literatūros žurnalas

Tomas Petrulis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11

Gimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus. Kadangi nerašau teorinių traktatų, vienokia ar kitokia kalba vartojama ne kaip teoriniai konstruktai , o tampa savotiška jungtimi, su retomis tikrumo akimirkomis (kartais gana žiauriomis, kad atsirastų ne visiems malonūs tekstai), kurios, būna, nutinka ir sujudina kalbą, kuria mąstau ir kalbu.

 

*

stropi medicinos studentė
vadovėlį priglaudus prie kelių
savo galvą lyg slyvos kauliuką
panardino į sapno nektarą
kad gertų visa užsimerkusi
kol už lango keičiasi stotys
o vagonais šokčioja šoklūs
atspindžiai jos matytos tikrovės

 

 

stop juosta

 

saulei šuoliuojant stop juosta
salsvas svaigulys prisiartino
(iš jos kvapo staiga supratau
kad reikia mestis į gatvę) –
ir ji metės į gatvę
ir aš mečiausi su ja
ir vieno iš mūsų neliko –
mano siela kodėl pražuvai
palikus stovėti mane
ties geltona–raudona stop juostoj
kur blaškosi vėjas ir saulė?

 

 

*

 

užsivėrus akims kavinėje
ėmė plaukti apakęs vaizdas –
tai beformiai dalykai plaukė
jų netrikdė erdvės sunkumas
nei barzdotas baristos veidas –
plukdė juos į tamsos aklinumą
nepaliaujanti barža ausies

 

 

alkoholinis vienetas

 

ūmai aptikau kad mano jame
skyla alkoholinis vienetas
privalėjau būti laimingas
nes jis buvo džiaugsmingas
ir tarsi niekuo nesirūpino
privalėjau patirti skilimą
bet skubėjau aš žymiai lėčiau
negu gerdamas mano jisai
ir įsiplieskė keistos lenktynės

 

 

apie vieną

 

apniukusiai vėsus oras
man primena kūnus
kurie sutinka viens kitą
ir kalbasi labai tyliai
pritemdytuos kambariuos
kol pats sau vienas einu
nugairinta vėjų puse
link trijų šviesoforo signalų
vieno kurių geltonumas
kažin kaip yra susisaistęs
su geltona spalva

 

 

*

kada ėjo per akį akimirka
be kojų ji ėjo ir ėjo
ir tai vis reikėjo pabrėžti
be galo ryškinant tekstą
nes triko ir triko regėjimas
kai ji eidama nežingsniavo
nežingsniavo ir nesvyravo
nes be kūno ji ėjo ir ėjo
ir net neišėjo užčiuopti
kaip vis eina ir eina akimirka
taip ji ėjo kad net nemirksėjo
čia tik aš visą laiką mirksėjau –
pilnos akys ir tuščia to laiko

 

 

*

 

o kad pajėgtų vargšas šunėkas
kad galėtų žinot jis
kas dedas kas vyksta
jo šeimininko galvutėj
(gi dabar net neloja nepyksta)
o prieš juos jau veriasi
užrašas juodu ant balto
viename iš barų
kur juodu sustojo ir ilsisi –
sunaikink savo pyktį ir kerštą –
baro stogą kepina saulė
spragsi lyg malka barmenas
ir nyksta ir lydos jo balsas
viename sakinių

 

 

malda

 

jis niekuo neapsimetė
ir todėl nebuvo visiškai tikras
tuo kuo apsimeta –
tu mane pakylėjai o dieve
ir išmokei meluoti taip
kaip lig tol nemokėjau –
lyg mikliausias kišenvagis
sukaus tarp žmonių
nuo tada kai tave sutikau –
šviesa krito kreivai
skaisčiai švietė
praeivių daiktai –
į tave mintimis dainavau
kai maliausi tarp jų

 

 

*

 

vyras geriantis kavą laikosi švelniai
jis šitaip laiko puodelį
ir šitaip sėdi prie lango
lyg būtų perpratęs laiką
ir pagijęs nuo jo laikiškumo –
jo plaukuota besvorė galva
tai toksai apvalus spindulys
kursai nepaliauja spindėjęs
apie savo prasmės nebuvimą
kad sužaistų prieš jos nuobodumą
paiką lauko lelijų žaidimą