Algis Kalėda. Kaip ir už ką vertinamas Henrykas Sienkiewiczius
2016 m. Nr. 12
Šiemet bemaž visa lenkų visuomenė mini kultinio rašytojo, vieno iš keturių savo Nobelio premijos laureatų Henryko Sienkiewicziaus dvigubą jubiliejų: gimimo 170–ąsias ir mirties 100-ąsias metines (o galbūt derėtų rašyti kita, ne tradicine chronologine eile, o pagal pačių jubiliejinių datų svorį – „mirties ir gimimo“?!). Toji proga kelia nemažai platesnių refleksijų, neišsitenkančių ritualinėje minėjimo erdvėje, besiveržiančių į plotus, kurie paprastai priskiriami literatūrinei mitologijai ir istoriosofijai. Ir ne vien todėl, kad rašytojas buvo kilęs iš LDK apsigyvenusių totorių giminės, kad jo kūriniuose (ypač „Kryžiuočiuose“, 1900) gausu prieštaringai vertintinų istorinių lietuviškų realijų ar kad jis pasirašinėjo slapyvardžiu „Litwos“ ir šeiminiais saitais buvo susijęs su mūsų šalimi. Podraug H. Sienkiewiczius pasaulyje labiausiai vertinamas už Nerono laikų romaną „Quo vadis“ (1896), kuris tapo itin populiarus, autoriui gavus Nobelio premiją, net kelis kartus ekranizuotas italų, amerikiečių ir lenkų režisierių (paskutinį kartą 2001 m. Jerzy’io Kawalerowicziaus). Taip pat, be abejo, negalima užmiršti, kad jis dar yra ir chrestomatinių novelių kūrėjas, realistinių romanų autorius ir anuomet pagarsėjęs eseistas. Vis dėlto aukštas šio, labai produktyvaus ir daugiašakio, kūrėjo statusas lenkų visuomenėje formavosi ir iškilo ne vien ant patriotizmo, didžialenkiškumo pamatų, todėl į H. Sienkiewicziaus kūrybą šiuosyk norėtųsi pažvelgti ne tik jau įprastu rakursu.
Lenkijos Seimas ir Senatas, iškilmingai skelbdamas 2016 metus Sienkie-wicziaus metais, dekrete įrašė: „Tai pirmasis lenkas, pagerbtas Nobelio literatūrine premija už kūrybos visumą ir – kaip tada pasakyta – retai sutinkamą genijų, kuris savyje įkūnijo Tautos dvasią. Jo istoriniai romanai stiprino ištisas lenkų kartas tautinės priespaudos laikais. <…> Sienkiewicziaus veikla ir nepaliaujama kova dėl nepriklausomos valstybės suvaidino nepaprastai didžiulį vaidmenį atgaunant Lenkijai laisvę. Sienkiewicziaus paliktas paveldas tebūnie patriotinio ugdymo pagrindas visoms jaunoms lenkų kartoms, nes, kaip apie Jį rašė Stanisławas Cat-Mackiewiczius: „Mes visi iš jo.“
Pacitavau šias iš pažiūros sausokas, bet drauge labai emocingas ir pompastiškas eilutes, kadangi jos padeda adekvačiau suvokti Lenkijoje kone įpareigojantį požiūrį į šį rašytoją, taip pat atspindi ir tos kūrybos „kultinį“ statusą lenkų visuomenėje. Mažne hipnotizuojamai H. Sienkiewicziaus knygų veikiamos nuo pat XIX amžiaus pabaigos buvo išugdytos ištisos generacijos, perėjusios karčiomis pergalėmis, siaubingomis kančiomis ir netektimis paženklintą viltingą ir sielvartingą šimtmetį. Nė kiek neperdedant galima būtų tvirtinti, kad tai yra vienas iš tų retų ir iškalbingų atvejų, kai literatūra tampa gyvenimo veiksniu. Šimtai tūkstančių jaunuolių dėjo galvas, kaudamiesi su bolševikais prie Vislos, puldami su žirgais ant hitlerininkų tankų, išdidžiai žiūrėdami mirčiai į akis Katynės miškuose ir Varšuvos sukilimo griuvėsiuose. Be mažiausių išlygų jausdami nekvestionuojamą pareigą tėvynei, šios aukos grožį ir sakralumą, nes tai jiems taip imperatyviai įdiegė romantizmo literatūra ir, be abejo, H. Sienkie-wiczius. Kitaip pasakius, jo sukurti archetipiniai herojai su vertybiniais kriterijais, primenančiais krikščioniškus riterystės priesakus, išreiškiantys pilietines visos bendruomenės nuostatas. Šie modeliniai elgsenos pavyzdžiai daugumai jaunuolių tapo savotiškomis socialinėmis matricomis, kurias bręstanti asmenybė ilgainiui suvokia kaip savo esybės pamatus.
Tad kokiais ornamentais H. Sienkiewicziaus kūriniai atsispaudė lenkų literatūrinėje sąmonėje, kuo lenkams imponavo jo herojai, ir kokie rašytojo pėdsakai palikti lietuvių kultūroje ir literatūroje?
Jau daugiau kaip šimtmetį bene populiariausia įvairaus amžiaus lenkų skaitytojų knyga yra vadinamoji „Trilogija“; ją sudaro romanai „Ugnimi ir kalaviju“ – „Ogniem i mieczem“ (1884); „Tvanas“ – „Potop“ (1886); „Ponas Volodi-jovskis“ – „Pan Wołodyjowski“ (1887–1888). Tai savotiška daugelio žanrų ir įvairių meninių konvencijų sintezė, atliepianti itin platų adresato lūkesčių horizontą. Joje susilieja plačios istoriografinės kronikos ir dinamiškos batalinės scenos, nuožmios dvikovos ir kupinos nuotykių, grobimų ir vadavimų meilės intrigos, humoristinės intermedijos, sąmokslas, klasta, išdavystė ir pasiaukojami žygdarbiai. Romanų fabulos dažniausiai rutuliojamos plačioje XVII amžiaus panoramoje, it mokslo populiarinimo veikalas prisodrintoje gausių istorinių įvykių. Nuolatinius Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) karus su Ukrainos kazokais, švedais ir turkais autorius šiame veikale be išlygų vertina iš pabrėžtinai tautinių (netgi šovinistinių) pozicijų, visur į priekį iškeldamas Lenkijos Karalystės interesus. Kitokią laikyseną ir kitų tautų siekinius jis laiko nusikalstamu separatizmu bei išdavyste. Iškalbingiausias pavyzdys – itin neigiamai traktuojami kunigaikščių Radvilų mėginimai tartis su Švedija ir siekti didesnio LDK savarankiškumo.
Centriniai visų trijų romanų herojai – Janas Skšetuskis (Skrzetuski), Michalas Volodijovskis (Wołodijowski), Onufras Zagloba, Lionginas Podbipienta (Podbipięta) – dalyvauja visuose svarbiausiuose mūšiuose, neretai savo asmeniniais žygdarbiais ar kariniu sumanumu ir gudrybėmis nusverdami visą jų baigtį. Jie gana skirtingi savo charakteriais, pomėgiais ir temperamentu, netgi išvaizda: pirmas – vyriškumo įsikūnijimas, kilnus riteris, antras – nedidukas, vikrus fechtavimo meistras, trečias – storas, gudrus Bakcho garbintojas, ketvirtas – geraširdis stipruolis milžinas. Tačiau visi jie pasišventėliai patriotai, visur ir visada pasiryžę tarnauti Dievui, Karaliui ir Tėvynei. Pagal šiuos bajoriškos garbės kriterijus grupuojami bei vertinami ir kiti „Trilogijos“ personažai, pasirodantys epizodiškai ar užimantys ilgėlesnes fabulos atkarpas, ir, kas svarbu, tie istoriniai asmenys, kurių vaidmuo tikrovėje buvo itin prieštaringas. Kaip tik dėl tokio istorijos interpretavimo (arba iškraipymo), faktų pritempimo prie išankstinių schemų H. Sienkiewiczius buvo kritiškai vertinamas ir net pašiepiamas kai kurių amžininkų (pavyzdžiui, Bolesławo Pruso) bei vėlesnių žymių rašytojų (Witoldo Gombrowicziaus, Czesławo Miłoszo…). Gausiuose literatūros istorikų veikaluose šie romanai apibūdinami kaip kūriniai, atliekantys svarbią tautinę misiją, – jie skirti ugdyti priespaudos slegiamų tautiečių patriotizmą ir „sutvirtinti jų širdis“ („ku pokrzepieniu serc“). Kita vertus, pabrėžiamas sumaniai plėtojamas ir giliai adresatą paveikiantis „Trilogijos“ naratyvas, kartu nurodomas jos aiškus literatūriškumas. Iš tiesų, ne viename epizode, ypač aprašant mūšių scenas ir meilės nuotykius, prasikiša iš kitų kūrinių pažįstami vaizdavimo trafaretai – autorius nevengė hagiografinių schemų, gausiai naudojo nuotykinių intrigų matricą, tarsi sinkretiškai sujungdamas Walterio Scotto ir Alexandre’o Dumas suformuotus istorinio romano modelius.
H. Sienkiewicziaus romanuose vaizduojami meilės ir aistrų sūkuriai, bajorų ir šlėktų puotos, šventės, kivirčai ir dvikovos neretai vyksta įvairiose Lietuvos vietose: tarp dažniausiai minimų – Panevėžio ir Radviliškio rajonų vietovės, Vadaktai, Bistrampolis, Mitriūnai, Pociūnėliai, Gasčiūnai, Valmančiai. Tai populiarioji, kičinį vaizdinį primenanti Lietuva, kurios autentiškumą gali paliudyti nebent emblemos – autentiški lietuviški (tiesa, sulenkinti) pavadinimai1. Lietuviais vadinami romanų herojai taip pat nėra individualizuoti, veikiau sumodeliuoti pagal nusižiūrėtus ar lenkų kultūroje įtvirtintus stereotipus. Daugelis svarbių „Trilogijos“ personažų yra kilę iš Žemaitijos ar bajoriškų Liaudos salų, Kėdainių apylinkių – kaip Kmicicas ir jo mylimoji Olenka bei vienas iš spalvingiausių kūrinio personažų, milžiniško ūgio žemaitis Lionginas Podbipienta (šį vardą turbūt derėtų versti Lionginas Kulnų Kapotojas).
Šis galiūnas nešiojasi prisisegęs ilgiausią dviašmenį kardą Zervikapturą (išvertus: Sprandkertys arba Kiaušiapjovis), paveldėtą iš protėvių dar nuo Žalgirio mūšio laikų. Tuo kardu, kurį šiaip paprastas vyras vos pakelti galėjo, lietuvių milžinas, geraširdis patiklus naivuolis (rašytojas tarsi suliejo Cervanteso Don Kichoto ir A. Dumas Porto bruožus) kapodavo priešų galvas nelyginant rugių kirtėjas varpas. Lionginas buvo davęs skaistybės įžadus, kad jis, užkietėjęs senbernis, galėsiąs vesti ir vedybinio gyvenimo malonumus patirti tik tada, kai vienu kirčiu nukirs tris galvas – kaip kadaise jo protoplastas. Šis priesakas tapo papildomu narsos stimulu, o kartu – bendražygių pokštų ir pašaipų objektu. Tačiau „Trilogijos“ autorius Lionginą vaizduoja ne pašaipiai, o su švelniu humoru, į komiško veikėjo, storulio ir girtuoklio Zaglobos lūpas vis įdėdamas šmaikščius epitetus apie Podbipientą, esą jis yra bočvinka, turįs dvarelį Mysikišek, sąmojų suprantąs tik po netrumpos valandėlės, mat juoko prasmė turinti keliauti ilgu kūnu, kol prieinanti iki jo galvos.
Atlikęs daug kilnių darbų, Lionginas įžadus įvykdo, nukerta iškart tris galvas, bet, deja, žūva. Narsiojo lietuvio mirties sceną autorius vaizduoja tarytum stilizuodamas pagal folklorinio primityvizmo poetiką: iš milžiniško galiūno, nukirsdinusio begalę bjaurių priešo galvų, išplasnoja vaiski, skaisti sielelė ir – kaip tiesiog pasigėrėdamas rašo autorius, – „sklendžia dausosna, tiesiai į rojų“. Ji esą to nusipelniusi, mat didžiavyris lietuvis dorai ir ištikimai tarnavęs Dievui, Karaliui ir Tėvynei.
Lionginas – abejonių nekeliantis, kanonizuotas, sacrum ir profanum pradus įkūnijantis personažas, iš mokyklos lektūrų ir kūrinio ekranizacijų tapęs labai populiarus visuose gyventojų sluoksniuose. Lyginant, pavyzdžiui, su Adomo Mickevičiaus herojais lietuviais (Gražina, Konradu Valenrodu, „Pono Tado“ veikėjais), šis „Trilogijos“ personažas primena juos savo patriotiškumu ir narsa, tačiau drauge yra visai kitoks, suformuotas naujos literatūrinės konvencijos, leidžiančios maišyti aukštąjį ir žemąjį stilius. Kita vertus, kaip pabrėžė vienas autoritetingiausių H. Sienkiewicziaus kūrybos žinovų Tadeuszas Bujnickis, jo romanuose „pavaizduotas lietuvio stereotipas yra traktuotinas visų pirma kaip lietuvis-lenkas, kuris vartoja lenkų kalbą ir yra bajoras („szlachcic“). Etninis lietuvis valstietis, pasirodantis tik paraštėse, ir yra žemaitis, malantis girnomis Bilevičiams [vieni iš „Trilogijos“ veikėjų] priklausančiuose Vadakuose“2.
Apskritai „Trilogijoje“ kuriamas Lietuvos vaizdas neturi kokių nors įsimintino savitumo žymių, išskyrus tradiciškai dažnai minimas neįžengiamas girias. Šiuo požiūriu jis mažai tesiskiria nuo kitų romanuose aprašytų vietovių, netgi nusileidžia įspūdingais potėpiais sukurtiems Ukrainos gamtovaizdžiams. H. Sienkiewicziaus „Trilogija“ vargu bau turiningai išplečia arba reikšmingiau papildo Lietuvos vaizdavimo paradigmą, veikiau ją supaprastina ir subanalina – tiek dėl nuotykių romanams būdingų fabulos stereotipų, tiek dėl tendencingai peršamos nuomonės apie lenkų riterių, didikų ir pačios karalystės sakralizuotus pranašumus.
Vaizduodamas platesnius, grupinius portretus, autorius siekia pateikti bendrąsias vertinamąsias charakteristikas, nevengdamas aiškiai perdėtų, hiperbolizuotų apibendrinimų. Tai ypač būdinga „Kryžiuočiams“, kur kone į padanges iškeliami narsūs lenkų riteriai Jurandas iš Spychovo, Mačko iš Bogdanco (Maćko z Bogdańca), Zbyško (Zbyszko), neturintys nė menkiausio juodulio, tik įkūnijantys visas dorybes. Tuo tarpu kryžiuočiai iš esmės yra godūs veidmainiai, apgavikai ir sadistiški kankintojai. Sekdamas lenkų kronikininkais (visų pirma lietuviams ypač nepalankiu Janu Długoszu), H. Sienkiewiczius pavaizdavo iškreiptai traktuojamą Žalgirio mūšį, kuriame pergalę nulėmusi lenkų narsa, o lietuviai (išskyrus Jogailą ir dar vieną kitą personažą) iš esmės tapomi nepalankiomis spalvomis. Antai ir visa Lietuvos kariuomenė parodoma kaip necivilizuotų pagonių, rusinų ir totorių minia: „Eiti pas juos pavieniams žmonėms buvo pavojinga, tie laukiniai buvo nepaprastai nuožmūs. Tuoj už jų stovėjo ne ką mažiau laukiniai būriai besarabų su ragais ant galvų. <…> Už serbų buvo išsidėstę nelaimingieji žemaičiai. <…> Riterius, įjojančius į lietuvių stovyklą, sukrėtė šiurpus vaizdas. Kartuvėse, sukaltose iš apskritų rąstų, kabėjo dviejų žmonių lavonai. <…> Lietuviai labai žiauriai kariauja ir nesigaili net bažnyčių. Ir štai kai atvedė tuos nelaminguosius (o jie buvo žymūs žmonės, bet, sako, išniekino švenčiausią sakramentą), kunigaikštį pagavo toks įtūžimas, jog baisu buvo žiūrėti, ir jis liepė jiems pasikarti. Vargšeliai patys turėjo pasistatyti kartuves, ir patys pasikorė, ir dar vienas antrą ragino: „Greičiau…“3
Taip pat dera priminti, kad pagal romaną „Kryžiuočiai“ buvo sukurtas ir pas mus rodytas įspūdingas filmas, kuris susilaukė gana kritiškų lietuvių istorikų reakcijų.
Vis dėlto šio rašytojo recepcijos, ypač vertimų, istorija Lietuvoje palyginti turtinga ir ilga, nors ir turi aiškių specifinių ypatumų, daugiausia yra susitelkusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Novelė „Duonos ieškotojai“ („Za chlebem“) pasirodė jau 1886 m., „Aušroje“, „Būk palaiminta“ („Bądź błagosławiona“) – 1895 m. „Varpe“ (beje, vertė Juozas Tumas-Vaižgantas), nemaža kitų trumpesnių prozos kūrinėlių publikuota kituose leidiniuose. Gana anksti išėjo ir stambieji kūriniai, pavyzdžiui, „Tvanas“ – 1900 m., „Kryžiuočiai“ – 1902 m., „Quo vadis“ – 1904 ir 1905 m. Lietuviškai paskelbta ir daugiau H. Sienkiewicziaus romanų („Be dogmos“, „Dykumose ir giriose“) bei apsakymų, kuriuos vertė būrys vertėjų, kaip, pavyzdžiui, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Juozas Sužiedėlis, Aldona Liobytė, Tadas Černiauskas, Vytautas Visockas ir kt. Tačiau, kaip atrodo, šis autorius Lietuvoje neturi didelių galimybių pasiekti nemažo populiarumo netgi tarp skaitytojų, mėgstančių istorinę nuotykių literatūrą, galbūt labiau žinovams imponuoja krikščionybės apyaušrį poetizuojantis „Quo vadis“ (beje, 1991 m. išleistas „Pasaulinės literatūros serijoje“ daugiatūkstantiniu tiražu).
Ką liudija, parodo H. Sienkiewicziaus jubiliejiniai metai? Turbūt jie turėtų būti įdomūs kaip fenomenalus kaimyninės literatūros atvejis, ne toks jau tolimas ir svetimas. Juo labiau kad šį autorių sunku priskirti prie rašytojų, kūrusių nuolatos aktualius aukšto meninio lygio literatūrinius tekstus, kurie peržengia savo epochos ribas. Jis labiausiai aukštinamas ir vertinamas, drįsčiau teigti, ne už kūrinių estezę, o už kitus dalykus. Tad netgi, atrodytų, neblogai ir iš arčiau pažinodamas mūsų kaimynų literatūrines hierarchijas, vis dėlto dar kartą su tam tikra nuostaba įsitikinu jų prieraišumu bei ištikimybe tautinėms tradicijoms, taip pat idealioms praeities būtims, vis atgimstančioms su savo terapine jėga ir gyvybingumu. Įsitikinu tuo su nuostaba, o gal ir keisto pavydo kruopelyte, mat šiais vertybių sumaišties ir reliatyvizmo laikais, kai kone viskas traktuojama skeptiškai, be galo sunku patikėti kokiomis nors literatūros ir apskritai artefaktų inspiruojančiomis galiomis.
1 Apie H. Sienkiewicziaus „Trilogijos“ lietuvišką topografiją žr.: Bajor A. Tam, gdzie rzeki Lauda, Szoja i Niewiaża // Magazyn Wileński. – 1994. – Nr. 21. – P. 9–15.
2 Bujnicki T. W Wielkim Księstwie Litewskim i w Wilnie. – Warszawa, 2010. – P. 115.
3 Senkevičius H. Kryžiuočiai. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 348–349.