Guntis Berelis. Aš niekada nekalbėjau kvailysčių

2017 m. Nr. 1

 

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

 

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina: rašiniai apie literatūrą“, kur publikuoja savo pokalbius su latvių rašytojais, straipsnius ir recenzijas. Naujausias rašytojo kūrinys – romanas „Žodžiams nebuvo vietos“ (2015) apie Pirmąjį pasaulinį karą istorinių knygų serijoje „Mes. Latvija. XX amžius“.

Kvietimą į pietus Seimo rūmuose su žmonele gavome jau prieš pusmetį – santūriai apipavidalintą, atspaustą auksinėmis raidėmis ant storo ir standaus kreidinio popieriaus: „Kviečiame Jus, tokius ir tokius, dalyvauti kasmetiniuose šventiniuose pietuose Seime.“ Ir viskas, taškas, na, dar, aišku, Latvijos herbas ir prezidento parašas. Ką gi – kol pilį remontuoja, renginys perkeltas į Seimo rūmus. Vėliau kelissyk skambino iš prezidento kanceliarijos, teiravosi, ar mes tikrai ketiname dalyvauti, supažindino su pietų eiga ir galybe kitų smulkių, bet svarbių formalumų, kuriuos būtinai reikia žinoti atvykstant į oficialius renginius. Protingai daro, kad kvietimą atsiunčia taip iš anksto. Ką gali žinoti – gal žmogus suplanavęs kelionę arba rengiasi emigruoti, gal jam kaip tik tuo metu numatyta planinė operacija – visko pasitaiko.

Prisipažinsiu, mums suteikė milžinišką pasitenkinimą ir pats kvietimas, ir atvira pavydo išraiška, šmėkštelėjusi giminaičių bei draugų veiduose, jiems apie tai sužinojus. Savaime suprantama, pasipylė sveikinimai, rankų paspaudimai, tapšnojimai per petį – kai kas net apkabino ar pabučiavo mano žmonelę į abu skruostus, išreikšdamas savo susižavėjimą, bet nuo mano žvilgsnio nieko nenuslėpsi – puikiai mačiau užgniaužtą pavydą. Tik nesakykit, kad patys nepavydit! Abejoju, ar atsirastų, kas nenorėtų būti mūsų vietoje. Net mano tėvai – argi jie nepatempė lūpos ir įtartinai nesubaltakiavo, nors nutaisę medines šypsenas bandė vaizduoti, kaip džiaugiasi? Aišku, ir jiems pavydu, nors jie ir supranta, kad neturi nė menkiausios vilties sulaukti kvietimo, nes dar nėra buvę, kad pietų Seime būtų pakviesta pensininkų pora. Nėra teisybės, bet tikrovė visada atšiauresnė, nei mums norėtųsi. O brolis? Gydytojas, šaltakraujis anesteziologas, kurį profesija išmokė kasdien valdyti emocijas, jis irgi tik palingavo galva ir liūdnai atsiduso – o, kaip norėčiau būti jūsų vietoje… Bala nematė, pavydas yra siaubingai žmogiškas reikalas, suprantu aš juos. Argi nepavydėčiau, jei pakviesti būtume ne mes, o, tarkim, tas pats mano broliukas? Dar ir kaip pavydėčiau, ir net nesistengčiau to nuslėpti – kaip neslepiu, kad kitų pavydas man sukelia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Juk visi esam žmonės, ar ne?

Pasakysiu atvirai – pasiruošimas renginiui buvo nepakenčiamas ir likusį pusmetį atėmė beveik visas laisvas akimirkas. Nesibaigiantys vizitai pas daktarus (nepamirškime ir išlaidų!), poliklinikos ir eilės, apžiūros ir patikros, tyrimai ir skiepai… Nei aš, nei mano žmonelė niekada nebuvom dideli ligoniai, bet ką žinai, kokie negalavimai gali slypėti žmoguje. Dar paskleisim tarp deputatų infekciją ar kokią kitą ligą – bus gėda per visą pilvą ir visiems laikams. Ne, jau geriau eilės ir švirkštai, atsarga gėdos nedaro. O kur dar siuvėjai – žmonelei puošni, balta suknelė ilgu šleifu – beveik kaip vestuvinė. Ji pati užsispyrė – nori atrodyti gaivi ir nepaliesta lyg jaunystėje. Kaip manot, kiek šiais laikais kainuoja geras siuvėjas ir kiek tenka laukti, kol jis bus laisvas? Kiek kartų eiti matuotis? Štai apie ką mes kalbam. Teko įlįsti ir į greituosius kreditus, nė nenumaniau, kad viskas taip velniškai brangu, bet, žinot, pinigai man dabar yra nulių nulis. Spjoviau į visus kreditus ir į pinigus apskritai. Iš manęs jie nė cento neatgaus – o tai suvokus, kad jūs žinotumėt, koks apima palengvėjimas, žengi asfaltu, o sklendi kaip virš debesų!

Bet grįžkime prie drabužių… Man – deramas šventinis smokingas. Nauji marškiniai, kaklaraištis, nauji batai, net apatiniai nauji, nė sykio nedėvėti. Ištisą amžinybę nebuvau apsivilkęs smokingo, paskutinįsyk – per vestuves, dailūs kostiumai man apskritai ne prie širdies – nuolat baisu apsipilti sriuba ar padažu, jautiesi tarsi sugipsuotas, kaip tik dėl to ir užsidrėbi ant kelnių kokią bjaurastį. Buvo toks atvejis, per mūsų vestuves… Bet ne tai dabar svarbiausia. Kirpėjai, manikiūrai, pedikiūrai, žmonelė visus šešis mėnesius, kaip pradėjo, taip sąžiningai vaikščiojo į visokias epiliacijas, soliariumus, lazerio procedūras, vyniojosi į dumblius, lepinosi šokolado, alaus ir purvo voniose, badėsi mikro adatomis – kas visa tai gali atsiminti ir suskaičiuoti. Bet, reikia pripažinti, rezultatas akivaizdus, ir nieko tokio, kad ją dabar taip retai matau, nes ištisus vakarus ji leidžia savo procedūrose. Ir kas galėjo pamanyti, kad viskas taip sudėtinga ir reikalauja šitiek laiko. Kitu atveju neleisčiau taip švaistytis, bet šįsyk puikiai suprantu, kad turime atrodyti pagal situaciją. Pietūs Seimo rūmuose – aukščiau visko. Pastarąjį pusmetį tik jais ir gyvenome. Jie buvo mūsų kelrodė žvaigždė, poetiškai tariant. Veiklos atsirado neįsivaizduojamai daug ir, tiesą sakant, ji siaubingai vargino. Vakarais tesugebėdavom kriste įkristi į lovą.

Aišku, laužėm galvą, kodėl kvietimą gavome būtent mes – juk esame niekuo neišsiskiriantys, man atrodo, paprasčiausi žmonės, palyginus, tarkim, su mano broliuku, kuris tapo pripažintu anesteziologu. Jei atvirai, niekada taip ir nesupratau, kodėl vienas sulaukia pripažinimo, o kitas taip ir lieka nevykėliu, nes didelio čia daikto – uždedi deguonies kaukę pacientui ant veido ir tegu sau miega, bet ne, broliukas ne šiaip koks, o įžymus daktaras. O vis dėlto joks pripažinimas negelbsti, kai reikia eiti pietauti į Seimą. Apskritai, apsvarstę ankstesniųjų metų pietus, mes su žmonele nusprendėm, kad į juos kviečiami paprasti ir visomis prasmėmis normalūs Latvijos piliečiai. Gali būti, kaip tik dėl to, jog jie paprasti, normalūs ir niekuo neišsiskiriantys, kad paskui valdžia negautų eilinio niukso – matai, pakvietė tuos, o kaipgi, jie juk tokie, šitokie ir anokie, aišku aišku, argi mums į tokius lygiuotis… Ne, į pietus kviečia eilinę šeimą – ne jaunuolius, ne pensininkus, savaime aišku, kad kviečiamieji negali būti pažeidę įstatymo, gerai, jei darbovietėje juos vertina, o visuomenė gerbia, jei praktikuoja sveiką gyvenimo būdą, kiek jis šiuolaikiniame mieste apskritai gali būti sveikas, jei pakankamai išvaizdūs, kad tiktų rodyti per televiziją…

Sakysit, mes per daug susireikšminam? Visai ne, padarėm šias išvadas pamažu, per pusmetį. Dievaži, atitinkam visus kriterijus, jei kriterijų suprasim ne kaip konkretų brūkšnelį įsivaizduojamoje matų skalėje, o kaip didesnę ar mažesnę amplitudę. Galų gale į klausimą – kodėl būtent mes, o ne kiti? – galima atsakyti kontrklausimu: o kodėl kiti, ne mes? Koks klausimas, toks ir atsakymas, ar ne? Ne, aš suprantu, tai ta pati nelaiminga liga, vadinama pavydu ir būdinga visiems žmonėms – klausdami apie kitus, jūs tikrai pagalvojote apie save. Kodėl jie, o ne aš? Kuo aš už juos blogesnis? Nieko, nesijaudinkit, ateis ir jūsų eilė, visi ten vieną kartą pateksim. Galbūt Seimas yra mechanizmas, kuris vangiai išsijudina, bet kartą įgavęs pagreitį tampa nebesulaikomas, ir puota įsisiūbuoja.

Nekart mes su žmonele vaizdavomės, kaip viskas vyks. Nerimastingas rytas, kurį ji praleis sukiodamasi prieš veidrodį ir puošdamasi. Tikėtina, įsispraudęs į puošnųjį smokingą nesijausiu itin patogiai, bet, žinot, vien pasimatavus tokį elegantišką rūbą pasitikėjimas savimi jau šauna į dangų. Fasadas turi, tikrai turi reikšmės, ir nieko tokio, kad jis ne visai atspindi tavo esmę. Išsikviesime taksi ir pasakysime adresą Jėkabo gatvėje. Manau, taksi vairuotojas, išvydęs mus taip išsipusčiusius ir išgirdęs kelionės tikslą, atspės, kur mes vykstame, ir jo akyse šmėkštels pavydas. Prie Seimo rūmų išlipsime iš taksi, vairuotojas būtinai palinkės mums geros dienos ir netrukus susiraukęs grikštelės dantimis. Tegul sau griežia, šiandien mūsų, o ne jo diena! Toliau…

Jei atvirai, net nežinau, kas bus toliau, nes niekada nebuvo nusišypsojusi laimė lankytis parlamento rūmuose, todėl neturiu nė menkiausio supratimo, kaip ten viskas įrengta. Saugos kontrolė? Mus nepastebimai patikrins kokiais nors metalo detektoriais ar kuo panašiu? Iškratys kaip oro uostuose? Nesvarbu, tebūnie. Ko gero, paprašys parodyti pasus ir įtrauks mūsų vardus į kokį nors elektroninį lankytojų sąrašą. Mus būtinai pasitiks – bet kas? Gal pati Seimo pirmininkė? Pirmininkės pavaduotojas? Koks nors aukšto rango pareigūnas? Nežinau, nieko nežinau, bet gal neprapulsim, juk tikrai bus pasirūpinta, kad nesijaustume svetimi. Tada mums su žmonele teks skirtis, ją palydės iki medicinos kabineto, o mane įves į pietų salę. Prie manęs eis ministras po ministro su pačiu prezidentu priešaky, deputatas po deputato, visi spaus man ranką ir sveikins su laimingąja diena. Galbūt pavyks su kuriuo nors persimesti vienu kitu žodžiu – šiaip, ne svarbiomis temomis, ne apie politiką, tiesiog – kaip sekasi, kur dirbat, šiandien geras oras ir panašiai. Tikėtina, kad pakvies nusifotografuoti su prezidentu – tai juk įprasta tokiuose renginiuose, ar ne? – o paskui gausiu nuotrauką su jo autografu, kurią dailiai įsirėminsiu ir pasikabinsiu garbingoje vietoje ant sienos. Žinau žinau, visi šie ministrai ir deputatai mums irgi pavydės, bet čia ir yra tas cinkelis, kad jie, nors patys ir dalyvauja pietuose, laikomi tarsi renginio organizatoriais, o mes esame kviestiniai svečiai. Tą dieną būsime centrinės figūros Seime. Kur ten, viskas taip pragariškai sudėtinga, kad pats velnias koją nusilaužtų – kuris čia pagrindinis, kuris – antraplanis žaidėjas. Kad ir kaip ten būtų, aš iš pasididžiavimo visas švytėsiu ir tikriausiai šypsosiuos taip, kad paskaus žandikaulį, nes juk visų dėmesys bus nukreiptas į mane.

O tada prasidės svarbiausioji dalis. Man tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip viskas vyks. Per televizorių esu stebėjęs visus ligšiolinius pietus Seimo rūmuose, tiesą sakant, visus iki vieno, nors šiaip ne itin mėgstu žiūrėti televizorių – na, žinias pasižiūriu, dar retkarčiais kokį latvišką filmą arba serialą. Nemėgstu veltui leisti laiko, kiurksodamas priešais televizorių, tačiau transliacijų iš pietų Seimo rūmuose praleisti nevalia. Pamenu, kartą, kai man išpjovė akląją žarną ir budau iš narkozės, dar apdujęs žvilgtelėjau į laikrodį – ir tarsi žaibas perskrodė smegenis, apšvietė protą: ak, dieve brangus, tuoj, po septynių minučių prasidės! Šiaip ne taip atsiplėšiau nuo lovos ir – tiesiai į poilsio kambarį. Seselės irgi buvo ten, bet taip prilipusios prie televizoriaus ekrano, kad nė nepastebėjo, kaip aš vogčia įsėlinau pro duris ir įsitaisiau visų užnugary. Jei būtų pastebėjusios – be kalbų būtų nuvariusios atgal į lovą. Todėl aš tam tikra prasme galiu didžiuotis – esu matęs absoliučiai visus šventinius pietus, o jei nepavykdavo pažiūrėti tiesioginės transliacijos, tai bent jau pakartojimą internete – būtinai. Aišku, Latvijoje aš toks ne vienintelis, patys žinot, kokia ši transliacija populiari, tačiau šiaip ar taip patriotinis pasididžiavimas ir mane apima, ne, manyje dega, verda, rūkdamas kūrenasi… Aš – plepus? Nuolat nukrypstu nuo temos? Na, gal jūs ir teisūs, bet, supraskit, juk šitoks įvykis, šitoks įvykis… Žmogaus gyvenime kažkas tokio nutinka tik kartą. Gali būti, taip, gali būti, kad esu mažumėlę plepus. Kaip dievą myliu, kalbėti man patinka, bet, žinot, kvailysčių tai aš tikrai niekada nekalbu – aukštasis išsilavinimas šį tą reiškia, nors ir nedirbu pagal profesiją.

Tai kur aš baigiau? A, šventiniai pietūs. Įsivaizduokite – salė, ilgutėlis stalas, užtiestas balta staltiese, tviska lėkštės, kandeliabrų šviesoje žaižaruoja taurės ir stalo įrankiai, galustaly – prezidentas, jam iš vienos pusės – premjeras, iš kitos – Seimo pirmininkė. O toliau aplink stalą – ministrai ir deputatai, visi svarbiausi valstybės žmonės vienoj krūvoj, na, nebent kokiam nelaimėliui pasitaikė užsienio komandiruotė ar kitas neatidėliotinas reikalas. Prakilniai tariant, visas nacijos žiedas prie vieno stalo. Kad ir kokioms partijoms jie priklausytų, kad ir kaip kitąsyk tarpusavyje niautųsi ir konkuruotų, čia jie visi išvien. Kaskart, kai per televizorių stebėdavau šį vaizdą, mane apimdavo kone svaiginantis jaudulys – toks, kai iš akių nevalingai ištrykšta ašaros. Jei sakau, kad šį pietų stalą neabejotinai galima laikyti nacijos vienybės simboliu, dievaži, nė kiek neperdedu.

Taigi – visas nacijos žiedas prie vieno stalo, bet kad ir kaip garbingai jie atrodytų, atidžiau įsižiūrėjus matyti, jog kai kurie iš nekantrumo nenustygsta vietoje. Vienas vis taisosi kaklaraiščio mazgą, kitas paima peilį ar šakutę, pakelia arčiau akių lyg nežinodamas, kas tai per daiktas ir ką su juo daryti, trečias susirūpinusiu veidu baksnoja į telefono ekraną, lyg kaip tik šią akimirką žūtbūt turi išsiųsti svarbią žinią. Vieni kalbasi, šypsosi žybčiodami dantimis, kiti kaip tik atvirkščiai, paskendę mintyse tyli, daugelio žvilgsniai nukreipti į uždaras salės duris, o nekantriausieji, kuriems teko atsisėsti nugara į įėjimą, kas porą sekundžių nesąmoningai atsigręžia – ar dar neprasideda, kiek dar reikės laukti… Ponas prezidentas – jis tėviškai šypsosi, kartais perbėga žvilgsniu per visus susirinkusiuosius tarsi tikrindamas, ar visi atvyko, retsykiais pasilenkia į vieną ar į kitą pusę ir santūriai persimeta keliais žodžiais su premjeru ar Seimo pirmininke. Ir ponas prezidentas laukia. Žodžiu, visi esame žmonės – ir niekam, įskaitant ministrus ir deputatus, nesvetima tai, kas žmogiška. Šis laukimas man visada kelia atlaidžią šypseną. Jie visi stengiasi atrodyti rimti, nepalaužiami ir santūrūs, ir turbūt nė nenumano, kad kaip tik šią minutę labiau nei bet kada atsiskleidžia jų žmogiškoji prigimtis.

O aš? Sėdžiu sau išdidus, vienišas galustaly priešais prezidentą, laukiu kartu su visais ir stengiuosi nuslėpti susijaudinimą. Tačiau laukimui visada ateina galas. Be garso atsidaro dvivėrės salės durys, įžengia du oficiantai su uniformomis, baltus rankšluosčius per alkūnes persimetę, sustoja abipus durų ir sustingsta kaip garbės sargyba. Televizijos komentatorius kartą paaiškino, kad jie yra dvyniai, parinkti specialiai šitam renginiui. Elegantiška dekoracija, taip sakant. Kurį laiką nieko nevyksta… Visų žvilgsniai įsmeigti į duris… Skamba tyli muzika, atliekama nematomo kamerinio orkestro. Dievaži, nežinau, gal tai ir įrašas, bet man norėtųsi tikėti, kad tokią šventinę akimirką skamba gyva muzika – atlikėjai juodais frakais, dvasingais veidais, įbedę akis į natų sąsiuvinius, smuikai, violončelė ir kas ten dar paprastai būna… Gražu, ar ne?

O tada iš vestibiulio prieblandos išnyra šeši oficiantai su milžinišku sidabriniu padėklu ant pečių. Paprastai padėklas būna ne iš lengvųjų, todėl nusamdomi stotingi ir tvirti vyrukai – visokie barų skystablauzdžiai, kurie mėgsta pasipuikuoti už bufeto žongliruodami buteliais, čia netinka. Padėklas daugiau nei dviejų metrų ilgio, mažiausiai metro pločio – man norėtųsi tikėti, kad jis iš gryno sidabro, nes aristokratiškam renginiui pritinka tik aristokratiškas metalas. Na, bet jeigu tik pasidabruotas, irgi ne bėda. O ant padėklo guli tu, mano mylimoji žmonelė, prieš kurį laiką jau pabuvojusi medicinos kabinete, tada – Seimo virtuvėje. Tu tokia pasakiškai graži, šviežiai iškepta ir viliojamai apskrudusi, nors rudumą bus galima išvysti kiek vėliau – kol kas tavo veidas ir plaštakos nubalinti kulinariniais dažais. Nes – kas gi sugebėtų įvertinti puikiai pačirškintos moters grožį? Aš – ne, prezidentas, ministrai ir deputatai tikriausiai irgi ne. Kepsnys yra kepsnys, o moteris yra moteris, ką čia bepridursi, todėl pabalinimas būtinas. Prisipažinsiu, man visada buvo smalsu, kur Seimo rūmuose įrengta ta milžiniška krosnis, kurioje galima paruošti sveiką, į gabalus nepadalintą žmogų? Ir kokie genialūs virėjai tuo užsiima? Juk ponas prezidentas, ministrai ir deputatai visada valgo apsilaižydami, prašo įdėti dar ir galiausiai atrodo šiek tiek nusivylę, kai patiekalo pristigus pietūs netikėtai greitai baigiasi. Visos latvių nacijos žvilgsniai tuo metu prikaustyti prie televizorių ekranų, visi spėlioja – kažin, koks bus skonis? Cha, pasvajokit – norint tai sužinoti, reikia tapti bent jau deputatu.

Padėklas būtų nuleistas ant stalo pono prezidento pusėje. Jis pirmasis atsistotų. Taip, ponas prezidente, mes žinom, ką jūs darysit! Malonių lūkesčių apimtas, spindinčiomis akimis palinksite virš padėklo – mano žmonelė specialiai paguldyta pagal jūsų skonį, kad kojos būtų kuo arčiau – kilstelsit jos baltosios suknelės apačią (bet, žinoma, padoriai neaukštai) ir atsirieksit nuo šlaunies nemažą gabalą – dabar jau visi pamatys, kaip dailiai ji krosnyje apskrudinta (kalbama, kad, norėdami išgauti šį atspalvį, virėjai naudoja medų). Jums nepaprastai patinka lašinukai, visi tą žinom. Oficiantas per tą laiką pripildys jūsų stiklą negazuoto vandens…

Bet čia aš padėsiu riebų daugtaškį. Keletą daugtaškių, kad darsyk patvirtinčiau – jau sakiau, pats pripažįstu, – esu per daug plepus. Galėčiau tęsti ir tęsti, smulkiai apibūdinti tolesnę pietų eigą, bet kam to reikia? Tai tik fantazijos, o fantazijos, kaip žinome, yra bergždžias reikalas.

Nes – nieko panašaus neįvyks. Na, aišku, bus salė, bus padengtas stalas, bus ponas prezidentas, bus smaguriai ministrai ir deputatai, bus televizija ir žurnalistai, atsivers durys, įžengs oficiantai su padėklu ant pečių… Tačiau ant padėklo negulės mano mylima žmonelė, aprėdyta baltąja suknele. Ant padėklo apskritai bus ne moteris. Ten gulės puikiai iškeptas vyras juodu smokingu, baltais marškiniais, elegantišku dryžuotu kaklaraiščiu. Su raudonšoniu obuoliuku praviroje burnoje tarp baltų dantų – neseniai buvau pas odontologą ir nusipoliravau, jie tikrai dabar akinamai balti, ne gėda nacijai parodyti. Aš! Aš! Aš pats ten būsiu! Ir tai bus mano gyvenimo triumfo akimirka! Visa mano gyvenimo prasmė ant vieno sidabrinio padėklo, tiesa, gan nemažo – šią akimirką nevengiu skambių frazių.

Jūs paklausit, o kaip man tai pavyks? Labai paprastai, tiksliau, viskas jau sutarta ir suorganizuota. Pamenat mano broliuką, įžymųjį anesteziologą? Nors gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra labai skiriasi, mūsų santykiai be galo šilti ir širdingi. Net drįsčiau pasakyti, kad jis man visada buvo artimiausias žmogus, žinoma, iškart po mano mylimosios žmonelės. Matot, kartą per metus, kai vyksta šventiniai pietūs Seimo rūmuose, ligoninė broliukui duoda gerai apmokamą laisvadienį, tačiau tai nėra laisvadienis įprasta šio žodžio prasme. Tą dieną jis atlieka garbės pareigą. Vyksta į Seimo rūmus ir medicinos kabinete, kur yra visa anesteziologo įranga, padeda užmigti sveteliui, pakviestam į pietus. Paverčia jį tyliu, bejausmiu ir išskraidina iš šio pasaulio. Broliukas tuo nemėgsta girtis, bet aš žinau, kaip jis didžiuojasi šia garbės pareiga, kuri tikrai yra garbės pareiga – valstybė už ją nesumoka nė cento. Nepasakosiu, kiek pastangų prireikė įkalbėti brolį, kad jis sutiktų žmonelę pakeisti manimi. Patikėkit, tikrai nebuvo lengva, mes ginčijomės ištisas valandas, jis vardijo įstatymų straipsnius ir paragrafus, o aš baksnojau pirštu į tuos straipsnius ir paragrafus, kurie jo argumentaciją menkino ir neigė. Tačiau mūsų nesutarimai apskritai nebeturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad jis mane suprato ir nenustebs, kai vietoje žmonelės medicinos kabinete pasirodysiu aš. Tikriausiai mes nepersimesime nė žodeliu ir net apsimesim, kad esam nepažįstami, broliukas tik slapčia, kad netrikdytų asistentės ir seselės, sąmoksliškai pamerks man akį, kai gulsiuosi ant stalo.

Jūs klausiate, o kaipgi žmona? Ar ji tikrai sutiko perleisti savo vaidmenį man? Nejaugi jos meilė įveikė visas šios žemės pagundas, net pakvietimą į pietus Seimo rūmuose? Žinoma, ne, nė vienas latvis to neįstengtų. Žmonelė nenujaučia mano ketinimų, nenujaučia visiškai nieko. Kaip tik atvirkščiai, ji ir toliau entuziastingai ruošiasi pietums Seimo rūmuose; neseniai užsidegusi pasakojo, kokia būtų graži ir viliojanti, jei dar nueitų į cukraus epiliaciją; svarstė, kuris ministras kurią jos kūno dalį išsirinks; pietaudama mėgino įsivaizduoti, koks būtų jos pačios skonis; fantazavo, kaip renginys atrodys televizoriaus ekranuose ir kaip ilgai draugės jai pavydės… Na, nėra ko aušinti burnos, patys įsivaizduojate. Bet aš tyliai griežiau dantimis – kodėl taip? Kodėl pasaulis toks neteisingas, ir viskas tenka jai, o ne man? Suprantat, mes daugybę metų nugyvenome laimingai susituokę, bet dabar… Ne, aš jos nepradėjau nekęsti, bet mano jausmai tikrai nėra malonūs. Jaučiu, jei žmonelė bus suvalgyta, jos kauleliai apgraužti, viskas pasikeis. Kažką būsiu praradęs, kažką neapsakomai svarbaus. Mano požiūris į ją pasikeis, nebeįstengsiu išsaugoti jos šviesaus atminimo, didžioji diena galutinai pražudys mūsų santykius… Sunku apsakyti šį emocijų raizginį. Taip taip, tai tas nelabasis graužikas – pavydas. Visą likusį gyvenimą aš jai pavydėsiu, šis jausmas lėtai, bet užtikrintai užnuodys mūsų meilės atminimą. Todėl aš apsisprendžiau…

Žinoma, pietų rytą galėčiau užrakinti ją rūsyje ar dar kur nors ir nueiti į Seimą vienas, bet įsivaizduokit, kokio gyvenimo ji gali tikėtis? Vien tik pavydas, pyktis, nuoskauda. Žodžiu, didžiosios dienos žmonelė nesulauks. Neklauskit, kur jos ieškoti, – pirmiausia, tai nesvarbu, o antra, vis tiek nerasit. Į pietus Seimo rūmuose eisiu vienas.