specifine rusų kalba, ir ta kalba nėra visai rusų. Jų vartojama gramatika ir fonetika lieka ukrainietiškos, ir tik leksiniame lygmenyje vyrauja rusiški žodžiai. Ukrainos kalbotyrininkai laiko šią kalbą pietryčių ukrainiečių kalbos dialektu. Todėl tereikia įsisavinti daugiau ukrainietiškų žodžių, o tai kur kas paprastesnė užduotis, negu persiorientuoti į kitas gramatines struktūras ir fonetiką.

– Papasakokite apie šių dienų Pervomaiską. Kaip karas pakeitė šią vietą ir Jūsų artimųjų gyvenimą?

– Aš jau ganėtinai seniai ten buvau – tada, kai karas dar tik prasidėjo. Luhanske ir Pervomaiske lankiausi 2014-ųjų gegužę. Tuo metu Luhanske jau buvo užgrobti administraciniai pastatai, prie jų budėjo automatais ginkluoti separatistai. Pervomaiske tokių vaizdų nė iš tolo dar nebūtum radęs. Viskas priminė filmą, tik ne visi norėjo iš jo ištrūkti. Mano tėvai iš Pervomaisko išvažiavo 2015-ųjų vasario 14 dieną, pasiėmę su savimi tik drabužių ir dokumentus. Jie buvo įsitikinę, kad išvyksta trumpam. O dabar mes žinom, kad mūsų namuose gyvena vienas iš separatistų. Tikriausiai jis miega mano tėvų lovoje ir valgo iš mūsų indų. Mano tėčiui susitaikyti su tokia padėtimi sekasi sunkiausiai. Jis nori nuvažiuoti atgal ir sudeginti mūsų namą, kad jau nebebūtų daugiau kur grįžti. Tiesą sakant, mes visi jau seniai „sudeginome“ tą namą ir galvose pasistatėme sieną tarp tos siaubingos praeities ir dabarties. Juk negalima gyventi nuolat susitelkus į šią traumą – reikia susikurti naujus namus.
Kiek žinome iš pažįstamų, žmonės Pervomaiske (tai Luhansko sritis) gyvena tiesiog elementarų biologinį gyvenimą. Nieko gero ten nėra, gyventojai miršta nuo ligų, medicina nekokybiška, vandenį tenka atsinešti iš šaltinio. Mano miestas atsidūręs ties pačia konfliktuojančias puses skiriančia riba – šalia jau teritorija, kurią kontroliuoja Ukraina.

– Projektą „Metro iki Kibincų“ („Метро до Кибинец“) sumanėte, kai Jūsų tėvai persikėlė į tą kaimą, kuriame taip pat gyveno ir Jūsų mėgstamas poetas Michailas Semenko. Apie ką šis projektas? Ir kuo M. Semenko kaip poetas ir asmenybė Jums svarbus?

– Kai mano tėvai tapo pabėgėliais, jie beveik pusę metų neturėjo pastogės. Pinigų buvo mažai ir dėl to teko ieškoti nebrangaus namo kaime. Aš pasiūliau keliauti į Kibincus – jie yra pakeliui iš Kijevo į Charkovą. Greitasis traukinys per dvi valandas atvažiuoja į artimiausią nuo šio kaimo miestą Mirgorodą. Tėvams nepatiko nė vienas kaimas, kurį jie iki tol žiūrėjo. Bet apie Kibincus aš jiems daug pasakojau dar nuo 2007-ųjų. Ten gimė garsus ukrainiečių futuristinės poezijos kūrėjas Michailas Semenko. Jis pirmasis rašė verlibru ukrainiečių literatūroje, leido žinomą žurnalą apie meną „Naujoji generacija“ („Нова генерація“), protestavo prieš Pirmąjį sąjunginį rašytojų suvažiavimą, priėmusį socrealistinio meno nuostatas. 1937 metais jį sušaudė už tariamą „teroristinę veiklą“. Žodžiu, labai svarbus poetas. Aš tyrinėjau M. Semenko biografiją, tėvams nuolat apie jį pasakodavau, tad jie dabar apie šį poetą žino daugiau nei vidutinis statistinis literatūrologas. Juk daug lengviau persikraustyti į kokią nors tau pažįstamą vietą negu visiškai nežinia kur, tiesa? Taip ir nutiko.
Siūlydama jiems ten persikraustyti planavau, jei tik pavyks, tame kaime nuveikti ką nors dėl poeto atminimo. Viename savo eilėraštyje M. Semenko rašo, kad iš Paryžiaus iki Kibincų kada nors bus galima nukakti metro vos per naktį. Taip atsirado projektas „Metro iki Kibincų“ – tai yra ir pats kultūrinis projektas, ir festivalis. Į Kibincus su draugais mes atvežame rašytojų, menininkų, „žmonių iš televizoriaus“ ir čia rengiame įvairias akcijas. Jų pažiūrėti į kaimą atvažiuoja žmonės ir iš Mirgorodo ar Poltavos. Į renginius kartais ateina ir keli šimtai vietinių. Šitas projektas – dėl malonumo. Juk įdomu! Atsigręži į konkretų kaimą, apie kurį visi seniai pamiršę, ir darai ten kultūrinį eksperimentą. O tada stebi, kaip jis keičia arba nekeičia vietinių gyvenimą. Žinoma, esama čia ir tam tikro savanaudiškumo momento. Žmonės žino, kad šis projektas yra mano iniciatyva, o tai, be kita ko, taip pat leidžia ir mano tėvams pasijusti tame kaime ne svetimiems, bet priešingai – netgi reikalingiems. Juk jie man padeda viską organizuoti ir be jų festivalis 2016-ųjų vasarą būtų neįvykęs.

– Kiek laiko rašėte savo antrąją poezijos knygą „Donbaso abrikosai“?

– Rašiau ją nuo 2008 metų pabaigos iki 2015-ųjų pradžios.

– Kokia Jūsų nuomonė apie literatūros misiją, kai prasideda karas? Ir kaip nebanaliai turėtų skambėti poezija apie žmones užklupusią tragediją?

– O! Apie tai aš galėčiau perskaityti ištisą paskaitą – kaip tik ruošiuosi dabar kelionėms ir literatūriniams vakarams Amerikoje ir Kanadoje. Ten daug kalbėsiu šia tema. Jeigu trumpai, literatūra niekaip negali paveikti karo, nebent taip: užsiskaičiau, žinote, ir nebenuėjau įsirašyti į ISIS arba DLR kariuomenę. Tačiau literatūra karo metu nėra beprasmė. Pagrindinė jos funkcija – būti tiesiog literatūra, menu. Karas atveria daug naujų prasmių, kurios traukia rašytojų ir skaitytojų dėmesį. Vis dėlto šios prasmės, kaip ir pats karinis siužetas, nėra kokia nors naujovė. Mes netgi žinome, kad galimi siužetai jau yra suklasifikuoti ir apskaičiuoti. Kai kas jų įvardija kelias dešimtis, o Borgesas visus juos apskritai redukuoja iki keturių. Geriausia, ką gali padaryti autorius, – tiesiog dirbti su forma. Su viso teksto, atskirų jo dalių forma, o ir su leksika – juk žodžiai tai irgi forma. Tačiau literatūra neišvengia ir šalutinių poveikių. Ji turi visas galimybes gilintis į įvairias traumas, taip pat ir tas, kurios susijusios su karu. Bet čia mes susiduriame su autoriaus atsakomybės klausimu. Jis privalo ją turėti. O juk pasitaiko ir neatsakingumo. Tarkime, neatsakinga įgytą kario patirtį perkelti į literatūrą. Vienas ukrainiečių poetas, dalyvavęs šiame kare, rašo eilėraščius, kurie skaitytoją stačiai dehumanizuoja. Suprantama, kad galėtum nužudyti priešą, reikia jį demonizuoti, bet kai atsiduri užfrontėje, šitai gali būti pavojinga: juk žmonių demonizavimas tau suteikia įsivaizduojamą teisę nelaikyti jų žmonėmis vien dėl to, kad jie, pavyzdžiui, yra rusai. Tai labai pavojinga.

– Ar Jums paprasta išlaikyti atstumą su menu ir jį kuriančiu žmogumi, kurio ideologija yra priešinga jūsiškei?

– Jei susiduriu su tikru menu, ideologijos problema man pranyksta. Tad svarbiausias šiuo atveju man yra toks klausimas: menas tai ar ne? Žinoma, bet koks menas vienaip ar kitaip yra susijęs su ideologija, o jei nesusijęs – tada tai nevykęs menas. Štai skaitome Orwello „1984-uosius“ ir suprantame, kas ten savas, kas ten svetimas, ir daugiabalsis romanas verčia mus daryti daugmaž vieną išvadą. Vienaip ar kitaip turime apsispręsti, su kuo mes. Autorius mus priverčia pasirinkti. Tačiau yra skirtumas tarp meno ir propagandos. Ir šis skirtumas labai ryškus ir aiškus. Jei žmogus, kuris sakosi, kad kuria meną, iš tiesų užsiima propaganda, tai aš laikausi nuo jo atokiau. 2016 metais atsisakiau dalyvauti poezijos renginyje Berlyne su viena poete iš Luhansko, kurios tekstai iš esmės yra propaganda. Aš niekada neskaitysiu savo eilėraščių renginiuose, kuriuose skaitomi ir propagandiniai tekstai. Tai nėra tapatūs dalykai, ir rikiuoti jų greta vienas kito nedera. Būtų tas pats, kas rengti mano poezijos rinkinio „Donbaso abrikosai“ pristatymą kartu su kokia nors kad ir to paties Aleksandro Dugino knyga. Juk atrodytų keistoka, ar ne?

– Kokiose vietose dažniausiai tenka skaityti savo tekstus?

– Knygos pristatymai vyksta ir knygynuose, kavinėse, universitetų ar įmonių aktų salėse, kariniuose daliniuose, ir teatrų scenose, koncertų salėse (ypač jei kalbėtume apie mano muzikinius-poetinius projektus, kurių dabar turiu du – su kontrabosininku Marku Tokariu ir su dainininke bei muzikante Olesia Zdorovecka).

– Kokie Jūsų įspūdžiai iš literatūrinių renginių svetur? Ar galima būtų teigti, kad poezija Ukrainoje šiuo metu yra kur kas populiaresnė negu kitose šalyse?

– Taip, Jūs teisi, Ukrainoje poezija yra daug populiaresnė negu Europos Sąjungoje, ypač Vakarų Europoje. Man teko skaityti Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Baltarusijoje – greitai keliausiu ir į Ameriką bei Kanadą. Tačiau kol kas aš dar niekur nemačiau, kad į literatūrinį renginį ateitų beveik vienas procentas miesto gyventojų, tai yra aštuoni šimtai žmonių, kaip kad buvo Slovianske, Donecko srityje.

– Kaip Jūs suprantate sąvoką „patriotiškumas“? Ar šio žodžio reikšmė Jums pakito, kai prasidėjo karas?

– Kai mano gyvenimo tikslas buvo išgelbėti pasaulį, tada aš vadindavau save patriote ir šis žodis man šį tą reiškė. Bet dabar, prasidėjus karui, mano tikslas – išgelbėti savo artimuosius ir išsigelbėti pačiai. Todėl šis žodis man nebeturi prasmės. Pakeisti arba išgelbėti pasaulį ar konkrečią šalį – tai pernelyg neaprėpiama užduotis, nuo kurios gali net išeiti iš proto, jei tik iš tiesų šia užduotimi tikėsi. O žodis „patriotiškumas“ – tai vienas iš tų žodžių, kurie leidžia valdyti žmones, tarkime, skelbti septintą mobilizacijos bangą. Gerai, tegu būna toks žodis. Visi žodžiai reikalingi.

– Ir paskutinis klausimas – kas, Jūsų nuomone, yra šiandieniai Ukrainos didvyriai?

– Ukrainos didvyriai – tai mirusieji, tai žmonės, kurie žuvo už savo šalį. Ir tik įsivaizduokite, mūsų visa visuomenė, o ypač vaikai, stengiasi lygiuotis į šiuos žuvusius didvyrius! Vaikai, berniūkščiai, nori būti tokie, kaip jie. Bet juk tai baisu! Aš norėčiau, kad mūsų didvyriai galų gale liktų gyvi. Tam literatūra man ir reikalinga.

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

„…rašysiu ten su savo mylimu šunim“

2018 m. Nr. 5-6 / Poetę Neringą Abrutytę kalbina Jurga Tumasonytė / – Ką reiškia išleisti knygą po keturiolikos metų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti dėliojant eilėraščių rinkinį „Atostogos“? Išleisti elektroninę ar popierinę? Ir dar po tiek daug metų?

„Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3 / Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė / Prozininkė Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“.

„Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių“

2016 m. Nr. 8-9 / Rašytoją Karolį Gintarą Žukauską kalbina Jurga Tumasonytė / Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų…