literatūros žurnalas

Liutauras Degėsys. Žmonės, žodžiai ir knygos

2016 m. Nr. 10

Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių. Pačios populiariausios būna kvailystės. Banalybės – tai tiesos, kurios atitinka gausybę patirčių. Vėlgi – paprastučių, standartinių, elementarių, vadinamųjų „bendražmogiškų“ patyrimų. Kuo elementaresnės, paprastesnės tos patirtys, tuo jos – „bendražmogiškesnės“. Tokių mitinių būtybių – bendražmogių – gyvenimo tiesos. Visų – ir niekieno. Tai tokios neproblemiškos, teisingos, neprieštaringos, aiškios ir suprantamos tiesos, kad jos veikia kaip kokios cheminės medžiagos – visus vienodai. Jos ramina, svaigina, migdo ir įtikina: „yra kaip yra“, „visos jos tokios“, „rytas gudresnis už vakarą“, „kūnas, mestas kampu į horizontą, – nukris“. Tos tiesos sutvarko pasaulį. Supaprastina, paaiškina, sudėlioja viską į vietas. Paprastumas – patinka, nes nereikalauja pastangų, nekelia įtampos, pateikia atsakymus ir eliminuoja klausimus. Smulkios tiesos padeda suprasti ir susirasti tokius pačius – smulkia-bendra-minčius. Ir tas jausmas, kai staiga pasidaro aišku, toks malonus, nes aiškumas – tai palengvėjimas. Kai iš-si-aiškini, nebereikia klausti, ieškoti – gali apie tai nebegalvoti, galų gale – pasiseka būti laisvu – nuo klausimų ir problemų. Gali ploti, kaip nusileidusiame lėktuve, – nes viena problema liko mažiau. Jau nusileidai. Tik: kai susipaprastini tikrovę – ta abstrakcija, tas aiškumas – atsiranda ne tikrovėje, o galvoje. Tikrovė nesupaprastėja nuo to, kad tu ją schematizuoji, sustruktūrini, hierarchizuoji, sudėlioji į lentynėles ir sutvarkai. Gyvūnai ir augalai, vos surikiuoti ir akimirkai palikti be priežiūros, išsilaksto iš Karlo Linėjaus Didžiosios Sistematikos stalčiukų. Žvaigždės danguje nesurištos virvelėmis ir rikiuojasi į žvaigždynus tik tam, kuris žiūri iš teisingos perspektyvos, iš savo pusrutulio. Natūralios atrankos dėsnis veikia tik šio dėsnio šalininkų galvose. Deterministo įsitikinimas, kad yra determinizmas, pasirodo, irgi yra determinuotas. Sąmokslai nuolat nepasiseka, nes ne visi jo dalyviai sutaria dėl tikslų, ir be to – sąmoksle dalyvauja ne tik sąmokslo dalyviai, bet ir tie, kurie apie sąmokslą nieko nežino ir todėl nesielgia pagal sutartas taisykles ir schemas. „Globalinis atšilimas“ – nebūtinai atšilimas tavo kieme, „šaltasis karas“ – ne toks jau ir šaltas, o „hibridinis“ – gali būti ir automobilis, ir karas, ir pats žodis.

Negana to, gyvenimo supaprastinimas yra šioks toks vargas. Tam, kuris struktūrina, paprastina tikrovę, reikia nuolat stengtis, kad tikrovė atitiktų jo išankstines schemas: reikia ieškoti pavyzdžių, pa tvirtinančių išankstinius dėsnius, tenka nuolatos pasireguliuoti prisiminimus pagal šlovingos, herojiškos praeities standartus. Iš visų jėgų sprausti tikrovę į schemą, tendenciją, dėsnį – ir žiūrėti, kad ta tikrovė nepaspruktų, neišsisuktų ir nepradėtų gyventi savarankiškai – pagal savo taisykles. Kai sakai, kad „šitaip turi būti“, staiga pamatai, kad niekas nieko niekam neprivalo ir neturi. Gamta ne visuomet žino apie mūsų sugalvotus gamtos dėsnius.

Abstrakcija, paaiškinimas, schema – tampa pagrindiniu racionalizavimo metodu. Kažin, kaip sekasi racionalizuoti – taikant praeities schemas ateities projektams. Kai manai, kad protinga būti protingam, pamiršti, kad visas tavo racionalumas – iš vakar dienos patirties. Rytdienos patirčių turi labai nedaug žmonių – nebent kokie nors meteorologai, astrologai, politikai ir taro kortų būrėjai. Tavo patyrimas – visados vakarykštis, ir todėl šiandien jis jau gali būti pasenęs, neatitinkantis rytdienos tikrovės. Ateitis išsižiojusi reikalauja kitos, naujos patirties. Ateitis valgo dabarties vaikus. Maža to: gana dažnai tenka vadovautis svetimomis patirtimis – pavyzdžiui – fizikų, kosmonautų ir banko analitikų, nes įsigyti asmeninių patirčių visose tikrovėse dažniausiai niekas neturi laiko.

Kitas klausimas, kaip tas schematizavimas padeda išlikti sveikam. Sveikam – nors sergančiam tik savimi. Ar pavyksta nepaskęsti kasdienybėje, nesusipainioti stereotipuose, nepašvinkti prietaruose. Kaip sekasi, vadovaujantis sveiku protu, priimti permainas, susitaikyti su kitomis kultūromis, užsikrėsti naujų idėjų infekcijomis. Ar – atvirkščiai: įgyjamas imunitetas, išmokstama apsisaugoti nuo gyvenimo skersvėjų. Pavyksta ritualizuoti, standartizuoti gyvenimą ir galvą. Išsitreniruojama apsieiti be ironijos ir sarkazmo, įsigudri nama susigyventi su kasdienybe. Priprantama saugotis nuo pavojų ir susidėti saugiklius nuo visko, kas vyksta kitaip, negu buvo. Pasistengiama susikurti dirbtinę, pastovią, saugią tikrovę – imunizuotą, atsparią kitimo baciloms ir neapibrėžtumo virusams.

Du dalykai čia gali padėti nepaskęsti kasdienybės pelkėje: žmonės ir knygos. Gali išgelbėti tik kelionės erdvėje ir laike. Geriant fiktyvios realybės ir žmogiškos tikrovės kokteilius, galima svaigintis ir turėti vilčių – kad gyventi yra smagu ir keista. Knygos ir žmonės yra įkvėpimo šaltinis – padedantis pastebėti save, susidomėti savimi ir pareikalauti iš savęs daugiau. Kelionės pas žmones ir knygas – tarsi bandymai išsiveržti iš eilinės tikrovės, susikurti kitą, paralelinį pasaulį, kuriame aiškiai matytųsi esamos, kasdienės realybės trūkumai: nuobodulys, mechaniškumas, daiktiški santykiai, pasikartojimas – visa tai, kas išreiškiama taisyklėmis, dėsniais, formulėmis ir tendencijomis.

Nuo tos akimirkos, kai apsiginkluoji žodžiais, – pradedi pastebėti ir suprasti pasaulį. Lingvistinėmis objektyvacijomis – žodžiais, kaip instrumentais – tu kiekvieną akimirką interpretuoji, kuri tikrovę, programuojiesi, išsiprogramuoji ir persiprogramuoji. Žodžiai ir knygos padeda susikurti ne tik prasmes, bet ir patį pasaulį. Sugebi pamatyti kitus ir kitaip, pamatyti daugiau, nei matosi. Įsisavindamas žodžius tu ne tik išmoksti kalbą, tu sugebi būti savimi ir suvokti savo tapatybę. Žodžiai tave išmoko sukurti save.

Išmokęs skaityti ir rašyti, staiga aptinki, kad žinoti – negana. Žinoti gali ir gyvūnai. Žodžiai ir knygos padeda tau aptikti ir pajusti supratimo malonumą ir stebuklą. Tau atsiveria metakognityviniai dalykai: išmoksti žinoti, kad žinai, – ir suvokti, jog nežinai. Pradedi numanyti, kad kiti žino. Įsivaizduoji, kad jie žino, jog tu tai žinai. Pradedi ne tik suprasti save, bet ir suprasti, kad tu supranti. Sugebi suprasti kitus. Pajunti, kaip smagu yra suprasti, kad kiti tave supranta. Kaip svarbu yra pasiųsti jiems žinią: kad tu supratai, jog jie tave suprato.

Žinoma, kad atsitinka ir priešingi dalykai. Galima pasilengvinti, pasisaldinti gyvenimą stereotipais, prietarais, išankstinėmis nuostatomis ir standartais. Galima susipainioti savo žodinių išvedžiojimų konstrukcijose, nuvalkiotų sakinių barikadose, pasiklysti asmeninės patirties, paviršinių įspūdžių, mechaniškų įgūdžių labirintuose, apsigyventi pasenusių moralinių principų olose.

Žodžiuose slypi ne tik komunikacinės, deskriptyvinės ar kūrybinės kalbos funkcijos, bet ir klaidinančios kalbos galimybės – galima žongliruoti nepagrįstomis ir specialiai sofistikuotomis argumentacijomis. Beprasmiškai žaisti pavardėmis ir teorijomis. Galima ne tik kurti pasakas, mitus, rašyti eilėraščius ir romanus, bet ir spe cialiai formuluoti apgaulingus teiginius. Mistifikuoti, ideologizuoti, indoktrinuoti. Skleisti apkalbas, trolinti, sudrėkusiais delnais sėdėti prie kompiuterio ir užsiimti verbaline pornografija. Gąsdinti, terorizuoti, tyčiotis, išsidirbinėti. Tiesiog klaidinti. Svaidytis frazėmis, mojuoti žodžiais lyg kardais, kankinti ir įžeidinėti vieniems kitus – žodžiu. Arba – nemylint – gražiai kalbėti apie meilę ir prisipažinti netikroje meilėje. Meniškai kalbėti apie meną. Ilgai kalbėti, kad kalbėsi trumpai. Kalbėti, kad neturi ko pasakyti, nes nerandi žodžių. Kalbėti apie kalbą. Per vėlai suprasti, kad nesupratai, jog tavęs nesupranta.

Mąstant kulinariniais terminais, visi žmonės yra šiokie tokie žodžių gamintojai – pamokymų virėjai ir patarimų dalintojai, gyvenimo pyragų konditeriai, greitų romanų kepėjai, sonetų kokteilių barmenai ir eilėraščių vintažų meistrai. Nieko tokio, kad atsiranda internetai – tokie savotiški greito žodžių maisto restoranai, kur dažniausiai girtuokliaujama vaizdais. Truputį blogiau, kad nuolat pasirodo knygų pavidalą turintys daiktai. Kuriuos gamino žmonės, mokantys rašyti ir tik todėl – kažkodėl – pasivadinę rašytojais. Aprašinėjantys tikrovę ir save. Žmonės, nekuriantys paralelinių realybių, o atvirkščiai – bandantys savo gaminius įsprausti į tikrovės anklavus, arba iš visų jėgų grūdantys realybę į savo supaprastinimo schemas. Veikėjai, nusirašinėjantys nuo tikrovės, bandantys su ja lenktyniauti. Siekiantys pagaminti tikrovę – tikroviškesnę nei pati tikrovė. Kuriantys antrinę, nuvalkiotą, kažkieno kito jau dėvėtą realybę. Kažką, kas jau buvo ir – todėl, kad buvo, – kas turi teisę būti ir vėl. Kuriantys – kažką iš kažko. Nors kūryba, Dievo pavyzdžiu, yra ne mechaniškas lipdymas iš realios medžiagos, o pasaulio kūrimas iš nieko.

Galima pasvajoti: čia galėtų pagelbėti bibliotekos. Galėtų būti tokios vietos, kur žmonės ateitų pasitikrinti, kas yra knyga. Ten nebūtų ne-knygų. Ten niekas nesiūlytų tokių – knygų pavidalą turinčių – spalvotų, blizgančių, fiziologinius mygtukus spaudančių instrumentų. Moterų knygų ir knygų vyrams. Meilės romanų, kuriuose niekas negyvena, bet myli. Tikro kaimo ir tikro gyvenimo atvaizdų ir pavyzdžių, skiepijančių specialią meilę gamtai. Aiškinančių dvasinį ryšį su gamtiniu pasauliu arba gamtinį ryšį su dvasiomis. Juos visus galima sudėti į internetą. Bibliotekos taptų žodžių lobių saugyklomis, kuriose triūsia žodžių žyniai ir žodžių saugotojai. Tie lobiai būtų atveriami tiems, kurie kvėpuoja ir minta idėjomis, tiems, kurie svaiginasi žodžių ir minčių vynu. Tiems, kurie užsikrėtę žodžių infekcijomis išeina į pasaulį, kupini entuziazmo, nustebimo ir ilgesio: noro pradėti gyventi kitaip. Visai nebūtina, kad, prisivalgę žodžių, įkvėpę naujo gyvenimo vilčių, jie ir patys tuojau pat pultų rašyti. Kitą kartą pakanka suprasti taip nedaug: kad būtina keistis, kad galima pradėti šiandien, kad reikia sugalvoti kažką naujo.

Kad jau laikas liautis ieškoti savęs, kad jau reikia pradėti kurti ir keisti patį save.

Liutauras Degėsys. Dvi novelės

2024 m. Nr. 1 / Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl.

Nerijus Brazauskas. Esė kaip gyvenimo žiūra ir režisūra

2023 m. Nr. 12 / Liutauras Degėsys. Viskas buvo ne taip. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 152 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Liutauras Degėsys. Dvi esė

2021 m. Nr. 12 / Paskui, žinoma, dar gyvena iš inercijos, dar įtikinėja vieni kitus, kad viskas čia gerai, kad reikia gyventi ir džiaugtis – netgi džiaugiasi ir būna laimingi. Tokiu gyvenimu – gyvenime prieš mirtį.

Nerijus Brazauskas. (Ne)pakeliama vaizduotės galia

2020 m. Nr. 11 / Liutauras Degėsys. Lengva nebus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 364 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Liutauras Degėsys

2018 m. Nr. 10 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

„Metų“ anketa. Liutauras Degėsys, Rimantas Kmita, Selemonas Paltanavičius

2014 m. Nr. 11 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

„Metų“ anketa. Vytautas Rubavičius, Vytautas Bubnys, Liutauras Degėsys

2012 m. Nr. 1 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Petras Bražėnas. Platus eseistikos laukas

2011 m. Nr. 11 / Imtis rašyti apie esė ar eseistą reiškia pačiam išsivaduoti iš savotiškų žinojimo ir patirties grandinių, kurias jauti vis stipriau veržiančias tavo rankas, nors gyvenime ne kartą esi pagalvojęs ir apie išlaisvinantį žinių ir patirties poveikį.