literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Raitelė be galvos

 

Keturiasdešimt metelių
gyvenau be galvos ir neprireikė
tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt
kokie greiti jie buvo tie mano meteliai
kokiais įstabiais turiniais iškimšti
o palaimintas gyvenimo naratyve
laurasintija ir keturiasdešimt plėšikų
ir visi ant žirgų net miegot nenulipdavom
o sezame kurį pagaliau prijojau atsivėrei
nuo vienintelio mano žvilgio
netekčių išgaląsto užgrūdinto
mano vardas tau buvo burtažodis
kad žinotum kiek mylimųjų
regėjau iškrentant iš balno iki tave prijojau
ir ką man dabar su tavim daryti
visas tas auksas ir perlai
nesutilps ant mažos moterytės balno
neturiu netgi savo namų kuriuose
galėčiau viską sukrauti
tik vardus kritusių mylimųjų kurie užima širdyje nemažai vietos
DALIUS INGRIDA IGNAS VADIMAS
kitų neminėsiu dėl žemės trūkumo
jų kaulai atsikasa vis
barškinasi į langus gūdžiai imituodami dangiškų fleitų balsus
stengiasi įsigauti į plyną mano sapnų žemę
o kokia ji brangi tūkstantis ir viena
skaistyklos diena už vieną kvadratinį metrą
turiu išsapnuoti išpirkti visus kurie krito
anksčiau už mane sezame –

užsiverk

saldus tavo gundymas
subrandintas ir valandos savo išlaukęs
bet tik ne tai kuri be galvos
be trobos
ilgai laukęs sulauk
galvotesnės –

mano galvelė
bijau
neataugs

 

 

 

Pavasario

 

Vis kažkur eidavome persmelkti
šio pavasario vis būdavome
verčiami kur nors eiti

slėpt diagnozę kaip paslaptį
kurios mums patiems
nepasakė

keistos būsenos
kai matosi tiktai
tai kas
paslėpta

viskas užsifiksuodavo taip keistai
tiktai iš vidaus tarsi išorės
nebeliko tarsi žiūrėtum į
rentgeno nuotraukos gylį
be specialaus pasiruošimo
kaip interpretuoti
šešėlius

žali spinduliai kvaitulingi
mus gaudė visur kur tik ėjome sako
jie pavojingi tik tiems negyvenantiems
nuo jų prasibundama

tą pavasarį visai pražilai prašei
tave atgimdyti žinojau
kad viskas vyksta kiaurai kad
didžiausi dalykai lengvai
pasidaro

gniuždo tik smulkmenų
šukės niekingos lėkštutės
peiliukai visokie
vaikystėje žaidėm ir žaidėm
namus o dabar štai užaugom

žolės slėpsnos putoja ir spjaudos
aukštai iki pjautuvo
fatališkai kvepia

tai viskas ko reikia
be smulkmenų pelenais
išnešiotų ir dulkėmis virstančių
valandų

žali sielų kaulai kryžiuojasi
įsiskiepija tavo į mano
gimdymo skausmas pasiekia
viršukalnę kai nebeskauda
ten gyvybė atsidengia iki
ugninio tūrio ir tvinsta
į mažą žmogelį nežmoniškos
bangos

tai labiau negu skauda
tai reikia
tiesiog atlaikyti

įsišaknijus į mažiausią
plotelį
kurį savyje aptinki
kaip kitą

pro papartiškai išsilenkiančias
sielos įsčias
pro žaliąją adatos arką į šitą
pasaulį
į šitą visiškai pirmąjį
mums
pavasarį

 

 

 

Veidrodžių

 

Veidrodėli
ar pajėgsi
man papasakot
apie mane

mano kūnas plonytė
vasaros palapinė
vėjyje virpantis audeklas
košiamas saulės jazmino
nužydinčio

kaip visiškas vaikas
esu su juo sutapusi
išsižiojusi žiūriu į viską
pro kūno tinklelį

o ateik
o įplauk į vienišą mano
buveinę
bekūni vasaros ganomas
eilėraštuk
laikinas palengvėjime
kai išsigryninu kai tikrai
esu išsiliejus toli
už savo pačios ribų

o ateik
o atidainuok man mane
išlaisvindamas nuo visko
ką kiti prie manęs prikabino

valandos
kai sutampu su savim
ir nereikia
nereikia veidrodžių
tai valandos
kai tikrai esu
nemirtinga

o ateik
į mano vienišą
peršviestą galvą

šiąnakt
po langais išprotėjo
jazminas – – –

tokią valandą
svetimas
netgi ateitų

 

 

 

Išdavystės

 

Išduodi mane
šykšti
išeinanti saule

paklūstame dėsniams

giliai paslėpti
buvo vasaros
kaulai

dabar jau tik pūvančios mėsos

atidengia –
aš nepaklusti kadaise mokėjau
paklust
dar tik mokausi

gelia
išdavystė tavoji
šalnos amarai
ant kelio

dėsniai
gniuždantys
pasiglemžiantys visa kas gyva
kas po to lieka

esu aš be savęs
ta grynoji beveik
neįveikiama
žemė

jau nebegelia
išdavystė tavoji
riedėk sau

pasilieku
ir šviesa
užsidaro many
suskambėdama

žinau
tai kartosis dar tūkstančius sykių
tas daigo
kutenimas

tas žolės šūvis
iš kapo kaktos
ugnine mergele

išriedėk pagaliau
ir dairytis per petį
nekviečiam
žiemkenčiuosim žiaurioji
sesuo

prisikelsim

po sniegais
išsapnavę
šviesą

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.

Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu

2018 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8-9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.