Laurynas Katkus. Sąvartynas

2017 m. Nr. 1

 

Apysaka

Tai išgirdę, protėviai ėmė jį erzinti, sakydami: „Visus ryjantis besoti, atidaryk, kad įeitų šlovės karalius.“
Iš Nikodemo apokrifo

I

Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis, gaubiantis mus iš apačios; toks jausmas, kad šią pavakarę pasaulis neteko amo. Aikštė tuščia, išskyrus džipo kėbulą be ratų ir be durų. Surūdiję tiltų svarmenys užkelti ant silikatinių plytų; su trupučiu fantazijos galima sakyti – lavonas ant neštuvų morge. Bent tiek, kad viliuko stiklai neišdaužyti, nei priekinis, nei galinis. Nors iš tikrųjų, koks skirtumas?
Vakar smarkiai pliaupė. Dangus panoro atsikratyti drėgmės pertekliaus, ir dideli pritvinkę lašai tiško žemėn, tekėjo, jungėsi į metalu žvilgančias sroveles ir balas. Asfaltas ėmė keisti spalvą, ir akimirksniu neliko sauso lopinėlio.
Dabar ore nebemirga lietaus gijos, ant grindinio irgi, atrodo, ramu. Norint sužinoti, ar visiškai nustojo, reiktų įsižiūrėti į plyšius asfalte, į duobes, pilnas rudo skysčio. Artimiausia kaip tik prie mašinos griaučių, ilgas siauras trikampis. Jei balos paviršius ribuliuoja, vadinasi, dar lynoja. Ar krapnoja. Kiek lašų per minutę yra „lynoja“, kiek – „krapnoja“?
Bet iš tikrųjų – koks skirtumas?
Mums tai jokio. Mes ne lauke. Stovime dušinėje, tiksliau, dušinės prieangyje, ir laukiame, kol baigs praustis ankstesnė pamaina. Kad sutaupytume laiko ir vandens, turime būti išsimuilavę prieš lįsdami po dušu. Šitą tvarką kažkada įvedė prižiūrėtojas Varnas, ir dabar mes jau neblogai įsicinkinę srovele iš prausyklos čiaupo sudrėkinti suskeldėjusius muilo gabaliukus, suvilgyti odą ir padengti tatuiruotus kūnus ruda puta. Kartais varžomės, kam pavyks išgauti didžiausius burbulus.
Taigi laukiame, kol susitvarkys ankstesnė pamaina. Pasitaiko, kad per jų procedūras baigiasi vanduo – nedažnai, bet pasitaiko. Tokiu atveju jokio nuolaidžiavimo, draudžiama grūstis prie kriauklės, bandyt apsiplauti – pipinat atgal į celes ir rengiatės. Kaip niežti oda šarmui džiūvant, kaip vyrai, sukandę dantis, kasosi tą kankynę.
Prie viliuko griaučių sustoja kitas viliukas. Kažką atvežė. Vairuotojas, prižiūrėtojas su palapinsiauste, nepažįstamas – naujokas? Po šitiek laiko pas mus atveda ne būrį, o vieną, atskirą naujoką? Kodėl, kuo jis ypatingas? Liesas, iš tikrųjų liesas, ir daugiau dėl liesumo atrodantis aukštas; jo šviežiai nuskusta galva ant ilgo kaklo tarsi nesusijusi su palyda, dairosi aplinkui tik iš smalsumo – kažkoks kosminis zondas, atskridęs į mūsų atkampią planetą. Jam parodo kryptį, eina dideliais žingsniais, įkandin pareigūnai, iš pradžių jie bergždžiai mygs sugedusį mūsų skyriaus skambutį, paskui pasibels, ir budėtojas eis atrakinti durų – bet pasigirsta Varno švilpukas, ir iš dušinės keikdamasi ima virsti bizonų banda, o mes, rizikuodami būti pargriauti, šokam jiems priešais, kad užsiimtume veikiančius dušus.

II

Kambarys, kuriame aš gyvenu, atitinka aukščiausius komforto standartus. Lova su ergonominiu čiužiniu ir pagalve, natūralios škotiškos vilnos antklodė. Ja apsiklojęs, iš pradžių net nepajuntu skirtumo, tokia lengvutė. Ir tik kai kūną apima maloni, netvanki šiluma, pasakau sau: vau, ir šį kartą suveikė.
Raudonmedžio – tikro raudonmedžio, ne laminato! – spinta rūbams ir prie jos priderintas vyno spalvos kilimas. Supamas krėslas su kalvio kalta atrama kojoms. Tame, vadinkim, aname gyvenime, kai turėdavau kaip ciuckis lėkti nuo vieno užsakovo pas kitą, ir iki išnaktų ruošti galimybių studijas, kiek esu svajojęs apie pusvalandį minkštakrėslyje po toršeru… Iš pradžių pasiteisinimas buvo „toks startuolių gyvenimas“, paskui „agresyvi plėtros strategija“, paskui ar tuo pat metu – „greičiau išmokėsiu paskolas“. Ir tik dabar, kai viskas jau negrįžtamai praeityje, man pilnai daėjo, kaip save išdūrinėjau – svarbiausia, pats, nuoširdžiai. Dabar galiu sūpuotis kiek tiktai noriu.
Eikim toliau: plačiaekranis televizorius per pusę sienos. Visų kanalų dar neperžiūrėjau, parašytas rinkodarinis skaičius, 999 ar atvirkščiai. Telike integruoto interneto greitis – monstriškas. Tik paspaudi ikoną, ir jau užsikrovė. Nė karto nelagino, net užuominos. Tokiame hipermonitoriuje menkiausias šūdžiukas, emailo eilutė draugui atrodo kitaip, nepalyginamai reikšmingiau. Jeigu turėčiau draugų, dažnai, gal net kasdien jiems rašyčiau.
Valgau prie ovalo formos staliuko palei langą. Maistas neša į penkių žvaigždučių viešbučio, tik su ryškesniu naminiu touch. Pavyzdžiui, pusryčiams dažniausiai būna espreso kava, šviežiai spaustos sultys, dubenėlis javainių su sojos pienu, ekologiškas marmeladas ir pora kruasanų. Prie sulčių ar vietoj jų dar duos ką nors sezoninio, pavyzdžiui, beržų sulos (pavasarį) arba trintų šparagų užtepėlę. Žodžiu, vien tik žemės ir sumedėjusių augalų vaisiai, konservuota daugiausia džiovinimo būdu. Niuansai, niuansų niuansai, grynumas ir švara… Dar pridėkim, kad tai patiekiama tradiciškai, didelėse baltose lėkštėse, skaidraus stiklo induose, kurių dizainas primena „Aspergerio&Bolingeno“ brendą, ir tas paprastas fonas išryškina žemės gėrybių materialumą – ne tik gražią formą, ne tik žadamą skanų skonį (sorry dėl tokio nelogiško išsireiškimo, bet kitaip nepasakysi), tačiau ir viso to keliamą, ir tai pranokstantį godulį, geidulį, kuris verčia ryti patiekalus žvilgsniu, o netrukus – tiesiogine prasme, praryti juos ir pasisavinti, tobulai susivienyti nors vienai akimirkai, nes paskui, žinot – ateina atsipeikėjimas iš svaigulio, nusivylimas, aidintis induose, lygiai kaip prieš akimirką baltuose ir kilniuose, bet tuščiuose… ne, ne neviltis, bet lengvas, rafinuotas kaip patiekalų skonis liūdesys. Tas irgi būdinga.
Beje, nė karto nemačiau valgius atnešančio virėjo ar kelnerio. Iš esmės viskas vyksta taip: aš atsikeliu iš lovos, arba net ir nesikeliu, o gulėdamas garsiai pasakau: Pusryčiai! Arba: Vakarienė! – ir kambaryje pakvimpa kava, o ant staliuko atsiranda stalo įrankiai ir indai su patiekalais. Neklauskit, kaip tai daroma, kokios čia beta technologijos, bet sakau jums, taip yra, seriously.
Negalvokit, nesu paliktas vien su pažangiausiais apsais – pas mane kasdien ateina kambarinė, kuri sutvarko valgomąjį stalą ir kambarį. Mulatė kaip turi būti – tamsi, nedidukė, apvalaina. Kai pirmą kartą įėjo į kambarį, apsirengusi pilka suknele su balta prijuoste, laikydama plunksnų puokštę, net švilptelėjau. Galvojau, kad pradės mane tom plunksnom vėduoti, kaip filme apie Egipto faraonus, bet, pasirodo, jos skirtos dulkėms nuo liustros valyti.
Pažiūrėjus teliką, natūralu, kad vyrui anksčiau ar vėliau – dažniau anksčiau nei vėliau – atsiranda seksualinis poreikis. Jį irgi aptarnauja mano mulatė. Vėl sakysit, ką čia buri, matyta tam pačiam telike. Bet man nėra reikalo fantazuot. Kartoju, čia ypatinga vieta, kur žmogus turi viską. Ji nusimeta rūbelius ir praskečia kojas neatsikalbinėdama, o paskutiniu metu – akivaizdžiai ištroškusi, vos pradėjusi tvarkytis jau gundydama plastiškais katės judesiais, tad dažniausiai neištveriu, kol nuvalys dulkes, ir išdulkinu ją pačią – ups, kalambūras 😉
Intymiausiais momentais ji vadina mane sweetie, aš ją – Izaura.
Mane nervina tik vienas dalykas. Tai prakiuręs lietvamzdis lauke, pastato kampe. Per liūtį, ir šį kartą trunkančią taip ilgai, kad spėjau pamiršti, kada prasidėjo, prieinu prie lango ir, prispaudęs skruostą prie stiklo nelyginant runkelių vaikas, žiūriu į vandenį, kuris kliokia pro plyšį. Tokioje pozoje išbūnu valandų valandas. Daug kartų sakiau sau, ko spoksai, ko stresuoji, argi tave kaso, kas vyksta už numerio sienų, ir dar toks bullshitas, prarūdijęs vamzdis, tegu tas vanduo bėga kur nori, eik nuo lango, įsijunk teliką, ir kartais netgi priverčiu save klestelti ant lovos ir paspausti distancinį, tačiau po kiek laiko atsipeikėju stovintis prie lango ir žiūrintis ten pat, televizorius išjungtas. Kam paskambinti ir pareikalauti, kad sustabdytų tą fuckin lietų? Dar pusė velnio, kai lyja smarkiai; tada vanduo šniokščia vamzdžiu ir čiurkšlėmis pilasi pro skylę, ir jo gausa, jo akiplėšiškumas prislopina pasibaisėtiną netvarkos akivaizdybę. Bet jeigu tik vos vos lynoja… kai jau beveik patikėjai, kad šiandien bus sausa, kad per kažkokį stebuklą įtrūkimas užsitaisė, kad jį užkimšo nematoma, bet vandeniui nepralaidi medžiaga, tada tarp nelygių, rūdžių raudoniu apsitraukusių kraštų slapčia kaip teroristas pasirodo skystis, iš pradžių beveik tik nuojauta, paskui keli lašai, kapt kapt, plona judri srovelė, nubėgo ir vėl nieko, bet jau aišku, kad niekur nesidės, tatai kartosis, pastoviai kartosis – tada nors atidaryk langą ir šok žemyn, ir kišk ten delną, klijuok, lituok, virink, daryk bele ką… bet negaliu, nes tai vienintelė sąlyga, vienintelis draudimas – išeit į lauką, ir griežtai, be jokių išlygų, prarandi viską, ką turi, ir tave išmeta atgal pas tuos galvijus.

III

Naujoką paguldė mėlynojoje palatoje. Kadangi kitų naujienų nėra, jis tapo svarbiausia pokalbių tema. Smalsumą kursto tai, kad jis ne iš plepiųjų, ir čia švelniai tariant. Kiek kartų klausėm, pirmiausia, žinoma, palatos chebra, paskui ir kiti, sutikę tarpdury, prausykloj ar rikiuotėj – kas toks, iš kur, už ką, kaip? – nuleidžia akis, nusišiepia viena lūpų puse ir numykia kažką neaiškaus. Lyg: nūūū, kaip visi… Ne, tas bičas autistas, pirmas toksai pas mus. Kadangi tarp gretimų kubrikų palubėje yra nedideli langeliai, vyrai iš žaliosios palatos sustato taburetes vieną ant kitos ir ištempę kaklus tarsi gandrai įsistebeilija į jį, sėdintį ant tvarkingai pakloto gulto, tikėdamiesi užklupti nepasiruošusį, nežinantį, kad yra stebimas, ir pamatyti tikrąjį jo veidą. Ir ką – veidas kaip paauglio, nesusiformavęs, netaisyklingas. Didelė nosis užgožia siauras migdolines akis, burną, kuriai prasivėrus pasirodo netaisyklingas sukandimas, nelygūs, vidun įlinkę dantys. Nosis mėsinga ir spuoguota, seismiškai aktyvioje zonoje iškilęs kalnas.
O daugiau? – daugiau nieko. Sėdi ir nejuda. Pasikaso galvą.
Blet, žąsinas, sako Sioma, stovintis prie durų ant šucherio. Siomą eina suprasti – vos tik kas, jo veidas ir kaklas, ant kurio siūbuoja auksinė grandinė su žvaigžde, parausta, ir jis sako, blet, aš jaudinuosi, blet, susijaudinau. Vakare sugulus ir užgesinus šviesas dar truputį pasikalbama; ten, kur miega Sioma, pokalbis greitai virsta jo monologais, ką darė šiandien ir kaip jautėsi, kokiom ligom sirgo ir kuo gydėsi „aname gyvenime“, kaip iš fabriko, kuriame dirbo, išsinešdavo dešrelių susikišęs jas į apatinius, kaip vieną kartą su žmonos giminaite bandė eiti į kairę, bet lemiamu momentu jam nieko, ničnieko neišėjo; jo kalbas lydinti tyla arba knarkimas Siomos, rodos, nejaudina, ir netgi kai pradėjo pasakoti, kad nusprendė išbandyti, kaip pasikeis virškinimas valgant vien lęšių sriubą, ir tikrai, po penkių dienų pradėjo kakoti tokiais mažais žalsvais kukuliukais, ir visa palata vienu balsu sustūgo, kad įkiš jo snukį į tuos kukuliukus, jam nė motais… Vienu žodžiu, toksai žmogus, kuris ne tik kad turi paslapčių, bet ir apskritai su niekuo nebendrauja, Siomai yra baisus papiktinimas.
Vakare prižiūrėtojai mums leidžia pažiūrėti pro truputį margesnį langą, tai yra teliką. Šitai nutinka nedažnai, todėl, įsitaisę ant išsėdėtų minkštasuolių, suolų arba iš kambarių atsineštų taburečių, jaučiamės šventiškai ir susikaupę sekame, kaip prižiūrėtojas maigo distancinį. Jis nori pažiūrėti muzikinį konkursą, o mes, žinoma, neprieštaraujame. Pretendentė ką tik baigė dainuoti, ir nuleidusi rankas su mikrofonu, palenkusi galvą ir pabrėžtinai sunkiai alsuodama laukia, kol liausis plojimai ir prabils žiuri.
– Šita Oksana iš mano krašto, – sako prižiūrėtojas Varnas. – Tėvai dar Basiuliškėse gyvena. Bet nelaimės. Šoka kaip karvė.
Šį vakarą jis geros nuotaikos, ir kalba po truputį atsiriša – kalbamės apie Oksaną ir kitus pretendentus, kuris komisijos narys kurį labiau palaiko, o jau Samas, ir iš kur tokius taškuotus marškinius ištraukė, ha ha… Pasirodo, visi čia nusimano apie konkurso istoriją, turi savo favoritus ir tuos, kurių negali pakęsti, keli pašoka ir nubėga į celes, ir anokia paslaptis, kad jie iš mobiliukų, kuriuos turėti draudžiama, siųs smsus laidoje nurodytais numeriais, balsuos už išvaizdžią Oksaną arba Vilių Chuliganą, arba bachūrų grupę „Stasiukai“… Ne paslaptis tai ir Varnui, kuris pasukęs galvą palydi juos akies krašteliu, ir galima tiksliai nustatyti tą akimirką, kai taria sau – lai, šitie salagos supranta muziką, ir sugrįžta pas ekraną, kur trykšta kibirkščių čiurkšlės, o stiklinės scenos grindys mirga šviesomis, prasideda kitas pasirodymas.
Naujokas sėdi kampe ant taburetės ir elgiasi neįprastai: žiūri į dėžę. Įdėmiai, netgi truputį prasižiojęs, gal nebaisiai įsijautęs, bet tikrai smalsiai. Per reklaminę pertrauką su visais nušlepsi į sanitarinį mazgą pamyžti, grįžęs vėl užima vietą kampe. Kai visi nusižvengia iš Samo bajerio, jis irgi nusišypso. Pasibaigus šou ir prasidėjus futbolui, jo elgesys dar labiau pasikeičia. Pasaulio čempionato atrankos turnyras, mes prieš ispanus, taigi net jei ignoruotume pastaraisiais metais tolydžiai prastėjantį mūsų rinktinės žaidimą, pergalės tikimybė nulinė. Taip nusiteikę ir spoksome į stambiu planu rodomas pustuštes tribūnas ir nauja uniforma apsigerbusią mūsų vienuolikę. Kažkuris mesteli pastabą apie supistas spalvas, kurias pakeitė dar supistesnėm – jo, aišku, pats Varnas. Gerai, kad jis nemato įsmeigto naujoko žvilgsnio. Žvilgsnis taip atvirai smerkiantis, jog dar kiek, atrodo, atsistos ir vožtels taburete per stambią jaučio makaulę. Teisėjas šaižiai sušvilpia, kamuolį išspiria iš centrinio apskritimo, žaidimas prasideda. Prilipęs prie ekrano naujokas gaudo komentatoriaus replikas. Kamuoliui išlėkus užribin arba teisėjui sustabdžius žaidimą, atverčia delną ir baksnoja, vedžioja per jį pirštais, be garso krutindamas lūpas. Ir dievaži, ar čia jo dėmesys ir susikaupimas, ar kas kita veikia, kad nuo pirmųjų minučių mūsų vyrai žaidžia su neįtikėtina ugnele: įnirtingai kovoja aikštės viduryje, ir bando atakuoti flangais, ypač kairiuoju, kur žaidžia žaidėjas, vardu Šernas. Štai priešininkų saugo pasas atgal per silpnas, grubi klaida, mūsiškis perima kamuolį ir permeta jį į baudos aikštelę, kur Šernas iššoka už bandančio nuošalę daryti vidurio gynėjo, dabar jis vienas prieš vartininką, pora žiūrovų atsilupę pyzdavoja vienas kitą, bet iš daugumos burnų išsiveržia garsėjantis aaaaAA! Truputį susilenkęs Šernas muša į kairįjį kampą, vartininkas griūna, siekia, nepasiekia, kamuolys preciziškai įrieda į patį vartų kamputį, tada: kurrva rupūs miltai eik tu šikt yraaaa! Įvartiiiiiiis!! Pašokam nuo taburečių, laimingi rėkiam, o visų laimingiausias, spindinčiu veidu naujokas, kuris, įsivaizduok sau, kelia rankas ir ploja delnais su kaimynais. Operatorius rodo gumą nirtulingai kramtančio ispanų vartininko veidą, jis ką tik ištraukė kamuolį iš tinklo, o kaip pasipūtusiai tą gumą žiaumojo rungtynių pradžioj!
Triukšmui abiejose ekrano pusėse aprimus, Varnas, kuris liko sėdėti savo fotelyje, sako:
– Nu, blet, kokio tai šūdo Šernas prišniaukštė…
– Jokio. Jis nieko nevartoja, – aiškiu, skardžiu balsu atsako naujokas. Visi suklūsta, vyksmas ekrane nutolsta, tuoj kažkas nutiks. Varnas atsisuka:
– Tu čia man sakai?
– Taip, – truputį padelsęs atsako naujokas.
– Sakai, ne dopingas čia?
– Ne. Šernas – talentingas žaidėjas.
– Talentingas žaidėjas… – lyg klausdamas, lyg tvirtindamas sako Varnas. – Gerai, dabar tu parodysi savo talentą, žuvies grybas. Virtuvėje yra košės katilai. Nueisi ir išvalysi. Kad blizgėtų kaip veidrodis. Suprasta? Bėgte marš!
Naujokas dingsta koridoriaus gale, o mes nuščiuvę vėl susitelkiame į rungtynes. Netenka ilgai laukti ispanų atkuntant. Jie puola vis aštriau, vieną kartą, kitą, ir dar iki pertraukos į mūsų vartus po kampinio krenta išlyginamasis įvartis.
Per pertrauką keletas grįždami iš tualeto įkiša galvas į virtuvę. Naujokas suplukęs darbuojasi prie didžiojo katilo. Koks rezas, pakėlęs galvą klausia jis, ir gavęs atsakymą, jog vienas vienas, ima dar įnirtingiau šveisti. Pernelyg nenustembame, kai antrame kėlinyje jį vėl išvystame sėdint savo kamputyje, lyg nieko nebūtų nutikę.
Po pertraukos seka kelios superpavojingos ispanų atakos, bet mūsų vartus nuostabiais šuoliais gelbsti vartininkas („kas jau kas, o vartininkai pas mus visada geri, geresni nei kiti žaidėjai“, po kompaniją klaidžioja komentaras). Paskui žaidimas išsilygina. Mūsiškiai atsipeikėjo iš pasimetimo, ir visai neprastai naudojasi tuo, kad pergalingą įvartį skubantys įmušti ispanai subėgo į puolimą. Ataką keičia kontrataka, vyrai įkvėptai driblinguoja, turbūt patys stebėdamiesi savo nuojauta ir niekada nesimokytais apgaulingais judesiais, žaidimo laikas eina į pabaigą. Ir štai mūsiškiams vėl pasitaiko neįtikėtina proga, jam skirtą pasą Šernas tarp kojų praleidžia kolegai, tas kiek pasivaro į šoną ir stipriai muša į artimąjį kampą, vartininkas nesureaguoja, tik, nenorėdamas būti apkaltintas nieko nedaręs, šokteli ir nudrimba ant žemės, kur stovėjęs – tačiau kamuolys su trenksmu pataiko į skersinį ir aukštu lanku grįžta į aikštę, kur jį užribin tučtuojau išspiria varžovų gynėjas. Vėl riksmai, šį kartą nusivylimo, ir dunkstelėjimas. Tai naujokas ranka kalė į sieną – atsivedėjęs ir nestabdydamas. Kurį laiką jis stovi, įsmeigęs akis į nerealizuoto šimtaprocentinio, is-to-ri-nio (kaip, galynėdamasis su triukšmu stadione, pakeltu balsu skiemenuoja komentatorius) šanso pusę, paskui iš lėto atsisėda ir tik tada, matyt, pajunta skausmą rankoje, paima kita už dilbio ir laiko iki pabaigos.
Rungtynės baigiasi lygiosiomis. Sioma pradeda keikti nerealizuoto šanso autorių – ot tai gaidys, negalėjo biškį silpniau pamušti, būtum juos padarę, o iš galiorkos atsklinda keli pliaukštelėjimai, atseit, plojimai. Skirstomės. Naujokas eina į palatą nutaisęs senąjį, neįskaitomą veidą. Bet matyti, kad ranką susimušė kaip reikiant, nes taburetę neša sveikąja.

IV

Ar šitas kolchozinis turgus kada nors buvo naujas, tvarkingas? Aš manau, kad aikštę iš karto išliejo duobėtą ir bjaurią. Kaip džinsus iškart siuva suplyšusius, nors bendrai ne – ten tai stilius, o čia kas? Pavyzdžiui, lietvamzdis – neabejoju, kad jis buvo įskilęs tik prisuktas, ir pastebimai įskilęs, bet pas mus visiems kaip visada vienodai rodė. Davaj, duok čia, pastatysim, ir bus zajabys, girdžiu statybininkų balsus už lango.
Gerai nors tiek, kad pastarosiomis dienomis lijo mažiau, todėl dėl jo nervinuos atitinkamai mažiau – nebe konkrečiai, matydamas tekantį lietvamzdžio šoną, bet, vadinkim, filosofiškai, dėl bendro nelygio.
Ir mašinos griaučiai priešais man pradeda varyti depresiją, really! Kartais iš inercijos pažvelgiu pro langą, ieškodamas ko nors gražaus, išskirtinio, prie ko akys galėtų sustoti ir atsipalaiduoti, bet už nieko neužkliūdamos jos slenka iki brūkšnio horizonte. Ten nebeveikiantis sąvartynas, bagerių sustumdytais šlaitais, užpiltu ir sulygintu viršumi. Laikinu šitai, nes būtų šlykštu vien žinoti, kad nuo jo sklinda smarvė. O jeigu dar matyčiau besiknisančius žmogiškus vabalus, tai išvis! Uždarė, aišku, už europinius pinigėlius, kur jau mums patiems. Pusę dar pavogė.
Vienoje pusėje pilkas kauburys pereina į juodą. Ten beveik tokio paties aukščio naudotų padangų siena; galima atskirti didesnes traktorių ir sunkvežimių padangų rietuves, mažesnes lengvųjų (va kam utilizuoti nelauktai nebeužteko euriukų). Tiesiog stebuklas, kaip niekas nenukrinta, pučianti vėjui. Vėjai čia būna stiprūs – augalai ant sąvartyno keteros linguoja taip, kad, atrodo, nulūš.
Kai pagalvoji, ko ten tik nėra: maistas, drabužiai, baldai, gadžetai – kuo mes gyvenome ir mėgavomės, dabar guli kaip kareiviai broliškame kape, neveikiantys, suirę, supresuoti. Didelė klaida manyti, kad praeitis dingo, pasiliko kažkur prisiminimuose ir nuotraukose – ne, ji čia, va jos daiktiniai įrodymai. Kiek jų daug ir kokie jie šlykštūs.
Anyway. Kitas momentas: kur jie šiandien meta šiukšles? Bele kur? kitoj pastato pusėj? tiesiai mums ant galvų? Ė, žalieji kairieji pažangieji, kur jūs dingot? Kur jūsų pilietinis aktyvumas – aptingot, slapčia prisiriję kiaulienos? ar dėl kažko peršikot?
Kaip pasityčiojimas jau ima atrodyti ir numerio komfortas. Gal ne tiesiogine prasme, bet kaip predikatas. Spalvų ir medžiagų liuksusas šito silikatinio gargaro viduriuose, apsuptos absoliutiškai vienodų koridorių ir kamerų absoliutiškai vienodu apstatymu – kaip perlas mėšle.
Ir ar komfortas apsprendžia gyvenimo kokybę? Atrodo, akivaizdu, vis dėlto… Aš čia nedirbu – faktas; bet pradedu nesuprasti, ar ilsiuosi; nenuvargstu, nieko neskauda – bet tuo pačiu nejaučiu ir nieko kito. Todėl stiprėja nemiga. Iškvietus Izaurą pasitenkinimo teikia tik ubagų erzėjimas už sienos; įsivaizduoju, kaip jiems teka seilės ją matant, kaip tiestų pirštus juodom panagėm, kaip įgyvendintų savo purvinas fantazijas, bet rankos per trumpos.
Vėl biškį ne į temą: kaip žinia, britų mokslininkai nustatė, kad moterų papai pagal formą skirstomi į „slyvukes“, „obuolius“ ir „kriaušes“. Paatvirausiu: mano mulatės papai yra seksualiausios ever, kriaušių formos. Tokie būna sunkūs, prisirpę, kvapą užimantys!
Bet kas iš to.
Šviesos greičiu veikiantį internetą vartoju kaip trankvilizantą. Kad praeina pusdienis ar diena, pastebiu tik dėl fiziologinių reikmių. Bet ir jos pradeda pavesti. Pavyzdžiui, vakar (tarkim, vakar, nors gal ir anksčiau), nė karto nesišlapinau. O ar valgiau? Atrodo, kad valgiau. Bet ką? Per tuos šimtus teliko kanalų, išsirikiavusių vienas už kito kaip mandagūs kileriai, nebepastebiu, kada sutemsta, nors, tiesą sakant, vėlyvos žiemos, pasibaigusios žiemos prieblanda čia tvyro visą laiką.
Nuobodu. Nyku. Provincija. Skylė. Pelkė. Damn!
Kartais – ypač ryte, prabudus – man pasirodo, kad esu miręs. Okei, nemiręs, bet atsidūręs tarpinėj srity tarp gyvenimo ir mirties, kur tik rutina ir pasikartojimas, kur nebegali nutikti nieko nauja, ir tikroji mirtis, kad ir kas ji būtų, pojūčių išnykimas? persikėlimas į kitą pasaulį? – atrodo kaip išeitis.
Taip, rytais būna baisiausia.

V

Felčeris sutvarstė naujoko ranką, bet užtai jis iš Varno atsiėmė dvigubai. Ir kad nepranešė apie atliktą darbą ir nepaprašė leidimo grįžti į vietą, ir už sąmoningą savęs žalojimą. Gavo krūvą neeilinių budėjimų naktį ir virtuvėje, į kuriuos išeidavo pakaitom kas popietę ir kas vakarą ir grįždavo nusikamavęs, sunkiai šnopuodamas. Bet tokios bausmės nieko ypatinga, visi jas esam gavę ir atlikę.
O bendrai tai paaiškėjo, kad pernelyg akylai jį stebėjom, pernelyg juo domėjomės. Smalsumas, žinoma, pateisinamas; kai elgesys toks neįprastas, natūraliai pavirsti Šerloku Holmsu. Bet mūsų dedukcinis metodas privedė prie išvados, kad nusikaltimo jis nepadarė. Arba, tikriau sakant, jo nusikaltimas tas, kad yra visiškas mėmė. Faktas kaip blynas: jis tiesiog tuščia vieta. Nesugeba suregzti daugiau nei dviejų sakinių, laisvu laiku sėdi ant gulto ir žiūri į sieną ir taip toliau ir panašiai. Tas futbolo epizodas buvo vienintelė išimtis. Gal prieš pavėpdamas jis buvo futbolininkas? gal galva per stipriai mušė kamuolį, ir smegeninė neatlaikė? – svarstėme krizendami.
Galiausiai pripratome, kad jis niekur nedalyvauja, pamiršome savo smalsumą ir iš tikrųjų pradėjome jo nepastebėti. Jei toks buvo jo sumanymas – maža ko prisigalvoja mamyčių sūneliai prieš patekdami įstaigon – galima sakyti, kad jam pavyko.
Su viena išlyga – Sioma. Tas jo nepamiršo. Vakare Sioma imdavo vaikštinėti pirmyn atgal po savo palatą, vis greičiau ir nirtulingiau, kol tarsi garas iš jo išsiverždavo prakalba, kaip tasai Nulis nervinąs, koks jis visiškas debilas, kaip jį sudaužysiąs, pisiąs į snukį ir padarysiąs per šikną. Ir net kai Sioma nesireikšdavo – pavyzdžiui, mums pietaujant valgykloje, įtemptas ir niūrus žvilgsnis išduodavo, kad siuto objektas jo nepaleidžia.
Gal viskas būtų taip ir pasibaigę, gal, laikui bėgant, Sioma būtų atvėsęs, bet jo emocijomis susidomėjo Kronprincas iš raudonosios palatos. Tai buvo jaunas bičas iš Kalniečių, beveik dviejų metrų ūgio sambistas. Su vyresniu pusbroliu jie buvo sudarę tandemą, kuris prižiūrėjo ne tik raudonąją, bet ir kitų spalvų palatų gyventojus. Vyriausias pachanas buvo Pusbrolis, o Kron-princas, kaip rodo pravardė, – pavaduotojas. Pusbrolio sudėjimas buvo ne mažiau galingas nei giminaičio, bet jis sirgo astma, ir periodiškai atšokdavo nuo veiksmo pradėdamas kosčioti, švokšti ir gaudyti orą. Tiesa, daug veikti jam ir nereikėjo, fizinio įsikišimo reikalaujančius reikalus sutvarkydavo Kronprincas. Atrodo, kad į Siomos ir Nulio bylą jis atkreipė dėmesį savo, ne vado iniciatyva. Gal panorėjo dar kartą užtvirtinti valdžios piramidę, o gal tiesiog pasidarė nuobodu…
Šiaip ar taip, Kronprinco palankumas Siomai, anksčiau pusbrolių kelis kartus neblogai pastrojintam, paskatino šį imtis ryžtingesnių veiksmų. Valgykloje jis stengdavosi atsisėsti arčiau Nulio, žvilgsniu surasti Kron-princą, kuris irgi atsidurdavo netoli, ir lyg jam, lyg kažkuriam iš stalo kaimynų sakyti: tu, blet, matai, kaip tas dūchas ėda? kas jį išmokys normaliai valgyt? arba: kada pas mus nebus pyderų?, paskui reikšminga pauze parodyti, kad laukia Nulio reakcijos, jo vyriško atsikirtimo. Per vienus pietus virtuvė nustebino egzotiškais vaisiais, kiviais ir bananais, nesvarbu, kad gerokai patrešusiais. Sioma nutaikė progą, kai prižiūrėtojas pasilenkė pasveikinti prie kito stalo sėdinčios kolegės, ir metė į Nulį banano lupeną. Dėmėti, tyre aptekę žievės liežuviai pataikė į skruostą ir kaklą, akimirką pasilaikė lyg prilipinti, paskui šleptelėjo lėkštėn. Iš besijuokiančių skardžiausiai kvatojosi Kronprincas, o Sioma tuo metu vaizdavo esąs niekuo dėtas – apžiūrinėjo lubas ir papūtęs lūpas švilpavo nekaltą melodiją.
Po tokių veiksmų Sioma griebdavosi kito manevro – prieidavo prie Nulio ir draugiškai šypsodamasis, švelniu balsu ko nors paklausdavo, tarkim: „Tai kaip sekasi, ką? Tai tu iš kokio miesto? Tau pas mus patinka? Ko toks nedraugiškas, ką? Tu moki kalbėti lietuviškai, ką? Tai ko nekalbi – mes per prasti?“, bet atsakymo, žinoma, nesulaukdavo. Kai iš valgyklos išeinančiam Nuliui jis pakišo koją, kad pargriūtų, o gyvenamoje patalpoje atlapojo jo spintelę ir, sakydamas „pažiūrėkim, ką panelė užgyveno“, išvertė visus daiktus ant žemės, supratome, kad bręsta kažkas rimtesnio. Ir tikrai, vieną vakarą Sioma su Nuliu užtruko tualetuose.
Laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai: vietoj Varno budėjo jo patikėtinis. Varnas vienintelis iš prižiūrėtojų drįso krėsti tokias išdaigas – per paskirtą naktinį budėjimą pasirodydavo tik vakarinėje rikiuotėje, apžiūrėdavo mūsų, vienais apatiniais stovinčių „pelikanų“, rankas ir kojas, iškeikdavo ir, gąsdindamas neregėtomis bausmėmis, prigrasindavo naktį praleisti ramiai, o tada pasišalindavo, vietoj savęs palikdamas mažo ūgio tamsiaplaukį su ožio barzdele, kuris kitu laiku įstaigoje nepasirodydavo ir kurį pagal užrašą ant striukės vadinome „SBS sauga“. Tas mūsų visai nejudindavo, tik sėdėdavo centriniame poste ir žvitriomis akimis – tokiomis žvitriomis, kad kartais pagalvodavai, ar pas jį visi namie, – spitrindavosi į kiekvieną praeinantį. Įspūdį, kad „SBS sauga“ yra prietranka, stiprino jo papratimas nei iš šio, nei iš to mirktelėti einančiam pro šalį ir paklausti: „A, matot, tai ir jūs čia?“ Ką jis apie mus žinojo, ką norėjo sužinoti…
Bendrai „SBS saugos“ budėjimo naktys būdavo puikios. Varnas, matyt, turėjo priėjimą prie informacijos, kada planuojamos vizitacijos ir patikrinimai, ir pranykdavo tik tada, kai būdavo tikras, jog niekas nepabels į laukujes duris. Mes taip pat nesiausdavome, nors greitai įsitikinome, kad šis kūnsargis į nieką nereaguoja; šiek tiek veikė grasinimai, bet kur kas labiau supratimas, kad pasišiukšlinę vietoj „SBS saugos“ gautume Varną, be to, piktą Varną.
Bet, kaip žinoma, ramybė užliūliuoja. Tualetuose buvę vyrai pasakojo, kad Sioma, kurį iš užnugario dengė Kronprincas, užspaudė Nulį kampe. Padaręs atitinkamą įžangą, kad jis pasikėlęs, ir ne vien pasikėlęs, bet dar ir nusikaltęs, ir už tai pagaliau sulauksiąs atpildo, Sioma liepęs Nuliui daryti atsispaudimus, skirtingais liudijimais šešiasdešimt ar septyniasdešimt. Už neįvykdytą užduotį teksianti teisinga bausmė. Didesnės motyvacijos dėlei atsispaudimus darys virš išvietės skylės. Nulis nesujudėjęs, tada Sioma niuktelėjęs jam per žandą ir užsimojęs dar. Tada Nulis, abiem rankom, sveikąja ir sutvarstytąja, atsirėmęs į besituštinančių kojoms skirtas platformas, ir visų nuostabai padaręs tiek atsispaudimų, kiek reikėjo, netgi Siomos komanduojamu greičiausiu tempu. Nuliui susmukus šalia chorkalkėm dvokiančios skylės, Sioma paleidęs keiksmų seriją ir žingtelėjęs priekin, patraukęs klozeto grandinę ir užmynęs ant sužeistosios Nulio rankos. Tas klaikiai surikęs, bet užgniaužęs aimaną ir vos suprantamu pro vandens šniokštimą balsu išspaudęs: „Mane paleis! Klaida!“ Sioma: „Tu ką, už mus geresnis, buržujau?“ Nulis: „Visus paleis!“ Įdūkusį egzekutorių suturėjęs Kronprincas, Nulis dar pasakęs Siomai: „Ir tu pas dukrą“, o daugiau jau nieko, nes Kronprinco neberemiamos durys atsivėrusios, o už jų stovėjęs „SBS sauga“, žvitriomis akimis dirsčiodamas į Nulį, Siomą, Kronprincą, pasieniais išsirikiavusius žioplius.

VI

Aš atradau naują užsiėmimą. Kuriu istorijas apie įžymius žmones – taip pavadinkim, gražias blogas istorijas. Nors patys suprantat, kad sąvoką „blogas“ vartoju pašiepdamas tradicinę vartoseną, nes ką jau čia šiandien nustatysi, kur ribas nubrėši. Kabutėse skaitytinas, be abejo, ir būdvardis „gražus“ – tačiau čia ironija, žinoma, visiškai kitokia nei pirmuoju atveju. Anyway, jūs jau užkibote, jums smalsu, ar ne? Garantuoju, kad skaitysit mano istorijas ir negalėsit atsitraukti. Aš žadu ne įprastinius karštukių sėdmenis ir drąsias geišų išpažintis, tai nepalyginti geriau!
Mano aukso fonde, pavyzdžiui, yra istorija apie žymų dailininką, mūsų klasiką, kurio muziejus stovi sostinės centre. Iš tikrųjų jis buvo apsimetėlis ir šarlatanas. Visus jo paveikslus nutapė prie vežimėlio prirakintas neįgalusis, kurį anas laikė įkalinęs savo prestižiniame bute.
Arba tokia – visi žino politiką, išvadavusį šalį iš okupacijos: tai štai, iš tikrųjų jis buvo okupantų slaptosios policijos agentas, agentūros brangakmenis slapyvardžiu „Šustras“, įdavinėjęs, be kita ko, savo žmoną ir sūnų („įdavinėjęs žmoną ir sūnų“ – puiki detalė, ne? I‘m proud of it, really!).
Arba universiteto Senato pirmininkė, istorijos profesorė įtikėjo fryku iš Mongolijos, kuris skelbėsi stabdantis senėjimą apsitrynimu kedrų riešutų aliejumi, ir iki tokio lygio, kad po kiekvieno Senato posėdžio kviesdavosi jį atlikti savo beprotiško ritualo!!! O paskui vykdavo tokios orgijos, kad o-o-o, ko ten tik nebūdavo, ir kas ten nedalyvaudavo, o-o! Įkalęs porto, kurį iš visų gėrimų labiausiai preferavo, Čingischano ainis tiesiog pražysdavo ir atskleisdavo išskirtines savo seksualines galias. Jam būdavo vieni niekai padaryti septynias vienu smūgiu (o dar geriau – septynis).
Arba Nepriklausomybės tėvo istorijos tęsinys: iš tikrųjų šis politikas bendradarbiavo su okupacine valdžia visiškai sąmoningai ir suvokdamas riziką. Ir tai pasiteisino, nes kaip neva agentas jis maustė slaptąją policiją, rašydamas iš dalies teisingus, bet klaidinančia kryptimi nuvedančius agentūrinius pranešimus. Maža to, jis sugebėjo patraukti savo pusėn kai kuriuos, tikriau sakant, daugumą saugumo darbuotojų, ir tie sekė, baudė ir sodino pogrindyje veikusius nepriklausomybės šalininkus tik formaliai, vien tik tam, kad Centras nesuuostų ir neatsiųstų daug baisesnių saugumiečių, kurie būtų sekę, baudę ir sodinę be jokios atodairos, daug žiauriau. Gal net sušaudę. Be abejo.
Visa tai didis žmogus darė iš taurios meilės tėvynei, todėl kiekvienas, kuris suabejoja jo moraliniais bei politiniais kredencialais, yra tautos išdavikas.
Arba dar viena: tas frykas, apkvaišinęs Senato pirmininkę, jos neapkvaišino, o šantažavo! Savo ritualų metu, kai ji buvo pasakiusi „ne“ kelnaitėms ir liemenėlei, jis slapta kamera padarė labai daug nuotraukų. Tokiu būdu garbi akademikė pateko visiškon čiurkos valdžion. Išradinga, pikantiška, ką? Į savo vietą stojasi ne vienas skandalingas paskutinio sezono Senato sprendimas, pavyzdžiui, didžiulio šamanizmo studijų instituto įkūrimas.
Arba, pavyzdžiui, dailininko istorijos tęsinys: tasai dailininkas buvo pederastas, kitaip sakant, gėjus, ir, pasinaudodamas gėjiškais ryšiais su muziejininkais ir menotyrininkais, jis sugebėjo nuslėpti, jog paveikslai ne jo tapyti, kas, tiesą sakant, buvo aišku jau seniai ir apie tai nesisteminių figūrantų ne kartą rašyta asmeniniuose bloguose, bet dvaro žiniasklaidos visiškai ignoruota. Kitiems adresatams paprastai pateikiu kitą istorijos versiją: homoseksualus iš tikrųjų buvo paveikslų autorius, tą nesunku nuspėti iš pasikartojančių siužetų, pavyzdžiui, Sebastijono žūties, o jo hitleris tą žinojo, nuolatos priekabiaudavo prie neįgalaus žmogaus ir psichologiškai prieš jį smurtaudavo; Sebastijono siužetas ir byloja apie jautraus ir kūrybingo vyro patirtas siaubingas kančias – paslėptu būdu, nes atvirai to išreikšti menininkas negalėjo.
Kreatyvas mane taip užveža, kad pamirštu netgi prakiurusį lietvamzdį, lengvu žingsniu vaikštinėju po kambarį dėliodamas vis naujus momentus ir detales. Tiesą sakant, ne aš juos sugalvoju, o jie pas mane ateina – vienas po kito, grūsdamiesi ir bandydami užlįsti į priekį, tik gaudyk ir nepamesk siūlo. Ramesniais kūrybiniais periodais juos apsvarstau, palyginu, pasveriu ir pasilieku sultingiausius. Tomis akimirkomis gėriuosi jau ne vaizduotės turtingumu, o savo sprendimo galia, aštriu tarsi skalpelis, niekad neklystančiu protu.
O kai visa istorija būna nušlifuota nuo pradžios iki galo tarsi brangakmenis, tada padiktuoju ją apsui, regėdamas, kaip ji virsta dideliais reikšmingais žodžiais ekrane. O tada išsiunčiu ją įvairiais adresais, patalpinu e-svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Nenoriu girtis, bet iš karto susilaukiu tūkstančių sekėjų laikų. Ir, žinoma, dar daugiau pasipiktinusių pavyduolių komentų, plūdimųsi ir panašiai. Kitaip ir negali būti, kai esi populiarus. Jų lūzeriškas įtūžis mane dar labiau įaistrina ir užveža, skatina kurti daugiau ir išmaniau.
Ir čia ne pabaiga. Anaiptol. Nes nesunkiai galėčiau pasekti, kaip mano sukurtos istorijos perpostinamos, perpasakojamos, virsta žiniomis ir straipsniais, virsta visuotinai pripažintais faktais. Ir seku, žinoma. Juk jau esate kažką iš čia girdėję, ar ne? Ir ne iš manęs?
Todėl turite pripažinti: aš daugiau nei brendo, aš ištisos industrijos tėvas. Aš esu kultas.

VII

Vėl lyja – šaltais, apvaliais, savim patenkintais lašais. Balose kyla, pučiasi ir sprogsta burbulai. Vadinasi, lis ilgai, gal ir visą naktį. Ką gi, tas dar pusė velnio, kad tik iki ryto nustotų. Nes labai nekas yra prabusti į rūškaną lango kvadratą – užuolaidų palatose nėra. Kažkada bandėm klausti kodėl, buvo atsakyta, kad trūksta lėšų, be to, tokių didelių langų užuolaidos išeitų sunkios, todėl reikėtų labai storų karnizų, kokių nebūna. Kai pasisiūlėme tuos karnizus padaryti patys vakare pasilikę ceche, o užuolaidas pasiūti iš senų paklodžių, atėjo kontrpasiūlymas atsipisti.
Žodžiu, langas kaip buvo plikas, taip ir liko, o mes tvarkomės paskutinius reikalus prieš miegą. Sioma su draugeliu kalbasi apie tatuiruotes. Draugelis, pasikėlęs maikę ir atsukęs nugarą kaip per gydytojo vizitaciją, rodo paveikslą: Kauno Soboro fone išsirikiavusius Dievą Tėvą – savaime suprantama, seną ir barzdotą, ilgaplaukį Jėzų, Mariją su skarele ir Šventąją Dvasią balandžio pavidalu. Visą nugarą užimanti nakolkė, kuri atgyja jam judant, jau šimtą kartų matyta prausiantis; girdėjome ir istoriją, kad pirmą kartą užrišęs gerti, alkoholikų pagalbos grupės paveiktas, buvo pasidaręs labai religiozinis, kiekvieną dieną eidavo į cerkvę. Tada ir nusprendė išsitatuiruoti šitą paveikslą. Tris dienas, ištisas tris dienas nuo ryto iki vakaro meistras jį badė! Sioma nenusileidžia: virš širdies, ant apdribusio raumens štai dukros vardas ir galva, pasidarė jai gimus (todėl ir atvaizdas – individualių bruožų neturintis, šleikščiai saldus kūdikėlis, galvojam, bet šį kartą, tiek to, minčių balsu neišreiškiam). O kai ji mokėsi kalbėti, tęsia Sioma, aš parodydavau jai tatuiruotę, ir ji sakydavo „atviruotė“, nors aš sakydavau, ne, „tatuiruotė“, bet ji vis tiek – „atviruotė“, ir baigta. Siomos balsas užlūžta, jis trūkčiojamai atsidūsta ir pravirksta. Taip seniai jos nemačiau, ji jau didelė, gal jau apsiženijusi, gal pati vaikų susilaukė, sriūbauja Sioma, ir mes suprantame, kad jam užėjo sentimentalus bizas, šios įstaigos gyventojus periodiškai ištinkanti jausmų iškrova.
Tik šį sykį Sioma nespėja įsivažiuoti, nepradeda visu balsu raudoti, spiegti ir draskytis – už durų du kartus subliauna Varno švilpukas, padarytas iš ožio rago, kaip kadaise gyrėsi. Du kartai reiškia, kad tučtuojau susirenkame „pakilimo take“. Blogiausia tiems, kurie jau nusirengė: reikia šokti į kelnes, užsisagstyti marškinių sagas, kurios lyg tyčia pasidaro mikroskopinės ir slidžios, ir susivarstyti aukštus aulinius. Išbėgę koridoriun, ieškome savo vietų, dar kartą apsidairome ir apsičiupinėjame, ar išvaizda pakenčiama, ar kojos tiesiai palei liniją pečių plotyje. Gretos tankėja, štai jau visi, Varnas pakyla nuo stalo ir eina priešais rikiuotę. Jam užėmus poziciją ir atsisukus į mus, pakilimo take stoja mirtina tyla. Tada tiesiai už prižiūrėtojo nugaros pro mėlynosios palatos duris išbėga pasimetęs Nulis; jis šmurkšteli pro valdingąją nugarą ir bėga link savo vietos, bet pusiaukelėje suklumpa ant palaido bato raištelio, ir asilui aišku, kaip staigiai užsirišti, kai viena ranka subintuota. Varnas rūsčiai stebi Nulio judėjimą, bet, kai šis išsilaiko ant kojų ir atsistoja į eilę, nusuka žvilgsnį. Niekas kitas nebūtų taip lengvai praslydęs; atrodo, kad po anų reikalų Nulis įgavo tam tikrą autoritetą net ir Varno akyse.
Praeina minutė, antra, trečia. Tyla. Kam mus sušaukė, negi taip nieko ir nepasakys? Bet Varnui ir toliau stovint akmeniniu veidu, mintys pamažu nuklysta į lankas. Prisimenam pasakojimus, jog anksčiau šioje vietoje buvo kita įstaiga – darbo lageris. Lagerio gyventojai gyveno ne name, kaip mes, o urvuose ar žeminėse, ir dirbo ne cechuose, o atvirame karjere – tame pačiame, kurį paskui užvertė šiukšlėmis. Lagerininkams atseit trūko maisto ir drabužių, jie nuolat mirkdavo lietuje, todėl ištempdavo ilgiausiai metus, o silpnesni apskritai tik porą mėnesių.
Kai kurį nors iš mūsiškių ištikdavo drąsos ar nevilties priepuolis (šiedu dalykai čia sunkiai atskiriami), ir jis su kokiu nors skundu kreipdavosi į prižiūrėtojus, ką oficialiai daryti galima, bet šiaip labai nerekomenduojama, jam, o kartu ir visiems, būdavo atsakoma: džiaukitės, kad tada nesėdėjot, dabar čia sanatorija palyginus su tuo, kas buvo anksčiau, – o kad atgautų tikėjimą tikrosiomis vertybėmis, skiriami trys neeiliniai naktiniai budėjimai ir tualeto tarnyba.
Ar dabartinė velnio duobė tikrai geriau nei lageris? Mus varinėja, alina, žemina – ar to neužtenka? Mes kenčiam, mes realiai kenčiam, o kaip buvo anksčiau, kas žino… ar ne visada panašiai šnekama – „jūs, jaunimas, nežinote, ką mums teko pergyventi, ką patirti, todėl džiaukitės, nesipiktinkit, būkit patenkinti – ir, svarbiausia, neteiskit mūsų, senių!“
– Tai prisidirbot, bibiai vilnoniai! Tenai tualetuose kas vyko per nesąmonės? Kas per zanavykų turgelis? – prabyla Varnas.
Visi įsitempia ir tylėdami žiūri į vieną tašką priešais save.
– Ką? Aš klausiu jūsų! Tai nieks nepaaiškins? Gerai, jei nėra savanorių, kurie galėtų pasakyti, kas ten buvo ir kaip pas mus privalu elgtis, tada visi pasimokysime taisyklių. Jūs, – Varnas baksteli pirštu į pirmoje eilėje stovintį, – einate ir atnešate statutą.
Vyras žengia iš rikiuotės ir stabteli.
– Tamsta prižiūrėtojau, leiskite paklausti, o kur statutas laikomas?
– Tu ką, nežinai? – Nors mums seniai ne paslaptis, kokia galinga Varno
kakarinė, bet, jam riktelėjus pilnu, skambiu balsu, vis vien krūptelim. – Privalot visi žinoti, kur švenčiausias dokumentas, kurį turit mokėti mintinai! Šiknoj kamaroj ant šeštos lentynos!
Vyrukas, kažką sumetęs, nuskuba prie stalo ir atidaro apatinį stalčių.
– O, užsikūrė! – sako Varnas. – Su statutu ateini čia, stoji čia, va čia, žalty, – ir pradedi skaityti. O jūs kartojate po sakinį, balsu, raiškiai, aiškiai, ir dedatės į galvas!
– Jo, nuo pirmo puslapio!
Ir prasideda klasikinė auklėjamoji priemonė. Priekyje stovintis skaitovas slebizavoja Korporacinės Filosofijos principus, o mes choru kartojame. Varnas dairosi, kad niekas nesimuliuotų. Iš pradžių kartoti nesunku, netgi smagu truputį perspausti iškilmingas intonacijas – truputį, kad girdėtų tik aplinkiniai, o ne Varnas. Vienas dar labiau paplonina balsą, kitas tvardosi, kad nesuprunkštų, ore tvyro sąmokslininkiškas bendrumas. Tarsi triušiai iš fokusininko cilindro, iš knygos odiniu viršeliu lenda pastraipos. Perėjus prie Produktų Novatoriškumo ir Sėkmės Vadybos, Varnas sustabdo skaitovą. Per kiekvieną pasikeitimą turime iškelti sugniaužtus kumščius virš galvos ir skanduoti: „Kova – kerštas – kova! Mes geriausi! Niekas rinkoj, išskyrus mus!“ Skaitymą tęsia balsas šiaurietiška tartimi. Varnas dar kartą apžvelgia abu rikiuotės sparnus ir patenkintas nueina sėstis į krėslą prie stalo. Statutas storas, užteks visai nakčiai… Staiga pajuntame, kokie pavargę esam po sunkios darbo dienos, kaip kūnas ilgisi horizontalės. Pradeda niežtėti nugarą arba užspazmuoja blauzdos raumuo. Blogiausia, kad negali galvot, ką nori, privalai sekti ir įsiminti, kas skaitoma. O čia dar Varnas, išgirdęs, kad vienas sparnas pritilo, pašoka ir apkumščiuoja tinginius.
Kartojimas ima kelti šleikštulį. Visa esybė priešinasi tam oficialiam skambesiui, tai propagandai. Sakinius išstumi per prievartą, kovodamas su besiveliančiu liežuviu, surankintais žandikauliais. Kartais neištari vieno kito žodžio, bet visą laiką to daryti negali, nes pastebės prižiūrėtojas ir duos antausį – tau, o galbūt kaimynui (todėl jis dabar vienu dviem laipsniais pasisuka į tavo pusę ir balsui suteikia priekaištingą skambesį). Galų gale tai saviapgaulė, nes kas, kad kažko neištari, vis tiek įsimeni, ir dar geriau nei ištartus žodžius.
Varnas vėl liepia skaitovams pasikeisti. „Mes – geriausi! Mes – lyderiai! Kova – kerštas – kova!“
Kiek dabar laiko? – gerokai po vidurnakčio. Kad šiandien neišsimiegosim, buvo akivaizdu nuo pat pradžių. Neaišku tik viena – ar apskritai sudėsim bluostą. Nes kiek dabar laiko – pirma? antra? trečia?
Laiko nebėra, jis pasislėpė, ištirpo Komandos Vienybės ir Verslumo Komunikavimo Priemonėse. Štai kaip paprasta pasiekti amžinybę, kas galėjo pagalvoti, reikia tik vienos knygos ir vieno viršininko valios. Varnas, atrodo, užsnūdo, pasirėmęs ant galingo kumščio, bet mes nebežinome, kaip elgtis tokiomis aplinkybėms, o dar mažiau norime kvaršinti sau galvas, todėl tęsiame skaitymą ir kartojimą. Mes tušti, kaip šiukšliadėžės, mesk bele ką, priimsim. Paspausk pedalą, kiaušas pasikelia, ir pirmyn.
Sąvokos ir teiginiai darosi teisingesni, kupini prasmės, dar ne iki galo suvokiamos, bet kaip tik todėl tikros ir įtikinančios. Ir kaip anksčiau to nepajutome? Kaip drįsome šaipytis ir priešintis tvirtai ir nuosekliai, į visus klausimus atsakymą turinčiai logikai? Nebegalime sulaukti, kada skaitovas baigs ir ateis mūsų eilė, o sulaukę – kartojame, ką jis ištarė.
– Taip, keičiamės, tu, – sako apsimiegojęs Varnas ir rodo į Pusbrolį. Keliame kumščius ir skanduojame. Pusbrolis pabalusiu veidu paima knygą ir atsikosėjęs pradeda. Bet nepabaigęs nė pirmosios frazės „atsakingos sisteminės plėtros tikslas yra efektyviai didinti penitencinių sprendimų pardavimus“, vėl užsikosti, griebiasi už burnos ir susilenkia, švokšdamas ir pūkšdamas lyg neužsivedantis variklis. Astmatikas, šikna, – tiek tesugebam pagalvoti, ir laukiame tęsinio, kuris nežada nieko gero.
– Nu, sekantis ima, sekantis, mikliai! – komanduoja Varnas, ir knygą perima tatuiruotasis Siomos draugelis. Jis ilgai varto lapus, ieškodamas vietos, ties kuria baigė Pusbrolis, nepatiklia veido išraiška stebeilijasi į kairįjį, paskui į dešinįjį puslapį, krutindamas lūpas kažką skaito, paskui staiga nusišypso, dar pažiūri, prikanda lūpą. Pusbrolis užspaudė kosulį, ir koridoriuje nuaidi Siomos draugelio balsas:
– Gaus trimitai ir atsivers vartai! Įžengs karalius! Visus paleis! Klaida!
Tada Siomos draugelis numeta statutą ant grindų, išleidžia keistą garsą, kurį galėtum laikyti kikenimu, galėtum – kukčiojimu, ir pasileidžia bėgti pakilimo taku. Mūsų dėmesį prikausto viena tartum filmo detalė – jis bėga nerangiai, vieną koją per klubą keistai mesdamas į šoną, kairę ranką mėšlungiškai sulenkęs per riešą ir prispaudęs prie juosmens. Varnas, kuriam išlakstė visi miegai, puola iš paskos, staigiai, kaip nesitikėtum iš tokio mėsos kalno, pasiveja prie sanitarinių patalpų, pačiumpa už atlapo, kala į smilkinį, paskui nutempia į tualetą, rikteli: – Visi miegot! Po penkių minučių miegat ant šono, dešine ranka laikydami kairį pautą! – ir užtrenkia duris.
Kas, žiūrėdamas į balose plūduriuojančius burbulus, būtų pasakęs, kad šįvakar mūsų dar lauks tiek veiksmo? Tylėdami tįsome savo gultuose, žiauriai nusikalę, melsdamiesi, kad greičiau užmigtume, bet esame pernelyg įsiaudrinę, kad pavyktų. Užmerktose akyse mirga vaizdai, ausyse aidi balsai. Ir iš kur Siomos draugelis ištraukė Nulio žodžius „visus paleis, klaida“, kurie taip nutvilkė tąkart buvusius tualetuose? Jis irgi dalyvavo, kai Sioma su Kronprincu jį užspaudė? Šiaip tai jo nesimatė, ir bendrai jis prie maumų, kurie niekur nelenda ir niekuo nesidomi… keista… bet tiek to, nes daug įdomesni kiti klausimai: iš kur pas jį tiek įžūlumo pakartot žodžius per auklėjamąją priemonę, Varno akivaizdoj? Ar todėl jie nutvilkė dar stipriau nei pirmą kartą?

VIII

Šiandien vėl gulėjau lovoje ir be minties junginėjau kanalus. Vienas elementoriškas kadras – kelias mašinos žmonės reklamos – pasirodė kažkur matytas; patraukiau pirštą nuo mygtuko ir ką tu manai – mano nuojauta buvo teisinga! Rodė filmuką apie mūsų demonstraciją, tą, kur susuko RELAX radijas. Prieš kelis čia metus, gal penkis? padarėm tokį performansą, politinį aktyvizmą su reklamos elementais – bet gerai paslėptais, nesijaudinkit. Žodžiu, išsidažę veidus ir su cilindrais vaikščiojom po miestą ir šaukėme: Mes savininkai! Mes užsieniečiai! Draudžiama drausti!, o kai liaudis susidomėdavo, duodavom jiems skrajutę su tam tikru info. Susidomėjimas fantastiškas, žmonės juokėsi, plojo, sveikino, iš panų laižiakų susilaukėm, ypač į vakarą, šakės! Ir šiaip nereali sėkmė, išdalinom iki dviejų šimtų skrajučių; o svarbiausia, vienas iš RELAXo stafo mus pafilmavo ir sumontavo filmuką, kurį paskui įdėjo į tinklalapį. Geras montažas, profesionalus montuotojas. O dabar per šemšeštą kanalą rodo…
Prisimenu, jo, šitas momentas, prie klubo durų, va čia aš, išsidažęs kaip Kisų Simmonsas! O šitas epizodas: mes aikštėje, stovim ratu susikibę rankomis, kartu sušunkam savo šūkius, pasileidžiam ir pamojuojam į kamerą – šito neprisimenu, kada buvo? Viskas, pabaiga, daugiau neberodys? Kaip gaila, kokie laikai, kiek metų praėjo, osom!
Spusteliu distancinio mygtuką. Po kiniškų stočių prasideda mėlynosios – pleibojus, hustleris ir kiti. Duryse kažkas sukrebžda. Į kvadratinę skylę spynoje įlenda rankenos strypelis ir linkteli žemyn. Atėjo Izaura. Kol, pasidavęs paleolitiniam refleksui, skubu perjungti į nekaltą kanalą, ji įslenka vidun – šonu, vos pravėrusi duris, lyg nenorėtų svetimiems parodyti, ko šiame kambaryje esama. Duris užtrenkusi, įmeta rankeną į krepšį ir su palengvėjimu atsidūsta. Žiauriai norėtųsi prichvatizuoti tą rankeną – bet krepšį ji visad užsega, padeda matomoj vietoj, išeidama nepamiršta pasiimti.
Ant galvos Izaura užsimaukšlinusi minkštą medžiaginę kepuraitę, panašią į maudymosi, tik su tokiu nukarusiu pipsiuku viršuje. Apskritai paskutiniu metu jos apranga pasikeitė: vietoj klasikinės suknelės su prijuoste atsirado šviesūs džinsai, balti kedai, maikė, nu, ir šitas gandonas. Vos galiu tverti reginį, kaip nutraukia jį nuo galvos, kaip papurto plaukus ir nusišypso, nes visi tie judesiai, tas „moteriškai seksualus“ garbanų išskleidimas ir t. t. yra taip banalu, tiek matyta teliko reklamose, nors privemk į sterblę! Bet ji nepastebi mano reakcijos (arba apsimeta, kad nepastebi) ir toliau rūpestingai (tipo rūpestingai) taisosi savo runkelišką stiliuką. Kam tau ta kepurė, juk eini per vidų, viduj nei lyja, nei šąla, paklausiau, kai pirmą kartą išvydau su šituo outfitu. Kad įnamiai manęs nepastebėtų, labai suprantamai paaiškino.
Izaura pačiumpa distancinį ir perjungia teliką į šeši šimtai pirmą kanalą. Tai atsipalaidavimo programa. Rodo tropikų paplūdimį, smėlį, palmes, žydrą vandenį, bet tokį žydrą, kad atrodo kaip cheminis reagentas. Jūra lengvai banguoja, plauna krantą, tolumoje kybo balti debesys. Praskrenda oranžinių paukščių būrys, ir vėl tik čilinančios stichijos. Kambarį siaubia lėta, aidinti, tipo kosmines vibracijas perteikianti muzika, ir aš turiu gultis ant lovos, nes tuojau prasidės masažo ir pozityvaus mąstymo seansas, pozityvumo ir gyvenimo džiaugsmo, kurių man šiuo metu, turiu pripažinti, trūksta, vis prasiveržia negatyvas. Nesipriešindamas išsitiesiu savo puikiojoj lovoj ant pilvo, įspaudžiu veidą į skylę, kuri apdairiai padaryta viename šone po pagalve, spoksau į kruviną kilimą, o Izaura tuo metu maunasi plonas gumines pirštines, dėl higienos, teisingai, aš už, ir prisimenu, kad šioje vietoje man rekomenduojama pasakyti jai ką nors pozityvaus, tada pagal gerąsias praktikas abu, žiūrėdami vienas į kitą, turime pasijuokti, bet ne ilgiau kaip dvidešimt sekundžių, galvoju, ką sakyt, jei ji man tokia šlykšti, kilsteliu galvą ir sakau: šiandien jūs glotnutė, ji nusijuokia, tipo nuoširdžiai kikenu ir aš, o akies krašteliu matau, kad ant mano valgomojo staliuko atsirado stiklinė su ilgu šiaudeliu ir margaspalviu vaisių kokteiliu – kas čia, prie tropikų ar programinis bugas?
Šlykščiuosi ja ne vien dėl prasto stiliaus. Kaip, be abejo, atspėjote, mūsų bendravimas nesibaigia atpalaiduojančiu masažu. Paskutiniu metu mulatė pasidarė ypač aktyvi. Atrodo, kad ne aš tenkinu savo įgeidžius, o atvirkščiai. Paatvirausiu: nebegaliu pabaigti, ir malonumas virsta kančia. Kai šiaip ne taip, perštinčiais organais, lyg ir baigiu, ji atsistoja, nusimauna pirštines, paima mobilųjį ir murmėdama kažką apie veidrodį, kas galaktikoj gražiausia, pasitvarko plaukus, papučia lūpas, kad išeitų duckface, ir pasidaro nuotrauką. Antrame plane matosi lova ir mano kūnas. Pirmą kartą išvydus šitą idiotišką ceremoniją, mane paėmė isterija ir ėmiau klykti (kai esi tiek dirbęs su tiekėjais ir subrangovais, tas gaunasi iš eigos). Bet mulatė į tai nesureagavo, ką ten – taip žiauriai, visiškai nesureagavo, kad aš sutrikau, tiesą sakant, išsigandau, net šeriai ant sprando pasišiaušė. Pralaimėjau, jo, tą pripažįstu; ir dabar kai ji užsėda mane mano paties lovoje, bejėgiškai prakaituodamas, darau viską, ką tik ji nuduoda. Neprotestuoju net tada, kai selfinasi mums dar esant, taip sakant, in action. Tada ji ypatingai išriečia nugarą, įsitempia, nusišypso tokia monaliziška šypsena ir giliai, iš visų plaučių atsidūsta.
Ar jums kada nors ėmė urologinį mėginį? Kišo vata apsuktą metalinį strypelį į šlaplę? Tai va, dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau nuėjęs pas gydytoją procedūros, o jis būtų pamiršęs ištraukti strypą. Amžinas, nesibaigiantis NEPATOGUMAS, nuolatinis MAUDIMAS, muistymasis, tuo pačiu ir SALDYBĖ, bet tokia, nuo kurios ŠLEIKŠTU…

IX

Čia gyvendami retai susimąstydavome, kad mūsų padėtis gali pasikeisti. Be abejo, šitoj skylėj buvo bjauru, ir kartais užplaukdavo svajonės – bet tokios blyškios, silpnos, susisarmatinusios. Taip, pasaulyje yra žmonių, kurie gyvena laisvai ir prabangiai. Juos nuolat rodo per teliką, apie juos pletkina – bet tai žvaigždės, tie, kuriems sekasi, o ne mes, eilinė liaudis. Gali svajoti kiek nori, bet faktas kaip blynas – jei esi čia, vadinasi, esi nevykėlis, kažkur kažkada kažko nepadarei, ne to mokeisi, ne su tais draugavai. Ir nereikia pastovaus pravalo – užtenka, kad vieną kartelį nepasisektų. Niūrūs tarpsezonio orai itin tiko sąžinės perkratoms, kada padaryta lemiama klaida – o gal kelios klaidos. Šiaip ar taip, buvo aišku, kad mes patys kalti, patys ir niekas kitas, nes šiais laikais, kaip sakoma, kiekvienas yra savo laimės kalvis. Todėl išvada po trumpo nevilties gūsio ar po ilgo savęs graužimo likdavo ta pati – nėr čia taip jau blogai. Ir valgyt duoda, ir pastovi, kas kad žiauri, tvarka yra, o svarbiausia – yra bičai, chebra, kompanija, su kuria, kaip visiems žinoma, lengviau pakeliami patys didžiausi sunkumai.
Bet dabar nuo krakusmečio galiojusi tvarka ėmė griūti. Procesas pajudėjo jau kitą rytą po įsimintinos nakties, kai nustebę akis pramerkėme patys, o ne buvome pakelti – ir jau gerokai įdienojus, o ne šeštą ryto, kaip paprastai. Budėtojo postas buvo tuščias, niekas nešaukė praustis, pusryčiauti, eiti į dirbtuves. Padelsę ir paabejoję, pusryčius susiorganizavome patys – nuėjome į virtuvę ir nuo lentynų nušlavėme maisto likučius. Grįžtant atgal į palatas, apėmė svaigulys: bliamba, kaip faina, nieko nereikia daryti! Laisvė, visiška, absoliuti laisvė!
Vienas bičas iš mėlynosios per visą koridorių suklykė JAAAA! Jam tuojau pat atitarė kitas: CHĖĖĖĖĖĖ! Abu pastovėjo skonėdamiesi aidu, o paskui iš įpratimo davė į kojas, kad nezasiokintų. Kameros, kurioje gyveno rašantis šias eilutes, vyrai susėdo ant žemutinio gulto ir pradėjo lošti tūkstantį. Tarpuose tarp dalijimų, šaukimų ir kirčių skaičiavimų apsikeitėme nuomonėmis apie situaciją ir sutarėme, kad kol ji neaiški, neverta daryti staigių judesių, geriausia laikytis visiems krūvoje.
Mūsų strateginė įžvalga pasitvirtino po kelių valandų, kai su trenksmu atsilapojo laukujės durys ir į pakilimo taką įlėkė keturių ar penkių prižiūrėtojų būrelis. Jame nebuvo Varno, bet buvo „SBS sauga“ – taigi jis vis dėlto oficialus prižiūrėtojas, o ne Varno padchalujus? Būrelis skardžiais šauksmais sukvietė visus pas save, tačiau liepė sustoti ne į rikiuotę, o ratu aplinkui. Vienas iš prižiūrėtojų, vardu Strielniekas, apžvelgęs mus glaudžiai susispietusius, iš smalsumo į kekę susispaudusių veidų ratą, išrėžė prakalbą, kad pasitiki mumis, nes gerai pažino per ilgus tarnybos metus, ir žino, kad esam normalūs, savi bachūrai, kurie kažkada nusižengė, bet dabar apgailėjo savo nuodėmes ir jas išpirko, jau seniai; jis taip pat tikisi, jog pasitikėjimas yra abipusis, nes su visais gerai sutardavo žmogiška prasme, neskaitant keleto smulkių nesklandumų, kurie seniai pamiršti, todėl neturįs pagrindo slėpti nuo mūsų, mus apgaudinėti, kad taip, tiesa, – įvyko tam tikras čp, nestandartinė situacija, vyksta provokacijos, pavojaus lygis, kaip visi matėm, pakeltas (čia jis apsisuko ir pažiūrėjo į budėtojo postą, virš kurio kabojo įprastinio pavojaus lygio ženklas, ir jo veidą iškreipė grimasa), taip, todėl šiandien iš ryto ir išsimušta iš dienotvarkės, daugiau papasakoti jis negalįs, nėra konkretesnės informacijos, situacija keičiasi labai greitai, bet viena aišku: viskas greit grįš į vietas, mūsų lyderių lyderystės savybės patikrintos, krizės bus suvaldytos, ir apie tai „jūs, pažadu, būsite nedelsiant informuoti“.
Baigęs kalbą, Strielniekas ėmė eiti aplink ir spausti (taip, spausti) mums rankas; šiek tiek susinepatoginę jo pavyzdžiu pasekė ir kiti prižiūrėtojai. Galiausiai gavosi toks erzelis, kad rankos tiesėsi viena per kitą nelyginant kokie vijokliai, susijungdavo ir vėl persiskirdavo. Šių eilučių autorius turėjo garbės paspausti „SBS saugos“ ranką; ji buvo minkšta ir šilta. Paskui Striel-niekas praskyrė ratą ir jie išėjo. Pripuolėme prie langų, bet savo viliuką jie tikriausiai buvo palikę kitoje pastato pusėje, nes šioje buvo matyti tik tie griaučiai, daugiau nieko.
Taip prasidėjo stebuklų metas. Į darbą eiti nebereikėjo; prižiūrėtojai tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo. Iš jų politinformacijų supratome, kad padėtis rimtesnė, nei iš pradžių skelbta, pavojus nepašalintas, jis grasina ir mums. Nemažai laiko jie skirdavo to pavojaus, kurį kai kurie atvirai vadino „priešu“, pragaištingiems tikslams nušviesti – norima viską sugriauti, iš pagrindų, ne šiaip pašalinti trūkumus, kurių, neslėpsime, pas mus vis dar pasitaiko, ne pamažu, nuosekliai ir apgalvotai vykdyti reikalingus pertvarkymus, diegti naujoves ir reformas (tas procesas ir taip jau vyksta, be pašalinio įsikišimo ir sava eiga, tik bėda ta, kad žmonės apie tai nepakankamai informuojami, dabartinė sistema sąmoningai juodinama, žmonės klaidinami ir apgaudinėjami) – ne, „pavojus“ ar „priešas“ nori viską sujaukti, jo tikslas – revoliucija, beatodairiška ir žiauri, kuri sugriaus egzistuojančios tvarkos pagrindus, o visų pirmiausia sunaikins tai, prie ko esame pripratę, kas veikia, kas gera ir mums visiems brangu ir miela, ir taip toliau ir panašiai.
Bet daugiausia tai būdavome palikti ramybėje. Šventiška nuotaika netruko ilgai – lovose atsivartėm, kortom prisilošėm iki negalėjimo, visus anekdotus išmokom mintinai. Vis dėlto tarp vyrų nekilo jokių peštynių nei siautėjimų. Laikėmės tvarkingai ir, ramiai, netgi pusbrolių gauja. Šitie kiurksojo susimetę pilkajame kubrike ir, kiek užmesdavai akį, kažką svarstydavo ir tardavosi. Neilgai trukus jų posėdžių turinys iškilo į viešumą. Abu pusbroliai perėjo per numerius ir „suderino“, kaip patys sakė, jų narių persikėlimą į gaujos štabą. Kalbėjo labai mandagiai ir netgi padėjo tiems, kuriuos iš savo numerio iškraustė, susinešti į naują vietą patalynę ir daiktus. Beje, Siomai pusbroliai persikelti nepasiūlė.
Kitą dieną apie vidurdienį atvykę prižiūrėtojai vėl sušaukė mus į bryfą. Tekstas buvo panašus į ankstesnius, skyrėsi tik vienas dalykas – Strielnieko išraiška. Jo skruostai buvo pajuodę, o veidas – kažkoks suplokštėjęs, tarsi jam būtų pašalinta priekinė kaukolės dalis. Kalbėjo sunkiai, košdamas žodžius pro sukąstus dantis. Tie, kurie stovėjo už Strielnieko nugaros, pastebėjo, kad viena jo ranka sulig kiekviena ištarta fraze sutrūkčioja.
Grįžtant atgal į gultą, šias eilutes rašančiajam pirmą kartą smilktelėjo, kad priešas nėra abstrakti grėsmė, kad jis realus, jis veikia netoliese, ir, ko gero, dar teks su juo susidurti. Panašios nuotaikos apėmė ne jį vieną: nuo pusbrolių kubriko pusės atsklido triukšmas ir bildėjimas. Iš pakilimo tako ir virtuvės jie sutempė spinteles, lentynas, kėdes ir palei savo duris bei laukujį langą, kuris šioje palatoje buvo mažesnis nei kitose („Atskleista gaujos persibazavimo paslaptis!“), pradėjo statyti barikadą. Šių eilučių autorius prisimena, kad, išvydus tokią kietuolių veiklą, jo palatą suėmė nervingas juokas.
Keletą dienų – neina pasakyti, kiek tiksliai, – prižiūrėtojai visai nesirodė. Laikas slinko kaip sapne ar įkaušus: kiekviena akimirka buvo lygiai tiek pat maloni, kiek ir beprasmė. Keli šmirinėjo pakampiais nežinia ko ieškodami, keli vaikštinėjo pakilimo taku pirmyn atgal, bet dauguma nesikėlė iš lovų. Pusbroliai pirmą rytą dar tvirtino barikadą, šį tą perstumdė ir perkrovė, bet jau popiet iš jų pusės nebesigirdėjo nė garselio.
Tokioje situacijoje vėl atkreipėme dėmesį į Nulį, kurio elgesys tartum išpranašavo dabartinę būseną. Ir iš tikrųjų – jis gulėjo spoksodamas į lubas, sėdėjo į nieką nekreipdamas dėmesio, nueidavo į tualetą ir grįždavo lygiai kaip ir mes. Tačiau tuo pat metu nekilo nė menkiausios abejonės, kad jo gulėjimas ar ėjimas buvo kitoks, kupinas ne įtampos, o pusiausvyros, pilnas nepaaiškinamo pasitikėjimo. Nulis netruko tapti savotišku talismanu: jei ryte pamatydavai jo siluetą subintuota ranka, vadinasi, diena bus gera. Vėl įdarbinome tarp palatų esančius langelius ir taburetes. Kai kurie netgi pradėjo mėgdžioti Nulio judesius, galvos pasikasymą sveikąja ranka, gailų šypsnį, ir sakydavo, kad jaučiasi daug ramiau. Bet didžiausią susidomėjimą ir grūdimąsi prie langų sukėlė Pusbrolio ir Kronprinco apsilankymas: jiedu netikėtai apsireiškė Nulio palatoje, kai šis kaip paprastai sėdėjo ant gulto, nieko netarę paėmė taburetes, atsisėdo ir pradėjo į jį stebeilytis – pasilenkę į priekį, atsirėmę alkūnėmis į kelius. Ko jie norėjo – atsiprašyti, kad dūchino? Sudaryti taiką? Sužinoti mįslingos Nulio galios šaltinį? Nulis irgi jiems nieko nepasakė, tai jie tiesiog pasėdėjo vienas priešais kitą, tada Pusbrolis atsistojo, patapšnojo per petį Kronprincui, kaip kad pasibaigus koncertui tapšnojama įsisvajojusiam klausytojui, ir abu paliko kamerą.
Vėl parsirado prižiūrėtojai – ne, ne su pergale, o su pareiškimu, kad eisime į lauką pasivaikščioti, ir nuo šiol tai vyks periodiškai, du kartus per savaitę. Nespėję pasidžiaugti naujiena, buvome poromis išvaryti pro atlapotas duris ir po tiekos metų vėl įkvėpėme vėsaus ir drėgno išorės oro. Bet mintis, kuri sukosi galvoje, buvo kita – dėt į kojas, kol prižiūrėtojai dar viduj. Tik kur tu pabėgsi šitoj asfalto dykynėj, kur pasislėpsi? – nebent tenai, už padangų kaugės… o toliau kur? – vietovė visiškai nepažįstama… – kur senbuviai, kurie dirbo sąvartyne?.. – prižiūrėtojai vis tiek pastebės, sės į viliuką ir pasidarys pramoginę medžioklę… o jei pakliūsi priešui, kas tada? – taip besvarstant momentas buvo praleistas, nes tarp mėlynų marškinėlių pasirodė žaliai rudom kamufliažinėm dėmėm nusėta Strielnieko uniforma. Prie diržo jis segėjo pistoleto dėklą, o jam įkandin sekęs prižiūrėtojas per petį buvo persimetęs šautuvą. Strielniekas leido mums penketą minučių parūkyti ar šiaip atsipūsti. Prižiūrėtojai akivaizdžiai nesibaimino, kad paspruksime: jie stovėjo atokiai ir dažniau žvilgčiojo į dangų, kuriuo slinko tamsus debesis, arba į sąvartyną negu į mūsų pusę. Įsakymas sustoti ratu ir vaikščioti atėjo pačiu laiku, nes jau buvome pradėję stirti. Piktą mintį – durniai, kodėl neliepė pasiimt šimtasiūlių! – išstūmė prisiminimas, kad šimtasiūlių kadų kadais nebėra, kad jos buvo sudegintos, kai bendriką apniko blusos.
Sukome ratus plynės viduryje. Kaptelėjo pirmieji lašai – ant pakaušio, ant plaštakos. Žvilgsniai nukrypo į dangų – gal praeis, neįsilis? Nuščiuvusį orą smelkė ypatinga šviesa, tarsi prieš išnykdama ji būtų nusprendusi parodyti, ką sugeba. Panašiai būna, kai pagaliau sureguliuoji žiūronus: visa aplinka pasirodė esanti ryškesnė, netgi artimesnė, nei manyta. Pastebėjome kelis naujus dalykus – pavyzdžiui, kad sąvartynas, dunksantis debesų neužtrauktoje dangaus pusėje, kur ne kur apaugęs keistais augalais. Mėsingi lapai su giliomis iškarpomis, ilgas stiebas ir vainikas lygiomis padalomis, užsibaigiantis krapus primenančiais šepetėliais, – vaizdas toks, lyg ne gyvoji gamta būtų, o schema knygoje. Primetus atstumą nuo mūsų, jie turėjo būti didžiuliai, gal trijų, o gal ir penkių metrų aukščio, ir akimirką pasivaideno, kad jie kažką byloja, kad tai nežinomos civilizacijos herbas.
– Nežinot, kas čia? – nusistebėjo kambario kolega Mantas, kai šias eilutes rašantysis atkreipė jo dėmesį, – čia tie Sosnovskio barščiai, invazinis nuodingas augalas, kurio sultys degina odą, – Mantas sakėsi aname gyvenime dirbęs Aplinkos apsaugos ministerijoje, taigi, matyt, žinojo, ką kalba. Palei sąvartyną prasinešė vėjo šuoras, ir tie schematiški barščiai atgijo ir sujudėjo – lyg mus sveikindami, lyg grūmodami.
Taip pat paaiškėjo, kad nuo pastato sąvartyno link ėjo tarsi koks kelias, pažymėtas vientisomis ir punktyrinėmis linijomis, aišku, gerokai pablukusiomis. Ant asfalto matėsi skaičiai ir trumpi žodžiai, artimiausias – STOP. Panašu kaip lėktuvams… ir mūsų koridorių vadina „pakilimo taku“… Toliau takas šakojosi į du, o dar toliau – pradėjo lyti.
Vėl pradėjome gręžiotis į prižiūrėtojus, bet tie dėjosi mūsų nematą. Įkyri dulksna netruko permerkti pečių ir paversti marškinius šaltu kompresu. Nugara nutekėjo srovelė, privertusi susipurtyti. Brr, nesvetingas tas platusis pasaulis, gyvenimas viduje turi savo privalumų… Nekantrusis Sioma netgi drįso sušukti: „Ei, Strielniekai – lyja, blet!“, bet tas tik pažiūrėjo į laikrodį ir paliepė tęst vaikščiojimą.
Kai galiausiai pasigirdo komanda „baigt vaikščiojimą“, kalenantys dantimis vyrai davė spurtą iki barako durų. Šias eilutes rašančiojo kelias namo pravedė pro viliuko griaučius: ir ten asfalto plyšyje stiebėsi nedidelis, iš pastato dar nematomas Sosnovskio barštis.
Viduje mūsų laukė dar vienas netikėtumas – pakilimo take sustatyti stalai. Vakarienė, bus vakarienė, tokį atsakymą gavo besiteiraujantieji. Mums šąlant lauke, viduje likę prižiūrėtojai į eilę sustatė visus stalus, net ir barikadoms panaudotuosius. Pasigirdo raginimai sėstis; bet tik tada, kai įtikinėjančios intonacijos virto įprastinėmis komandomis, ant kėdžių atsargiai įsitaisė pirmeiviai, kuriais jau drąsiau pasekė kiti. Kiekvienas kambarys delegavo po pagalbininką, kurie iš virtuvės atnešė katilus su bulvių koše, daržovėmis ir paniruotu kiaulienos pjausniu. Kaip seniai nebuvome ragavę tikros, nemaltos, nesubjaurotos mėsos! Tuojau pat pamiršome, kad esam sustirę ir sušlapę. Lėkštės staigiai ištuštėjo, bet pageidaujantiems buvo leista pakartoti. Valgykite, valgykite, visiems užteks, kelis kartus pasakė Strielniekas, nutaisęs į konvulsiją panašią šypseną. O jei jau iki soties atsivalgėt mėsos, tai prašom vaisių – kivių, bananų, kriaušių, obuolių, o gal kam slyvukų? Kam-puose prasidėjusios šnekos liepsnos greičiu išplito po visą stalą. Sioma tuoj pat ėmė porinti, kokia buvo jo paskutinė laisvės diena – spalio dvylikta, lapai jau krito, po pietų, tai galėjo būti antra arba trečia valanda, ne, greičiausiai trečia, nes mėgstu pietauti vėliau, susidėjau reikalingiausius daiktus į krepšį, atsisveikinau su žmona, o su dukra – neatsisveikinau, nes ji buvo prailgintoj grupėj, ir išėjau, klevas prie vartų verkė kruvinom ašarom kaip mano širdis, kaip tai tu išėjai, pertraukia kaimynas, juk mus visus paėmė veiksmo vietoj, nea, manęs tai ne, aš gavau paviestkę, atkerta Sioma, ir jie pradeda ginčytis, kokia buvo tikroji tvarka, o kas čia skiedžia, ne, tai tu skiedi, o šias eilutes rašantis žiūri į šalia sėdintį Nulį, kuris visu šimtu procentų čia ir dabar – prie švariai išdažytos lėkštės klausosi kalbų, pliaukšteli sau per šlaunį, prajuokintas kažkieno bajerio. Maža to, jis šypteli ir prabyla:
– Ko čia ginčytis, vienam gal taip, kitam kitaip. Man, pavyzdžiui, buvo taip, – aplinkiniai baigia savo rietenas ir suklūsta. Nulio balsas aiškus, bet keistai aidintis, tarsi iš labai toli ateinantis, – kai buvau vartininkas Jonavoj, mūsų komanda žaidė antroj lygoj. Sezonas baigiasi, o mes negaunam algų, nes klubo savininkas pasisavino pinigus – ėjo kalbos, kad investavo į konservų fabriką Rygoj, kuris subankrutavo. Atėjo laikas, kai nebėra iš ko komunalinius mokėt. Tada pasiūlė pralošti rungtynes silpnai kauniečių komandai ir paimti lažybų pinigus. Sako, pabaigoj bus vienuolikos metrų, ir tu praleisi. Ir tikrai – pačioj pabaigoj teisėjas paskyrė baudinį į mano vartus. Buvo pasakyta, kad priešininkų žaidėjas muš į kairį kampą. Tas įsibėgėjo, pasiruošiau ir nušokau – į kairę.
Smūgio neatrėmiau. Jis pamušė į dešinę.
– Nu, ir kas iš to? – atvipusia burna klausia Kronprincas, kuriam iš nuostabos visai išgaravo, kaip neseniai ant Nulio siundė Siomą.
– Turėjau suprast, kad man pamelavo. Tas žaidėjas buvo kairys ir dažniausiai mušdavo į dešinį kampą.
– Bet kas čia blogo? Kodėl? – čia jau aplinkos ministerijos Mantas.
– Todėl, kad paėmiau pinigus. Neatsisakiau. Paturėjau namie dvi dienas, paskui atidaviau benamių šunų prieglaudai ir atėjau čia prisiduoti.
– Tu griežtai save baudi…
– Galimas daiktas. Turiu tokią ydą: negaliu atgauti teisumo kitaip, kaip per griežčiausią bausmę.
Ant plastikinių padėklų į stalą pradeda keliauti kompotas, o paskui jį – dubenėliai su desertu, plakta grietinėle užpiltais želė kubeliais. Puotautojų eilėmis pereina palaimingas atodūsis.
– Čia tai gyvenimas, ką? – sako Sioma, vienoj rankoj laikydamas kompoto stiklinę, kita čiupdamas desertą, – taip galėčiau gyvent ir gyvent!

X

OFICIALU: Holivude vėl MADINGA pasakotis sapnus. Ir aš neseniai mačiau tokį sapną, kad sėdžiu, supranti, katile su žirnių sriuba. Karštis kyla, degina svilina, aš rėkiu baisiausiai, žodžiu, ir prabundu. Toliau dar gražiau: įsidėmėjau viską, kad jums papasakočiau, ir vėl migdausi. Ir ką sau manot – vėl sapnuoju tą patį sapną, atseit, kad sėdžiu katile su žirnių sriuba. Aš ką – dešrelė, ar kas?
Iš tikrųjų tai sapnas paprastas, nereikia nė Froido, kad paaiškintų. Aš alkanas, žiauriai alkanas. Prieš kiek laiko mano gastronominis stalelis pasigavo rimtą virusą: kartok ką nori – pusryčiai! Pietūs! Entree! Chicken Kiev! Fojė de gra! – zero. Jokių skanėstų, apskritai jokio maisto, net elementariausio ėdalo. Stovi sau tuščias, baltutėlė staltiesė tviska, debilas.
Pirmą dieną nieko, sakau, liesinsiuos, juk ne paslaptis, priaugau svorio čionai besilepindamas, stresas ant svarstyklių lipt. Bet ir dietos laikantis reikia užkąst – vaisių kokių nors arba, tiek jau to, tų neapetitnų veganiškų tyrelių!
Kiek prašiau, maldavau, buvau net ant kelių atsiklaupęs, really truly.Paskui ryte pajutau kvapą nuo staliuko. Tikriau sakant, smarvę. Atsikėliau iš lovos, žiūriu – mėsos gabalas. Net ne mėsos, o skerdienos – ką tik atpjautas, raudonas, šlapias, kraujais staltiesę sulaistęs. Tai šitokį patiekalą jie man, gurmanui, siūlo? Supsichavau, nuverčiau stalą ir pradėjau klykti – iš pradžių šiaip, iš nervo, paskui šaukdamasis Izauros. Ne, nu čia jau virš visko! ĮVERTINKIT, kiek žvaigždučių duoti, kokio lygio servisas!
Kitą dieną vėl tas kvapas. Šį kartą mėsgalys pilkas, vietomis taip bad blizgantis – matyt, pasibaigęs galiojimo terminas. Norėjau vėl spirti į stalą, bet skrandy tokia tuštuma atsivėrė, toks noras, kad susiturėjau, paėmiau sultimis aptekusį gabalą, atplėšiau dantimis kąsnį kaip šunys daro, pamėginau pakramtyti – ir nubėgau į tualetą mesti šliaukos.
Dabar guliu lovoje. Nebeturiu jėgų niekam, išskyrus kanalų perjunginėjimą. Pakrutinti nykštį, tiek dar įstengiu. Trys šimtai šeštas–septintas–aštuntas–devintas… Matai, turiu tokią idėją fiks: reikia surasti ir pažiūrėti mūsų performanso klipą. Juk jeigu jį parodė vieną kartą, gali parodyt ir antrą. Jis toks fainulis, būtinai kažkas paprašys, palaikins, arba vieno, arba kito kanalo stafas pats susipras, kad reikia. Kolei kas paieškų neapvainikavo sėkmė, bet aš dar suku ratus. Netgi su tam tikru azartu (jei išsekusio organizmo haliunikus galima vadinti azartu). Nes tokia mintis: JEIGU rasi klipuką, staliukas pasitaisys ir gausi VALGYT. Kad ir žirnių sriubos, kad ir su dešrele (by the way, aš ją tikrai sapnavau? o gal mačiau per mtv?).
O gal pagūglint, gal tas įrašas kur nors įkeltas? Mintis, persijungsim, įrašysim save, vardas pavardė, neslėpsim, čia esam ne kartą taip darę –
Negali būti! Rašo, kad UNAVAILABLE! No internet connection! Kas dabar darosi, niekada jokių problemų! Žinau, nutrauktas kabelis, čia tie padugnės už sienos nutraukė, kai stumdė baldus, rėkaudami ir bezdėdami! O, aš grynas įtūžis! Kada jie iš čia išsinešdins, kada nebegadins gyvenimo?
OK, OK, forget it! Ryžtuosi atvirai ir be tabu prisipažinti: aš jums melavau. Ir vipinis smaguriavimas, ir telikas su internetu, ir kultinė asmenybė – viskas buvo biškį kitaip. Arba ir ne biškį. Soriukas. Aš nuo vaikystės fantazierius, taip susiklostė, be tėvo augau, norėjau pasigirt, prieš kitus pasirodyt, yra toks komplektas, žinot, pagal Froidą…
Ir Izaura – ne, ji yra, bet ji ne mulatė, nevilki nei suknele, nei džinsais. Nesu tikras, ar tai ji, ar jis; ar ta būtybė apskritai turi lytį…
Nemokamų priešpiečių nebūna, pasakė Izaura per paskutinį apsilankymą, žinai tokį posakį, kanopini? Aš jums melavau, gal ir dabar meluoju, bet patikėkit: man blogai. Sprendimai padaryti, padaryti taip seniai, kad nebeprisimenu. Kažkas mane įtikinėjo, su kažkuo ginčijausi, kažką pasiunčiau velniop – taip, šitą pamenu, bet ne tą, kurį pasiunčiau, o savo norą atsikeršyti, kad kritikavo ir moralizavo, o paskui, kai nutilo, – pergalės džiaugsmą, tokį stiprų, kad jei tas pats pasikartotų, ir net jei žinočiau, kad dėl to nukentėsiu, tegu ir tragiškai, vis tiek daryčiau tą patį, vis tiek parodyčiau jam jo vietą!
Bet iš kitos pusės reikia pasakyti, kad dažnai, kai reikėjo spręsti, sprendimo nebuvo; kad n+1 kartą leistasi pasroviui, atstokit, palikit ramybėj, kažkiek racijos turi ir ta pozicija, ir ta, ir ai, gal viskas išsispręs savaime, kaip nors, išsiriš sekančioj ar dar sekančioj serijoj…
Anyway, dabar jau nieko nepakeisi. Reiks sumokėti neatsitraukus nuo kasos.
Didžiuliai sąvartyno rūmai tokie tylūs, lyg juose nebūtų nė vieno žmogaus (no comment dėl dvasių). Negi visi išėjo, kur geriau? Negi tie padugnės susiorganizavo, jie juk nieko nesugeba? Ne, tikriausiai jie turi stogą, juos dengia kažkas įtakingas, iš elito. O mane pamiršo; arba nepamiršo, bet specialiai praignoravo. Įvertinkit, argi ne žiauri neteisybė, ar ne žmogaus teisių pažeidimas?
Likau vienas kaip pirštas… šiaip ne visai vienas, nors ne tai, kad būtų konkrečiai, kad matyčiau ir paliesčiau, bet kaip nuotaikos. Būsenos, kurių negaliu valdyti, kurios ateina ir išeina kada nori, daro ką nori, kurioms vardus daviau, maniau, gal prijaukinsiu ir dar kažką pamaniau.
Kokie tie vardai, paklausit?
Jei jau pradėjau atvirauti, tai ir tęsiu:
Deividas Apmaudas. Erlandas Nerimas. Vita Pabaiga.
Ir dar baimė, nesugalvoju, koks jos vardas. Duočiau savo, Modesto, vardą, bet bijau. Jo, baimė: visų valdovė, visų laisviausia, nuolat stiprėjanti, neatlyžtanti, purtanti!
Kad bent internetas veiktų, įkelčiau paskutinius postus, psichodelinius ekstrymus…

XI

– Ė, kanopiniai, staigiai pas mane! – koridoriuje griaudi prižiūrėtojo Varno balsas.
Jeigu jam neužteko švilpuko, vadinasi, kažkas ne taip. Rauname pro palatos duris – ir nustėrstame, pamatę didžiosios puotos stalus, ant jų lėkštes, stiklines, stalo įrankius, servetėles… Žiūrim į Varną, stalus, vėl į Varną, kuris ne juokais įtūžęs.
– Kas čia per šūdų būda? Pasiimk žmogus porą dienų atostogų, iškart bardakai! Šitokio naglumo nemačiau per visą tarnybą! Nu, aš jums parodysiu! Jūs man pašokinėsit! Jei per dvi minutes nesutvarkysit, kaltinkit tik save!
Mus perlieja gėda – Varnas teisus, iš tikrųjų, kaip čia dabar, kodėl nesusitvarkėm? Puolame prie stalų, iš skubos susidurdami, čiupdami tą patį daiktą dviese. Varnas vožteli per pakaušį lekiančiam pro šalį vyrui vienais apatiniais ir surinka:
– Pelikane! Jei nenori, kad atsitiktų kaip atlėpausiui su nakolkėm, įjunk turbiną!
Per visuotinį bruzdesį dašyla, kad Varnas kalba apie tatuiruotąjį Siomos draugelį, kuris po eksceso skaitant statutą dingo, kaip sakoma, be žymės, kad žmogumi buvęs, ir nugara nueina pagaugais.
– Liko dvidešimt sekundžių! Penkiolika! Dešimt! – žiūrėdamas į mobiliuką skaičiuoja Varnas. Liko ne tiek ir daug, gal spėsim? Ne, o vis dėlto – ne, nespėsim.
– Laikas! Visiems stot! Dabar taip: kas ką nešėt, šito nespėjot nunešti. Gėda, didelė gėda! Nors ko daugiau tikėtis iš tokių maumų. Dabar užtat paimat, abiem rankom, va šitaip, iki galo, tupiat, atkišat subines, iki galo, ir laikot. Visi, suprasta?
Mes pritupiam, ištiesiam rankas, laikom baldus. Varnas vaikšto tarp mūsų suspaudęs kumščius kaip boksininkas ir žiūri, kad niekas nesimuliuotų. Nugaros tiesios, rankos tiesios! – keliskart šūkteli. Tai vadinasi „elektros kėdė“, o dabar kai kam ir stalas. Tiems, kurie pačiupo jį tikėdamiesi vieni patys nuboginti į vietą, nepasisekė labiausiai: stalo viršus iš senovinės medžio plokštės, kojos – iš metalo. Nors ir taburetėms sunkumo užtenka. Ką ten – kuo ilgiau jas laikai, tuo jos sunkesnės, jos traukia svorį kaip magnetas geležį, jos sugeria materiją!
Iš visų pašalių girdisi tramdomas pūkštimas, inkštimas ir dejavimas. Užtrukus šitokioj pozoj, raumenys iš pradžių užsirakina, paskui užspazmuoja, o galiausiai atsijungia, ir susmukęs ant žemės vyras nesugeba pasikelti – ilgai, kartais ligi pat ligoninės. Varnas tęsia karališką promenadą tarp išraudusių stovylų, ir staiga, lyg kažką sumąstęs, stabteli. Ne, tik erzina – vėl pajuda nerūpestingu dykinėtojo žingsniu.
– Taip, sodo nykštukai! Toks įžūlus maištas, kaip šitas, negalėjo pasidaryti savaime, – balsu mąsto Varnas. – Čia turėjo būti zavadyla. Be abejo. O gal ir ne vienas! Taip, tikrai ne vienas! Čia buvo grupė zavadylų, kurie iš anksto susitarę ir išvien veikdami… viskas aišku!
Dabar žiūrėkit, gerbiamieji! Aš iš akių pasakysiu, kurie buvo vadai ir kurstytojai. Iš daugiametės praktikos pasakysiu ir nesuklysiu. Be abejo, galėsit užginčyti mano sprendimą, vėliau. Bet nemanau, kad nors kartą suklysiu. Pradedam!
Varnas ima sukiotis tarp vyrų, truputį pritūpęs, teatrališkai pridėjęs delną prie kaktos, žiūrėdamas tai pirmyn, tai atgal, ir netrukus baksteli pirmajam į krūtinę. Nulis nuleidžia kėdę ant grindų ir pamažu ima stotis, bet išgirdęs riksmą: tęst pratimą! – įtempta mina vėl pritupia ir iškelia kėdę.
Varnas parodo į Pusbrolį, tada į Kronprincą, tada į dar vieną, tada į dar kelis vyrus abejose pakilimo tako pusėse ir sako:
– Viskas. Mano intuicija darbą padarė. Kas turi klausimų, pasiūlymų, pageidavimų? Kas nesutinka, išsižada vadovaujančio vaidmens?
Tyla.
– Gerai. Matot, koks aš geras, kaip tasai, fiziognomas! Vadukai prisistato pas mane į postą. Bus linksma!
Pamatęs kylančias galvas, suriaumoja:
– Visi kiti tęsia pratimą!!
„Vadukai“ juda link posto persikreipę iš skausmo ir apimti dvilypių jausmų: viena vertus, džiaugdamiesi, kad juos paleido, bet suprasdami, kad jų laukia dar bjauresni reikalai. Varnas pasitinka juos sėdėdamas nutrintam krėsle su ratukais, užsikėlęs kojas ant stalo. Iš tokios perspektyvos jos atrodo dar stambesnės nei iš tikrųjų.
– Gerą dieną, zimagorai! Ko neatsakot? Ar mama mandagaus elgesio neišmokė? – iš mūsų pusės atsklinda neaiškus murmesys, tik Kronprincas, prisiminęs mokyklą, rikteli žvaliu balsu: – Laba diena, tamsta! – Nu vot, kai norit, mokat.
Esu įgaliotas jums pareikšti štai ką: šiandien mano paskutinis budėjimas pas jus. Mane išrotuoja kitur. Taigi puikiai suprantat, kad neturiu ko prarast. Padarysiu taip, kad paskutinės nakties su manim ilgai nepamiršit. Čia ne grasinimas. Čia informacija.
Dabar jūsų atgaila už padarytą maištavimo nuodėmę bus tokia.
Pradžiai prižiūrėsite, kad jūsų kolegos nuodėmėje gražiai ir iki galo atliktų užduotą pratimą. Jei kuris nors tupi netiesiai, laiko netiesiai, jeigu nuleido rankas, atsisėdo ar nugriuvo – jūsų užduotis yra auklėti jį tol, kol vėl bus tinkamos formos ir galės tęsti pratimą. Aš ne sadistas, todėl leidžiu dirbti tik kojomis, bet ne rankomis. Suprasta?
O paskui jūsų laukia mielas ir jaukus naktinis budėjimas, bendriko valymas. Atrodo, kolei kas viskas… nešat mieles!
Aš žiūrėsiu, kad dirbtumėt be simuliacijos ir be prostitucijos. Jeigu nespiriat jūs, aš spiriu jums, todėl geriau nebandykit. Suprasta?
Deja, neįmanoma detaliai papasakoti, kaip viskas vyko paskui. Ir labai nesinori aiškintis kodėl. Kaip sakoma, istorija nutyli. Galim paspėlioti, kad Pusbrolis ir Kronprincas su užduotimi susidorojo nesunkiai, net su entuziazmu, ir už tai gavo Varno pagyrimą; kad Nuliui siaubą kėlė vien mintis apie nusikamavusio kabinos draugo spardymą. Bet gal jam nuskilo? Gal jo dežuravimo zonoje per tą laiką, kai truko šitas, tikrais žodžiais vadinant, kankinimas, nė vienas iš kolegų nesusmuko, neišsikreipė, nenumetė laikomo daikto (nors reikia pripažinti, kad tai skamba labai neįtikėtinai, atvirai sakant, kaip prasimanymas)?
Kad ir kaip ten būtų, dabar matome juos besišvarinančius. Naktis, benderis skendi tamsoje, lempos dega tik prie posto ir virtuvėje. Varnas pradėjo nuo savo arkliuko – puodų ir indų. Apsidžiaugėm: paprastas darbelis, patrynei su abrazyvu ir soda, perplovei, ir baigtas kriukis. Juo labiau kad neseniai kažką ten šveitė Nulis…
Bet Varnas nepatingėjo iškraustyti visų virtuvės spintų ir lentynų ir ištraukti galybės katilų, puodų, naudojamų ne tik maistui ruošti, bet ir atliekoms laikyti, nuo viršaus nukelti į anglišką šalmą panašių metalinių lėkščių, atboginti iš visa ko sprendžiant ne virtuvėje naudotų daiktų. Rakandai nevalyti ilgus metus, apsinešę ne paprastais suodžiais ar nešvarumais, o neaiškios cheminės sudėties juodymu, neatskiriamai susijungusiu su metalu. Šitą sluoksnį nuvalyti – ne normalaus žmogaus jėgoms. Sakysim, kai iškišęs liežuvį šveiti brūžini vieną dugno plotelį minutę, penkias, dešimt – o paskui atsitrauki truputį toliau, kad įvertintum progresą, ir pamatai, kad jis liko tokios pačios spalvos, na, gal tik viename kraštelyje trupučiuką pašviesėjo, bet tik vos vos, beveik neįžiūrimai – normaliam žmogui tas gali išmušti visus saugiklius. Pastangų ir rezultato neatitikimas ypač šiurpino užmetus akį į seną surūdijusį lygintuvą, kurį Varnas įbruko Nuliui. Stebint jo triūsą, gal ne tik šių eilučių autoriui į galvą atėjo pasakos užduotys – iš pelenų išrinkti soros grūdelius, sudėvėti geležines klumpes ir lazdą?
Laimei, dirbantiems neuždrausta naudotis kalbos padargais – nors ir, savaime suprantama, diskretiškai ir atsargiai. Kronprincas be paliovos keikiasi. Jis kartoja „blet nachui kurva“ iš pradžių pusbalsiu, su akcentu ant „kurva“ ir kvėptelėjimu po jos, paskui tyliau ir greičiau, sukepusiomis lūpomis berdamas necenzūrinius žodžius tarsi mantrą. Kiti, nepaisydami nuovargio, bando šnekėtis. Aišku, tai nepanašu į kasdienį pašnekesį su klausimais ir atsakymais, juokeliais, įsiterpimais ir atsikirtimais. Kalbamasi taip: kas nors pašnibždomis pasako vieną kitą frazę, ir vėl girdisi tik šiurkštus, nemalonus brūžinimas. Paskui, gal po ketvirčio valandos, pasigirs kita frazė, nebūtinai susijusi su ankstesne. Bet kokia tai atgaiva ir pastiprinimas!
„Ot Varnas kietas: jam dafeni tas priešas, dėl kurio visi peršikę.“
„Bliamba, nė per kiek! Kokie mes vis dėlto lochai!“
„Mes esam žemės venerinė liga.“
„Gal Varnas apie jį dar nežino?“
„Varną išrotuoja dėl Nulio. Tas reikalas per aukštai nuėjo“ (Nulis brūžina savo prosą).
„Ar yra tokia vieta, kur daiktai neišsipurvina? Kur nėra dulkių?“
„Turbūt tik rojuj.“
Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo Varnas, bet šį kartą nebesityčioja, nebetampo nervų – liepia nutraukti darbą, kiek padarėt, tiek. Visuotinį palengvėjimo jausmą dar pakursto tolesnė kalba. Dabar eilėje bendriko tvarkymas, ne? – sako Varnas, – reikia išplauti grindis ir išvalyti sanitarines patalpas, išnešt šiukšles, nu, jūs žinot, tas jums ne pirmiena. Jis atrodo atsileidęs, kalba švelniai, net rūpestingai: suprantu, esat pavargę, bet vis tiek tą reikia padaryti, tas daroma kasnakt dėl higienos. Bendrai, čia galioja taisyklė: kuo greičiau padarysi, tuo greičiau eisi ilsėtis. Aišku? Pasiskirstot ir šiaušiat.
Besistengdami kuo greičiau užbaigti darbus, susirieja praktiškai visi su visais. Kur tu šluoji, aš čia jau perėjau! Kodėl taip ilgai buvai prie konteinerių? Ryškiai ilsėjaisi, kai kiti už tave dirbo! Kas išplaus prie durų? Eik tu na, aš jau visur ploviau! Pusbrolis su Kronprincu jau kuris laikas stovi surėmę krūtines ir keičiasi daugiaaukščiais matais. Netgi Nulis vaikšto nuo vieno prie kito ir įtikinėja, mėgindamas nuraminti aistras, – nesėkmingai.
Vėl apsireiškia Varnas – kalbatės, tai jau baigėt? Kažkas nori sakyti, į pabaigą, greit baigsim, bet pirmasis prasižioja Pusbrolis ir sako, nu tikrai taip, tamsta prižiūrėtojau, viskas blizga. Gerai, ką gi, tada bus apžiūra. Perspėju: jei rasiu nors kiek dulkių, viską peršluosit iš naujo. Visi tyli, nes trauktis nebėra kur, o ir nuovargis toks, kad tuoj griūsi vietoj. Inspekcija prasideda, ir akurat – dulkių randasi už durų, ant staktos, už stalo, o kur jų nėra, randasi paties Varno kroksų pėdsakai, Varno skreplis…
– Nekaip atrodo, vyručiai? – šelmiškai prisimerkęs klausia Varnas. Mūsų dėmesį patraukia triukšmas dušinėje. Kažkas kietu daiktu tranko per langą, tas treška, dūžta, girdime keiksmus, ir, nespėjus niekaip sureaguoti, vidun įgriūna trys vyrai.
Jie su šlapiomis palapinsiaustėmis; ant ką tik stropiai išplautų grindų varva tamsus vanduo. Rankose laiko šautuvus. Visi iš matymo pažįstami, o vidurinis – tai „SBS sauga“.
– Varnai, kurrva, tave štabas ieško, – veldamas žodžius sako „SBS sauga“, ir mums kyla įtarimas, kad jis išgėręs, – įtarimas, kurį tarsi patvirtina nuo „SBS saugos“ sklindantis keistas kvapas. – Užduotis tau tenai, supranti, sy-aikymo! Paimi pystikus ir šovinius, ir varai, supranti?
Varnas nulekia prie budėjimo posto, kur stovi seifas, ir tuojau pat grįžta, segdamasis diržą su pistoleto dėklu. Šovinių dėžutes sukemša į kišenes, padalina sėbrams. Varnui besimaunant palapinsiaustę, suprantame, kad fone girdimas triukšmas yra pro išdaužtą langą sklindantis lietaus šniokštimas. Tada pasigirsta šūvių serija – visai netoli, paradinėj pusėj. Garsai labai aštrūs, spengiantys, lyg visa sprogstamoji galia būtų suėjusi į juos. Pri-žiūrėtojai vėl nusikeikia, sukrunta ir vienas po kito grįžta tamson tuo pačiu keliu, kuriuo pasirodė.
Taip vėl palikome be vyresnybės. Po dar kelių serijų ir keliolikos duslių sprogimų, panašių į granatos, nei miegančių, nei tylinčių nebeliko. Alasas ir ermideris kilo atsakantys. Pirmieji iniciatyvą parodė Kronprincas su Pusbroliu, kurie išstumdė visus į šalis ir vėl ėmėsi barikadų prie išdaužto lango ir savo kubrike. Kažkuris iš jų chebros pastebėjo, kad seife pasiliko nemažai koltų; apsiginklavo patys ir liepė po vieną pasiimti į palatą. Kiti „elektros kėdės“ klipatos nuveikė tik tiek, kad dejuodami parsirado pas save, atmestinai užrėmė duris ir ėmė – ką? – sakykim, laukti.
Šaudymas nebeatsinaujino. Vienodai šniokštė lietus, bet ir jis palengva nurimo. Kitokių garsų, liudijančių apie netoliese esančius žmones, neišgirdome, nors klausėmės ištempę ausis. Tai, ką iš pradžių palaikėme gyvybės ženklais, buvo vėjo nuo stogo nupūsti lietaus lašai. Ėmė brėkšti, ir sulig pirmąja aušros užuomina palei sąvartyno kontūrą įtampa pradėjo slūgti.
Kaip šviesu turi būti, kad pasakytum – naktis pasibaigė, nebėra nakties? Kai įžiūri savo ranką? Priešų figūras? Priešų veidus? Draugus priešų veiduose?
Švytinti juosta tarp sąvartyno ir debesų praplatėjo ir nusidažė ryškiai raudona spalva – vadinasi, diena bus vėjuota. Stebint besimainančią padangę, mums staiga toptelėjo, kad turimi koltai neužtaisyti, o šovinių tai juk nėra! Ot kokių bajerių iškrečia nuovargis!
Taip pat toptelėjo, kad, statydami barikadas, pamiršom pagrindinį įėjimą – laukujes duris. Tas, kuris turi ateiti, ateis pro jas, iš tikrųjų, juk jis ne sargybinis ir ne prižiūrėtojas, kam jam laužtis pro langus… ir mus apėmė žiaurus smalsumas – kaži, kaip jis atrodys? Ar bus su ilga žila barzda ir baltu apsiaustu? Nežemiškos spalvos šarvais ir ekranu vietoj veido? O gal jo išvaizda bus neišsiskirianti – verslininko kostiumas, sklastymu sušukuoti plaukai, berėmiai akiniai? Ar atrodys kaip benamis – purvinais treningais, nešinas celofaniniu maišeliu, kuriame sudėti tušti buteliai?
Ką atsitiks, kai jį sutiksim? Ar grįšime į seną gyvenimą, pas šeimynykščius ir draugus, ar mūsų laukia visiškai naujas būvis? Ar reikės veikti, dirbti, ar viskas susiklostys savaime, be jokių pastangų? Tuoj, tuoj pamatysime jį ir mūsų didysis troškimas, kuris iki šiol tūnojo tamsiame vaizduotės veidrodyje, kuriuo abejojome ir vis dėlto tikėjomės, stosis priešais tikras, juntamas, neatšaukiamas –
Debesys prasisklaidė, žadėdami vieną iš retų gražių dienų – vėjuotų, bet giedrų. Tada laukujų durų rankeną atsargiai – taip atsargiai, kad nė vienas nekrūptelėjo – paklebeno. Be abejo, jis žino, kad skambutis sugedęs… Atsigręžėme į Nulį. Nueik atidaryti, tu gali, sakė mūsų žvilgsniai, vienintelis. Jis didesnis, daug didesnis už mane, jis mus visus išsives – ir tave, Sioma, nedrebėk taip, kreivu šypsniu paaugliškame veide atsakė Nulis ir išėjo į pakilimo taką.