literatūros žurnalas

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8-9

Gražina Cieškaitė

Algimanto Žižiūno nuotrauka

*
Bodlero saulė žydinti žaliai
ir blogio gėlės nuo kurių apakę
nakties drugiai į juodą liepsną lekia
ją skrodžia gintariniai spinduliai

 

*
miega angelas prie bedugnės rugiuose
nematomoji daiktybė jo sapnuose
tarp sparnų žydras kūnas dvasia
angeliškas grožis virtęs palaima šviesia

 

*
Budos širdies pelenai prie šventosios upės
dieviškas sodas sklidinas meilės gėlių
atgimimo skaista kai prieš Dievą suklupus
savo gimdančią sielą aukoti galiu

 

*
vibruojantis psichokosminis laukas
išspinduliuoja dvasią lyg auką
kurios dugne nematomas žydi
pažinimo akmuo kaip širdis begalybei

 

*
atrajojanti Dievo idėją
pro dievažmogį slinko minia
kryžius virto ašim ugnine
stigmų rožės pražydę skaudėjo

 

*
prasiskleidusios keturios tiesos
Budos kelias per tamsą ir šviesą
į nirvaną vedantis kelias
psichokosminės sielos dalelės

 

*
žodis būties atspindys
psichokosminėj sąmonės Letoj
kur išnyksta lemtoji riba
tarp žmogaus ir poeto

 

*
dievišką gelmę mąstai
perkeistas būvio į nieką
kur amžinybė tave
būčiai belaikei palieka

 

*
už melą bus atseikėta sakau
už meną kaip už melą
ištrėmimu į negyvenamą bevaisę salą
kur angelai juodieji mėšlą mala

 

*
žinodamas kad prisikels jis mirė
padėjo galvą ant akmens žvaigždėtoj girioj
pro ašaras į dangų jis žiūrėjo
ant kryžiaus gimęs būti sutvėrėju

 

*
pavertęs vandenį iliuzijų vynu žvaigždėtu
apgirtęs plaukė per ugninę Letą
ant kryžiaus mirus prisikelt panūdo
senesnis už pasaulį ne už Budą

 

*
dėl beprotybės vargas ir dėl proto
kas išeitį iš labirinto sugalvotų
Dievybės formoj įsikūnijus dvasia
pavirtusi minties energija šviesia

 

*
būtį perkeitus kančią patyrus
nenusakomo sapno gale
tavo sielos gyvenimas tyras
kaip mintis išminties ovale

 

*
o dangus išrinktųjų vaizduotėj
žydras sodas kvepėjimas vaisių
angelai su žmogum sužieduoti
Dievo akys antgamtiškai vaiskios

 

*
aklųjų eisenoj judėjau pro gėles
grožėjausi savim prieš veidrodį ovalo
sėdėjo dvylika prie samanoto stalo
o tryliktasis ganė pragaro sode vėles

 

*
absurdo kryžkelė žydra likimo rožė
vienuolė medituojanti bekūnį grožį
kaip erdvę tuštumos kuri tave palietus
lyg žemę su dangum sujungę lietūs

 

*
naktis žydra geltona auksavarsė
dangaus dugne pražydus mėnesiena
tava mintis prieš kosmosą begarsė
keliauja alkana į amžinąją dieną

 

*
patyręs asanoj dieviškoj pozoj
kūno vienovę metafizinis jogas
tarp dangaus ir žemės sustojęs
skiemenį šventą amžiną mantrą kartoja

 

*
dievišką kūno vienovę
dvasia suvokti panūdo
minčių orbitomis per psichokosmosą juda
į tai ką nušvitęs įamžino Buda

 

*
palaiminta tauta kurioje mylimi poetai
kaip akli pranašai žvejojantys Letoj
palaiminta duona pavargėlio stalo
ištremtasis į negyvenamą salą

 

*
atsiskyrėlio kraujas dykumoje susigėręs
kaip šaltinis oazėj kur nakvodavo žvėrys
gintarinis jo smuikas per naktį raudojo
ir gražioji mirtis dykumoj raudonojoj

 

*
kvailių namuos kur beprotybė nesilanko
o neišgydoma lemtis nuo išminties apanka
jis gėrė vyną ir prieš veidrodį kalbėjo
su savimi apsvaigęs nuo idėjų

 

*
minties ugninėj pozoj išminties asanoj
jis medituodamas save išgano
ir džiaugiasi tiesa kuri iš Budos rankų
jam tiesiai į rankas per maldą atitenka

 

*
žmogus po dykumą klajojantis kentauras
dvipusis blogio gėrio lydinys jo aurą
dievai nuskaistintų tačiau būtis dvilypė
jį nuveda į blogą begalybę

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / būtis tik slenkstis jį įveikus prasideda žvaigždėtas antilaikas kur tu dvasia minties greičiu judėsi viena antgamtės šviesoje budėsi minties joga ugninis širdies branduolys būtis padalinta į aštuonias dalis

Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8-9 / galvojimas apie pasaulį kai mintis tarytum iš psichokosminių dalelių sudaryta atspindi tai kas meilės būčiai duota dvasia su žodžio kūnu sužieduota juoda tyla tarytum prirakinta joje dvasia nušvitusi žaliai

Judita Vaičiūnaitė. Aureolių šviesoj

1997 m. Nr. 10 / Gražina Cieškaitė. Tarp laiko ir amžnybės. – Vilnius: Vaga, 1997.