Paulius Norvila. Vilniaus. Sonetų vainikas
2016 m. Nr. 10
*
įkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų
dar du stiklai ir jau greičiausiai eisim
pro katedrą ir pilį link žirmūnų
kur kažkada du tūkstančiai trečiaisiais
baigiau mokyklą – vakare prisnigo
puraus ir balto – net sunku kalbėti
bet pasakei – mums nebeliko
jau nieko kito – tik pasimylėti
kol kambariai vis dar neturi durų
ir kol nerūpi vasaros prie jūrų
mes viens kitam tarytum paauglystė
kuri plevena drugeliu į ugnį
tave išgelbės nors kitus sužlugdė
tau supūliuos – kitiems neišsivystė
*
tau supūliuos – kitiems neišsivystė
pasiutęs šuns lojimas kraujo putos
ir pylimo kur lengva pasiklysti
ir vokiečių kad lengva nebebūtų
mėginant į simint tą giedrą veidą
cukruotas avinėlis – tirpsta žodžiai
kad prie egzamino nevykėlį prileido
dabar gyvenk poetiškai nuobodžiai –
kasdien į darbą tuo pačiu keliu
pro sporto klubą tauro kalneliu
nereikia pavydėti laikinumo
dar posūkis – ir visa pasibaigs
ir jeigu kada nors ko prisireiks –
kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą
*
kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą
kol skonio sluoksnis palengva suyra
kol žiedlapis gėlės – tai vienodumas
kuriuo berniukas verčiamas į vyrą
kai vilnele tau šypsos karalienė
vaikų vaikai dalinasi fontaną
o pažadų seniai atsižadėję
iš naujo sau save užsigyvena
ir plėšo vėliavas ir siuvasi suknias
net jeigu visą laiką tas pačias
undinė patepta grimu jaunystės
ir verda bernardinų katiluos
jaunųjų lūpos kad neišsiduos
net jeigu visa tai – dėl išdavystės
*
net jeigu visa tai – dėl išdavystės
kol kiemo katės vaiko balandžius
netilpdamos į vieną fotoblykstę
čia greit prilis ir dar greičiau nudžius
ir prasiskleis juodais gitarų dėklais
užkimę išsitaršę paaugliai
pigiausio vyno – sudaiginti sėkloms
kurias atmintyje pasodinai
kol į sibrovęs purškiamais ant sienos
prie daugiabučio vienas nebe vienas
dar stoviniuoja bet jau greit išnyks
kaimynas palakstyt išleidęs kalę
pakreipęs galvą šypsosi birželis
kol niekas nestebi tol niekas nesupyks
*
kol niekas nestebi tol niekas nesupyks
viešasis vėl atėmęs tavo rytą
paleidžia vėjais – dieve sutaupyk
ir jeigu ne mane tai bent tą kitą
išblėsusį atokvėpį rudens
apkalus cerkvę amžinais pastoliais
gėlių žiedai numirusius prikels
kol kitą rytą tolstant savanoriais
vis dar vaidensis kūnai bučiniai
kad atsispyriau nors nebūtinai –
galų gale – nei nuopelnų nei pelno
ištrūkęs iš nasrų – vis vien nasruos
kvėpavimo kuris išsisluoksniuos
kavos tirščiu ant akmeninio delno
*
kavos tirščiu ant akmeninio delno
atostogauja senstantys turistai
grupelėmis – minkšti pūkuoti švelnūs
kol įsigauna ten kur neišdrįstų
be bilieto leidimo rankos mosto
naivių pirmokių plazdantis būrelis
atvykusių iš ten kur nusibosta
parvykstančių į ten kur nebegali
ilgiau nei dieną valanda minutę
nebegalvoti netgi nebebūti
šventų jonų pavėsis išsklaidys
didžiosios pohuliankos kartų skonį
kada prigludęs prašosi glamonės
šis oro gūsis – dievo tvarinys
*
šis oro gūsis – dievo tvarinys
du metrai po žeme tvanku ir tiršta
garuoja sapnas – nenusikratys
net angelas mirties kuri nemiršta
tik įsismelkia suvisam yra
kaip fizika ir chemija gyvūnų
kaip žodis žodžiui – vienas ir tas pats
tikėjimas kad kūnas virsta kūnu
kurį pakeitusi artėji prie manęs
aksomui dengiant bokštų langines
ir riteris išsiverčia iš balno
bet tau svarbu toli gražu ne tai
šventa kotryna ir balti drambliai
kai du taškus madam prieš miegą pelno
*
kai du taškus madam prieš miegą pelno
nauji namai – pelėkautai ir pelės
aukštoj žolėj ankstyvas apsidergęs
pavasario naujagimis kūnelis
kiekvieną mūsų kalbina vaitoja
atrodo dar šiek tiek ir nebėra
skubėjimo vienintelė greitoji
paklydusi šopeno kiemuose
vis blaškosi tarytumei saliutai
beždžionių triukšmas vieversėliai liūtai
atvėsęs maistas – nugalėtas skonis
ir vėl iš naujo mokomės meluoti
kad bokšto ir karaliaus rokiruotė –
tai pasekmė tai debesys ne žmonės
*
tai pasekmė tai debesys ne žmonės
nubėgęs tušas kunigaikščių gatvės
nemalonus neieškantis malonės
barzdotas susivėlęs prisidegti
mėgina ir mėgindamas supranta
kad nieko kito jau nebeprašytų
jei tik lietus dabar ištiesęs ranką
pakeltų tuos kur pakeliui parkrito
nelyg save išblyškusį nuo vėjo
nuo tų laikų kai nieko nereikėjo
dabar tik trupiniai dar gelia kojas
pakyla dulkės plunksnomis nusėda
kas buvo tas – seniausiai nebegėda
ne laikrodis – pavasaris sustojęs
*
ne laikrodis – pavasaris sustojęs
ir tarpmiestinis ir pro langą matos
porelė nesuvaldanti glamonės
nors imk ir kurk jų liepsną iš citatos
nors imk ir melsk kad tai nepasibaigtų
pirmoji meilė paskutinis dūris
net jeigu ant pilkų mokyklos laiptų
jie nieko kito savyje neturi
tačiau dėl to visai neišgyvena
kol tu dar kartą imituoji meną
plaktuko smūgis – linkstanti vinis
tau sąmonę beviltiškai sudrumsčia
į vieną lovą gulasi kol kumščiai
paplūsta kruvinais rašmenimis
*
paplūsta kruvinais rašmenimis
dangaus burna prarijus stadioną
ir nuo lietaus išsikreipia ašis
ir nuo ašies atkandam keptą duoną
ir susilieja vaizdas sakiniai
praranda rišlią vientisumo masę –
žinojimas kad jau nebežinai
ieškojimas nors jau nebesurasi
pažįstamų veidų nes nebesi
dailia ranka tapytas vandeny –
aplink tave – tik ramunėlės mirtos
akis užspaudžia – krūpčioju gailiuos
daugiau taip niekada – ir traukiniuos
esu blaivus norėčiau būti girtas
*
esu blaivus norėčiau būti girtas
nuo tavo lūpų temstant prasidėti
o jau tada – į duobkas į atvirtęs
stebėčiau kaip įsisuka ruletė
ir kaista rankos šaukiantis liepsnos
kažką įkvėpus o kažką išpūtus
kol metų laikas šviesai atsparus
ir sniegu tirpsta pilkas daugiabutis
maži narveliai tarp kurių blaškais
klaustukais daug dažniau negu taškais
garuoja arbata – vanduo užvirtas
ligom atslūgsta nerimu tąsa
kad nieko kito be tavęs nėra –
pasiekus dugną lengva atsispirti
*
pasiekus dugną lengva atsispirti
rasų liepsnelės blaškosi retėja
kada gyvybė skleidžiasi o mirtį
fiksuoja užrašai susidėvėję
paminklų šaknys geležinis r ū kas
dar vilkšunis risnojantis palaukėj
ir grįžtantys ties posūkiu užtrukę
ir laukiantys kol skiedromis išplaukia
kaskart kitoks prisiminimų svoris
kuriam paklusti niekaip nesinori
sunkus šis rytas bet ir vėl nušvis
nusišypsos ir liuoktelės per kliūtį
ir bus ramu – na bent jau tą truputį
į arklio vidų praveriant duris
*
į arklio vidų praveriant duris
vienatvė tampa aiškiu stebuklu
kurioj trumpi pavėsiai išsiris
įsikalbėjus išrišimą jų
dėl to kas buvo ir dėl to kas bus
kai du sapnai pasidalina naktį
kai lietumi atvirstantis lietus
apsaugo nuo užuominų sudegti
įskėlus ugnį tarp dviejų širdžių
plakimo idiotišku ritmu
kulniukams kaukšint kol valdovų rūmų
portretuose atgyja tvariniai
kuriems nedaugžodžiaudamas sakei
įkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų
*
įkvėpk tamsos iškvėpk tabako dūmų
tau supūliuos – kitiems neišsivystė
kramtyk ilgai šią atmintį kaip gumą
net jeigu visa tai – dėl išdavystės
kol niekas nestebi tol niekas nesupyks
kavos tirščiu ant akmeninio delno
šis oro gūsis – dievo tvarinys
kai du taškus madam prieš miegą pelno
tai pasekmė tai debesys ne žmonės
ne laikrodis – pavasaris sustojęs
paplūsta kruvinais rašmenimis
esu blaivus norėčiau būti girtas
pasiekus dugną lengva atsispirti
į arklio vidų praveriant duris