literatūros žurnalas

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1

Evgenijos Levin nuotrauka

Beveidžiai

 

1

toj sykį nutikusioj prošvaistėj
kurią vėliau jau vadinome jaunyste
kai vijom poetines kilpas
ir lyg pėdsakus
senojo miesto akligatviuos mėtėm
dygliuotas akimirkas
gaudėm ir džiūgavom
šešėliuodami ir ribuliuodami
nevilties įžiebtom akim
kai butelio duženos fleita
prišaukdavom skaisčiąją prietemą
tikėdamies veriančio mirksnio
atverties kurioje pamatytum
kaip pėdsakas žingsnį aplenkęs
rimuojasi su nebūtim

sueidavom ir išsiskirdavom
skirdami sniegą ir vandenį
ligoninės grotas ir stingią palatų šviesą
eidavom skyrium lyg būtume
dagio šviesos pašaukti
busdavom nelyg aušros išmesti
paryčio švarpliai malonei
miesto stūgaus kvartale kur nesiekė
nei žvilgsniai nei kalbos nei lūpos
nei užsikirtusios sielos giesmė
lygtinai atsitraukus dejonei

atmerkti akių negali – kūnas atleistas
į skruostą krūties nepažįstamos tiksi malonė
geltona šviesa pro užuolaidas krinta
ir niekaip negali sudužt – sodruma
užima kvapą ir leidies šviesos bangomis
lyg sindbado komandos likutis
stojus įsako laikui – raivūs pirštai neregiai
tiksliai
odos lopinėlį aptinka – gaiva stebuklinga
šlaunies kuri paryčio kvepia šilku
skirtu užmirštai kinų princesei –
jo skonis nutvilko kaip pramanas skausmui malšinti

šviesos geltonos vandenynas
lemtingosios priebėgos plaustas
jokio veido nei žvilgsnio anei poetinio obalsio
keliant mažąją burę pagairę
burę neįminto šilko kurs pirštuose liko
metams plaukiant pro šalį ir nepaliekant aidų

– negalėjom žinot nei įtart kad į dosniąją krūtį
iš raidynų tamsos pavydus
įsikibs vėžio žvaigždynas –

kai jau nė menkiausio neliko
prasmės ratilėlio – liežuvio prikėlė drieželis
pirštams nugara bėgant ir mezgant
laikiną laiko voratinklį –
taip ir nuplaukėm luotu plaustu laiveliu
stebuklinguoju kilimu net nespėję
pasiimti savo veidų šviesion užmarštin

2

prabusdavom mėnesiui metant
nugvelbtą mūsų šešėlį tarsi žvilgsnį vogčiom
išvirkščiai artimi kad nė užuominos nebeliktų
anei nutylėjimo
būsimų netekčių suvaitoti ir palikti
kartot paskutinį atodūsį iš angelo plunksnos natos
kuri liko ant sienos švytuot nelyg įdagas
iš visur išvytos paunksmių mergelės kaktoj
švelnumo tiek daug kiek tik leidžia
praeita netektis ir saldus išdavystės nuodas
būsimoji veidų kartotė ir tuščias atodūsis įsčių
vargu ar daugiau kas įstengtų
regint kaip ryto pašvaistė
meta tinklus palubėj – paukščiai žėruoliai
plakas spalvų neregėtų spygliais
lyg visatos akimirkų spiečius
niekaip negalėtų nurimt ir ištirpt
nepalikdamas plėnių
Budos lūpų kampučiams plasnojant – purvinas
nušvitimo nuplikintas miesto balandis lasioja
mantrų sėklytes šventas

susitikome taip
kaip įstengia tik prišaukti skradžiai
nelyg iš sapno priklydęs skausmas
kitos nebeturintis išeities
pirštų galiukais dyrėme odą ir meldėm
kad galėtume atidėti nuosprendžio metą
atlaidavom atodūsiais kaip šventais pelenais
žiogo giesmei išsprūstant pro sukąstą liežuvį
pakildavom kartu su kraujo puta
ir tirpom vaiskiojoj pakrantėj tylos
įsižeidusiai paryčio šviesai sukant pro šalį
ir vaivorykštės dulkėm pėdsakus glaistant

susitikom –
palatos prietemoj tavo veidas švytėjo
pats gražiausias iš visų kada nors matytų
tylėjai jau suskaičiuotais atodūsiais
kupinais neišgyvento gyvenimo grožio –
tik tokią ir turime gėlę padėt
prie erškėčių vainiko žaizdos –
atsisveikint norėjau bučiuodamas
tavo kojų pirštus
liežuviu išpindamas skausmo gijas –
nesuspėjau

 

 

Sugrįžimas

 

lyg dar neįstengdamas pirštais sausuoliais
nervų ir skaidulų atmaizgyt
kiek pakrypuodamas
kartkartėm kūnu gesindamas žemės svyravimus
atsitiktinius nenumanomus ir svaigulingus
ant kupros užsimetęs valkatos nuodėmę
kuri jau priaugo ir minta gyvybiniais syvais
o jų vis mažiau – pasiskundi – tačiau
jau nebėra kas pakeistų matildą
ir jos surambėjusią maldą
everesto sniegynų nutvilkytu veidu švieti
lyg jau būtumei gavęs žinią – nusimesi
gyvenimo išnarą ir prisikelsi
stosies nupraustas ir numyluotas
kai lašas paskliautėj suspengs
lyg vaiskioji žinia susikaupusios
ir tave prisiminusios amžinybės
tik nežinai kam skolingas likai
kas dar laukia sugrįžtančio
kas prieš miegą vis meldžia tamsos
paskaityt pasakėlę

ilgokai užtruko pareit žemaitijos kalvom –
neįsitvirtinau rytuose –
reikės dar įkopt į tą aukštumą
kur susieina mirusių lamų vaivorykštės
ir atsiriša mūsų lemties mazgai
jau pajutęs buvau pranašingą kraujagyslių gausmą
vėjų vyno kartėlį kai spengia iš alkio liežuvis
per dieną nučiuožiau trisdešimt ir aštuonis
kilometrus laižydamas akmenėlius – visatos sėklytes
ėjau su visa nugyventų metų našta
su visom užgyventom maldom ir dejonėm
aptekęs vaikų skauduliais norėjau juos paaukot
šlakstydamas savo krauju

iš toli
lyg ratilai atgalios susibėgtų
iš vaikystėje mesto likimo akmens
ir išsiminklintų iš vaiskiosios sąmonės pinklių
gausmas žioruojančių keterų –
nusileist vis lengviau
vis sunkiau sudėliot savo išnaras
vis sunkiau pėdsakų giesmę suaust
kad klausa pasiskliaustų
staiga lyg šventuolio žodžius
prisiminęs –
gal žinai
kokios čia nuolaidos mūsų transporte
visuomeniniam
pagyvenusiems
daugel šalių važinėju nemokamai
rodau dokumentus
nekreipia dėmesio
neprikimba
tad sutaupau –

iš prošvaistės
iš kailašo spengiųjų spyglių sugeltos
žiebiasi spiečiai žvaigždynų
ir tamsos akivarai garma
o po jais
žemaitijos keliu keleliu
tibetukas traukia palaikį vežimą
paskui linguoja vyrai keli
skobtaveidžiai
molio šviesos kupini
paskutinėn nugieda kelionėn
ir kapinaitese apleistose pasigirsta
vėjo pučiamos kaukolės mantra

 

 

trumpavaizdžiai

 

1

šiąnakt vėlei
myliu tave
myliu ir myliu
aitriai ir netektinai
kaip ežero gelmėn nutremtas
mėnuo

2

gal tai paukštis
už lango pamojo sparnu
tamsos sugeltas

o gal tavo pirštas
iš praeities
mintinai perėjo skruostu

3

vakaras
vakaro valanda
gal jau ir saulė
leidžias primerkus akis
ten kur laikas
eina sukdamas savo ratą
ir niekaip
negalintis kilpos sumegzt
eina praeidamas
pėdsakus savo sumėtęs

4

tylioji žvaigždė
iki skausmo
virpa tame tvenkiny
kur įpuolei vaikystėj
paskui sidabruojančią plunksną –
iš padangės aukštybių
smigusį
laimės pažadą

sužibo
kaip nevilties geluonis

 

 

artumas

 

atvirai
iš visos širdies
žvelgiame
vienas kitam į akis
tarsi pro rakto skylutę

 

 

miesto parke varnas rudenis

 

tas kalba teisingai
kas kalba šešėliais

atsigrįžus
skaudžiai peršvietė
krintantis klevo lapas
bebalsė ašmens nejautra
atodūsiui tirpstant:

„toks žaizdotas
kad nė menkiausio švaraus lopinėlio
užuojautai“

 

 

ribos raibulys

 

lyg praeivio šešėlis
atsimušęs vitrinon
suskaustų:
trūkių voratinklis plinta
krūtinės ertmėj
atsisveikinant užupio ūkui

padūmavę veidai
žodžių prasmės išblėsę
praėjusių metų nublizginti slenksčiai
liejas lyg oras tirštėtų:
gatvės akligatviai sukas
kaip ir gyvenimai
nenugyventi
kaip meilės ir nevilties pramanai
netekti

vaiko skeldėja veidas
taip tyliai
kad jokio skausmo
nepajunti
tik vaiko giesmė
metas į pačią galvos paskliautę
ir krinta
kaip vieversėlio akmuo
iš visos užmaršties:
veidas artyn
ratilais
praeitas