literatūros žurnalas

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės

2017 m. Nr. 1

Redakcija džiaugiasi, kad į kvietimą publikuoti kūrinius jaunimui atsišaukia vis daugiau autorių. Pristatome rašytojos Kristinos Gudonytės romano paaugliams fragmentą. Skaitytojui kūrėja pažįstama iš ankstesnių jaunimui skirtų knygų: „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009), „Ida iš šešėlių sodo“ (2012) (abi pripažintos geriausiomis metų knygomis paaugliams), „Su meile Arina“ (2011), „Gėlių dvaras“ (2011), „Jie grįžta per pilnatį“ (2015).


Balsas iš anapus

Pasislėpusi dvimetrinės tujos šešėlyje, Kotryna stebėjo, kaip tolėliau, prie kapo duobės sustoję laidotuvininkai klausosi aukštu balseliu kažką bylojančio senutėlio kunigo. Matė Oną, nepaliaujamai braukiančią ašaras nuo putlių paraudusių skruostų, blyškius teatralų veidus, duobkasius, parimusius ant kastuvų. Ji nesiryžo prieiti, baiminosi, kad, įžengusi į tą skausmo ir verksmingų kuždesių pritvinkusią zoną, neištvers ir ims raudoti balsu arba iškrės kokią kitą nesąmonę – nebuvo pratusi prie laidotuvių. Iki šiol kažkur pasąmonėje vis dar sklandė viltis, kad visa tai teatras, spektaklis, kuris netrukus pasibaigs ir gyvenimas vėl tekės sena vaga: vėl bus jaukios dienos su bobulyte, prasmegusia didelėje lovoje tarp daugybės pagalvių, su jos juokeliais, apkabinimais, ašarojimais ir keiksmais dėl skaudančio kūno, su pokalbiais iki vėlumos apie teatrą, vaidmenis, meilę, apie jos šlovingą aktorės praeitį… Kotryna visa savo esybe priešinosi jos mirčiai, nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad ir pati bobulytė dabar jau – praeitis… Staiga iki skausmo prikando lūpą ir supyko. Ne, tokie branduoliniai žmonės kaip jos bobulytė nemiršta taip staiga, taip paprastai, neįspėję, neatsisveikinę! Juk dar vakare sakė, kad Kotryna jai labai rūpi, juk jos kalbėjosi, kūrė planus, juokėsi, sėdėjo balkone ir valgė ledus… O iš ryto jau nėra? Ne! Tai tolygu išdavystei! Taip nesielgiama!
Ji nesąmoningai apsidairė. Visai nenustebtų pamačiusi tą seną pamaivą, įsitaisiusią kur nors netoliese ant patogaus antkapio ir paslapčiomis stebinčią savo laidotuves. Skaitančią graudulingus užrašus ant vainikų, žiūrinčią į liūdnus senų draugų ar priešų veidus ir tyliai kikenančią… Tai būtų taip panašu į ją.
Kai teatro vyriausiasis režisierius, nepašykštėjęs velionei gražiausių žodžių ir palinkėjęs ramaus poilsio, baigė savo verksmingą prakalbą, kunigas linktelėjo duobkasiams. Vyrukai truktelėjo karstą laikančias juostas ir šis, pakilęs nuo žemės, pradėjo savo kelionę į duobės žiotis.
Kažkas garsiai sukūkčiojo.
Kotryna užsimerkė – nenorėjo to matyti. Gerklėje įstrigęs gumulas trukdė kvėpuoti, ji norėjo pravirkti, klykti, trypti, daužytis, galų gale pabusti iš to klaikaus sapno, jautė, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas ir po kojomis siūbuoja žemė…
Tada ją išgirdo pirmą kartą. Išgirdo bobulytės balsą. Visai šalia, taip arti, lyg savo galvoje… Šiek tiek prislopusį, tokį, koks būna, kai žmogus kažką tau tyliai kužda į ausį… Gerai pažįstamą ir kartu truputį pasikeitusį…
– Na, ko gi?.. Eik, prieik arčiau, aš juk nesikandžioju…
– Negaliu… Visi pradės guosti… Apsižliumbsiu… – sušnibždėjo Kotryna.
– Kartais paverkti sveika…
– Sveika?.. – staiga sukluso. – Ką?! Tu?!. Bet tu juk… Oi… ne, ne… – pralemeno, staiga suvokusi, kad kalbasi su mirusia bobulyte.
Baikščiai apsižvalgė – šalia jos nebuvo nė gyvos dvasios, bent jau matomos plika akimi… Tik ant gretimo kapo augantis baltais smulkiais žiedais aplipęs krūmas lengvai sujudėjo, lyg pro jį tik ką būtų kažkas praėjęs… Vėjo gūsis, paukštis?.. Žinoma, negi vaiduoklis… Viskas aišku, jai pavažiavo stogas… Vaidenasi nebūti dalykai… Ne, ne, to balso ji negirdėjo, negalėjo girdėti, nes ta, kuriai jis priklausė, jau niekada neištars nė žodžio… Niekada… Ne, ji viską tik įsivaizdavo… Jai taip kartais nutinka, vaizduotė iškrečia neįtikėtinų pokštų. Reikia susiimti…
Kotryna pasipurtė, apglėbė save rankomis. Laikykis, laikykis, maže! Giliai pakvėpuok, viskas praeis… Kai visi išsiskirstys, prieisi ir tu, padėsi savo leliją… Senutė juk mėgo lelijas. Ir jos svetainėje dažnai žydėjo lelijos, Onutė pasirūpindavo… Jai patiks… Galėsi net paverkti, kai niekas nematys… Juk bobulytė ką tik sakė, kad kartais paverkti sveika… Kotryna nubraukė ašarą, kreivai šyptelėjo pati sau: sakė? Ir tu patikėjai?..
Duobkasiai kastuvais jau lygino naujai atsiradusį kauburėlį, o laidotuvininkai lenktyniaudami ėmė krauti vainikus ir krepšius su gėlėmis.
Kai galų gale išsivaikščiojo paskutiniai gedėtojai, Kotryna nedrąsiai nuėjo prie gausiai gėlėmis pražydusio kapo. Leliją įsodino tarp Onutės krepšelio su sentimentaliu užrašu: „Verksiu tavęs, kol būsiu gyva. Tavo draugė ir kaimynė Ona“ ir didelio vainiko, perjuosto dviejų dalių juodu kaspinu. Ant vienos jo pusės gotikinėmis raidėmis buvo išraityta: „Amžinai gyvensi mūsų atminty, stebuklingas scenos šviesuly“, o ant kitos: „Giliai liūdintis teatro kolektyvas“. Kotryna pajuto, kaip skruostais nesuvaldomai plūstelėjo ašaros, dabar jau galima, niekas nepamatys… Taip, tai tikrai pabaiga… Taškas.
Bet tada, lyg prieštaraudama, bobulytė vėl prabilo. Šį kartą jos balsas skambėjo garsiau ir žvaliau, Kotryna aiškiai girdėjo žodžius:
– Vajetau! Tik pažiūrėk, kiek jie gėlių prinešė! Gražu, labai gražu! Kaip per premjerą, kai suvaidinau Norą. Ir vainikų kiek! Kaip reikiant pasistengė… O aš jau galvojau, kad visi mane seniai pamiršo…
Kotryna sustingo, nedrįso nė pajudėti. Nesižvalgė, juk žinojo, kad ji čia visiškai viena, kad kapinės ištuštėjo, laidotuvininkai susėdo į mašinas ir išdūmė kas kur. Ji jau suprato, kad tai, kas vyksta, nėra tik jos vaizduotės vaisius, žinojo, kad girdi balsą, kurį atpažintų iš tūkstančio kitų. Tas balsas buvo jos bobulytės.
– Baik ašaroti ir sielotis! Man viskas gerai, jaučiuosi kaip naujai gimusi ir jau nieko neskauda. Oi, kokia aš lengva! Norėčiau būti drugeliu ir skrajoti tarp gėlių! – staiga užtraukė silpnu balseliu.
– Čia tu?.. – lyg sapnuodama sukuždėjo Kotryna. – Tu… tu čia?..
Bobulytė sukikeno.
– Žinoma, čia. O kur man būti? Na nesibaimink taip! – nuramino, nes Kotrynos akys išsiplėtė. – Gali manyti, kad aš tavo sąžinės balsas, jei nuo to tau bent kiek palengvės.
– Sąžinės?.. – krūptelėjo mergaitė.
– Tikėjaisi, kad jos neturi? – nusijuokė senutė. – Pasvajok!
Šiek tiek įsidrąsinusi Kotryna išlemeno:
– Žiauru, kad numirei… Man tavęs labai trūksta…
– Žinau, mažute, žinau. Gaila, kad negaliu pasirodyti visame gražume – pati žinai, – tai, ką galima buvo pamatyti, jau užkasė. Bet kai kas dar liko – tu juk girdi mane, jauti?
– Girdžiu… – linktelėjo Kotryna.
– Taigi. Nors tiek.
– Kalbėk su manimi! Neišnyk, gerai?
– Nesijaudink, nepaliksiu tavęs, dar pabūsiu. Bent jau kol būsiu tau reikalinga.
– Tu visada man būsi reikalinga, visada tave prisiminsiu…
– Žinoma, prisiminsi, niekur nesidėsi, – nusijuokė bobulytė. – O jei ne, aš priminsiu, pažadu.
Kotryna nusišypsojo. Pirmą kartą po jos mirties.

Išėjusi iš kapinių ir kulniuodama triukšmingomis, mašinų pilnomis gatvėmis link senamiesčio, Kotryna bobulytės nebegirdėjo. Matyt, kalbančioms sieloms reikia ypatingos tylos… Eidama mąstė apie šį fantastišką su ja vykstantį reiškinį… Išgyveno prieštaringus jausmus: džiaugsmą, kad girdi savo bobulytę, ir baimę – juk tai, ko gero, nenormalu, psichiškai sveiki žmonės mirusiųjų negirdi.
Bet ne tai ją labiausiai jaudino. Viena įkyri mintis nedavė Kotrynai ramybės… Gyvenimas staiga padovanojo neįtikėtiną progą ištaisyti, ko ji nespėjo, neišdrįso padaryti bobulytei gyvai esant, – prisipažinti, kad melavo jai nuo pirmos pažinties akimirkos… Kad ji visai ne ta mergaitė, kurią bobulytė pažįsta ir myli, kad ji ne tik melagė, bet ir… Et, tada net neįtarė, kad teks šitaip gailėtis! Kotryna karčiai šyptelėjo – gal tai ir yra sąžinės balsas?..

Naktis – Cezario metas

Cezaris stovėjo prie savo palatos lango ir stebėjo, kaip taku vartų link tolsta jo sesuo Jovita su drauge Veronika. Prieš valandą jos įžengė į ligoninę su mergaite, kurią jis dar pavasarį sutiko Jovitos laukiamajame. Išėjo dviese, vadinasi, paliko ją čia…
Mergaitė jam patiko, atrodė tokia pat trenkta kaip ir jis… Išlėkusi iš Jovitos kabineto ir nepastebėjusi tamsiame kampe įsitaisiusio Cezario, ji krito ant sofos ir, daužydama kumščiais kelius, ėmė garsiai savimi piktintis:
– Kodėl taip yra? Kai man kas nors pradeda teršti smegenis ir reikia atsikirsti, kad maža nepasirodytų, aš arba mikčioju kaip nenormali, arba malu tokį šūdą, nuo kurio pačiai bloga darosi! Protas nušvinta tik tada, kai spektaklis jau baigtas ir nėra kam ploti! Idiotė! Na kodėl, kodėl negalėjau patylėti!
Cezariui dingtelėjo, kad neetiška slapta klausytis kito monologų, todėl, nepakeldamas galvos nuo savo mobiliojo, tyliai pasakė:
– Gal tu pernelyg emocionali, nuolat skubi ir nesivadovauji protu?
Ji atsisuko nustebusi ir, regis, neapsidžiaugė:
– O kas tu toks, po galais?!
– Cezaris. O tu?
Mergaitė dirbtinai nusikvatojo:
– Cezaris, a ne? Tada aš Kleopatra.
Jis pakėlė akis ir santūriai linktelėjo:
– Puiku. Tarkim, kad susipažinom. Nors mažai tikėtina, kad tu Kleopatra, tokie sutapimai labai reti, – ir vėl įniko į mobilųjį.
Juto, kad mergaitė jį tyrinėja. Netrukus, matyt, nusprendusi, kad jis nepavojingas, nutarė pratęsti pokalbį:
– O tu?.. Ką čia veiki? Tipo, trenktas? Kramtai nagus ir kartais mikčioji?
– Ne. Turiu problemų su savo šešėliu, – atsakė Cezaris ir pats šiek tiek nustebo, nes nebuvo pratęs atvirauti su nepažįstamaisiais.
– Še-šė-liu?! – suraukusi kaktą perklausė „Kleopatra“. – O kas jam?
Bet Cezaris jau gailėjosi dėl savo atvirumo, žinojo, kad keliais žodžiais to nepaaiškinsi, o ir nereikia… Jis gūžtelėjo pečiais ir sumurmėjo:
– Nežinau, ar suprasi…
– Bandysiu, – šyptelėjo mergaitė ir palinko į priekį pasiruošusi klausytis. – Skelk.
– Dar Platonas rašė, kad mus supantis materialusis, mirtingas pasaulis tėra antrinis, – pradėjo Cezaris lyg atsakinėdamas pamoką ir tikėdamasis, kad klausytojai greitai nusibos. – Jis tik idėjų, arba mūsų sielos pasaulio šešėlis. Šešėlių pasaulis gyvena pagal savo šviesos dėsnius, jis gyvena mūsų pasąmonėje, sapnuose ir…
Bet tą akimirką iš kabineto išėjo Jovita ir pašaukė Cezarį pas save…
Kai nemiegodavo, Cezaris ligoninės gyvenimą stebėdavo pro langą kaip žiūrovas, iš teatro ložės žiūrintis spektaklį. Čia jis jautėsi saugus, šešėliai kieme – toli, maži ir nepavojingi, gyveno savo niekingą gyvenimą nekreipdami į jį jokio dėmesio…
Prieš išvažiuodama trumpam užbėgo Jovita, užklupo jį aprašinėjantį vakarykštį sapną ir labai apsidžiaugė:
– Tau palengvės! – karštai šūktelėjo. – Pamatysi, kaip palengvės, kai išdrįsi savo baimei pažvelgti į akis ir įkalinsi ją popieriuje!
Bet Cezaris galvojo kitaip. Aprašysiu Aleksiuko istoriją ne tam, kad įkalinčiau ją sąsiuvinyje ir pamirščiau, o tam, kad išsaugočiau ir prisiminčiau… Kad jis gyveno tame pačiame malūne… Nesvarbu, kad ne tuo pačiu metu, o labai seniai, kai dar nebuvau gimęs.
Visą vaikystę Aleksiukas, pats to nežinodamas, buvo vienintelis Cezario draugas. Vaiduoklis iš praeities, kaip pasakytų žvejys Mykolas… Tebūnie. Pasak gydytojo Gedimino, daug psichinių ligų kyla iš vienatvės, mes jaučiam įgimtą poreikį bendrauti, bet jei nerandame, kuo galėtume pasitikėti, susikuriame savo karlsonus… Galbūt, bet Aleksiukas buvo ne fantazija, ne Karlsonas, jis išties gyveno, jis buvo tikras… Ir jis klaikiai bijojo. Jo baimė persidavė Cezariui…
Kai jiedu su Jovita staiga liko visai vieni, Cezariui buvo tik šešeri ir apie mirtį jis ne ką nusimanė… Sesuo jau studijavo universitete psichologiją, taigi, buvo vienintelė suaugusi, kuri galėjo juo pasirūpinti…
Tėvus, prisiekusius alpinistus, kalnuose nušlavė baisi sniego lavina, ir niekas niekada jų nesurado.
Cezaris prisimena dieną, kai apie tai sužinojo. Viena gera tetulė pasisodino jį ant kelių ir virpančiu balsu paaiškino, kad tėveliai apsistojo danguje, kad iš ten jį stebi, myli, ir būtinai aplankys sūnelį sapnuose. Jis tikėjosi, laukė, bet – neaplankė… Kartais sapnuodavo kalnus, bet tėvų ten taip ir nesutiko. Nė karto. Tik drugelius, krentančius į bedugnę… Išsigandęs pabusdavo. Kaip tėvai sugebėjo iš gilios sniegynų bedugnės nusikapstyti į dangų? Ir kodėl – į dangų? Juk galėjo grįžti pas jį?.. Kodėl negrįžo? Dabar vienintelė viltis juos pamatyti – Kūčių naktis. Tą ypatingą naktį kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, pildosi norai, visas pasaulis atrodo kaip užburtas, o brangūs mirusieji ateina mūsų aplankyti… Tą naktį vandens dubenyje arba veidrodyje gali pamatyti neįtikėtinų dalykų: savo praeitį arba ateitį, tau skirtąjį ar skirtąją, mirusį artimąjį ar draugą – taip buvo pasakojama ir vaikas tuo šventai tikėjo.
Pirmąjį po tėvų žūties Kūčių vakarą vakarieniavo trise – Jovita, Cezaris ir katė Micė. Ji visą laiką pratylėjo, nepasakė nė žodžio… Kiek nusivylęs tokia stebuklingo vakaro pradžia, berniukas užlipo į savo kambarį, užsidegė žvakę ir atsistojo prieš veidrodį, įsmeigė žvilgsnį į savo atvaizdą. Tikėjo, kad reikia tik susikaupti ir labai panorėti ir veidrodyje pasirodys tėvai, o trumpą akimirką gal net išvys mamos šypseną. Labai stengėsi stipriai norėti ir nesumirksėti, kad nepraleistų svarbaus įvykio ir netektų laukti kitų metų… Kai nuo įtampos apsvaigo galva, o akyse ėmė sproginėti mažos žvaigždutės, veidrodis staiga susidrumstė, o jo paties atvaizdas keistai sumirgėjo ir ėmė keistis, įgaudamas visai kitokius bruožus. Po kelių akimirkų veidrodyje išryškėjo nepažįstamo berniuko veidas. Jis žvelgė į Cezarį, bet jo nematė, akimis ieškojo kažko kito…
– Jonuk, kur tu pasislėpei? – sušnibždėjo Aleksiukas. Cezaris nežino, kaip tada suprato, kad būtent toks berniuko vardas… – Jonuk! A, va kur tu!
Berniukas tiesė ranką aukštyn… Žvilgterėjęs ten, Cezaris pamatė nuo seno jų veidrodžio rėmo besileidžiantį didelį vorą. Patį tikriausią! Jis aiktelėjo, žvakė iškrito iš rankos ir jis, regis, trumpam prarado sąmonę… Atsikvošėjo visiškoje tamsoje… Juk žinojo, kad yra bailys… Bijojo vorų, gyvačių, varlių, įvairių vabzdžių, bakterijų, moliuskų, žuvų ir žvėrių, bijojo nepažįstamų ir net seniai pažįstamų žmonių. Bijojo vaikų, nes šie iš jo šaiposi, suaugusiųjų – nes vis ko nors klausinėja, o jis nežino, ką atsakyti… Krūpčiodavo nuo žingsnių, telefono skambučių arba mašinos signalų gatvėje… Bijojo net savo balso, todėl kalbėdavo pašnibždomis… Vaikai, su kuriais tekdavo neišvengiamai susidurti, iš jo baimių susikurdavo smagių, kartais net žiaurių pramogų. O jis tik troško niekam neužkliūti, būti nematomas… Todėl labai apsidžiaugė, kai Jovita gimtadienio proga padovanojo kompiuterį. Tada pasislėpė… Bet tai atsitiko daug vėliau…
O ta mergaitė, „Kleopatra“? Kodėl ji čia? Gal taip pat turi savo vaiduoklį?..
Cezaris atsivertė sąsiuvinį ir peržvelgė, ką parašė. Paryčiais atsigulęs, jis susapnavo upės krantą… Stengėsi prisiminti viską, su smulkmenomis, kaip prašė Jovita…

Sapne žinojo, kad čia atėjo, nes nori pažvelgti savo baimei į akis…
Ten buvo ilgas, akmenimis nusėtas upės krantas. Tarp jų gulinčio žmogaus iš pirmo žvilgsnio nė nepastebėtum. Jis drybsojo veidu į žemę, kojos iki kelių mirko vandenyje. Vos užmetęs akį galėjai pagalvoti, kad yra miręs. Vilkėjo kažkada buvusiu tamsiai rudu, visiškai nudėvėtu, jam akivaizdžiai per dideliu švarku, dar tamsesnėmis kelnėmis, juodais nutrintais batais, be kojinių. Švietė retais plaukeliais apaugęs pakaušis ir liesas kaklas. Pamėlynijusia ranka ropojo skruzdėlė.
Ne, ne miręs. Sušvokštė busdamas, kažką piktai sumurmėjo, garsiai atsikosėjo, sunkiai pakėlė galvą ir pabandė nusispjauti. Seilė nutįso per smakrą.
Sunkiai apversdamas liežuvį piktai užbliovė, ir vėl bumbtelėjo galva į žemę. Dabar jau galėjai matyti veidą. Šviesiai pilkos, paraudusios, užtinusiais vokais akutės, retais šeriais apžėlę skruostai, nubrozdinta kakta ir nosis aiškiai rodė, jog tai prisiekęs girtuoklis.
Lėtai apžvelgęs krantą vyras sujudėjo. Sunkiai šnopuodamas, lėtai lėtai, vis atsikvėpdamas, jis vieną po kitos ištraukė kojas iš upės ir vargais negalais atsisėdo. Alkanomis akimis įsistebeilijo į čia pat tyliai gurmantį vandenį. Sėdėdamas pabandė prie jo pasilenkti. Nepasisekė. Galop pavojingai svyruodamas susirietė, didžiausiomis pastangomis nusiavė batą, pasėmė vandens ir drebančiomis rankomis pakėlė prie lūpų. Atsigėrė, paleido batą iš rankų ir tuščiu žvilgsniu įsižiūrėjo į upę.
Tai buvo Aleksiuko tėvas.
Mažasis Cezaris stovėjo ant kranto ir virpėdamas jį stebėjo. Kiekvieną akimirką tikėjosi išgirsti: „Aleksai! Bjaurybe! Užmušiu! Kas leido išeiti į lauką!“ Bet tėvas, regis, jo nematė, o gal tik gudriai apsimetė – negalėjai įžiūrėti jo veido – vakarinės saulės spinduliuose buvo matyti tik siluetas. Cezarį nupurtė bloga nuojauta, žvilgterėjo žemyn ir tada suprato klastą. Nors girtuoklis nė nekrustelėjo, jo šešėlis gyveno savo gyvenimą, rangėsi tarp akmenų artėdamas, ir kėsinosi jį nutverti! Berniukas krūptelėjo, norėjo bėgti, bet negalėjo pajudėti iš vietos. Ar esate matę, kaip maitina smauglį? Į narvą jam įkiša gyvą triušį. Baisiausia, kad vargšas gyvulėlis nebėga, nesiblaško, nesipriešina, tik sukaustytas siaubo dreba kampe, laukdamas neišvengiamos mirties. Cezaris jautėsi kaip tas triušis, žinojo – jei šešėlio čiuptuvai jį pasieks, tai ir praris kaip baisi, alkana gyvatė. Jis troško tik vieno – greičiau pabusti!

Cezaris užvertė sąsiuvinį ir žvilgterėjo į užtemdytą langą – perkelinės baltos užuolaidos jau buvo nusidažiusios rausvai, vadinasi, už jų – saulėlydis. Pratempė dar vieną dieną. Po valandos kitos sutems ir jis galės išeiti. Naktis – jo metas…

Netikras aliarmas

Pervilktą ligoninės pižama ir chalatu, maloni seselė atvedė Kotryną į palatą. Ten stovėjo tik dvi lovos. Ant vienos jų, sukryžiavusi po savimi kojas, sėdėjo susivėlusi šviesiaplaukė, berniukiškai nukirpta Kotrynos amžiaus mergaitė ir nė nežvilgtelėjo į jas, o toliau maigė mobilųjį. Kita lova buvo švariai paklota ir tuščia.
– Ar jau papietavai, Ugne? – paklausė seselė, kišdama Kotrynos turtą į laisvąją spintelę.
– Dar ko! Ta bulvių košė taip trenkia benzinu, – nepakeldama galvos atšovė mergaitė.
– Tau sunku įtikti, – nusišypsojo seselė ir Kotrynai parodė laisvąją lovą. – Čia miegosi. Tvarkykis. Tualetas koridoriaus gale.
Seselė išėjo. Kotryna neryžtingai prisėdo ant savo lovos krašto.
– Tu čia seniai? – paklausė kambario draugės.
Toji, vis dar įnikusi į mobilųjį, suniurnėjo:
– Seniai. Jau dvi savaitės…
– Ir tau, tipo… pavažiavo stogas? – bandė užmegzti pokalbį Kotryna.
– Man anosmija. Aš nejaučiu kvapų. Jie taip sako. Sako, kad man kvapų haliucinacijos. Tipo, kadangi neužuodžiu, pati juos sufantazuoju. Suprask, taip kompensuoju praradimą. Nesąmonė…
– Kvapų haliucinacijos? Būna ir tokios? – nustebo Kotryna.
– Sako, kad būna.
Ugnė, aiškiai supykusi, numetė telefoną ant lovos ir sumurmėjo „Idiotas!“
Tada pirmą kartą pažvelgė į Kotryną. Ši įsidrąsinusi paklausė:
– Kodėl vis kartoji tą „sako“? Tu netiki?
– Todėl, kad aš užuodžiu kvapus! – staiga užsivedė Ugnė ir demonstratyviai pauostinėjo orą. – Jauti? Aš gi, pavyzdžiui, jaučiu, kad čia klaikiai dvokia kažkokiu puvėku. Turbūt po grindimis guli pastipusi žiurkė. Šimtą kartų visiems sakiau, bet niekas nieko nedaro! Sako – haliucinacija. Tipo, kvėpuok ir toliau tą smarvę! Pauostyk, jauti, koks klaikus kvapas!
Ugnė jau ropojo grindimis ir kaip pėdsekys šuo bandė nustatyti, kurioje vietoje po grindimis dūla velionės žiurkės palaikai. Kotryna giliai įtraukė oro – aiškiausiai užuodė grindų ploviklio aromatą… Dar šiek tiek – vaisinės arbatos… Bet pastipusios žiurkės?..
– Ne, nejaučiu… – pasakė, bet, susidūrusi su piktu Ugnės žvilgsniu, suprato, kad jos siutinti nereikia, ir paskubomis pridūrė: – Bet ką gali žinoti, gal kokia viena ir pastipo…
Kotryna demonstratyviai nusižiovavo ir išsitiesusi ant lovos nusisuko į sieną. O, dievai, na ir papuoliau, pagalvojo. Šiame dideliame, išprotėjusių žmonių pilname pastate ji liko visai viena… Na ne, su bobulyte ausyje…

Kotryna visai nenorėjo grįžti į palatą pas žiurkės stipenos ieškančią Ugnę, todėl stovėjo koridoriaus gale prie lango ir stebėjo kieme slampinėjančius ligonius. Kai kurie atrodė, švelniai tariant, keistoki… Ir jai reikės tarp jų gyventi? Kaip ilgai? Savaitę, dvi?
Iš gretimo kabineto išėjusi seselė nusišypsojo:
– Nuobodžiauji?
– Nee… – gūžtelėjo pečiais mergaitė.
– Tau ant spintelės padėjau vaistus. Prieš miegą būtinai išgerk.
– Gerai.
– Ne, ne! Negerk, pasidarysi kaip zombis, – ausyje iškart užprotestavo bobulytė. – Tik miegosi dienų dienas, atbuksi ir nieko nenorėsi…
– Ar galiu išeiti į lauką? – paklausė Kotryna seselės, prisiminusi didelį parką, pro kurį jos pravažiavo prieš patekdamos į priimamąjį.
– Žinoma. Šiame skyriuje ligonių judėjimas neribojamas.
Kotryna neapsiriko savo ramaus, nuošalaus buvimo vieta pasirinkdama parką.
Parke buvo erdvu, vėsu ir ramu, eidama taku Kotryna sutiko tik vieną kitą ligonį su artimaisiais. Už aukštų krūmų aptikusi suoliuką, mergaitė įsitaisė ant jo, išsitraukė iš kišenės mobilųjį ir susimąstė, kam galėtų paskambinti. Netrukus liūdnai konstatavo, kad niekam. Kam būtų galėjusi papasakoti, kur atsidūrė?
Staiga Kotryna krūptelėjo, išgirdusi šalia savęs užkimusį balsą:
– Galiu prisėsti?
Prieš ją stovėjo plačiai besišypsantis, iš pažiūros geraširdis, nenusakomo amžiaus žmogelis, kaip ir ji, vilkintis ligoninės chalatą.
– Taip, prašau… – nustebusi atsakė Kotryna. Ji visai nesidžiaugė tokia kaimynyste. Juk palei taką tiek laisvų suolų!
– Aš Julius, – įsitaisęs šalia jos prisistatė vyras.
– Kotryna.
– Gražus vardas… – mirktelėjo. – Atleiskite, kad sutrikdžiau jūsų vienatvę, bet šis suolas – mano mėgstamiausias, čia galiu pasislėpti nuo tų bepročių, kurie be paliovos kaulija obuolių…
Kadangi Kotryna nieko neatsakė, kiek patylėjęs, žmogelis pažvelgė į pro medžių lapus šviečiantį giedrą vidurvasario dangų ir nepatenkintas sumurmėjo:
– Baisiai ta žiema nusibodo… Sninga ir sninga. Galo nesimato. Sušalsite čia taip sėdėdama ant suolo. Reikia pajudėti.
Kotryna nepatikėjo savo ausimis:
– Sušalsiu?..
– Na, nieko, sugrįžusi į namus išgersite karštos arbatytės… Oi, kaip aš namų pasiilgau! Juk reikia nuo takų sniegą nukasti, ir obelų turbūt niekas neaprišo… – susirūpinęs porino žmogelis. – Tie kiškiai jas kaipmat apgriauš… Nagi bijau, anys žiemą alkani laksto, griaužia kas papuola. Aš jiems vis morkų padedu, kopūstlapių. Gaila medelių… Ir ko čia mane laiko – tiek darbo namie!.. Juk visi tyrimai geri – daktaras sakė, kad esu stiprus kaip jautis.
Kotryna suprato, kad žmogelis kalba rimtai, ir jai pasidarė šiek tiek neramu… Atrodė nepavojingas… Bent jau iš pirmo žvilgsnio…
– Išleis, juk nelaikys čia amžinai, – dėl visa ko paguodė.
– Kad tik greičiau…
Vyriokas drebėdamas atsistojo, pasitrynė rankas, pliaukštelėjo sau per šonus, porą kartų stryktelėjo ir, skausmingai nusišypsojęs Kotrynai, ištarė:
– Turiu atsisveikinti. Einu jau, sužvarbau… Neturiu šiltų pirštinių.
Iš chalato kišenės ištraukė porą obuoliukų ir ištiesė mergaitei:
– Va, čia iš mano sodo, dar kvepia vasara. Nesušalkit. Brrrr… kaip spigina…
Mergaitė stebėjo, kaip apkabinęs save, drebėdamas nuo šalčio žmogelis nutipeno taku.

Į palatą Kotryna grįžo tik sutemus. Tyliai įslinko į kambarį, nusimetė chalatą ir šmurkštelėjo į lovą. Džiaugėsi, kad išvengė Ugnės samprotavimų apie kvapus ir padvėsusias žiurkes. Buvo beužmieganti, bet staiga visiškoje tyloje išgirdo įtartiną šnopavimą. Prie Ugnės lovos užsidegė šviesa. Ji sėdėjo lovoje ir iškėlusi nosį lyg šuo pėdsekys niūriai uostinėjo orą.
– Ei, jauti?!. Jauti degėsių kvapą?
Kotryna pauostė:
– Degėsių?.. Na ne… Nejaučiu…
– Neužuodi dūmų?! – suriko Ugnė. – Betgi akivaizdu! O Dieve! Degam!
Ji pašoko iš lovos, išbėgo iš kambario. Kotryna girdėjo, kaip laksto koridoriumi klykdama „Mes degam! Kelkitės! Gaisras!“, girdėjo varstomas palatų duris, išgąstingus sujaudintus šūksnius ir kojų trepsėjimą. Ne, šito jau per daug, čia gyvendama tikrai išprotėsiu, reikia nešdintis iš čia, pagalvojo Kotryna. Ši mintis jai visą laiką nedavė ramybės. Dabar, arba niekada! Ji išsitraukė iš spintelės džinsus ir palaidinę, apsivilko, užsimetė ant viršaus ligoninės chalatą ir spruko iš palatos.
Koridoriuje užvirė tikras chaosas: ligoniai šaukė ir blaškėsi, vieni leidosi laiptais, kiti grūdosi prie lifto. Seselės ir budintys sanitarai mėgino juos nuraminti ir sugrąžinti į palatas. Jėgos aiškiai buvo nelygios. Kotrynai pavyko prasmukti į laiptinę ir su būriu klykiančių bėglių ištrūkti į kiemą. Sunkiausias etapas buvo įveiktas. Teliko parkas ir tvora. Ji apsidairė ir, nutaikiusi progą, smuko į medžių tamsą. Čia jos niekas nematė ir ji lengviau atsikvėpė. Vengdama apšviestų takų pasileido link tvoros. Tamsoje užkliuvo už kelmo ar šakos ir visu ūgiu išsitiesė ant drėgnos žolės. Tai velnias!
– Tau čia nepatinka? – staiga išgirdo tamsoje balsą. – Juk linksma!
Kotryna pašoko, atsisuko balso pusėn ir pamatė už poros žingsnių vaikino siluetą.
Siluetas žengė link jos, į mėnesienos apšviestą plotą, ir draugiškai ištiesė ranką:
– Labas, Kleopatra!
Kleopatra?.. Įsižiūrėjusi staiga prisiminė keistą, nuo šešėlių baimės besigydantį vaikiną, su kuriuo atsitiktinai susipažino pavasarį, psichologės Jovitos laukiamajame.
Tada juokaudama atšovė esanti Kleopatra. O kaipgi dar prisistatysi, kai vyrukas pareiškia esąs Cezaris?
– Cezari?.. – neryžtingai ištiesė jam ranką Kotryna. – Ką čia veiki?
– Aš čia gyvenu. Išėjau pagrybauti, Kleopatra, – bandė juokauti tasai, vis dar laikydamas jos ranką.
– Na gerai, susipažinkim dar kartą. Aš – Kotryna, o Kleopatrą pamiršk. Beje, gali jau paleisti mano ranką, nes turiu eiti.
– Niekur nereikia tau eiti.
– Kas taip pasakė?
– Proto balsas.
– Tavo proto? Hm… – Kotryna ištraukė ranką iš Cezario delnų ir nusivalė ją į džinsus.
– Kokia prasmė? – Cezaris pakėlė galvą į ryškų mėnulį ir aplink jį susibūrusius debesėlius. – Aš jau keliskart bandžiau bėgti, pavyko, bet nieko gero iš to neišėjo… O tu kur pasidėsi? Pas draugus? Ar ilgam? Galų gale vis tiek čia atveš, nustatys sunkesnę diagnozę ir skirs griežtesnį režimą. Ir, tipo, viską darys iš meilės tau, o tai jau užmuša. – Kiek patylėjęs, pridūrė: – Nors… Daryk kaip nori… Beje, ar žinojai, kad gėlės skleidžia labai silpną elektromag-
netinį lauką?
– Nežinojau, – nustebusi papurtė galvą mergaitė. – Prie ko čia…
– Įkišau tuos medicininius matuoklius į vazoną su palme, ir žinai, ką parodė?
– O varge…
– Tau neįdomu… Na, lik sveika, einu grybauti.
Atsisveikindamas Cezaris kilstelėjo ranką ir žengė į tamsą. Kotryna stovėjo, neapsispręsdama, kaip jai elgtis, – jos pasiryžimas pabėgti buvo gerokai sumažėjęs.
Staiga išgirdo bobulytės kuždesį:
– Jis savotiškai protingas – teisybę kalba. Pakentėk. Tu juk nesi tokia laisva kaip aš, dar plius – nepilnametė, priklausai nuo tėvų. Tau reikia taikytis, pakentėk truputį.
Kotryna tyliai šūktelėjo:
– Cezari!
Vaikinas jau buvo išėjęs į apšviestą taką ir sustojęs jos laukė. Pribėgusi Kotryna paklausė:
– Tu apie grybavimą – rimtai?
– O kodėl gi ne? – nusišypsojo jis. – Tai taip nekalta…
Grybavimas tamsoje… Na taip, jo humoro jausmas jau tada, psichologės laukiamajame, jai pasirodė itin savotiškas… Kita vertus, ko norėti? Jis čia ne šiaip sau… Tada sakė, kad dėl šešėlių… Ir ko čia bijoti šešėlių?
– O ką veiki, kai naktį negrybauji, nematuoji gėlių elektromagnetinio lauko ir nestebi kvailiojančių bepročių? – paklausė.
Vaikinas gūžtelėjo pečiais:
– Ką ir visi… Prausiuosi, valgau, miegu, vaikščioju į procedūras, skaitau, šiek tiek rašinėju…
– Rašai? – sukluso Kotryna. – Ką rašai? Eiles?
– Ne… – numykė Cezaris ir kiek nepatikliai į ją žvilgterėjo. – Rašau… Savo ligos istoriją, gal taip galima būtų pavadinti… Bet tai visai kas kita… Tas žmogus gyveno ir…
Jis numojo ranka, lyg nenorėdamas daugiau apie tai kalbėti, o Kotryna, prisiminusi psichologę, paklausė:
– Jovita tau pasiūlė viską užrašyti?
– Taip, – atsisuko Cezaris. – Iš kur žinai?
– Ji ir man liepė rašyti dienoraštį. Dar anksčiau. Matyt, toks jos gydymo metodas.
– Na ir ką? Rašei?
– Rašiau… Bet dabar jau ne.
Cezaris pralinksmėjo:
– Kai baigsiu, galėsim pasikeisti!
– Hm…
– Na taip… – žvilgterėjęs į jos susirūpinusį veidą pritarė vaikinas. – Gal ir neverta. Tas istorijas geriau pasilaikyti sau.
Jie priėjo apšviestą ligoninės aikštelę su lakstančiais ir siautėjančiais pacientais, kuriems šis naktinis nuotykis, regis, tapo tikra pramoga. Kažkuris garsiai dainavo, kelios pagyvenusios damos, žiūrėdamos į ligonius tramdantį personalą, garsiai juokėsi ir plojo kaip per krepšinio varžybas. Liesas, ištįsęs pacientas, pasilipęs ant apverstos šiukšlių dėžės, dirigavo „orkestrui“ šūkčiodamas: „Trombonai! O dabar įsijungia fleitos! Dar! Dar! Kylam, kylam! Na, ko tokie pridvėsę, duokit smarvės!“
Iš toli visas tas judėjimas priminė vaikų darželyje dūkstančius suaugusiuosius, žaidžiančius kažką panašaus į „Pagauk, jei gali!“ Kotryna nusijuokė.
– Sakiau, kad čia būna linksma, – pakomentavo Cezaris.
Grybavimą teko atidėti – juos pastebėjo. Seselė, mėginanti daryti tvarką, jiems pamojo ir šūktelėjo:
– O judu kur klaidžiojat? Eikite į palatas, jokio gaisro nėra! Paskubam, paskubam!
– Na va, mus išryškino. Teks grįžti… – atsiduso Kotryna.
Cezaris stabtelėjo ir dvejodamas pažvelgė į ją:
– Kai viskas nurims, išeisi?
– Naktį? Nemanai, kad jie užrakins visas duris?
Vaikinas ištraukė iš kišenės paprastą durų rankeną ir ištiesė Kotrynai.
– Imk, pravers.
Ji jau žinojo, kad visos durys ligoninėje – be rankenų, jas su savimi nešiojasi tik personalas.
– Iš kur gavai?
– Aš gi čia seniai gyvenu.
– Nori pasakyti, kad naktimis dažnai blūdinėji po parką? – nustebo Kotryna.
– Kasnakt.
– Kodėl? Nesimiega?
Cezaris rimtai į ją pažiūrėjo ir tyliai atsakė:
– Labai paprasta. Visiškoje tamsoje nematyti šešėlių.