literatūros žurnalas

Simonas Bernotas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12

Serialas

 

Ilgai jau užsitęsė o iš pradžių juk net nemanėm
Kad patempsim iki antro sezono o dabar jau ruduo
Na žinoma pavasaris vasara čia lengviausia toliau jau
Vyksta sunkesnis išbandymas atsiranda vis naujų veikėjų
Jų niekas nekviečia niekas nereguliuoja jie patys įsibrauna
Į bendrąją siužeto liniją o tada tik žiūri nėra šito ar kito iš
Pradžių net nepastebi nepasigendi jie taip ūmai dingsta
Kad niekas nesusivokia o tie kurie susivokia tepaliūdi
Truputį ir toliau juda į priekį iš vienos serijos į kitą
Iš vieno sezono į kitą nesusimąstydami kad patys gali
Taip pat staiga gali imt ir pranykti

O kartais juk būna kad grįžta koks senas tipažas
Iš pilotinės serijos pačiu netikėčiausiu momentu
Tarkim po penkiolikos sezonų kai jau klostosi visai kiti
Įvykiai koks nors romanas ar šiaip vidinės intrigos
Iš pradžių net neatpažįsti iš veido toks lyg ir matytas
Lyg ir ne pasilabina ir pradeda kaip ilgai nesimatėme
Kaip gaila kad nutrūko ryšys kaip sekasi žinai manau
Kad vertėtų susitikti o tada reikia iš elementaraus
Mandagumo atsakyti taip žinoma būtinai susitikime
Apsikeisti kontaktais ir niekad viens kitam nepaskambinti
Čia yra toks veikėjų tipas vienasezoniniai jie greit nusidėvi

Būna ir taip kad nieko nevyksta na absoliučiai nieko
Vis tas pats per tą patį tada imi mąstyti kad greičiausiai
Dėmesys sutelktas į kitą personažą juk nesi vienintelis
Ir kartais net imi galvoti kad veikiausiai nepirmaplanis
Antraplanis koks šiaip sau tuomet dar išgirsti iš kitų
Visokiausių istorijų kas kaip gyvena žinoma ne viską
Nesi visažinis ir tada suvoki kad va dabar turbūt siužetas
Vystosi apie tą kuris beviltiškai įsimylėjo arba buvo sumuštas
Ir apiplėštas arba pateko į avariją ar beprotnamį nejučia
Supranti kad gal ir gerai kad nesi pagrindinis bet toliau
Įdėmiai klausai ir slepi palengvėjimo šypsnį

 

 

Rošeko vakaras

 

Dovanoju tau gėlių puokštę
Bemerkdama jas įsipjauni
Nes tai yra peiliai

Tavo kraujo lašuose
Gimsta naujos dievybės
Paslaptingi gyvūnai
Su povo uodegom
Su begale ragų
Ir didžiuliais nasrais

Nuvalau juos popierine servetėle

Tavo sužeistą ranką
Bučiuoju

Tu nusisuki
Ir iš vaisių indo
Paimi obuolį
Kuris yra bomba
Kuris yra akmuo
Kuris yra kamuolys
Kurį paspiriu savo žvilgsniu
Tau į burną
Tada jis vėl tampa obuoliu

Žiūri pro langą ir matai
Mirštančią žvaigždę
Žiūriu ir matau
Ledinį stiklą
Žvaigždė
Kurios nematau
Miršta dėl to kad ji šiame
Šalty įkalinta

 

 

Film noir

 

Sapnavau kad buvau persekiojama serijinio žudiko
Bandžiau slėptis apsiniaukusiame mieste gatvės
Tuščios bet žibintai apšviesdami mano siluetą
Vis durdavo pirštu ir surikdavo štai ji
Griebk ją laimei įšokau į taksi stovintį prie
Operos ir baleto teatro stotelės laukiantį
Žiūrovų bandos taksistas dėbtelėjo ar lauksite
Dar kažko ar galime važiuoti aš jį paraginau
Važiuoti žudikas nespėjo nors buvo prie pat
Jau tiesė pirštiniuotą ranką link durelių buvo

Lėkėme kaip bepročiai retkarčiais pasivydavome
Šviesas išryškinančias po makiažu tūnantį
Nerimą taksistas paklausė ar laikraštyje skaičiau
Apie mieste siautėjantį serijinį žudiką ir jo
Auką merginą bandžiusią nuo jo pasprukti taksi
Paprašiau kad duotų paskaityti mestelėjo
Laikraštį šviežią dar kvepiantį dažais

Skaitydama supratau kad nepavyks nieko
Išsiaiškinti nes vos tik priartėdavau prie tos vietos
Kurioje aš sėdžiu taksi ir skaitau laikraštį tekstas
Nutrūkdavo ir nieko daugiau neįvykdavo iki tol
Kol kažkas įvykdavo mano realybėje o tiek ilgai
Laukti nebuvau linkusi mano kantrybės likučiai
Jau visai išsibaigė ir smilko kartu su pelenais
Taksisto prisidegtos cigaretės tikiuosi jūs
Neprieštaraujate ne ne ne jei trumpam
Stabtelsiu išsikeisti ne ne jis sustojo prie sankryžos
Iš tamsos išniręs žudikas smeigė man tiesiai į širdį
Dūrio vietoje prasiskleidė rožė
Raudona žinoma

 

 

Mirties deklaracija

 

Po mirties parašė memuarus
Gavo keletą premijų
Vedė ir išsiskyrė
Balsavo rinkimuose
Išžudė visus savo priešus
Labai lėtai slenkant metams
Ar net dešimtmečiams
Vieną po kitos
Surengė kelias revoliucijas
Mitingus
Dalyvavo akcijose mirusiesiems
Atminti jų nereikia užmiršti
Buvo už socialinę lygybę
Siūlė visiems jungtis
Prie mirusiųjų partijos
Kurioje visi lygūs na ir kas
Kad kapas puošniai graviruotas
Ar įmantrūs vainikai šie
Mažmožiai terūpi
Gyviesiems galų gale
Pavargo tas plušimas
Tai gyvųjų reikalas dabar
Ilsis ramybėj tik retkarčiais
Kai nieks nemato
Vis užpučia žvakutę
Nuo savo kapo

 

 

Apsėstoji

 

Demonas matuojas tave
Valdo kūną kaip lėlę
Sendaikčių krautuvėje apdulkėjusią
Tarp numirusių laikrodžių
Kaip ji džiaugias atgijus
Kaip ji džiaugias liečiama
Kaip džiaugias jog ja žaidžia
Stiklinėse akyse įsiplieskia žiežirbos
Elektros srovės išmuša lizdus
Kuriuose cypsi ir gūžiasi
Nuobodžio globojamos dienos
Demonas šypsosi kai tu liūdi
Kai tave glostau demonas šiaušiasi
Stojasi piestu plaukai siekia lubas
Lyti jų šaltį neišsibaigiantį
Demonas valdo tavo guminius pirštus
Nematomu instrumentu griežia sapno
Melodiją taisosi veidą prieš veidrodį
Veidrodžiuos tematai demoną
Kad ir kaip stengtumeisi užslėpti
Storiausiu grimu jau niekaip
Taip ir lieki belaukdama kol
Išeis paliks apleis ir iš naujo patapsi
Lėle prižiūrinčia tuščius laikrodžius

 

 

Sąmokslo teorijos

 

Žemė plokščia saulė pakabinama
Mėnulis šiaip sau gyvūnas įsiropščiantis
Tada kai aukštai juodžiau nusispalvina
Po didžiojo sprogimo surengto jungtinių
Valstijų žvaigždės yra vėliava slaptavietė yra
Urvas šalta yra šalta dviese yra dviese šilčiau
Yra šilčiau bučiniai yra bučiniai tarp gėlių vainikų
Negražių lauko gėlių tokių kaip gyvenimas

Karas yra karas viskas nematoma
Viskas tikra mes esame rikiai mumis
Žaidžia didžiuliai kostiumuoti driežai
Mes jiems nerūpime mes rūpime bitėms
Su trečiąja akimi (jas naikina mobiliosios
Telefonų linijos) jos neša medų iš laukinių
Gėlių iš mūsų gyvenimų į šachmatų lentos
Langelius šachmatų lenta yra korys kryžius
Yra kryžius tavo akys yra ramunės bet negaliu
Pasakyt kad negražios nukryžiuotas yra mūsų

 


Buvimas

 

Politika yra pilka pilka yra žudymas
Popierėliais su skaičiukais
Visi būsime nužudyti
Niekas nemiršta sava mirtimi
Mirtis jau seniai mums nebepriklauso
Mirtis yra kiaušinis iš kurio ritasi driežas

Ramón Gómez de la Serna. Gregerijos

2017 m. Nr. 5-6 / Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963) – ispanų rašytojas ir žurnalistas, viena esminių avangardo figūrų. Daugiau nei šimto įvairių žanrų (romanų, novelių, apsakymų, straipsnių, pjesių ir gregerijų) knygų autorius.