Kęstutis Nakas. Kai Lietuva valdė pasaulį
2017 m. Nr. 1
Iš anglų k. vertė Karilė Vaitkutė
Kęstutis Nakas (g. 1953) – Amerikos lietuvis rašytojas, aktorius, režisierius ir pedagogas. Jo kūriniai vaidinti Niujorko Shakespeare’o festivalyje, „La Mama“, „Dixon Place“, „P. S. 122“, „8BC“, „The Kitchen“, „Highways“, „Prop Theatre“ ir daugelyje kitų teatro scenų. K. Nakas yra ne vienos pjesės ir dramos veikalo, kaip antai: „RIP“ („A.t.A.“), „No Bees for Bridgeport“ („Jokių bičių Bridžportui“), „Railroad Backward“ („Atbulinis geležinkelis“), „Remembrance of Things Pontiac“ („Prisiminimai apie „Pontiac“ dalykus“) , „My Heart, My President“ („Mano širdis, mano prezidentas“), „Hunger and Lightning“ („Žaibas ir alkis“), „The Andrew Carnegie Story“ („Endriaus Karnegio istorija“), autorius. Amerikiečių teatro kritikai itin palankiai įvertino jo keturių dalių pjesę „When Lithuania Ruled The World“ („Kai Lietuva valdė pasaulį“).
1980-aisiais K. Nakas aktyviai dirbo Niujorko East Village“ teatro scenoje, buvo amerikiečių teatro grupės „Gates of Dawn“ („Aušros vartai“) vadovas. Dėstė Niujorko universitete, Kalifornijos universitete Los Andžele, CUNY ir Naujosios Meksikos universitete. Šiuo metu K. Nakas dirba dėstytoju Čikagos Ruzvelto universiteto Teatro katedroje. Jis taip pat yra Čikagos Bridžporto rajone įkurto naujojo teatro „The Bridge“ vadovas.
Jo dramos veikalas apie bitininkystę mieste „No Bees for Bridgeport“ pasirodė 2014 metais Mičigano universiteto leidyklos išleistoje šiuolaikinių pjesių antologijoje „Animal Acts, Performing Species Today“. K. Nako 1982 metais rengtą „Manhattan Cable Public Access“ televizijos šou „Your Program of Programs“ neseniai įsigijo Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA).
Pjesės ištrauka
PRAKILNYBĖ
AMERIKIETIS
JOGAILA
MAGISTRAS
HENRIKAS IV
JAUNAS POLONIJUS
MONGOLAS SĄJUNGININKAS
SERŽANTAS
PASIUNTINYS
VYSKUPAS
LENKŲ KUNIGAIKŠTIS
EDAS
ŽYDAS
LINO KANČIA
KOMUNISTAS
LIETUVIS
PIRMAS ŽYDAS
ANTRAS ŽYDAS
VAIKINAS
KUNIGAS
LENKAS
IV DALIS
10 SCENA
Vilnius sveikina didįjį kunigaikštį Vytautą – mūsų tikrąjį karalių
VYTAUTAS. Ona, mieloji, kaip gera į namus sugrįžus.
Bet vokiečiai vėl pulti pasiryžę,
Turėtume greičiau išspręst senus ginčus valstybės.
Ieškot naujų karių reikėtų greit pradėt,
O kas naujesnio mūs mieste girdėt?
ONA. Gandus nešioja apie pabėgimą, išverstą kailį ir ištikimybės laužymą.
VYTAUTAS. Reklama, net ir bloga, vis tiek naudinga1.
ONA. Bet ne tada, kai reikia sutelkti kariuomenę.
ŽYNYS (persirengęs tarnaite). Tuk tuk.
ONA. Kas ten?
ŽYNYS. Tik tarnaitė.
Žynys pradeda valyti
ONA. Mes turim tarnaitę?
VYTAUTAS. O kodėl ne? Galiu sau leisti. Tai ką tu sakei, Ona?
ONA. Mieste priviso nesuvaldomų grupuočių,
Kurios nesutaria dėl paramos Karaliui ir karūnai.
Girdėt balsų, kad tu draugauji pernelyg karštai
Su svetimšaliais, o savus išduodi.
Tačiau kiti tave vadina nacionalistu.
VYTAUTAS. Užsienyje mus vadina laukiniais. Sako, kad mes tarnaujam Piktajam, o tų, kurie išdrįsta įžengti į mūsų valdas, laukia pražūtis. O juk visi, kurie yra pasmerkti vadinamosiose krikščionių žemėse, randa prieglobstį čia. Musulmonai. Žydai. Karaimai. Unitai. Husitai. Juk jei man rūpėtų TIK SAVA GENTIS, išnaikinčiau visus kitus, ar ne? O jei ginu juos, svetimus, tai kodėl neturėčiau saugoti ir savų? Kuris iš tų pasaulį valdančių Karalių mėgina puoselėti kiekvieną, kad ir nedidukę gėlytę, augančią miške ar pievoj? Tik aš. Stengiuosi dirbti visų naudai. Ir toliau darysiu, ką galėsiu. Keisiuos. Kovosiu. Bėgsiu. Ar kam nors kyla abejonių dėl to, kad pasaulis mėgino mus išnaikinti? Jei mes dar čia, vadinas, aš laimėjau. Aš – VYTAUTAS esu. Paaiškinkit man, kad gudrūs. Gyvenimą, laisvę ir visa kita2. Atiduokit savo atstumtuosius man. Žydus ir visus kitus.
ŽYNYS. Jie viską čia nusiaubs. Ir vienas kitą užpjaus.
VYTAUTAS. Reikia mainų. Jei tu užmuši žydą, tai aš – tave.
ŽYNYS. Jiems čia saugiau gyventi nei man.
VYTAUTAS. Kas tavęs klausia?
ŽYNYS (pasirodo, kas esąs). Puf.
VYTAUTAS. Žynys! Kaip…
ŽYNYS. Persirengiau.
VYTAUTAS. Mieste visi pasikrikštiję. Jie tave užmuš.
ŽYNYS. Mane užmuš? Didysis gynėjau, ar tu mane užmuši?
VYTAUTAS. Lik su suknele. Niekas nesužinos. Venk užsieniečių.
ŽYNYS. Kaip mūsų maža tautelė gali išlikti, jei tu viską atiduodi svetimšaliams?
VYTAUTAS. Keisk požiūrį.
ŽYNYS. Negalima priimti visų parazitų.
VYTAUTAS. Juk priimu tave.
ŽYNYS. Aš – vietinis augalas, o ne įsibrovėlė visa užgožianti piktžolė.
VYTAUTAS. Jei nebus Kito, ir mes negalėsime būti savimi. Jei būsime tik mes, negalėsime būti kitokie. Paklausk amerikiečių.
ONA. Kas tie amerikiečiai?
VYTAUTAS. Nežinau. Žyny, kas yra amerikiečiai?
ŽYNYS. Ar tikrai nori žinoti? Turėtum su manim pakeliauti po sapnų montažą.
VYTAUTAS. Kaip ilgai užtruktų?
ŽYNYS. Gal keturias ar penkias minutes.
VYTAUTAS. Duosiu tau tris.
ŽYNYS. Tavo akys merkiasi…
VYTAUTAS. Kas esi?
KOLUMBAS. Kolumbas. Plaukiu per jūras, per marias plačias. Surasiu naują pasaulį, pagrįstą laisve, kur kiekvienas žmogus turi namus ir šeimą. Ir gali laisvai rinktis tikėjimą. Šis pasaulis laukia mūsų ten, už jūrų.
Iš laivo mūs štai žemė jau matyti –
Pietinis krantas Mičigano plyti
Ir plačiapetis miestas, kuriame
Vis skerdžia ir avis, ir karves, ir kiaules.
Puiki vieta tai Vytauto žmonėms.
Jie gali kurtis čia, gyvent ir gerą pavyzdį parodyt.
Čikaga, atradau tave!
Čikaga sveikina didįjį kunigaikštį Vytautą
PRAKILNYBĖ. Mums malonu pasveikinti mažąjį milžiną. Princą tarp Didžiųjų Kunigaikščių, Karalių tarp Princų. Sveikas atvykęs į Čikagą, Vito. Drąsų, įžūlų, pagyrūnišką skersgatvių miestą3. Čia garsiai kalba, čia maukia alų. Čia išsikėtojusios gremėzdiškos skerdyklos, savo dvoku užgožusios pietinės pusės lindynių kvartalus. Čia verda naktinis gyvenimas, linksminasi akiplėšos pagyrūnai, nerūpestingi vėjavaikiai gabena kontrabandą, lazdomis baksnoja policininkai, tarp namų rangosi traukiniai, čia – dūmai, kosuliai, dirbtuvės, parduotuvės…
VYTAUTAS. Gerai, gerai, įsivaizduoju.
PRAKILNYBĖ. Dabar apie lietuvių balsus rinkimuose4…
Jo Prakilnybė įteikia Vytautui dolerį
AMERIKIETIS. La-bas, Ponas Didysis.
VYTAUTAS. Oho! Kalbate lietuviškai?
AMERIKIETIS. Jo. Nu, tiesą sakant, no. Kažkiek. Kažkaip. Aš lietuvis.
VYTAUTAS. Keista.
AMERIKIETIS. Eime su manimi. Turi šį kraštą pamatyti.
Pabėgsim iš skerdyklų. Įšoksim į vagoną.
Ir ratai muš mums ritmą, likimas mano – bėgiai.
Kiekvieno puodas pilnas, kiekvienas čia karalius5.
Imk tai, ko neturi dar, pripildyk sau kišenę.
VYTAUTAS. Sudie tau, Prakilnybe. Į vagoną šoku ir pirmyn
Su vaikinu šiuo, saulei šviečiant, lietui lyjant.
Į tolius nematytus plieno kaspinas nuves.
Šlovė ten laukia6. Išvykstu iš čia.
Vytautas ir Amerikietis įšoka į prekinį traukinį
AMERIKIETIS. Vakarų pusėn traukinys šis dunda,
O paskui jį – lemtis mūs nusidriekia.
Amerikos daina – tai vėjas plaukuose.
Jį matome raudonuose sprogimų gaisuose7.
Tolumoje – Klano balti vaiduokliai8.
Vaiduoklis ąžuolo, kuriame kadais kabojo pakaruoklis.
Amerikos daina – ji kaip dangus žydra.
Bet ko verta daina, jei ašaros nespaudžia?
O burtai ko verti bus, jei mistikas numirs?
ŽYNYS. Iš tiesų, ko jie verti?
VYTAUTAS. Oho. Nieko sau sapnelis.
(Laikydamas dolerį) O kas čia dabar?
Žynys paima banknotą ir numeta į žiūrovų pusę
ŽYNYS. Žalias popierius.
VYTAUTAS. Tai tokia ta Amerika. Laisva.
Ir pas mus taip būt turi.
Nuo jūros iki jūros9.
Nuo B iki J.
ONA. Nuo B iki J?
VYTAUTAS. Nuo Baltijos iki Juodosios, supranti?
Gyventi. Laisvėje. Ir įvairovėje. Klestėti.
Mes turim visa tai čionai.
Nekliudo žmogui niekas, jei jis geras,
Man duoklę atiduoda ir nelenda į girią mano.
Verta.
Taika – geras dalykas. Stop, hey, what’s that sound?
ŽYNYS. Žiūrėk! Aukštyn į dangų!
VYTAUTAS. Mūsų dvisparnis. Pataisytas. Leidžiasi į žemę.
JOGAILA. SEPTYNIASDEŠIMT TŪKSTANČIŲ KRYŽIUOČIŲ ŽYGIUOJA MŪSŲ TRIUŠKINT. ŠIS MŪŠIS NULEMS MŪSŲ LIKIMĄ!!!
VYTAUTAS. Kur reikės tokią daugybę palaidoti?
11 SCENA
Vokiečių stovykla
MAGISTRAS. Jokia jungtinė lenkų ir lietuvių kariuomenė nesustabdys mano juggernaut. Sąjungininkai, sveiki atvykę į Žalgirio mūšį ir šlovingąjį mūsų kryžiaus žygį. Henrikai Ketvirtasai iš Anglijos10, tavęs laukia šlovė!
HENRIKAS IV. Įsivaizduok! Filmai! Televizijos laidos! Žinoma, po pergalės.
MAGISTRAS. Jaunasai Polonijau iš Danijos, kokie vėjai tave čia atpūtė?
JAUNAS POLONIJUS. Internatūra. Mokslai. Kursas „Įvadas į diplomatiją: sutriuškink lenkus“11. Trys kreditai.
MAGISTRAS. Sveiki atvykę, mūsų pajėgos auga. Vokiečių riteriai, jūsų plieno šarvai švyti. Pirmyn! Netrukus šios žemės priklausys jums. Įgysite gyvenamąją vietą visiems laikams.
Sąjungininkų stovykla
JOGAILA. Kur mes esam?
VYTAUTAS. Jiems tai Tanenbergas. Arba Griunvaldas. O mes vadinam Žalgiriu.
JOGAILA. Ko vertas vardas? Jaučiu, kad mūšis bus žiaurus. Manyje kyla dvasia pasiryžimo. Aš pasirengęs kovai.
VYTAUTAS. Mes visi nekantraujame ir esam pasirengę susiremti. Iš Bohemijos atvyko čekai. Iš Baltarusijos ir kitur atjojo mūsų sąjungininkai, ištroškę vokiečių kraujo. Ne vokietukų nosiai mūsų miškai ir laukai. Mūsų gyvenimai. Mūsų likimai ir šventa mūsų garbė12.
JOGAILA. O kas čia dabar? Tiesiai į mus joja gauja mongolų. Jų vadas mojuoja paliaubų vėliava.
VYTAUTAS. A, tas vyrukas. Pamatysi, jis sakys, kad atjoja mums padėti, o paskui pabėgs.
MONGOLAS SĄJUNGININKAS. Laikas atsidėkoti. Pameni, aš tau skolingas?
VYTAUTAS. Žinoma, žinoma. Tik pasistenk nesipainioti po kojų.
JOGAILA. Karštoje pagonių saulėje spindi kryžiuočių karo šarvai. Jie įsitvirtino ant kalvos ir nesitrauks, kol mes nepradėsime puolimo.
VYTAUTAS. Kokius numato orus?
JOGAILA. Bus saulėta, karšta kaip pragare.
VYTAUTAS. Visą dieną?
JOGAILA. Visą rytą. Bet mums jau reik pradėt puolimą.
VYTAUTAS. Neskubėk. Štai, paliesk šią metalinę sagę.
JOGAILA. Oi, karšta.
VYTAUTAS. Saulė įkaitino.
JOGAILA. Jau laiko gaišt ilgiau mes nebegalim.
VYTAUTAS. Jei mano segė ranką tau nudegino, tai pagalvok, kaip dabar kaista vokiečių šarvai. Kodėl neleidus jiems iškepti?
JOGAILA. Gudrus tu. Gerai. Kariai, eikit į pavėsį. Vaidinkit, kad tuoj tuoj pulsite, bet nesijudinkit iš vietos, kol neduosiu komandos.
JAUNAS POLONIJUS. Ar užuodi keptus lašinius?
HENRIKAS IV. Tai mano oda kepa metaliniuose šarvuose.
MAGISTRAS. Mūsų Dievas mūsų neapleis.
JAUNAS POLONIJUS. Ar Jis mums liepia kepti čia kaip pusryčių dešrelėms?
HENRIKAS IV. Negalvok apie tai. Galvok apie ką nors kita. Pavyzdžiui, apie filosofiją.
JAUNAS POLONIJUS. Ak, mokiausi jos universitete Paryžiuje.
HENRIKAS IV. Atrodo, kad nebuvo lengva. Paskaitos. Įžymūs mokslo daktarai.
JAUNAS POLONIJUS. Ne tik mokėmės. Daug ir gėrėme. Ir dar buvo ten toks dvikovų klubas. Dramos klubas. Velnias, kaip karšta.
MAGISTRAS. Laikykitės. Pagonys tuoj tuoj puls.
HENRIKAS IV. Ar nevertėtų mums atsiveržti šarvų? Vėjelis truputį prapūstų.
MAGISTRAS. Norit, kad mus sugautų be kelnių? To pagonys ir trokšta.
HENRIKAS IV. Mūsų oda jau apsvilo. Kepame ir verdame čia savo metalinėse įkapėse. O lenkai ir lietuviai vis dar nesiartina. Mes mirštam.
MAGISTRAS. Stovėkite tvirtai. Nebūkite išglebę.
JAUNAS POLONIJUS. Aš tuoj apalpsiu. Negaliu ištverti.
MAGISTRAS. Tai tu toks silpnas, svyruonėli dane? Ar baikščiai spruksi kaip koks zuikis?
JAUNAS POLONIJUS. Būsiu ištikimas. Sau13. Sudie.
MAGISTRAS. To vyro draugijoje mirti nenorėčiau14.
HENRIKAS IV. O aš nenorėčiau mirti tavojoje. Sudie.
MAGISTRAS. Pragare bus daug karščiau. Skystablauzdžiai.
JOGAILA. Tu buvai teisus, Vytautai. Jie krenta kaip musės.
VYTAUTAS. Dabar jėgos taps apylygės.
JOGAILA. Puiku.
MAGISTRAS. Kariai! Neabejokit – antikristas tuojau puls.
Kristaus ir jo motinos šventos vardan
Sutriuškinkit šėtono pakalikus mūšy lemiamam!
Nors dalį mūs pražudė karštis jau,
Vis viena vokiečių pulkai prarėš jų ordas –
Kaip karšto peilio ašmenys praslysta sviestu.
JOGAILA. Jei ši diena baigsis mūsų pergale, pasirūpinsiu, kad jotume tiesiai į tavo karūnavimą. Būsimas karaliau, jok į mūšį. (Jogaila įlipa į lėktuvą ir pakyla) Aš būsiu čia, aukštai, ir duosiu tau signalus.
VYTAUTAS. Per silpnos kinkos mūšiui?
JOGAILA. Mano elgesys – tai irgi kovos forma.
VYTAUTAS. Gerai, pusbroli. Karius į mūšį vesiu aš. Seržante, sukviesk karius!
SERŽANTAS. Ei! Tylos!
VYTAUTAS. Šaunieji lietuviai, augalotieji lenkai, juodbruviai čekai, kailiniuoti mongolai –
Šios žemės buvo mūsų, kol neatėjo vokiečiai.
Šiuose miškuos mūsų tėvai klajojo,
Šiuose laukuos jie žemę dirbo.
Tuoj pat jūs pulsite gretas kryžiuočių.
Aš būsiu su jumis.
Jei liksite gyvi – ir aš išliksiu gyvas.
Jei žūsite – ir mano valanda išmuš.
Dangus šis. Ežeras. Aušra. Ir laisvė jūs
Dabar priklauso jums.
Kryžiuočiai nori visa tai atimt,
Tačiau mes šiandien sustabdysim juos.
Kovosim tol, kol nugalėsim
Tuos arogantiškus engėjus blondinus.
Taigi nesinervinkite, ženkit sau linksmai –
Šįvakar šauniai pauliosim.
Tačiau prieš tai dar reikia pakovot ir nugalėt. Pirmyn!
MONGOLAS SĄJUNGININKAS. Man čia nelabai patinka.
Pabėga
VYTAUTAS. Na štai, ir vėl jis savo. Gerai, visi kiti Į MŪŠĮ!
Kariai puola
MAGISTRAS. Galų gale pagonys puola! Puolam ir mes! Kariuomenės susiremia mūšyje. Cha-ha! Jų gretos retėja. Lietuviai pasiduoda!
VYTAUTAS. Kariai, atsitraukit! Pailsėkit. Dar liko pusė dienos.
MAGISTRAS. Dabar mes išguldysim juos visus.
Mongolai jau pabėgo.
O lenkai irgi pasiduos tuojau.
VYTAUTAS. Kariai, dabar ne laikas suskystėti. Pirmyn!
JOGAILA. Pusbroli, aš gerai matau padėtį. Visus iš kairės perkelk į dešinę.
VYTAUTAS. Visi kairieji! Pereikit į dešinę!
Kariai pereina
VYTAUTAS. Puiku. Dabar – kovojam vyriškai.
MAGISTRAS. Mein Gott. Jie mušas kaip velniai. Tačiau vokiškas plienas atlaikys. Mes jau stumiam juos atgal. Šaukit iš didžiojo pabūklo! Aha! Was is loss? Kas čia dabar?
MONGOLAS SĄJUNGININKAS. Aaighlaiaeee! Atėjo laikas grąžint skolą.
VYTAUTAS. Gerai, prisipažįstu, neįvertinau tavęs.
JOGAILA. Mongolai sutriuškino kairįjį kryžiuočių sparną. Pereikit į centrą ir susijunkit su jais.
VYTAUTAS. Į centrą.
JOGAILA. Na, dabar jau galima juos mušti iš peties.
Vyksta skerdynės
MAGISTRAS (mirdamas). Kaip tu galėjai, Dieve, mus apleist dabar?
Prisiekiu galiomis visom – šviesiom, tamsiom,
Kad vieną dieną grįšiu aš kaip nors, kuo nors.
Nusiaubsiu aš visas tautas nuo mūs į rytus,
Jei vokiškajai taikai priešintis mėgins jos.
Ir už kiekvieną šiandien žuvusį kryžiuotį
Kris tūkstančiai galvų – lietuvių, latvių, slavų.
Žalia ir saulėta šalis kraujais paplūs
Už pralaimėjimą mūs Žalgirio laukuos.
Kitoje mūšio lauko vietoje
JOGAILA. Matai, kaip gerai einasi, kai esam vienoj komandoj.
VYTAUTAS. Koks rezultatas?
PASIUNTINYS. Paimta penkiasdešimt viena vėliava. Vokiečiai žuvo visi iki vieno. Didysis Magistras taip pat.
VYTAUTAS. Ten, kur stovėjo tie atkaklūs pasipūtėliai,
Dabar – lavonai pūna saulėje karštoj.
O šviežias jųjų kraujas
Maitina žemę mūsų žalią.
Išguldėm juos visus.
JOGAILA. Aš ir tu.
VYTAUTAS. Senasis mūsų lėktuvėlis pasiekė tikslą. Gera pozicija ten, viršuj.
JOGAILA. Neblogai ir tu pakovojai čia, ant žemės.
Šiek tiek čia apsivalysime ir namo – pas mylimas žmonas!
VYTAUTAS. Taip, apsivalysime ir namo – pas mylimas žmonas! Tačiau pirmiau paskelbsi mane Karaliumi, ar ne?
JOGAILA. Žinoma, žinoma. Iškart po to, kai nužygiavę į kryžiuočių tvirtovę Marienburge išguisime paskutines žiurkes iš laivo.
VYTAUTAS. Ne, dabar.
JOGAILA. Ne, paskui.
VYTAUTAS. Tuomet – atia. Tegul jie turisi savo pilį.
JOGAILA. Palauk, neišeik. Mes juk laimėjom. Mes dabar – ponai.
VYTAUTAS. Aš būsiu ponas grįžęs namo į Vilnių.
JOGAILA. Pusbroli. Esi Karalius. Aišku, kad karalius. Tik dar ne laikas tai paskelbti. Duok man dar truputį laiko – reikia gauti paskutinį leidimą iš Popiežiaus. Kelias savaites. Gal mėnesį. Daugių daugiausia – metus. Arba dvejus. Ne daugiau trejų.
VYTAUTAS. Klausyk. Aš laukiau, laukiau, laukiau… Dabar laimėjom didžiausią mūšį istorijoje, jei neminėsim to tarp anglų ir prancūzų, bet kam jis rūpi, o tu vėl nori atidėti mano reikalus. Eik šikt. Turiu eiti, nes manęs laukia mano šalis. Geresnė nei tavoji, ponas lenke. Manai, kad esi jiems lygus? Jie iš tavęs juokiasi. Iš tavo „laukinio“ lietuviško akcento. Iš tavo „gyvenimo darnoje su gamta“. Žinai, aš irgi iš tavęs juokiuos. Cha cha cha.
JOGAILA. Nieko tu nesupranti. Aš jiems patinku. Esu priimtas į visus lenkų klubus. Esu toks pat, kaip jie. Jokios diskriminacijos mano atžvilgiu nėra. Man tik reikia prisižiūrėti. Kaip elgiuos prie stalo. Kaip kalbu. O lenkų kalba – graži. Turėtum ją išmokti.
VYTAUTAS. Užteks tavo dviveidiškų kalbų. Vokiečių nebėra. Tik aš ir tu. Mūsų kariuomenės gali susijungti, tačiau gali ir susiremti kovoje. Gal nori lažintis, kuri laimėtų?
JOGAILA. Ar tai grasinimas?
VYTAUTAS. Tik užuomina. Esi išmintingas – susivoksi. Sudie, sąjungininke. Kariai! Grįžtame namo. Laikas sveikai lietuviškai15 užvalgyti!
KARIAI. Valio!
Vytautas su Kariais išeina
JOGAILA. Labai jau ūmus tas Vytautas.
Tačiau esu skolingas jam.
Kai tik sulauksiu lenkų paramos,
Uždėsime karūną mes ant Vytauto galvos.
Dabar grįžtu į Krokuvą aš vykdyt planą šį,
Taip pat ir savo pačią nekantrauju pamatyt.
JOGAILA. O, sveikas, Vyskupe. Vyskupe O, parašyk šio mūšio istoriją.
VYSKUPAS. Be abejonės, viršininke.
JOGAILA. Atia.
Jogaila išeina
VYSKUPAS (rašo). Lietuviai pabėgo. Mongolai pabėgo. Tačiau padėtį išgelbėjo lenkai ir laimėjo mūšį. Vyskupo O dėka, nes jis palaikė Jagiellos dvasią ir padėjo jam vadovauti.
LENKŲ KUNIGAIKŠTIS. Kur Karalius?
VYSKUPAS. O jis mane paliko vadovauti vietoj savęs.
LENKŲ KUNIGAIKŠTIS. Ten už laukų, miškuos, aptikome
Mes vokiečių pabūklą didįjį.
Jie buvo pasiruošę šauti, bet buvo sustabdyti.
VYSKUPAS. Jūs niekam nieko nesakykit.
Parvežkit tą pabūklą ir į mano arklides jį pastatykit.
Tai bus mažytė mūsų paslaptis.
12 SCENA
Vytautas joja namo
VYTAUTAS. Galų gale vis liekam dviese – aš ir Edas.
Jis jaučia mano kelią į namus.
Kinkuoja jis savu ritmu,
O aš su juo drauge kinkuoju.
Ar būčiau aukštumoj, ar kritęs žemėn.
Namo.
EDAS. Ko toks rūškanas?
VYTAUTAS. Nei pagarbos iš jų, nei rūpesčio.
EDAS. Karūną gavęs jausiesi taip pat.
VYTAUTAS. Bet būsiu pripažintas.
EDAS. Na ir kas?
VYTAUTAS. Gal tu teisus. Ką aš noriu įrodyti? Kam? Dėl ko? Na, gausiu tą karūną. Bus dar vienu karaliumi daugiau. Argi pasauliui to reikia? Ištirpk Jogailos gretose ir būk laimingas.
Mažiau atsakomybės bus.
ŽYNYS. Vargšiukas.
VYTAUTAS. Ką? Čia tu! Saugai sieną? Turint galvoje, kad esi iš vyresnės kartos, mikliai sukiesi, nėra ką sakyt.
Išsekęs Vytautas ima snūduriuoti
ŽYNYS. Tau laikas jau miegot, diena tavoji baigias.
Tuo tarpu, kai grimzti tu, prasideda naktis manoji.
Edas ima prunkšti
VYTAUTAS. Kas atsitiko, Edai?
EDAS. Girdžiu kanopas.
VYTAUTAS. Čigonai? Valkatos? Vagys? Kas?
ŽYNYS. Dar vienas žydas emigrantas.
VYTAUTAS. Sveiki!
ŽYDAS. Viso gero.
VYTAUTAS. Aš nežinau, kodėl sakai sudie tu, juk aš sakau – sveiki16.
ŽYNYS. Žinau, kas bus toliau.
VYTAUTAS. Gražūs batai.
ŽYDAS. Kam šlubuoti? Galima pataisyti!
VYTAUTAS. Kiek už vieną porą paprašytum?
ŽYDAS. Mažiau nei kas nors kitas.
VYTAUTAS. Įtikinai!
Atidaryk dirbtuvę Vilniuje
Ir tave sėkmė lydės!
ŽYDAS. Man regis, esu jau tuos žodžius girdėjęs.
VYTAUTAS. Per amžius – tai baisiai ilgas laikas.
Bet Vilniuje per amžius bus tau neblogai.
ŽYDAS. Manau, turėčiau ačiū pasakyt.
Žydas išeina
ŽYNYS. Man visai daina ši nepatinka. Krikščionys, žydai – jie visi eretikai.
Pridėk dar musulmonus.
VYTAUTAS. Užteks jau tau kalbėt.
Batai. Žydai. Karalius. Dar kas nors…
Vytautas užmiega
ŽYNYS. Vargšiukas vaikas. Pailsėk.
Žaltys atšliaužia.
VYTAUTAS (miegodamas). …kvaila karūna… aukštyn kojom… žaltys… zzzz… Vyras. Pakumpęs susirūpinęs žmogus.
LINO KANČIA. Esu aš Linas, Linas aš esu. Prisijunk ir gyvenk.
VYTAUTAS. Aš ne tavo pavaldinys.
LINO KANČIA. Tik, tik, tik. Viens, du, trys.
Lietuviai ir Rusai Komunistai
KOMUNISTAS. Draugai, kolegos neišrinktieji į šį netikrą parlamentą. Šiandien balsuojame už savo ateitį. Stokite į Sovietų Sąjungą ir gyvuokite per amžius. Be šlovingosios Raudonosios armijos pagalbos mūsų šiandien čia nebūtų. Gal prieš įstodami norite ką nors pasakyti? (Keliamos rankos) Neturite. Gerai, tuomet nuolankiai prašysime leidimo įstoti į Sovietų Sąjungą. Ar kas nors nori pasisakyti? (Keliamos rankos)
LIETUVIS. Mes nepriklausomi dabar. Mums sekas neblogai. Aš noriu išlaikyti tai, kas man priklauso.
KOMUNISTAS. Priklausymas yra laisvė. Mažiau reikės dirbti.
Komunistas nušauna Lietuvį
PIRMAS ŽYDAS. Palaukit. O kaip bus su mumis – žydais darbininkais?
KOMUNISTAS. Įstokite ir gyvuokite!
ANTRAS ŽYDAS. O kaip su manimi? Aš irgi žydas!
KOMUNISTAS. Kuo tu užsiimi?
ŽYDAS. Turiu lentpjūvę. Gaminu popierių. Spausdinu knygas.
KOMUNISTAS. Atspausdink štai ką. (Komunistas nušauna Antrąjį Žydą) Istorija – tai švarus popieriaus lapas. Ir dabar man norisi ką nors į jį įrašyti.
VAIKINAS. Palaukit! Taip ne…
Komunistas nušauna Vaikiną
KUNIGAS. O kaip bus su Dievu?
KOMUNISTAS. Dievas yra geras. Miręs, bet geras.
Komunistas išsitraukia šautuvą ir nušauna Kunigą
LIETUVIS. Seneli, ką daryti?
VYTAUTAS. Rodos, kad tu neturi kitos išeities, ar ne? Įstokite ir gyvuokite!
LIETUVIS. Bet juk prarasime viską, ką taip sunkiai ir ilgai kūrėme.
VYTAUTAS. Kurį laiką pabūsite išvertę kailį. Pats esu tai išmėginęs daugelį sykių. Tai tas pats, kas persirengti kitas drabužiais. O vėliau ištrūksite. Tada vėl persirengsite.
LIETUVIS. Nei tiesos? Nei pasekmių17?
VYTAUTAS. Įstokite ir gyvuokite.
KOMUNISTAS. Gerai, pakelkite rankas, kas už?
Likusieji pakelia rankas
KOMUNISTAS. Liaudis pareiškė savo valią. Sargybiniai! Išdalinkite riestainius. O jūs išeidami palikite savo adresus sekretorei. Kad žinotume, kur jus rasti.
LINO KANČIA. Jei gyvenimas – tai sapnas, kas tuomet mirtis?
KOMUNISTAS. Kas tu toks?
VYTAUTAS. Esu didysis Karalius Vytautas. Mano valdoma Lietuva iškilo ir tapo galinga.
Komunistas išsitraukia šautuvą ir šauna
KOMUNISTAS. Supermenas!
VYTAUTAS. Čia mano sapnas. Manęs nenušausi.
KOMUNISTAS. Tai visa tai netikra?
VYTAUTAS. Ne.
KOMUNISTAS. Nebuvo sovietų valdžios Lietuvoje?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo masinių lietuvių trėmimų į Sibirą?
KUNIGAS. Nebuvo masinio susidorojimo su visuomenės veikėjais, dvasininkija, aukštuomene ir inteligentija?
VYTAUTAS. Ne.
ŽYDAS. Niekas nekaltino žydų dėl Lietuvos nelaimių?
VYTAUTAS. Ne.
ŽYDAS. Niekas nesveikino į Lietuvą įžengusių vokiečių?
VYTAUTAS. Ne.
ŽYDAS. Nebuvo masinių antisemitinių riaušių ir gyventojų žiaurumo žydams?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo lietuvių pasipriešinimo nacių valdžiai?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo kovojama prieš sovietų okupaciją?
VYTAUTAS. Ne.
LIETUVIS. Nebuvo lietuvių ir lenkų tautos genocido, nebuvo etninio valymo, gyventojų perskirstymo?
VYTAUTAS. Nebuvo.
ŽYDAS. Kiek buvo nužudyta žydų?
VYTAUTAS. Nė vieno.
LIETUVIS. Kiek buvo išžudyta lietuvių?
VYTAUTAS. Nė vieno.
LENKAS. O kaip su lenkais?
VISI. Užsičiaupk!
VYTAUTAS. Nė vieno. Nė vieno. Nė vieno. Aš jums sakau: visa tai – tik blogas sapnas. Klausykit, man regis, jei labai pasistengtumėt, galėtumėt visi sutart. Liaukitės galvoję vien apie save ir pagalvokit apie kitus. Tai bus sprendimas. Tebūnie18.
VISI. TEGUL VISKĄ SKRADŽION IR EIK TU PO VELNIŲ!
VYTAUTAS. Na, Line, jei tu nieko prieš, norėčiau jau prabusti ir nutraukti šią pamišėlišką istorinę komediją.
LINO KANČIA. Kai mirusieji prisikels,
Ką tu jiems pasakysi?
Kai mirusieji prisikels,
Ką jie tau pasakys?
Ar jų šneka bus
Tokia pat kaip tavo?
Ar prisiminsite visi, kokia mirtim jie mirė,
Ar tu meluot galėsi ir prieš Dievą, ir prieš juos?
VYTAUTAS. Ačiū dievui, tai buvo tik sapnas. (Žiūrovams) Ir jūs ten buvote. Ir tu, ir tu1818. Ne taip jau juokinga buvo, ar ne?
ŽYNYS. Genocidas – juokų darbas. Komedija – štai kas sunku19.
VYTAUTAS. Še, imk dešimt litų. Nupirk didžiulę riebią žąsį ir pamaitink kokią nors alkstančią šeimą. Grąžą pasilik sau. Nuo šiol viskas bus kitaip20. Harmonija. Brolybė. Manęs dar laukia daug darbų. Tas sapnas niekada neišsipildys. Niekad. Niekad. Niekad. Niekad. Niekada21. Eime! Į Vilnių!
ŽYNYS. Aš neisiu. Jie nusiaubė mano altorių, sudegino kalendoriaus lazdą. Jie ir mane sudegins!
VYTAUTAS. Ką čia šneki. Su manim būsi saugus. Juk žydus apginu. Apginsiu ir tave.
ŽYNYS. Kurgi ne. Apginsi tu.
Tokie kaip aš –
Ištirps nakty.
Visi visi –
Ištirps nakty.
1 „Tokio dalyko kaip bloga reklama nėra“, – šio populiaraus posakio autorius yra XIX amžiaus cirko savininkas P. T. Barnumas.
2 JAV Nepriklausomybės deklaracijoje įtvirtintos teisės „gyventi, būti laisvam ir siekti laimės“.
3 Šioje pastraipoje parodijuojamas populiaraus XX amžiaus vidurio Čikagos rašytojo Nelsono Algreno stilius.
4 Nuoroda į etninę Čikagos politiką, ypač rajonuose aplink skerdyklas.
5 Eilutė susideda iš dviejų žinomų Amerikos politinių šūkių: Herberto Hooverio „Višta kiekvieno puode“ ir Luizijanos demagogo Huey Longo „Kiekvienas žmogus yra karalius“.
6 „Bound for Glory“ – kairiųjų pažiūrų liaudies dainininko Woody’io Guthrie’o autobiografijos pavadinimas.
7 Iš JAV himno: „…ir raketos raudona šviesa…“
8 Ku kluks klanas (Ku Klux Klan) – baltųjų rasistinė teroro grupuotė. Jos nariai dėvėdavo baltos spalvos apsiaustus su gobtuvais ir linčiuodavo juodaodžius amerikiečius.
9 „Nuo jūros iki švytinčios jūros“ – garsi eilutė iš patriotinės amerikiečių dainos „America the Beautiful“.
10 Būsimasis karalius Henrikas IV buvo surengęs kryžiaus žygį prieš pagonis baltus, tačiau ankstesniais laikais. Jo dalyvavimas pjesėje yra anachronizmas.
11 Williamo Shakespeare’o tragedijoje Hamleto tėvas kovojo „ant ledo blokšdamas rogėtus lenkus“. Ar tai reiškia, kad jis dalyvavo žygiuose prieš baltus? Pjesėje įsivaizduojama, kad būsimasis ministras Polonijus, kaip ir daugelis kitų Vakarų Europos didikų, jojo kartu su vokiečių riteriais į kryžiaus žygį rytuose.
12 JAV Nepriklausomybės deklaracijos signatarai prisiekė savo „gyvenimu, likimu ir šventa garbe“.
13 „Hamlete“ Polonijus pataria savo sūnui „būti ištikimam sau“.
14 Iš „Henriko V“: „Aš nenoriu mirti tokio žmogaus draugijoje, kuris bijo mirti su mumis.“
15 „Healthy Lithuanian Food“ buvo populiaraus lietuviško restorano Čikagoje pavadinimas.
16 Iš „The Beatles“ dainos „Hello, Goodbye“.
17 „Tiesa ar pasekmės“ („Truth or Consequences“) buvo amerikiečių televizijos serialas. „Bus atsakymas, tebūnie“ – eilutė iš „The Beatles“ dainos „Let it be“.
18 Iš filmo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ scenos, kurioje Dorotė atsibunda ir vardina ūkio darbininkus kaip Ozo šalies gyventojus.
19 „Mirti lengva, vaidinti komediją sunku“ – populiarus posakis, kurį nuolat kartoja aktoriai. Posakio autorius – britų aktorius Edmundas Keanas, kuris šiuos žodžius ištarė mirdamas.
20 Pastraipa primena šykštuolio Skrudžo veiksmus po jo asmeninio virsmo Charleso Dickenso „Kalėdų giesmėje“.
21 „Karaliuje Lyre“ sielvarto apimtas karalius žodį „niekada“ pakartoja penkis kartus.