literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10

Nuo Rambyno

Aure – Mažvydo karvės rupšnoja
sultingą žolę pastoriaus pievose.

Pilvai – kaip tos rudos statinės
iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme,
seniai nemelžtos, pertvinkusios.

Mūkia, sustojusios pusračiu –
taip ilgesingai ir graudžiai
kaip laivų sirenos.

Rūkas driekiasi pažeme tartum pienas,
šliaužia Rambyno šlaitais į Bitėnų kapines,
kur sugulę ilsisi lietuvninkai.

 

 

*

Birutei Baltrušaitytei

Grįžta iš Tilžės jomarko stotingos prūsės,
siuvinėtom aksomo kepuraitėm,gagena kaip žąsys,
žvanga raštuoti delmonai.
Siaurukas rangos per pievas,
trinksi per tiltus.
Vakarais kitapus Šunijos
to bildėjimo klausos mergaitė
kietai susipynus kasas.

Tas trinksėjimas jai skverbias į širdį
su pasienio ženklais, su žolėm.
Vokiški žodžiai, mūsų istorija
lydės per gruoblėtą gyvenimą,
kol pati, pavirtusi liepa,
pagaliau įsikibs į kietą
protėvių molžemį.

 

 

*

Poetas iš Brėmeno
ieško prūsiškų savo šaknų, siekiančių XVII amžių.
Žvalgos siauruko, iš Tilžės atbildančio
per Vilkyškių pievas.

Akimis raiko Rambyno atšlaitę,
kuri kadaise priklausė gentainiui –
pastoriui Gaigalaičiui.

Fotografuoja Bitėnų kapines,
kur ilsis jo tolimos tetos,
apklostytos kvapiom pakalnutėm.

Rodo žalio stiklo buteliuką
su gotiškom raidėm „Tinte“,
rastą Vilkyškiuose prie senelio namų.
Pasakoja, kaip jo tėvas bėgo nuo rusų.

Paskui atsigula į žolę,
glaudžiasi prie žemės
lyg prie čia gyvenusių savųjų.

 

 

*

Pelkininkų kaime
žolės iki juosmens,
gumšo ožkų nugaros.
Barzdotas vokietis su kibiru
(atvykęs „iš vandens gaminti degalų“)
skundžiasi – mūsų bankai
neduoda jam paskolos.

Uodų debesys,
celofano balti draiskalai,
ožkos lyg pagal komandą:
nuo mėšlo krūvos –
ant surūdijusio „Audi“ kapoto,
nuo „Audi“ – ant mėšlo krūvos.
Kaip koks pritarimas jo žodžiams.

Iš mėlyno avilio –
gailiai sumekena ožiukas,
lyg nujausdamas galandamą peilį.

 

*

Atmintinės – vizitėlės –
iš kalėjimų, lagerių, tremties.
Išsiuvinėtos tamsiai rudo satino skiautelės,
albumėliai, telpantys į saują, kutuotos servetėlės
iš palto sukarpyto pamušalo, iš lino marškinių…

Kažkur taigoj, užpustytam barake –
alkana mergaitė geliančiais pirštais atsargiai traukia
vilnonį siūlą iš vienintelės skepetos,
adata iš žuvies ašakos
daigsto savo palinkėjimą.

Raidės nelygios,
kampuose – pilkos našlaitės
nenuleidžia akių –
Neužmiršk man ę s.

 

 

*

Algirdui K.

Saulėlydis raudonom akim
pro senos gaisrinės bokšto angas.
Nelemtoji žinia jau atskriejo.
Bičiulis šaltoj ligoninės lovoj
vienišas su savo skausmu.
Melanoma, klastūnė gražiu vardu,
nematomais pirštais gesina gyvybę.
Sibire pažeistas medis traškėdamas griūva.

Iki šiol jaučiausi saugi:
jeigu man kas nors atsitiktų,
jei užgriūtų nelaimė –
pirmiausia būčiau skambinus Tau.

Neviltis plūsteli
lyg vanduo, pralaužęs užtvanką.
Bejėgiškai veju šalin,
suspaudžiu lūpas, sulaikau alsavimą.
Nerimas tarsi negyvas vanduo,
kurio niekas jau man nepavers gyvuoju.

Netikėtai –
pažįstamas balsas su žaismės priegaide:
„Nėra taip, kad kaip nors nebūtų.“

 

 

*

Kažkas man atsitiko:
vis labiau gaila laiko:
parduotuvėms, televizoriui,
plepalams, telefonui, laikraščiams
ir net protingoms knygoms.

Bet negaila čiurliam,
kurie krykšdami
ratais laksto virš kiemo.

Negaila strazdui,
po lietaus švilpaujančiam
eglės viršūnėj.
Keliukui,
baltuojančiam prietemoj.

Negaila mintims,
vis užklystančioms
apie nebūtį.

 

 

*

Keliukas
pasigauna nuo slenksčio.
Iš lėto vedas į kalną,
vingiuodamas bėga per girią,
vos spėju iš paskos.

Prisigretina
kaži koks samanų senis,
apkibęs voratinkliais.
Ramsčiuojasi gumbuota pušies šaknim.
Akys – vanago vyzdžiais.
Stumteli, kad gluodenos neužminčiau,
ir dingsta –
susilieja lyg žaltys su samana.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5-6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…