Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11

TARP ESTETIKOS IR POLITIKOS. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Vakarus pasitraukė daug lietuvių rašytojų, ypač jaunų. Tai labai suprantama: per vienus sovietinės okupacijos metus jie aiškiai patyrė, kad kūrybos laisvės nebus ne tik nė už rublį, bet ir už kapeiką.

Ir iš tikrųjų stalininė diktatūra buvo nepaprastas, unikalus reiškinys: skiriant didelį dėmesį kultūrai, faktiškai prieš kultūrą buvo vykdomas valstybinis teroras visu frontu. Praktinė išdava, supaprastinta iki nuogos esmės, yra tokia: buvo skatinama rašyti blogą literatūrą ir draudžiama publikuoti gerą. Jeigu ir galima kalbėti apie kultūros griuvėsius mūsų istorijoje, tai tik taikant šią sąvoką būtent stalininiam laikotarpiui – praktiškai visam dešimtmečiui po karo. Kaip šioje knygoje teigia Elena Baliutytė, „pirmuoju pokario dešimtmečiu jis [politinis kontekstas – L. J.] buvo visagalis <…>. Literatūros lauko autonomija tuo metu buvo, galima sakyti, artima nuliui“ (p. 262). Donata Mitaitė (straipsnyje apie Juozo Macevičiaus kūrybą ir idėjinę laikyseną) primena, kad „pokario įšalo fone, užbraukus didelę dalį poezijos tradicijos, kiekviena menkiausia žmogiška intonacija atrodė taip daug žadanti, tarsi tik nuo jos visa lietuvių poezija ir prasidėtų“ (p. 169).

Prasidėjus politiniam-kultūriniam atlydžiui, žmogiška intonacija literatūroje nebebuvo retenybė, ir kaip tik šiuo požiūriu padėtis smarkiai pasikeitė, nors ir ne iš esmės, nes išliko ir cenzūra, ir draudžiamos temos, ir ideologiniai reikalavimai. Išliko (nors ilgainiui blėso) ir ta dabarties požiūriu keista, iš viršaus diegiama kolektyvizmo dvasia: „tarybiniai“ rašytojai buvo tarsi telkiami į vieną kolektyvą, kuris savo menišku žodžiu turėjo vieningai siekti pažangių idealų įgyvendinimo, todėl šio kolektyvo (Rašytojų sąjungos) vadovybė pabardavo jaunuosius, kurie, užuot skyrę visas pastangas šiam tikslui, „veltui“ leido laiką „Neringos“ kavinėje, o „prasikaltusieji“ kartais dėl to viešai atgailaudavo (apie tai rašo Rimantas Kmita p. 202).

Tada didžioji dalis sovietmečio lietuvių literatūros skleidėsi tarp prisitaikymo ir laviravimo, nors pastarajai laikysenai, matyt, iš dalies galima priskirti ir nusišalinimo modelį, kuriam buvo būdinga reikštis nuošaly nuo visos ideologijos ir politikos – kaip tik šioje plotmėje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo sukurta itin gero lygio poezijos (į ją prievaizdai žiūrėjo atlaidžiau), taip pat prozos, pavyzdžiui, Sauliaus Tomo Kondroto. Šis aspektas knygos straipsniuose prasišviečia, bet detaliau negvildenamas, ir tai suprantama, tad gal be reikalo vienoje recenzijoje buvo apgailestaujama, jog čia per mažai nagrinėjamas estetinis aspektas, nes juk pasirinkta tematika, nusakyta pavadinime, suponuoja orientaciją į estetikos ir politikos (suprantamos plačiąja prasme) sandūrą.

Šiuo požiūriu įdomu prisiminti, kad prasidėjus Atgimimui ir vėliau visuomenėje būta nuotaikų, jog ir dabar literatūrą reikia kurti vieninga idėjine kryptimi, tik jau tautiškai lietuviška; reiškėsi gaji nuostata (laisvuose kraštuose sunkiai įsivaizduojama), kad rašytojas ką nors „privalo duoti“ (visuomenei, tautai). Kaip pabrėžė Aušra Jurgutienė, „lietuvių literatūros istorijoje radikalusis marksistinis ir radikalusis nacionalistinis literatūros praeities vertinimai stebėtinai sutapo ir palaikė vienas kitą“ (p. 475).

Postalininiais dešimtmečiais literatūros prievaizdų ir cenzorių galia nebebuvo absoliuti, rašytojams radosi galimybių manevruoti ir laviruoti, literatūrinis laukas pasidarė margesnis, sudėtingesnis, todėl iš dabarties taško nėra paprasta vertinti kai kurių rašytojų laikyseną. Ypač žvelgiant į pirmąjį postalininį dešimtmetį ne visai lengva nuspręsti, kada ištartas laisvesnis žodis buvo rašytojo nuopelnas, o kada jis atsirado dėl iš viršaus nuleistos direktyvos. Nes ideologinė sistema „po Stalino mirties ieškojo naujų krypčių“ (p. 212), kartais net gana drąsiai: kalbama, kad Nikita Chruščiovas asmeniškai leido publikuoti Aleksandro Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ kaip įrankį savo kovoje su valdžios sluoksniuose užsilikusiais stalinistais.

Sudėtinga vertinti ir tuos atvejus, kai sukaupus tam tikrą idėjinį kultūrinį kapitalą ir įgijus oficialų statusą galima sau leisti reikšti tautinius idealus kiek platesnėje erdvėje, negu leidžiama kitiems (R. Kmitos nagrinėjamas Justino Marcinkevičiaus atvejis). O štai moterys aukšto oficialaus statuso apskritai nepasiekė. Pasak Solveigos Daugirdaitės, moterys „sudarė menką procentą kūrybinių sąjungų narių ir neužėmė vadovaujančių pozicijų net ir vėlesniais dešimtmečiais, kai jų skaičius pamažu augo“ (p. 81). O R. Kmita, minėdamas Ramutę Skučaitę ir Janiną Degutytę, daro prielaidą, kad „į literatūros biurokratiją nesiveržusios, o gal prie jos neprileistos moterys galėjo rašyti be principinių kompromisų“ (p. 218). Tai vis tiek nebuvo lengvas kelias, nes cenzūros sistema veikė įnoringai ir ne visada nuspėjamai, antai prie Aldonos Puišytės tekstų kabinėtasi net ir 1985 m., reikalaujant „suaktualinti politiniu atžvilgiu“, pridėlioti būdvardžių „tarybinis“ (p. 223).

Kiek įvairių santykio ir žaidimo su oficialiąja ideologija niuansų galėjo turėti kūryba, parodoma ne viename šio tomo tekste, ir tai gvildenti galima įdomiai, kaip, pavyzdžiui, D. Satkauskytės straipsnyje, nagrinėjančiame Vlado Šimkaus eilėraščius, turinčius socrealistinės retorikos elementų. Nuo 1960-ųjų metų, kiek atsileidus ideologinės priežiūros ir cenzūros gniaužtams, į poeziją prasismelkdavo kurioziškų nuslydimų nuo normos, dažnai neakivaizdžių, nors, pavyzdžiui, sunku suprasti, kaip buvo praleistas Sigito Gedos eilėraštis „Lietuvos atsiradimas“ su visa trispalvės gama (jis gvildenamas Pauliaus Jevsejevo straipsnyje apie ezopinę kalbą).

D. Satkauskytė knygoje teigia, kad V. Šimkaus eilėraščių įvaizdžiai (pavyzdžiui, geležis) yra iš ankstesnio socialistinio realizmo tarpsnio, jau lyg ir anachronistiniai – šešiasdešimtiniais metais suklestėjo kosmoso retorika, tad vienu iš archetipinių idėjinių kūrinių – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje – tapo Eduardo Mieželaičio „Žmogus“. Šio ciklo eilėraščių poetika turi sąsajų su Vladimiro Majakovskio brutalia plakatine sovietinio laikotarpio kūryba. Apie tai aptardama „Žmogų“ užsimena Elena Baliutytė, pasitelkdama ir kitas paraleles, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ fragmentą. Pasak jos, netrukus po „Žmogaus“ pasirodymo E. Mieželaitis buvo lyginamas ir su Waltu Whitmanu, ir su Friedrichu Nietzsche’e (jeigu teigiamai, tai keista, nes, kiek prisimenu, sovietmečiu F. Nietzsche buvo laikomas buržuazinės kultūros degradacijos pavyzdžiu). Straipsnio autorė „Žmogų“ apibūdina taikliai: „Šie eilėraščiai kuria statišką, anatominį žmogaus paveikslą – išoriškai tobulą, pavyzdinį, bet stokojantį individualios kibirkšties, savarankiškos veiksmo energijos“ (p. 273). Kaip tik to nestokoja W. Whitmano žmogus, taip pat didis ir plačiai užsimojęs.

Įdomu, kad kiek vėliau Sovietų Sąjungoje pripažinimo sulaukė visai kitokį žmogų – paskendusį buityje, besiblaškantį, netobulą – vaizduojanti lietuvių literatūra. Tai buvo vidinio monologo romanas, šioje knygoje apžvelgiamas Jūratės Sprindytės. Nors socialistinio realizmo reikalavimas sovietmečiu oficialiai niekada neišnyko, bet paskutiniais dešimtmečiais į jį neretai buvo žiūrima pro pirštus; iš Vakarų autorių (kurie, aišku, nebūdavo pakankamai „sąmoningi“) reikalauta bent jau kritinio realizmo, bet to realizmo ribos išsiplėtė į prancūzų komunisto Roger (sk. Rožė) Garaudy postuluotą „realizmą be krantų“, kurį čia trumpai aptaria literatūrologė. Pamenu, kaip sovietmečiu rusų literatūros kritikai ragino „atkovoti Faulknerį realizmui“; čia J. Sprindytė atkreipia dėmesį į tokį paradoksą, kad vienas ryškiausių modernizmo kūrinių „Triukšmas ir įniršis“ (beje, rusiškai publikuotas 1970 m.) Sovietų Sąjungoje buvo tempiamas ant realistinio kurpalio, mat čia „parodytas aristokratų luomo nusigyvenimas ir degradacija, tik, deja, nenutiesta jokia ateities perspektyva“ (p. 404).

Neabejotinai veikiant Vakarų literatūros įtakai Lietuvoje pasirodė vidinio monologo romanai, kurių ryškiausi buvo Mykolo Sluckio „Adomo obuolys“ ir Alfonso Bieliausko „Kauno romanas“; bet jie negalėjo likti, tariant paties M. Sluckio žodžiais, „sociališkai neapibrėžti“ (p. 408), pridursime – apibrėžti reikėjo neperžengiant nustatytų reikalavimų ribų. Bet svarbus yra pats faktas, kad rašytojui leista skverbtis į asmeninių išgyvenimų sritį (visiškai užgintą Stalino laikais), todėl galima suabejoti kai kuriomis straipsnio autorės išvadomis: „Natūralu, kad buvo skatinama kaip tik tokia literatūros linkmė, kuri atspindėjo užsidarymą buities ir privataus gyvenimo kiaute“ (p. 407).

Vargu ar ji labai buvo skatinama – raginimas rašytojams imtis socialiai reikšmingų temų niekada netilo, o ir Lenino premija buvo skirta ne M. Sluckiui, o Jonui Avyžiui, kaip tik labiau išryškinusiam socialinę savo romanų plotmę, o tie jo romanai (pavyzdžiui, visuomenėje nemažai ažiotažo ir smalsulio kėlęs labai socialus „Chameleono spalvos“) nepasižymėjo įdomiais literatūriniais atradimais. Galbūt kai kuriais atžvilgiais Maskva sąmoningai teikė šiek tiek daugiau kūrybinės laisvės Baltijos šalims ir paafišuodavo tatai užsienyje, nes čia reikėjo, pasak Tasijos Oral, „vykdyti prijaukintos Europos misiją“ (p. 51). Be to, privatus žmogaus gyvenimas, psichologiniai niuansai buvo reikšmingi daugumoje geriausių pasaulio literatūros kūrinių, ypač XX amžiuje, o ir gyvenime tikrasis totalitarizmas stengėsi slopinti privačią sferą, sukolektyvinti žmogų, tad ir George’o Orwello romane „1984-ieji“ herojaus svajonė yra ne socialinė ar politinė veikla, o teisė į privatų gyvenimą su visais jo dideliais ir mažais džiaugsmais.

Kitas dalykas, kad, kreipdamiesi į žmogaus sąmonės vidų, minėtieji mūsų prozininkai toli gražu nesukūrė tokio lygio kūrinių kaip į šią sritį gilinęsi W. Faulkneris, Virginia Woolf, Jamesas Joyce’as ir daug kitų; o lietuvių literatūroje intymaus subtilumo ir literatūrinių aukštumų sovietmečiu pasiekta poezijoje. Bet čia jau yra mano minėtasis nusišalinimo modelis, pateisinamai liekantis už šių tyrimų sferos.

O apie socialinės plotmės ribas vidinio monologo romanuose J. Sprindytės teisingai pasakyta: „<…> nebuvo socialinio sąmoningumo, o jo ir negalėjo būti – nes žinota iš anksto, kaip kepti tortą pagal reglamentuotą receptūrą“ (p. 417). Negalėjo būti ir dėl to, kad rašytojams buvo leista (tai net buvo skatinama) kritikuoti sistemoje „pasitaikančias negeroves“, bet pačios sistemos kritika buvo griežtai draudžiama. Svarbiausių dalykų apie visuomenę, Lietuvos padėtį ir esamą santvarką rašytojas niekaip negalėjo viešai pasakyti. Viską, ką norėjo, apie tai pasakė Ričardas Gavelis savo pirmuosiuose romanuose (kaip paaiškina juos gvildenanti Jūratė Čerškutė, parašyti jie dar tikruoju sovietmečiu), bet paviešino tik 1989 metais, kai jau turėjome tikrą žodžio ir kūrybos laisvę. Jeigu būtų pabandęs paviešinti, tarkime, trejais metais anksčiau, ši jo kūryba valdiškuose namuose būtų pelniusi įvertinimą „aršiai antitarybinė“ – su iš to kylančiais padariniais.

Knyga „Tarp estetikos ir politikos“ vertinga tuo, kad aprėpia daug įvairių aspektų (jų neįmanoma aprėpti šioje recenzijoje), pavyzdžiui, T. Oral straipsnyje į lietuvių literatūros padėtį pažvelgiama bendrame Sovietų Sąjungos kontekste (nors išsamiau palyginti padėtį, tarkime, bent trijose Baltijos šalyse reikėtų atskiro darbo ir kalbų mokėjimo). P. Jevsejevas imasi gana išsamiai nagrinėti Ezopo kalbos (daug metų nuolat minimos, bet mažai analizuojamos) tris skirtingus pavyzdžius ir beveik įtikina, kad ši priemonė kartais galėjo būti pasitelkta ir priešingam tikslui, nei visada įsivaizdavome, – ne tik laisvoms mintims prastumti, bet ir sovietinei ideologijai skleisti (pasitelkiant lietuvių tautosakos motyvus – p. 293–299).

Reikia pasakyti, kad ši knyga apie kontroversišką mūsų literatūros etapą yra reikšminga šiai dienai ir ateičiai.