literatūros žurnalas

Ksaveras Andrašiūnas. Gyvybės gambitas

2016 m. Nr. 8–9

Romano fragmentas

Ksaveras Andrašiūnas gimė 1901 m. gruodžio 6 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1908–1913 m. mokėsi rusiškoje Panevėžio liaudies mokykloje, 1914–1915 m. – realinėje gimnazijoje.

1919 m. su broliu Stasiu įstojo į Panevėžio atskirojo bataliono raitųjų žvalgų būrį, kur jau tarnavo vyriausiasis brolis Jonas. Kovojo bolševikų ir bermontininkų fronte. Apdovanotas kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliais.

1923 m. buvo priimtas „tikruoju studentu“ į Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros skyrių, kurį baigė 1927 metais.

1939 m. tapo IV Seimo nariu. 1944 m. suimtas Šešuoliuose, kalintas lageriuose. 1946 m. byla nutraukta. Atmetęs pasiūlymą bendradarbiauti su KGB struktūromis, slapstėsi Kaune, dirbo dažytoju. 1975 m. persikėlė pas dukros šeimą į Vilnių. Mirė 1981 m. rugpjūčio 28 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Prieškariu K. Andrašiūnas literatūrinius rašinius skelbė Izidoriaus Tamošaičio redaguojamame „Vaire“, o humoristinius – Šamarlako slapyvardžiu – Teofilio Tilvyčio redaguojamame „Kuntaplyje“.

Visą sovietmetį rašė „į stalčių“, vildamasis, kad išliks teisingi gyvenimo ir istorijos liudijimai. Pastaraisiais metais K. Andrašiūno dukra vertėja Irena Balčiūnienė parengė spaudai rašytojo autobiografinio romano „Gyvybės gambitas“ rankraštį.

Žurnalui pateiktoje kūrinio ištraukoje skaitytojas supažindinamas su įspūdžiais, kuriuos K. Andrašiūnas kartu su bendražygiais patyrė 1939 m. Buenos Airių šachmatų olimpiadoje, dalyvaudamas kaip Lietuvos komandos kapitonas.


Lietuvių kalbos pamoka

Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namoAvenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų, moterys-Pergalės. Užsukame į Gazeta redakciją.

Vėliau per sekinantį karštį nukankame į lietuvišką mokyklą. Netikėtai aš – rusiškų ir lenkiškų karcerių įnamis – taip susijaudinu pamatęs mokyklinį suolą, lyg kas dalgiu per širdį būtų pertraukęs. Kokioje kasdieniškoje aplinkoje vyksta dvasios ir kultūros perdavimo stebuklai!

Klasė pilna saulės pluoštuose švytinčių braziliško oro molekulių, o kvepia – lietuviškais meldais, razetomis, bijūnais. Mane pribloškia pastanga išmokyti vaikus viską pasaulyje pavadinti sava kalba, ištarti gražiais savais žodžiais. Kad Saulė būtų Motulė, kad per dangų plauktų Mėnuo Tėvelis. Tada lieka viltis, kad, nukeliavę ilgą kelią, moterimis ir vyrais tapę vaikai tebejaus Tėvynės trauką, tebesiilgės Namų, tebegirdės pasaulį lietuviškai. Ir, dienų galui atėjus, nesijaus vieniši, žvelgdami senai pažįstamai, Giltinei, į akis.

Bet laikas į traukinį. Perone konsulo žmona įteikia gėlių Elenai ir čekei Beatrizei, o konsulas spaudžia man ranką ir sveikina. ELTA paskelbė, kad tapau Lietuvos Seimo nariu, tragiškai žuvus mano pirmtakui, Klemensui Graužiniui1. Žinia dviprasmė – maloni, bet kraupi. Kaip ir kodėl jis žuvo?

Traukinys lekia. O mes verdame ir garuojame juoduose kostiumuose.


Audra

Po bemiegės nakties daugelis laivo denyje kiaurą dieną nesirodo. Aš irgi, patogiai įsitaisęs krėsle, beveik visą laiką snaudžiu.

Sunkūs, vienas kitą ryjantys debesys slenka pavandeniui. Bangos, apipustydamos putomis, šuosteli net į denį. Permainingos nuotaikos vėjas tai žemais tonais sustunga, tai spigiai įsišvilpiniuoja.

Į pavakarę susipina šviesa ir tamsa, apsiverčia vandenys, o paukščiai virsta žuvimis. Nuo grandinių nutrūksta visų krypčių vėjai, sutrata perkūno papliūpos, dangų suaižo išsišakoję žaibai. Laivą purto mėšlungis, kajučių griaučiai braška, o gultus, regis, laumės sūpuoja. Na štai – pagaliau audra pyktį lieja. Dauguma drąsuolių, bambėjusių, kad pernelyg ramiai plaukiame, blykšta ir menkiausio susižavėjimo neberodo. Matyt, vaizduotės akimis regi baisenybėmis knibždančias gilumas. Staiga užplūsta keistas noras išsimaudyti toje debesų jūroje, tame oro, vandens ir vėjo mišinyje.

– Šventosios Kotrynos įlanka, – aiškina stiuardas. – Pikta moteriškė, visada nepatenkinta.

Ištrūkusioms naikinimo jėgoms suteiktas laikas ribotas. Dieną – rugpjūčio devynioliktąją – vėjas apstoja. Nuo bangų išsulpto dugno dumblo priekrančių vandenys drumstai molini. Įplaukiame, palikę putojančią laivo šliūžę, į La Platos žiočių įlanką. Pamojuojame pajūrio kurortui, paskolinusiam laivui Piriapolio vardą. Horizonte pietų jūrų perlas – Montevidėjas. Panirdamas nosimi, mūsų link skuta uosto buksyras. Įlipa locmanas. Tik jis žino gelmę, tik jis gali pravesti mūsų laivą. Kad taip visiems gyvenimo atvejams po locmaną!


Montevidėjas

Prieplaukoje mus sveikina dešimt lietuvių. Be jokių formalumų lipame į krantą. Pats laisviausias uostas pačioje laisviausioje pasaulio valstybėje – Urugvajuje.

Žingsniuojame gatvėmis. Aikštė. Didžiulė žirgo skulptūra, ant jos – generolas Artigas, Ispanijos kolonijų nepriklausomybės karo didvyris, išdalijęs žemę gaučams, indėnams ir laisviesiems negrams.

Kitas paminklas. Ne, tik pjedestalas. O kur figūra? Sužinome – čia stovėjęs generolas, dar gyvam sau liepęs pastatydinti paminklą. Didis liaudies pyktis išaugęs į didžią revoliuciją už laisvę. Jį nuvertęs kitas generolas, o statulą paskandinęs jūroje. Bet negi griausi tvirtą, platų, brangų pjedestalą? Juk netruks atsirasti herojus. Juo grožėsis ir svetimšaliai, ir vietiniai, mylintys laisvę, įkūnijamą puikiuose paminkluose. Kokios tuščios ir nykios būtų aikštės be pergalingų generolų!

Kad ir kur einame, visur stūkso didvyriai išvaduotojai. Nejučia ima skverbtis mintis: jeigu buvo tiek už laisvę kovojusiųjų, vadinasi, jos pačios niekada nebuvo. Tik neturintis nei pradžios, nei pabaigos miražas, simboliškai įsikūnijęs paminkluose.

Tačiau vidinis cenzorius primena, kad pavojinga daryti apibendrinimus apie svetimas šalis.

Džiugiai priimame kvietimą į Kauno pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą. Ten susipažinsime su lietuvių kolonija. Daugelio klausytojų veidai rodo, kad muzika pasigėrėjimo jiems nekelia. Bet Bacevičius – garsenybė, todėl visi atlieka priedermę. Už salę moka mūsų atstovybė, menininkai honoraro negauna, pinigai už bilietus keliauja į bendruomenės kasą.

Po koncerto esame pristatomi čia gyvenantiems lietuviams.

– Jūs taip pat grajinat? – klausia malonus senukas.

– Taip, grajinam šachmatais.

– Gal ir mums pagrajintumėt? Pasiklausytume.

– Kad instrumentus laive palikom.

– Gaila.

Užkąsti mus nuveda į Ramono saliūną. Prie baro stalo vieni vyrai. Nedraugiškos replikos.

– Dykaduoniai.

– Neturi namie ko veikti, tai šaškėm lošti važiuoja.

– Ne šaškėm, o šachmatais, – pataisau.

Užvalgome, išgeriame po bokalą alaus. Išgirdę, kad esame kviečiami kiton vieton, vyrai net ima siūlyti mums degtinės, o kai atsisakome, apipila užgauliojimais. Gatvėje teiraujuosi, ko jie tokie nepatenkinti.

– Čia socialistai, o einame pas dešiniuosius.

Kitu žvilgsniu į pasaulį žvelgiantieji jau laukė prie vakarienei padengto stalo. Kelios šeimos, profesorius Bacevičius ir iš Argentinos mūsų pasitikti atvažiavęs savaitraščio „Argentinos lietuvių balsas“ redaktorius Pranas Ožinskas. Šnekamės apie muziką, apie šachmatus, apie viską.

Ožinskas, sakydamas kalbą, pabrėžia būtinybę Urugvajaus ir Argentinos lietuviams bendradarbiauti, tiesti vieni kitiems draugišką ranką.

Aš irgi sakau trumpą kalbą apie lietuvius, plaukusius per vandenyną laimės ieškoti, ir jaunuosius mūsų šachmatininkus, taip pat išsirengusius į tolimą kelionę, idant nudžiugintų tautiečius sėkmingu žaidimu. Pasaulio olimpiadoje mums teks sėsti prie stalo su senųjų valstybių atstovais ir parodyti, ką galime.

Prie manęs prieina gale stalo sėdėjęs mandagus ponas. Lyg ir matytas.

– Ksaverai, savo akimis netikiu. Ar čia tu? Tik iš balso pažinau.

Tai susitikimas! Atmintyje iškyla tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų metų mūšis Latvijos laukuose. Mūsų Panevėžio atskirasis batalionas kaunasi su bolševikais. Zvimbia kulkos, o jis ramiai šluostosi skepetaite pensnė, mat rytas ūkanotas… Ir staiga – šimto kelių kryžkelėje – spaudžiame vienas kitam rankas.

Laikas grįžti į laivą. Prieplaukoje mus išlydi gausus būrys – kažin ar ilgam susibroliavusių? – lietuvių.


Buenos Airės

Laivui atitolus nuo kranto, užėjęs į kajutę randu jauną lietuvį, dėl draugystės nutarusį su mumis vykti net į Argentiną.

Tenka rimtai apsvarstyti šį klausimą. Ypač karštai jį gina Raclauskienė.

– Suprask. Juk mes – vienos idėjos žmonės. Turiu jam padėti.

Mane ši idėjinė bendrystė ne itin domina. Neramina galimi nemalonumai. Bet, išklausęs kaltinimų, kad nesu patriotas, pasiduodu. Tautvaišas atsigula ant grindų, o naujakurys – į jo lovą.

Pagaliau rugpjūčio dvidešimt pirmosios rytą – pirmadienį – priplaukiame Buenos Aires, šachmatine tvarka išplanuotą miestą. Užvožiu atvykėliui savo skrybėlę ir nepastebimai atvedu į denį. Įduodu sumuštinių, cigarečių ir sutariame, kad maloni mūsų pažintis baigta, o toliau teks suktis pačiam.

Pirmieji į laivą braunasi fotografai. Prieplaukoje jau įžiūriu išvaizdžią, – juodai vilkinčio, su katiliuku, – konsulo Broniaus Blaveščiūno figūrą. Mes pažįstami nuo Kauno laikų. Iš tolo sveikinamės.

Prasideda formalumai su pasais. Matau, kaip argentiniečių valdininkai klausinėja mūsų naująjį draugą. Atsisveikiname žvilgsniais. Muitinė. Lagaminai apžiūrimi tik dėl akių. Praėję pro sargybinių saugomus vartus, linksmai spaudžiame sutinkančių lietuvių rankas. Pasiuntinybės tarnautojas įteikia laišką nuo Helgos. Tai atsakymas į manąjį, siųstą oro paštu iš Pernambuko. Gera, kad taip greitai galima oru perduoti mintis ir jausmus.

Mus nuveža į Palace viešbutį. Ant fasado elektros lempučių apšviesta didžiulė žirgo galva. Krinta į akis perdėtas tarnautojų dabšnumas, juodi ūseliai, sulaižyti plaukai, veidrodinis batų blizgesys. Gauname kambarius. Apsigyvenu su latviu Friciu Apšenieku.

Restorane komandos sėdi atskirai. Ant stalelių kiekvienos šalies vėliavėlės. Pietūs trunka dvi valandas. Jei taip kasdien, prarasime daug laiko. Turime slaptą planą persikraustyti į pensioną.

Vestibiulyje mūsų laukia du lietuviai. Vienas jų – sporto klubo pirmininkas Šimkus. Jam konsulo pavesta mums padėti. Tuoj pat prašome rasti mums kambarius pensione.


Orientyras

Kitą dieną – rugpjūčio dvidešimt antrąją – mudu su Luckiu Argentinos šachmatų klube įteikiame dovaną – gintarinius šachmatus. Argentiniečių susižavėjimas beribis. Čiupinėja, dėlioja figūras, grožisi. Užsimename, kad mums ramiau būtų gyventi pensione. Sutariame su sporto klubo pirmininku Šimkumi, kad gausime viešbučiui skirtus pinigus ir įsitaisysime ten, kur mums patogiau.

Persikeliame į Vengrijos vokiečio pensioną La Valle 560 . Trys kambariai, langai į kiemą, pietūs ir vakarienė – viskas triskart pigiau negu viešbutyje. Pasijuntame kaip namie. Kam mums tas liokajiškas viešbučio blizgesys?

Visų širdžiai ypač mielas tampa Respublikos aikštės obeliskas, sukėlęs karštų diskusijų po to, kai marmurinis jo dangalas ėmė kristi. Jį pastatęs burmistras, nugvelbęs pusę milijono, išrūko į užsienį, ir paminklas, ilgėdamasis miesto tėvo, pravirko apdailos plytomis. Įsiplieskė tropinis ginčų karštis. Vieni reikalavo paminklą sunaikinti. Respublikos prezidentas jį gynė. Mes irgi visa širdimi buvome už tai, kad liktų, nes tarnavo kaip puikus orientyras.

Glaudžiai susimezgė mūsų gyvenimas su šia didžiule aikšte. Smagiai švytuodavome per ją žvalūs ir linksmi po pergalių. Dūlinome pusiaunakčiu, pavargę ir išsekę po pralaimėjimų, apnikti slogios vienatvės ar liūdesio.


Burtai

Rytoj olimpiados atidarymas. Iš vakaro su Luckiu einame į šachmatų klubą, įsikūrusį Avenida de Mayo . Klubas per du aukštus – penktąjį ir šeštąjį. Šimtas dvidešimt tarnautojų. Netylantys telefonų skambučiai. Ausys pripranta prie melodingo, visur skambančio mañana – rytoj.

Gauname ženkliukus. Pakraščiu apvestas užrašas baltame fone – Federacion Argentina de Ajedrez . Viduryje – šachmatų žirgo galva, juodame fone aukso raidėmis išrašyta – Torneo de la Naciones Buenos Aires 1939.

Čia pat susipažįstame su vertėju – Konstantinu Norkumi iš „Argentinos lietuvių balso“. Vykstame į viešbutį palikti pensiono adreso, kad persiųstų laiškus. Tenai nemenkas sujudimas. Esame kviečiami į radijo studiją. Mūsų vardu Vaitonis sveikina Argentiną ir – keliais žodžiais – visus tautiečius.

Dieną – komandų kapitonų susitikimas. Prašmatni Politeama teatro fojė. Bet ant stalų nėra peleninių. Nuorūkos metamos ant grindų. Traukiame burtus. Sudaromos keturios grupės. Mes patenkame į stiprią C grupę:

1. Argentina
2. Islandija
3. Danija
4. Lietuva
5. Ekvadoras
6. Airija
7. Olandija


Olimpiados atidarymas

Rugpjūčio dvidešimt trečiosios vakare2 Argentinos Respublikos prezidentas Roberto’as Ortizas iškilmingai atidaro olimpiadą. Milžiniškas Politeama teatras3 išpuoštas visų turnyre dalyvaujančių tautų vėliavomis.

Keturių aukštų ložės sausakimšos. Karinio orkestro ir plojimų lydimi, vietas užima prezidentas, ministrai, kardinolas, miesto valdžia. Buenos Airių meras Alexanderis Ruebas sako įžanginę kalbą. Jam ir visai Argentinai dėkoja Tarptautinės šachmatų federacijos pirmininkas ponas Augusto’as de Muro’as. Renginį palaimina kardinolas Santiago’as Copello’as. Akina prožektoriai. Filmuojama. Plojimų protrūkis, kai dvidešimt moterų prieina prie prezidento, ir jis kiekvieną pasveikina. Didžiausio nusistebėjimo ir viešo pasisekimo sulaukia tautiniu kostiumu pasipuošusi Elena Raclauskienė. Kitą dieną apie šį kostiumą rašo visi laikraščiai. Šachmatininkai tvirtina, kad tokio iškilmingo atidarymo dar nebuvo matę.

Mus užkalbina iš Kauno laikų pažįstamas pianistas Bangas. Kviečia vakare į kavinę. Norkus siūlo geriau eiti gerti alaus, bet aš nesutinku. Rytoj turnyras. Jokių svaigalų. Kava – kas kita.

Užsukame į El Gitano kavinę. Vengrų orkestras su pasaulinio garso smuikininku. Kelneriai vilki tautiniais drabužiais. Juntame visų dėmesį. Labiausiai širdį glosto gražuolių žvilgsniai. Bangas paaiškina, kad išdidžios argentinietės niekada viešoje vietoje nežiūri į vyrus, nes tai neoru, be to, pavojinga. Tačiau visi daug skaitė apie olimpiadą ir žiūri į mus ne kaip į vyrus, o kaip į šachmatininkus.

Tokią žinią priimame kaip smūgį žemiau juosmens.


Tautų mūšis

Likus penkioms minutėms iki didžiųjų įvykių pradžios4 vos prasibrauname į Politeama teatrą. Einame žaisti tiesiai iš gryno oro, įspūdžių nesujaudinti. Teatras sausakimšas. Staleliai nuo žiūrovų atskirti žalia virve. Tvyro laukimas.

Devinta valanda vakaro. Gongas. Teisėjai paleidžia kontrolinius laikrodžius. Galvų miškas palinksta virš lentų, aibė protų neria į mūšį. Šachmatų figūros atgyja.

Ekvadoras–Lietuva. Juodaplaukės, nedidukės, su juodais ūseliais figūros prieš mūsų šviesbruvius šachmatininkus. Pirmieji ėjimai.

Bet didžiausi publikos telkiniai ten, kur garsūs vardai: Kubai atstovaujantis Capablanca, Prancūzijai – Aliochinas, Palestinai – Czerniakas, Bulgarijai – Tsvetkovas, Estijai – Keresas, Švedijai – Stählbergas.

Žinia, daugiausia žvilgsnių prikaustęs Pietų Amerikos dievaitis – José Raúlis Capablanca. Juste junti, kad jį ir minią jungia viena kraujotaka. Jai reikia garbinamo stabo, jam – ekstaziškai žvelgiančių akių, kad galėtų misti kvaišulio ir nuolankumo syvais. Prieš kitą didenybę – Aliochiną – minia taip pat skiriasi kaip Raudonosios jūros vandenys, nes tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais kaip tik šiame mieste jis nubloškė nuo pasaulio sosto jų dievaitį. Visi godžiai laukia revanšo.

Keresas? Keresas? – klausinėja daugelis ir labai nustemba, išvydę laibą jaunatvišką figūrą. Smalsumą keičia meili šypsena. Daug kartų mačiau, kaip juodų akių smeigtukai smaigyte smaigo įžymųjį Estijos čempioną, apsišarvavusį nebyliu abejingumu. Raudona olando Lodewijko Prinso barzda irgi kelia triukšmingą džiaugsmą ir teikia jam pasitenkinimo.

Lankytojai mūru apjuosę stalelius, prie kurių žaidžia moterys. Degančiomis akimis, neapsakomai smalsiai žiūri išsidabinę argentiniečiai į šachmatininkes, kurių išraudę skruostai išduoda, kaip nelengva būti ryjamoms vyriškų žvilgsnių apsto. Ypač gyva prie vokietaitės Sonjės Graf. Valstybė atėmė jai pilietybę. Gabi šachmatininkė, pasaulio pirmenybėse kovojusi su Vera Menčik, nutarė žūtbūt žaisti turnyre ir pasirinko juodą vėliavą. Įsikandusi papirosą, trumpai apsikirpusi, rėksmingų spalvų bliuze, ji daug kam kelia nuostabą.

O kiek kovos įkarščio ir stulbinamų kombinacijų moterų lentose! Regis, jos pamiršo viską pasaulyje. Prarasta figūra, padėtis grėsminga. Blykšta šviesiaplaukė, o įsiaistrinusi, vien rega virtusi juodbruvė pietietė sviedžia atakon ir juoduosius žirgus, ir karalienę prieš kamputin įvytą baltąjį karalių, kurio žūtis neišvengiama. Tačiau puolimo įkarštyje juodasis žirgas įšoka į rikio liniją ir tampa savojo neapdairumo auka. Dabar jau bąla kubietės veidas. Išsigandusi traukia iš mūšio lauko ir kitą žirgą. Šviesiaplaukė atsikvepia. Jau ramesne ranka stumteli pagalbon bokštą. Bet priešės rikis veja nuo linijos baltųjų karalienę. Dairosi karalienė. Trauktis už pėstininkų nesinori. Priekyje – kraupiai baugi, bet viliojanti tuštuma. Įžūliai atsistoja prieš juodąjį karalių, pasislėpusį už pėstininkų. Vienas ją puola, bet ji nuteškia mažiuką. Vėl iššoka rikis. Apsižvalgo baltoji karalienė. Štai nepavojingas laukelis. Tylutėliai žengia į jį. To tik ir laukė juodasis žirgas. Šuolis, ir įbūgusi karalienė net pamiršta pridengti taip puikiai jai pasitarnavusį rikį. Juodasis žirgas kerštingai jį pribaigia. Veltui antrasis bokštas skuba užimti linijos. Juodasis rikis pralaužia pėstininkų grandinę, ir – o varge! – prie pat baltojo karaliaus šono išdygsta juodoji karalienė. Įsiplieskia baltosios pavydas, užverda kraujas – kaip drįsta pašalietė gretintis prie josios karaliaus. Viską pamiršusi, muša varžovę. Šoniniu smūgiu juodasis rikis atima jai gyvybę, bet… ir pats krenta nuo galingojo bokšto. Tada žirgas mikliu šuoliu muša bokštą, pats atsidurdamas saugioje vietoje. Atsiveria tuštumos. Įtampa dingsta. Karaliai išžygiuoja vienas prieš kitą, burdami išsklaidytą kariuomenę. Kovos įkarštis atslūgsta, priešininkės jau nebepamiršta nuspausti laikrodžio.

Publika dūzgia kaip bitės prieš išskrendant spiečiui.

Vaikščioju nuo vieno mūsiškių staliuko prie kito. Staiga regiu triumfuojančią Luckio šypseną. Priešininkas pasidavė.

– Aš pirmas pasiekiau pergalę! – neįstengia tramdyti džiugesio Luckis.

Ir kitų padėtis gera. Netrukus nuo lentos su pergale pakyla Mikėnas.

Antrame aukšte ant sienos kaba lentos, rodančios figūrų išsidėstymą. Aliochino ir Capablancos padėtis prastoka. Abu kovoja dėl lygiųjų.

Tautvaišas ir Vaitonis taip pat pasiekia pergales. 4:0! Geriau nė svajoti negalėjome! Tik nusiminęs Raclauskienės veidas sako – 0! Guodžiu ją.

Gongas. Pirma valanda nakties. Užrašomos nebaigtos partijos. Pamažu, gerdamiesi į sienas, grindis, lubas, tilsta mūšio aistros kupini garsai: kirsk pėstininku… aktyvink bokštą septintoje gulstinėje… atlik trumpąją rokiruotę… spausk karalių sparne… keiskimės valdovėmis… karaliui patas… nukirto žirgą… žūva rikis… šachas… matas… karalius mirė …


Su sąlyga

Miegame ilgai. Ateina vietiniai lietuviai užprašyti sekmadienį pas juos į svečius. Vis dar nesiorientuojame vietinių organizacijų sanklodoje, ir keista girdėti, kai kviečia praleisti vakarą pas juos su sąlyga, jei neisime pas anuos.

– Kad žmogus vaikščiotų tiesiai, jam reikia ir kairės, ir dešinės kojos. Jokių išankstinių sąlygų nepriimame. Juk ne karo būvis. Kas kvies, pas tuos ir eisime. Mes, šachmatininkai, bendraujame su visais lietuviais.

– Norėjome ypatingai jus pagerbti.

– Puiku, tik be sąlygų.

– Tada privalome pasitarti su valdyba.

– Tarkitės. Ir ateikit vakare pažiūrėti, kaip žaidžiame.

Pervertę laikraščius, einame pasivaikščioti po miestą. Visur jaučiame savo ženkliukų poveikį. Net senjoritosprašo autografų. Gerai, bet tik mainais į jų parašą ant atviruko: A los eximios jugadores de ajedrez, campeones en su lid recuerdo de la Argentina5 – Aurelija, Margarita Augusta, Chuana Marija, Jolunda …

Antrą vakarą komanda vėl tvirtai renka taškus. Lietuva–Airija 4:0. Nusiminusi tik Raclauskienė. Aliochinas ir Capablanca su savo priešininkais pasiekia tik lygiąsias. Nelengva čempionams.

Baigiame žaisti pirmą valandą nakties. Iki antros užsirašinėjame ėjimus. Mikėnas skundžiasi, kad pjauna alkis.


El Gitano

Iš ryto griaustinis taip pagrumena, kad ilgai traška išklibinti dangaus pamatai.

Užsukame su Vaitoniu į mūsų pamėgtąją El Gitano kavinę. Nuo vengriškų smuikų skruzdės per nugarą bėginėja. Prie gretimo stalelio sėdi prašmatni tamsiaplaukė savin nuskendusiu žvilgsniu. Iš tų, kuriomis gėrimasi. Smuikininkas ilgai groja jai. Melodija net užlūžta. Mudu su Vaitoniu negailime pagyrimų. Matome, kaip gražuolė stengiasi išgirsti mūsų šneką. Į sceną eina pianistas Bangas. Prašome ko nors lietuviško. Išgirdus šį žodį, nepažįstamosios veidas nušvinta keista šypsena. Grįžusiam Bangui pasakojame apie kaimynės elgesį. Jis labai mandagiai kreipiasi į ją:

– Gal teko būti Lietuvoje?

Jinai rusiškai atsako, jog taip. Esanti iš Lietuvos, tik kalbėti nebemokanti. Susipažįstame. Persėdame prie jos stalelio.

Ji – grafo Kosakovskio duktė. Gyvenusi prie Ukmergės, Vaitkuškio dvare.

– Ir aš nuo Ukmergės, – ištariu nepatikliai, o viduje visas virpu.

– Sakykite, – staiga su įstanga, lyg bandydama prisiminti kažką seniai pamiršta, klausia ji, – ar ten, kitame dvare, miške, tebestovi koplyčia – paminklas mano dėdei. Jis dėl meilės žuvo. Kaipgi tas dvaras vadinosi? Ni… Li… nepamenu.

– Lyduokiai.

– Taip, taip, Lyduokiai. Pamilo guvernantę. Tuoktis jiems neleido. Abu rado negyvus miške. – Akis tai niaukia liūdesio šydas, tai vėl jos tyros ir skaisčios.

– Prie to paminklo žiemą medžiodamas ilsiuosi. Mano namai vos už kelių kilometrų. Savo žirgu dažnai apjodinėju apylinkę. Visos istorijos man žinomos. Bet miško ten nebėra. Paminklas stovi laukuose.

– Maldauju, papasakokite daugiau. Noriu prisiminti… kaip sninga. – Gimtinės ilgesys palietė ją atminties burtų lazdele.

Pratrūkstu karštai, užsimiršęs:

– Pilkas dangus nusileidžia. Tyliai, be garso nusklendžia snaigė. Palietusi žemę, ji dingsta. Ore baltų dėmelių vis daugiau. Tankėjančiame sraute dangus ištirpsta. Žemė iš lėto bąla, banguoja ir apmiršta iki pavasario. Vėjas pakelia purų debesį, o jis subyra į žvaigždžių dulkes. Eini be kelio, be takelio per laukus, vis giliau grimzdamas į sniegą, nakties juodumą pašviesinantį…

– Gana. Aš svaigstu…

Nutylu. Šnekasi tik mūsų akys.

Kalbėčiau vien geidžiamąja nuosaka – karštai, užsimiršęs, deja, reikia grįžti pas tebežaidžiančius draugus. Kviečiame ją eiti kartu. Mielai sutinka.

Mikėnas, kaip mandagus kavalierius, padovanoja pergalę. Ir kiti tvirtina, kad ji atnešusi sėkmę. Partijoms pasibaigus, visi kartu einame namo. Ji gyvena prie obelisko. Atsisveikiname. Mano kūnas nužirglioja viena kryptimi, o vaizduotė – kita. Kodėl radau ją čia, kaip tik šioje pasaulio vietoje? Moterį, šypsena galinčią uždegti pragarą. Vaikystę ji praleido Lietuvoje. Tada baleto studija Peterburge. Karas. Revoliucija. Badas. Šokis scenoje, kai sušąla net šypsena. Bėgimas į pietus. Konstantinopolis. Viliojantys honorarai Pietų Amerikoje. Buenos Airės. Laimė šypsosi. Vėl scena. Ir katastrofa. Lūžusi koja. Alinantis laukimas. Nykuma. Nuobodis. Vienatvė.

Vėliau ne kartą susitinkame. Jos nuotaika permaininga it brizas: dieną drėgnas – nuo jūros, naktį karštas – nuo kranto. Ji beprotiškai mane traukia, bet giliausioje gelmėje tūno nuojauta – mūsų keliai išsiskirs.

Kartą užeinu netikėtai, apimtas noro pasakyti, kad sniegas temsta prieš jos veido baltumą. Bet… Pajuntu oro sūkurį prie skubiai užveriamų miegamojo durų, žmogaus kvapą ir garsią tylą. Brenda basa kilimu. Prieblandos šešėliai palinksta virš jos, slėgdami augančiu svoriu. Veidrodyje išvystu dar neatsigavusį nuo vyriškos glamonės veidą. Šiurpu per kūną pereina jausmų banga.

Šoku pro duris. Išpuolu į gatvę. Už nugaros tebegirdžiu meldžiantį, sklidiną nevilties balsą: Nepalik manęs . Bėgu neatsiliepdamas, išdžiūvusia burna, o įkandin skrieja akla neišsipildžiusi svajonė.


Lietuva–Argentina

Mus aplanko grupė jaunimo iš sporto klubo. Skubiai užsakome torto, kavos. Kambaryje linksma ir triukšminga. Lietuviškai jau nebemokanti mergina dainuoja ilgesingą ispanišką dainą. Vėliau, kiekvieną laisvą valandėlę, ją kažkodėl atkakliai stengiasi išmokti Mikėnas.

Paskui visa kompanija palydi mus. Mačas rimtas: Lietuva–Argentina. Glaudžiu mūru argentiniečiai apsupa staliukus. Ateina ir mūsų pasiuntinys Aukštuolis. Norkus įtaiso jį ložėje. Man tenka vaikščioti ir aiškinti padėtį. Turiu nešti liūdną žinią: Luckis pasidavė.

Virš lentos Grau–Mikėnas oras vibruoja. Visi meldžiamės už Mikį. Argentinos čempionas šluostosi prakaito išpiltą veidą. Staiga pastebiu gretimoje ložėje sėdinčias tris jo seseris. Vienos akyse ašaros. Mikėnas užsirašo ėjimą. Grau tik mosteli ranka ir sustabdo laikrodį. Pasiduoda. Minia aikteli ir, garsiai aptarinėdama, pamažu ima skirstytis.

Luckio aimanoms ir rypavimams nėra pabaigos. Norkus šaltai jį ramina:

– Nieko. Svarbiausia – pergalė prie pirmos lentos. Visų mušti negalima. Suges šalių santykiai.

Vaitonis išplėšia lygiąsias. Tautvaišas pasiduoda. Rezultatas: 1,5:2,5 Argentinos naudai. Taip, kaip ir su Olandija.

– Tai gerai, – aiškina Norkus, kai lietuvių pakviesti sėdime restorane ir ragaujame naują patiekalą – picą. – Negalima triuškinti argentiniečių. Dings susidomėjimas olimpiada. Nustos žmonės ėję, ir ištiks bankrotas. Į viską reikia žvelgti iš komercinio taško.

– Aš irgi komersantas, bet kodėl pirma nėjau žirgu, – virkauja Luckis.


Pampos

Automobilis zvimbia idealiai lygia autostrada. Pildosi jaunystės svajonė, kai mintyse keliaudavau geografijos žemėlapių ir nuotykių romanų puslapiais: indėnai, buivolai, raitelis, beribės pampos ir šaltas pietų vėjas – pamperas.

Bet pro automobilio langą viskas kitaip. Vielų aptvarai, beragių karvių bandos. Kraštovaizdį gyvina tik balti nameliai, į tuopas panašūs medžiai ir vėjo malūnų pompos. Karštymečiu vėjo malūnas sukasi ir pumpuoja vandenį į tam skirtus lovius. Karvių niekas nemelžia. Veršeliai žinda, kol patys tampa karvėmis arba buliais. Svarbu tik mėsa. Bandos genamos į skerdyklas, mėsa kraunama į laivus ir siunčiama į Europą.

Kuo toliau, tuo didesni aptvarai. Krašto gilumoje jų visai nėra. Gano raiti piemenys, Pietų Amerikoje vadinami ne kaubojais, o gaučais. Nuosavos žemės sklypai siekia du tris milijonus hektarų. Žemės reformos projektas, nustatantis dvidešimties tūkstančių hektarų ribą, buvo išjuoktas. Sukilo turčiai: gal juos ketinama paleisti elgetomis? Išsišokėlį senatorių paprasčiausiai nupyškino.

Lietingu pavasario laiku pampose suželia virš metro išstimpančios margaspalvės įvairiažolės – ašuotės, miglės, kiškio ašarėlės, – tik čia kitais vardais vadinamos. Karvės tunka, jų mėsa – argentiniečių maisto pagrindas. Dabar žolė nugraužta, sutrypta, kyšo vien dygūs kupstai. Vienodas vaizdas vargina. Užvedu kalbą apie gyvenimo sąlygas.

– Pinigo valdžia itin juntama. Net rinkimai vyksta pasitelkiant pinigus. Sumokama didelė suma rinkimus rengiančiai kontorai, o jos rūpestis – prisamdyti balsuotojų. Norintys balsuoti priešingai sumušami ir išmetami į gatvę. Per kiekvienus rinkimus liejasi kraujas, nes į valdžią beveik visada braunasi žmoniškumo stokojantys žmonės. Kas daugiau sumoka, to daugiau šalininkų atsiduria senate. Patekę į vyriausybę, jie pasiima koncesijas, pasitvirtina palankias sutartis ir taip atgauna rinkimams išleistus pinigus.

– Na, o laisvė?

– Laisvė yra. Žmogaus asmeninis gyvenimas neliečiamas. Pasas nebūtinas. Gyvenk kaip nori. Kalbėk ir rašyk, kas į galvą šauna. Tik Argentinos vėliavos įžeisti nevalia. Dabartinis prezidentas, teisininkas, pradėjo kai kurias reformas, nors į valdžią atėjo per kraują.

Argentina – milžiniškų galimybių ir begalinių kraštutinumų kraštas. Nėra tautos. Vien mišinys, kuriame kitus lenkia ispaniškas pradas. Vis dėlto gyvenimo tempą atnešė vokiečiai, anglai ir amerikiečiai. Nėra negriško arba pietų europietiško tingulio. Troškimas praturtėti – didžiausias pažangos variklis.

Taip, skriejant pro šalį gana proziškam pampų kraštovaizdžiui, sužinojome apie taip pat gana prozišką Argentinos gyventojų laisvę. Ėmė brautis mintis, kad Europoje daugiau mąslios dvasios, o Amerikoje – veržlios materijos. Tik kad toji dvasia kariauti rengiasi…


Sidabro ir vargo keliai

Daug metų, ieškodami darbo ir laimės, lietuviai plaukė per vandenyną. Vieniši ir nesaugūs klaidžiojo nepažįstamų vietų vargakeliais. Būdami atviri, susipažinome su labai skirtingo likimo ir padėties žmonėmis. Matėme nemažai įsigyvenusių šeimų, svečiavomės jose. Skausmingos pastangos ir alinantis darbas suteikė joms tai, ką dabar turi.

Kartą Elena Raclauskienė atsivedė į pensioną iš krašto gilumos atvykusį brolį. Jis ilgai gyveno atsiskyrėliškai, baidėsi miesto, buvo mažakalbis. Mėgo išlenkti burnelę. Tada liežuvis atsirišdavo, ir taip pamažu sužinojome šio teisybės ieškotojo klajonių istoriją. Nuo vaikystės buvo išmaišęs Rusiją. Vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Visiškai negalėjo pakęsti valdžios, prievartos, smurto. Šaukimo į kariuomenę išvengė. Pasislėpė, nes žmonių žudymo nepripažino. Po revoliucijos grįžo namo vilkėdamas maišu, virve susijuosęs, bet su žmona. Šiai pavyko gauti darbą, o jis išvažiavo į Braziliją. Iš ten – pėsčias į Urugvajų, vėliau į Argentiną. Miestuose gyventi negalėjo – visur savivalė. Išėjo į pampas. Ten naktys erdvios. Guli sau vienas ant žemės. Žvaigždžių spiečiai dūzgia it bitės. Platumos, laisvė. Ir nėra už tave viršesnio.

Šalies gilumoje, per miškus, žmonės pėdina palei geležinkelio bėgius. Tūkstančiai į vieną pusę, tūkstančiai – po vieną arba grupėmis – į kitą. Visi girdėję, kad kažkur galima gauti darbo. Ten ir traukia. Naujokai iš pradžių lazdomis daužo kiekvieną pastebėtą šliužą, roplį, gyvatę. Paskui liaujasi. Visų neištraiškysi. Daugelis miršta nuo įkandimų. Skruzdės, žvėrys, saulė greit viską sutvarko. Lieka tik kaulai, kaukolės.

Priėjus fazendą, pirmiausia turi suploti delnais – pranešti apie save – ir gauti leidimą. Kitaip – kulka be įspėjimo. Toks pampos įstatymas. Padirbėjus ir gavus atlyginimą reikia sugebėti dingti, nes pats šeimininkas arba prižiūrėtojas gali raitas pavyti, nušauti, pinigus pasiimti, ir niekam tai nerūpės. Gyveni paties išsikastoje duobėje, žolėmis užsidengęs stogą. Miegi lipniame purvo patale. Naktį kanda moskitai, per liūtis gali prigerti.

Kartą Pragaru pramintoje vietoje dėl kaitros Raclauskienės brolis savaitę negalėjęs užmigti. Teko virve prisirišus pasinert iki kaklo į upę. Kitą kartą, įkandus nuodingam vorui, mėnesį gulėjęs sutinusia ranka. Dar buvo nuotykis, kai, verdant arbatą, prisliūkino keistas žmogėnas, užvirto ir ėmė kandžioti. Kai vargais negalais išsilaisvinęs nuskubėjo tolyn, sutiktieji ėmė klausinėti, ar nematęs bepročio, užmušusio žmoną, pasmaugusio darbininką ir pabėgusio. Vengdamas nemalonumų, nieko nesakęs, nors labai įtartinai atrodęs kraujas ant kaklo ir rankų. Vos spėjęs užsikaisti miško gilumoje arbatą, kai vėl pamatęs tą beprotį, tik laiku spėjęs nustverti pagalį.

Vėl keliai keleliai. Iš laikraščių sužinojęs apie olimpiadą. Du tūkstančius kilometrų važiavęs ant prekinių traukinių platformų, kaip daugelis. Tuos, kurie nespėdavę prieš miestą iššokti, areštuodavę. Paso jis neturįs. Ką toliau ketinąs veikti? Norėtų grįžti į Lietuvą, bet stinga pinigų bilietui. Ką uždirba, prageria, ir jaučiasi dar nelaimingesnis. Vis dažniau apninka ilgesys. Keliaujant tenka sutikti amžingų klajūnų, ir jie atrodo kaip bepročiai. Nekalbūs, šalinasi žmonių, paklausti, kur eina, nežino, ką atsakyti. Ten – mosteli ranka.

Vis dėlto skurdas, kuriame gyveno, nepalietė sielos. Ji šiaušėsi prieš bet kokią dviveidystę, paklusimą neteisybei.

Prieš mums išvažiuojant buvo labai susirūpinęs, nerimavo, liūdėjo. Bet kartą atėjo patenkintas. Gavo darbo uosto dangoraižio viršutinėje aikštelėje.

– Kai vyksit namo, išlydėt negalėsiu. Bet nuo savo aikštelės ilgai viską matysiu. Jūsų laivas plauks tiesiai per mano širdį. Paskui grįšiu į pampą žvaigždžių skaičiuoti, nakties garsų klausytis… Ten liūdesį išvaiko vėjas, o bėdas nusineša kelias, – ištarė, stropiai bandydamas paslėpti sūrų bastūniško gyvenimo graudulį.


Kairė ir dešinė

Politeama salėje didžiulis pagyvėjimas. Sprendžiamas į finalą pateksiančių komandų likimas. Pirmosios penkiolika žais dėl Hamilton-Russell taurės. Likusios kovos dėl Copa Argentina . Lietuva susiremia su sena priešininke – Islandija. Šiai visada sekdavosi turnyruose nugalėti mus dideliu skirtumu. Šį kartą laimė šypsosi mums. 2,5:1,5.

Komandos nuotaika gera. Atsigavome po pralošimų Argentinai ir Olandijai. Mačą Lietuva–Danija komanda baigė puikiai: 3:1 ir užsitikrino C grupėje antrą vietą.

Tą vakarą buvo atėję daug lietuvių. Partijoms pasibaigus, esame kviečiami į vakarėlį. Trimis mašinomis važiuojame gana toli, pas pačius kairiuosius – komunistus. Bus įdomu. Įėjus į salę šokiai nutrūksta. Mus sodina prie didelio baro stalo, vaišina sumuštiniais, alumi. Susipažįstame. Greta manęs laikraščio „Momentas“6 redaktorius. Pradedu be užuolankų.

– Peržiūrėjau kelis paskutinius jūsų laikraščio numerius. Keista, kad ne tik smarkiai puolate valdžios atstovus, bet ir tautiškumą.

– Mes, komunistai, tautybių nepripažįstame.

– Tai grynai teorinis komunizmas, o praktinis, kurį stebime Sovietų Sąjungoje, kitoks. Kuriamos nacionalinės respublikos. Ir kalba, ir tautos papročiai gerbiami. Kaip tautininkas puikiai suprantu ir gerbiu kiekvieno žmogaus meilę tėvynei.

– Pasenęs reikalas. Prieš tautybes reikia kovoti.

– Tai kodėl negyvenate pagal savo skelbiamą tautų susiliejimo idėją – nevedate vietinių argentiniečių, mulačių, indėnių. Jūsų vaikams neberūpės lietuvių kalba, nebedomins Lietuva. Gal prisiminsite ją tik pasaulinės revoliucijos metu.

– Mes negalime liautis kovoję. Tik kovoje mūsų jėga ir tikėjimas.

– Bet ir mūsų maža tauta turi kovoti, kad neprarastų jūsų. Jai brangus kiekvienas asmuo. Tauta ištveria bet kokią valstybinę santvarką, tačiau valstybingumo praradimas jai pragaištingas. Reikia ieškoti valdymo formų, padedančių reikštis ir tautinėms, ir žmogiškoms vertybėms. Pažvelkit į mus, šachmatininkus. Na ir kas, kad mūsų požiūriai į valdymo būdą nesutampa. Mus vienija kalba, papročiai, kultūra. Ir mes draugai. Ar ne tiesa? Juk ir mus kvietėte kaip žmones iš Lietuvos. Tad išgerkime už dar nežuvusią lietuvių tautą.

Redaktorius kiek sumišęs. Pradeda regzti kažką apie klasinius priešus. Patariu jaunajam pašnekovui ramiai apie viską pamąstyti. Juk tauta – motina, kurią gerbi ir myli. O valstybė – namai, į kuriuos sugrįžti. Kartais kaip sūnus atskalūnas.

Tuo metu aplink sėdintys kelia bokalus. Dar didesnis suartėjimas įvyksta suskambus tango melodijai. Šachmatininkai šokdina paneles, nė nepradėję aiškintis klasinių nesutarimų. Ir dar sunkesnio klausimo – kaip komunizmas rado bendrą kalbą su vokiečių nacionalsocializmu.


Guerra

Prieš užmiegant tvyro nežinia iš kur atsliūkinusi nervinga įtampa. Atsigulęs mąstau apie tiltą per Vyslą ir vokiečių lakūną. Per sapną išgirstu sirenos kauksmą – gūdų, nesibaigiantį.

Visi nubundame, išbėgame į koridorių. Kaimynas argentinietis sako:

– Guerra, señor.

Išlenda ir Vengrijos vokietis margu chalatu.

– Krieg im Europa.

Vis dėlto prasidėjo7. Baisus karo riksmas nuskamba kaip tyla! Kas dedasi geriausiame iš galimų pasaulių? Ilgai žvelgiame į nakties tamsą, kol – tikriausiai nuo šalčio – imame drebėti. Grįžtame į kambarį.

– Ir mes kasdien simuliavome karą, – murma Luckis. – Nežinia, kas šioje kovoje bus pasaulio čempionas.

Deja, per karą žmonės taip pat miega. Užmigome ir mes šitoje žemės pusėje.

Iš ryto visuose laikraščiuose tik: Guerra, guerra, guerra . Vokiečių kariuomenė įžengė į Lenkiją. Lenkų miestus bombarduoja vokiečių aviacija.

Gatvėse judriau negu paprastai. Prie laikraščių redakcijų stovi policija. Raclauskienė, pirmą kartą pajutusi neapykantą šachmatams, verkia. Per miegą susapnavo, kad lentoje neliko baltųjų figūrų – visos virto juodosiomis…

– Sapnas sapnù nueis, – raminu ją.

Pralaimėjimai

Varžybų salė primena sensacijų redakciją. Visų rankose – laikraščiai, ant stalelių – spaudos šūsnys. Iš lūpų į lūpas perduodamos sunkiai tikėtinos istorijos. Ložėse nebėra gražuolių senjoritų .

Gongas. Žaidimas prasideda – finalinės kovos. Pietų Amerikos komandos ramios. Antrąsyk Lietuva–Argentina. Vienas Mikėnas, lošdamas juodaisiais prieš Grau, pažiūrėti atrodo ramus. Raclauskienė tik stumdo figūras drebančia ranka. Visi kiti irgi labai dirglūs. Man netikėtai atneša telegramą iš Lietuvos: Tuoj pat grįžk – Helga.

Daug kartų perskaitau. Įsidedu į kišenę. Vaikštau po salę, stebiu žaidimą. Luckiui partneris siūlo lygiąsias. Padėtis neaiški.

– Sutik, – patariu.

– Ne, geriau laikysiuos.

Vaitonis tuoj turi laimėti. Ir Mikėnas. Tik Tautvaišo padėtis blogesnė.

– Mes juos sutriuškinsim, – drąsinasi Luckis.

– Gerai būtų ir lygiosios.

Vaitonio padėtis puiki. Jau keli pėstininkai viršaus. Piazzinis išblyškęs, tuoj tuoj pasiduos. Ir staiga! Kažkas nepaaiškinama, tragiška. Vaitonis vietoj mato pasirenka keistą ėjimą. Dar partiją galima išgelbėti – rinktis lygiąsias. Bet vėl klaida, ir sutriuškinimas. Baisiai išblyškęs sėdi, neįstengia pakilti.

– Dabar aš negaliu sutikti su lygiosiomis, – sako Luckis.

Mikėnas virtuoziškai nugali.

– Gerai, tašką jau turim, – sveikinu jį.

Kitos partijos atidedamos. Grįžtame namo. Naktis šalta. Vaitonis nori žudytis.

Prieš miegą analizuojame Luckio partiją. Argentiniečių komandą visą mėnesį prieš olimpiadą treniravo Aliochinas. Jis padės išsiaiškinti nebaigtą partiją ir nurodys argentiniečiui kelią į sėkmę.

Kitą dieną, prasikankinęs tris valandas, Luckis grįžta niūrus. Pralaimėjo. 3:1 Argentinos naudai.

Ypač tragiškai vakarykštę nesėkmę išgyvena Vaitonis. Kalba nesustodamas.

Raclauskienė jį ramina:

– Aš beveik visas partijas pralaimėjau ir jau nebesijaudinu.

Norėdamas atsikratyti įkyrių minčių, išsivedu Vaitonį pasivaikščioti. Užsukame į mūsų pamėgtąją El Gitano.Pasakoju visokias istorijas. Bet jo žvilgsnis abejingas.

Gatvėje šūkauja laikraščių pardavėjai. Visi didieji Lenkijos miestai dega. Kaž kas virsta pelenais ir mano širdyje. Lenkų kavalerija kardais atakuoja vokiečių tankus. Dieve, atleidžiu lenkui, ties Giedraičiais kulka išdūrusiam skylę mano, aštuoniolikmečio, kareiviškoje kepurėje8. Juk kulkos dabar eina per jų širdis.

Kitą dieną mūsų komanda susiremia su dėmesio centre atsidūrusiais vokiečiais. Daug argentiniečių suplūdo pažiūrėti alemanų.

Žaidimą stebi nemažai lietuvių. Norkus pasakoja, kad vietiniai darbininkai daug pinigų statė už Mikėną. Šiam nugalėjus argentinietį Grau, lietuviai šventė pergalę – ir moralinę, ir materialinę. Kitų žaidėjų pralaimėjimas juos mažai jaudino. Svarbu, kad Argentinos čempionas dukart nugalėtas.

Ilgai kalbuosi su penktuoju, šiandien nežaidžiančiu vokiečių komandos nariu. Jis mane tikina, kad Vokietija gerbs mūsų neutralitetą.

Mikėnas ir Vaitonis baigia lygiosiomis. Luckis irgi gali taip baigti, bet įsileidžia į pavojingas kombinacijas ir įspūdingai pralaimi. Jau kišenėje turėjęs lygiąsias, Tautvaišas taip pat pasiduoda. 3:1 Vokietijos naudai.

Ypač skaudus pralaimėjimas mūsų laukė kitą dieną. Lietuva–Latvija. Mikėnas su Petrovu ir Vaitonis su Apšenieku – lygiosios. Luckis beveik iš karto pralaimi Feiginui. Tautvaišo padėtis gera, bet užsižiopso ir gauna kindermatą. 3:1 Latvijos naudai.

Apgula juodos mintys. Vėl kaukia sirenos. Anglija ir Prancūzija paskelbia karą Vokietijai9. Anglų bombonešiai mėto milijonus lapelių virš Vienos, Prahos, Miuncheno, Berlyno. Karo veiksmų žemėlapiai rodo, kaip vokiečių kariuomenė pleištu skrodžia Lenkijos teritoriją, ima Krokuvą, kitus miestus. Lenkai plūsta krauju, gindami Dievo Motinos šventovę – Čenstakavą. Atmintyje išplaukia šachmatininkų globėjos šv. Teresės Avilietės viltingi žodžiai: Savo maldomis mes pastatome Šėtonui mato tinklą.

Tik Norkus keistai abejingas. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą tautos kariauja. Laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ rytoj rengia pobūvį Lietuvos komandos garbei. Ketiname atsisakyti.

– Jokių kalbų. Jau turėjome pasirengimo išlaidų. Iš tolimų apylinkių suvažiuos žmonės. Atsisakydami įžeistumėt visus lietuvius. Gal liksite čia gyventi. Tada nieks jūsų nenorės nė pažinti.

Teiginiai svarūs.


Laisvė

Sekmadienis – rugsėjo trečioji – laisva diena. Salė didelė. Sutinkame daug naujų pažįstamų. Pirmiausia – koncertas. Skambina mūsų pažįstamas Bangas. Šoka ir dainuoja kylanti žvaigždė Paulauskaitė. Smuikuoja Ceitelis – taip pat buvęs Kauno gyventojas.

Ateina mūsų eilė kilti į sceną. Laikraščio redaktorius Ožinskas šiltai visus pristato, bet kai pamini Mikį, nuo plojimų susiūbuoja salės sienos.

Tariu žodį:

– Daug gražių dalykų yra pasaulyje, bet, jaučiu, šiuo metu visomis mintimis, visais jausmais bandome įveikti erdvę, pamatyti gimtojo namo stogą, prie kurio žalia liepa be vėjo siūbuoja… Karo gaisras supa mūsų valstybę. Bet pro šūvius ir bombų sprogimus girdime, kaip tyliai teka mūsų upės, giriose sakalai ulba, lazdyno krūme strazdas rykauja, ąžuole raiba gegužė kukuoja, o gal motulė šaukia… Ne nusiminimas, o džiaugsmas turi gyventi širdyse, nes turime Tėvynę, turime Valstybę… vėl išnirusią iš istorijos tamsy bių, ištarusią pasauliui – Aš Esu…

Prie nukrautų stalų prasideda linksmoji dalis.

– Gerai kalbėjote, – iškošia sarkastiškasis Norkus, – tik pradžia nevykusi.

– Kodėl?

– Todėl, kad… jūsų ekscelencija … įgaliotasis ministre … Ne jie šio pobūvio šeimininkai.

– Ten, kur bus Respublikos ministras, man jis visada bus pirmas.

– Pas mus įprasta kitaip.

– Bet taip neturi būti. Negerbdami valstybingumo, negerbiame savo tautos.

– Mes nevertiname tokio valstybingumo, kur nėra laisvės.

– Bet vertinate nepriklausomą Lietuvą?

– Lietuvą, bet ne režimą.

– Ministras čia atstovauja Lietuvai, ne režimui.

– Jis mums ne autoritetas.

– Jūsų valia spręsti, ko jis vertas kaip žmogus, bet kaip kunigas – ne Bažnyčia, taip valdininkas – ne Valstybė. Jie savo elgesiu – nelygu asmuo – gali teikti joms garbę arba užtraukti nešlovę. Tačiau jie tik dulkės. Suvienyti gali galutinis, o ne vienadienis siekimų tikslas. Įžeidinėdami vienas kitą, nebūsite verti pakelti akių į Lietuvos trispalvę, kai ją neš pro šalį.

– Mūsų idealas – laisvė.

– Laisvė – aukščiausias idealas. Bet ji neįsikūnija tuščioje erdvėje ir neatsiejama nuo pareigos. Laisvė be ribų – vėjas laukuose. O kas yra valstybė? Sutramdytas vėjas.

Pastebėjau, kad daugelis išeivių – dažniausiai stiprios asmenybės, kurios nepakluso, nesutiko, nenusilenkė ir rado laimę kitoje žemės pusėje, – kalbėdami apie Lietuvą, kaip medumi tepa, bet laido neapykantos kupinas replikas valstybinei santvarkai. Liguista aistra neapibrėžtam laisvės miražui užvaldžiusi ir laikraščius.

Su daugeliu faktų sutikau ir neabejojau, kad dažniausiai jie teisingi. Juk Valstybei tik dvidešimt metų. Apie mokyklų augimą, kooperaciją, žemės ūkio kilimą vietiniai nė trupučio nenutuokė. Be to, čia, svečioje šalyje, patys nieko bendra nesukūrė. Nėra lietuvių namų, vieningos valdybos – vien neigimas, o šis savo esme bergždžias. Dešimtys besiriejančių organizacijų su savo vadukais – apgailėtinas reginys. Ryškiausi kovotojai prieš valstybinę savanaudystę dažniausiai patys – nepralenkiami savanaudžiai.

Šachmatininkų buvimas ir vienodas elgesys su visais, nuolatos išklausant priekaištų kam pas anuos ėjome , įžiebė vilties kibirkštėlę. Kad ir toli nuo gimtojo krašto, visada rasi brolių ir seserų.


Laivas išplaukia

Lietus pila be pertrūkio. Laikraščių antraštės šaukia apie pavojų Europoje. Rytoj – rugsėjo ketvirtąją – išplaukia mūsų Piriapolis .

Gavau nuo Lietuvos šachmatų federacijos pirmininko ir Seimo sekretoriaus oficialų laišką, pranešantį, kad esu patvirtintas Seimo kandidatu ir, plaukdamas šiuo laivu, tik truputį pavėlavęs spėsiu į sesijos atidarymą. Išvykęs po mėnesio, galbūt prarasčiau mandatą.

Svarstau, kaip pasielgti. Komanda vienbalsiai pataria važiuoti.

Bet juk prasidėjo karas. Jei aš vienas kaip nors parvažiuosiu, kas bus su jais.

Nueinu pasitarti su pasiuntiniu. Jis irgi manąs, kad turiu vykti į Lietuvą. Tada klausiu tiesiai, ar įsipareigoja pasirūpinti komanda, jei karas sutrukdys grįžti. Ne – kategoriškai ne . Neturįs lėšų, o mes – jokių instrukcijų, kur būtų nurodyta, ką privaląs daryti.

– Bet juk tai mūsų valstybės komanda.

– Neturiu instrukcijų.

Nėra bjauresnės būsenos už dvejonių paralyžių.

Kaip nepriklausomybės kovų savanoris su dviem broliais, taip pat savanoriais, gavau žemės – iš grafo Mykolo Stanislovo Kosakovskio rekvizuotą Skačiūnų dvarą. Vyriausiasis brolis pasirinko kario profesionalo kelią. Jis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Antrasis brolis, sužeistas kare, tapo invalidu ir mirė. Likau ūkyje. Dirbau apylinkės, paskui valsčiaus taryboje. Visur tvirtinau: Lietuva – žemės ūkio šalis. Tik pagerinus gyvenimą kaime, sustiprės valstybė. Tam reikia turėti planą ir jausti atsakomybę. Aštriai pasisakydavau prieš administratorių ir valdininkų bukumą. Tapęs Seimo nariu galėčiau daugiau šioje srityje nuveikti.

Bet ! Dabar aš Argentinoje, su šachmatininkais. Man patikėti penki jauni žmonės – komanda. Tikrovės pasaulyje jie kiek vaikiški. Galvoje vien šachmatai. O kaipgi kitaip: žaidžiant šachmatais, privalu galvoti tik apie šachmatus. Jais rūpintis įpareigojo valstybė. Negaliu atmesti pareigos, prisidengęs tariamu jos menkumu. Visus kaip sirenų giesmės vilioja menamai dides nės užduotys, aukštesni postai.

Viskas aišku – lieku. Nesvarbu, kad grįžęs netapsiu Kauno kavinių liūtu, o smilksiu kaime.

Nunešęs laiškus į paštą, nueinu į prieplauką pažiūrėti, kaip Piriapolis išplaukia į Europą. O su juo – mintys, viltys, svajonės.


Bombardavimas lapeliais

Kita diena nebloga. Komanda sužaidžia su Prancūzija 2:2. Mikėnas ir Aliochinas baigia lygiosiomis. Visi laikraščiai apie tai rašo. Vėl gausybė mūsų Mikio nuotraukų.

Vėliau triuškiname danus. Sukyla viltys, grįžta pasitikėjimas.

Kino kronikose jau pasirodė Europos įvykių fotomontažai. Kasdien einu žiūrėti, kas dedasi frontuose. Vėjas išnešiojo karo gaisrą po Europą. Viena prieš kitą pasišiaušusios ideologijos protą verčia beprotybe. Kūnai dega, sielos skrenda į tikėjimo arba bedievystės dangų. Pašte nebepriima laiškų Par Avion . Anglų kreiseris Ajaxasskandina vokiečių prekybinius laivus Montevidėjo uoste. Anglų bombonešiai bombarduoja Vokietijos miestus lapeliais.

Girdžiu anekdotą: anglų eskadrilė gauna užduotį išmėtyti lapelius virš Berlyno. Šešios valandos skiriamos skrydžiui ir viena valanda – lapeliams mėtyti. Lygiai po šešių valandų eskadrilė grįžta. Išsikvietęs vadą, Čemberlenas klausia:

– Pasiekėte Berlyną?

– Taip, – išpyškina vadas.

– Instrukcijoje nurodyta, kad užduočiai skirtos septynios valandos.

– Instrukciją įvykdėme tiksliai, bet valandos mėtymams neprireikė, nes lijo, ir niekas nebūtų įskaitęs, kas lapeliuose parašyta. Išmetėme ryšuliais.

– Oh My God! – surinka Čemberlenas. – Juk permirkęs ryšulys galėjo nukristi ant praeivio ir jį priploti.

– Atleiskite, – sustena išsigandęs vadas. – Kitą kartą įsakysiu lapelius mėtyti parašiutais.

– Puikus sumanymas! Pristatysiu jus apdovanojimui.


Boikotas

Tarp olimpinių komandų baisi sumaištis. Anglai jau išplaukė namo10. Prancūzai, lenkai ir palestiniečiai atsisako žaisti su vokiečiais ir Bohemijos–Moravijos protektoratu. Argentiniečiai karščiuojasi. Atsisako žaisti su palestiniečiais. Olimpiadai gresia žlugimas. Komitetas apimtas siaubo. Sukišti didžiuliai pinigai. Apskaičiuotos pajamos. Valdžia šelpti atsisako.

Reikia pripažinti Olimpinio komiteto gebėjimą rasti išeitį iš susiklosčiusios padėties. Buvo nutarta neįvykusius susitikimus laikyti lygiosiomis.

Mums, deja, tai naudon neina. Nežaidžiantys turi laisvadienių. Išnyksta lygybė. Karštligiškai kovoja tik vokiečiai ir lenkai. Mes dar laimime prieš Čilę ir Palestiną, lygiosiomis sužaidžiame su olandais, brazilais ir čekais.

Prasideda šaltos, lietingos dienos. Gulame trečią, ketvirtą ryto, bet jau smelkiami jausmo, kad miegame ne savo lovose, ne po savo stogu. Laikraščiai ir netikėtos žinios gadina nuotaiką, o čia dar besiilsintys laimingieji .

Anksčiau nepastebėtos smulkmenos išdidėja. Kaimynystėje dar neišaušus ima garsiai giedoti triskart prakeiktas gaidys. Greta esančioje mokykloje rytais taip pratrūksta spiegti vaikai, jog apgailestaujame, kad Argentinoje panaikintos rykštės, nes kiekvienas mielai sutiktumėm pabūti budeliu.

Pensiono šeimininkas skundžiasi. Verslas pašlijo. Daug kas išvažiavo. Boikotas.

Mieste matome, kaip prie vieno restorano durų išsirikiuoja eilė. O gretimo puikaus restorano durys praviros, groja muzika, kelneriai stovi prie tuščių stalelių. Kas yra? – Vokiškas restoranas. Boikotas .

Kasdien laikraščiuose spausdinami juodai įrėminti vokiškų firmų pavadinimai. Kai kino kronikose rodoma lenkų, prancūzų, anglų kariuomenė arba politikai, salė griaudėja nuo plojimų. Vokiečiai įnirtingai nušvilpiami. Tik ekrane pasirodžius Argentinos vėliavai, triukšmas liaujasi.


Smauglys

Mikėnas po septynių ir pusės valandos kovos su danu Jensu Enelvoldsenu priverčia jį pasiduoti. Grįžta septintą vakaro. Iki susirėmimo su Capablanca telieka dvi valandos poilsio. Išsimaudo po šaltu dušu ir sėda prieš Pietų Amerikos dievaitį. Šis, dvi dienas nežaidęs, ateina pailsėjęs, ramus, pasitikintis.

Praėjus valandai, Mikėnas man šnibžda:

– Jis mane smaugte smaugia. Nėra kuo kvėpuoti.

– Nepamiršk, Miki, tu juk didmeistrių siaubas.

Mikėnas mėgina prasiveržti, bet Capablanca kaip smauglys, lėtai judindamas figūras, spaudžia jį, kol pasmaugia. Stebėdamas jį jauti siaubą ir susižavėjimą.

Išblyškęs it kreida Mikėnas tylėdamas išeina į naktį. Kai baigę žaisti visi grįžtame, jis jau miega akmeniniu miegu. Įveiktas ne varžovo, o nuovargio.


Lietuva–Lenkija

Rytiniuose laikraščiuose skaitome: Lietuvoje mobilizacija. Mūsų kariuomenė pasirengusi išvaduoti lenkų užgrobtą sostinę – Vilnių .

Tačiau sovietai sulaužo Nepuolimo sutartį ir ima triuškinti lenkų kariuomenės dalinius11. Pasipila Lenkijos kraujas ir rytuose. Kaip pasielgs lietuviai su istoriniais broliais? Pasinaudos proga, atsiims iš nenaudėlių sostinę? Sujunda sukrunta lietuviškoji kolonija. Atėjo tautos vilčių išsipildymo valanda.

Turbūt pernelyg karingai nusiteikusi ėjo komanda į mūšį su Lenkija ir… 0:4!

Kitą dieną gaunu plūstamą laišką. Tokiu žaidimu mes esą darome gėdą visai tautai ir joks save gerbiantis lietuvis nenorės mums nė rankos paduoti.

Pajuntame, kad daugelis į mus žiūri kaip į lenktynių žirgą. Laimi prizą – še tau daugiau avižų. Patiri nesėkmę – esi vandenvežis kuinas. Kad tu kur nudingtum!

Pakviesti mus į savo vakarą ateina tykus, kuklus vyriškis, atstovaujantis Buenos Airių katalikų bendruomenei. Padūsauja, kad į bažnyčią vaikšto tik senyvi žmonės. Naujieji atvykėliai – bedieviai. Kažkas pagraužė tautos kamieną. Kai, padėkojęs už kvietimą, pažadu, kad visa komanda atvyks į vakarą, senukas nušvinta.

– Tai ačiū tamstoms, o jau sklandė gandas, kad draugyste su kairiaisiais teršiatės.

– Argi draugystė ne puikus dalykas?

Senukas suraukia antakius.

– Vieni su Dievu, kiti – su velniu. Tų, kur su velniu, reikia iš tolo vengti.

Nėra ūpo ginčytis su mielu senuku. Pakoneveikiu velnius, ir jis išeina patenkintas.


Asada

„Argentinos lietuvių balsas“ keturiasdešimt kilometrų už miesto, „Žalioje girioje“ surengia didžiai Norkaus išgirtą asadą . Tai iš kitų išsiskirianti, rūpestingai prižiūrima sodyba: du hektarai sodo, medelynas, namuose vandentiekis. Tik vis stiprėjantis lietus trukdo šventei. Valgome ant žarijų keptą mėsą, užsigerdami raudonu vynu. Šeimininkas tikisi pagyrimų, – jis tikrai jų vertas, – todėl sakau, kad tokį lietuvį nors ant akmenų pasodink, aplink augs žolė.

Kelias sutyžta, ir automobilis įstringa kieme. Labai nenorime įžeisti katalikų draugijos, o pas juos buvome žadėję atvykti šeštą valandą vakaro. Norkus šaiposi iš mūsų ketinimo keliauti pas davatkas, palikus tiek užkandžių ir gėrimų.

Laikausi tvirtai – žodis duotas. Sužinau, kad už trijų kilometrų yra geležinkelio stotis. Mus lydėti pasišauna kelios mergaitės ir asados kepėjas. Nors kiaurai permirkę, žingsniuojame linksmai, dainuodami. Stotyje žmonių judėjimas kaip pavasarinių vandens srautų. Traukinys irgi lekia greitai.

Vėluojame, tačiau mus sutinka labai širdingai. Žmonių daug, vyrauja senimas. Nors krečia šaltis, bet, atlikę pareigą, tikimės, kad už mus bus pasimelsta ir čiaudulys nevirs sloga.

Važiuojant į namus mąstau apie daugybę dievų, išsidalijusių pasaulį po dalelę – upę, medį, kalną, dangų, – ir pagaliau žmogaus prote įsižiebusią begalybės Dievo idėją.


Likti ar grįžti?

Skaitau apie mobilizaciją Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje. Laikraščiai springsta nuo klaikenybių. Šaukiamas komandų kapitonų pasitarimas. Argentinos atstovas mandagiai prašo nurodyti, kaip komandos norėtų grįžti namo. Mes – lietuviai, latviai ir estai – prašome, jeigu Belgija bus įtraukta į karą, nuplukdyti mus į Norvegiją, o tada per Švediją kaip nors parsigausime. Agentas užsirašo maršrutus. Siūlo ramiai žaisti toliau. Viskas bus taip, kaip pageidaujame.

Pensione randu panikuojantį Luckį. Per pietus be paliovos kalena, kad nieku gyvu negrįšiąs, tai beprotybė. Jaudinasi ir Mikėnas. Maždaug rugsėjo pirmą12 jo žmona turėjo gimdyti. Dabar jau rugsėjo dešimta. Buvo sutarta atsiųsti trumpą telegramą: Sūnus arba Dukra . Visai galvą pametęs, Luckis sako:

– Tikriausiai, Miki, jie nenorėjo tavęs jaudinti. Gal vaikas numirė arba žmona. Bijojo, kad žaidimui nepakenktų.

Prie stalo stoja kapų tyla. Mikėnas paspringsta mėsos kąsniu, gurkšteli vandens ir skubiai išeina.

Pamatęs grėsmingus mūsų žvilgsnius, Luckis sumurma:

– O ko jam grįžti, kai čia taip sekasi?

Žaisti darosi sunkiau. Graužia rūpestis dėl namų. Visa, kas buvo svarbiausia keliaujant į Argentiną, nebetenka prasmės. Vidur įkyrių minčių ir rūpesčių, vidur bemiegių naktų, švytėdami žemišku grožiu, iškyla mintyse paliktieji namai, laukai, sodas. Girdžiu – jie mane šaukia.

Rugsėjo keturioliktą baigiasi terminas, kai turime pareikšti laivininkystės bendrovei, ar plaukiame į Europą. Liekantieji atgaus trečdalį kelionei skirtų pinigų. Viską yra pažadėjusi sutvarkyti Šachmatų federacija. Atvykę į bendrovės kontorą sužinome, kad į juos nė nebuvo kreiptasi. Kyla sąmyšis.

Grįžtu pas saviškius. Tuoj pat turime nuspręsti, kas išvyksta, kas lieka. Visi sutrikę. Neketinu tapti lotoso valgytoju, todėl nieko nelaukdamas ryžtingai pareiškiu, kad grįžtu į Lietuvą, ir iš eilės klausiu kiekvieną, ką darys. Luckis blykšta. Atsigula ant lovos. Mąsto. Tada sako:

– Mane tik mirusį išvešite. Gyvas į pražūtį neisiu. Ką darys jauna mano žmona, jeigu žūsiu?

– O ką darys, jei negrįši?

– Karas vis tiek baigsis, o tada…

Gerai. Toliau Raclauskienė.

– Dar nežinau.

Tautvaišas, tik ką nubudęs ir dar mieguistas, klausia, ką reikės daryti, davus galutinį atsakymą.

– Jeigu nevažiuoji, privalai iki septintos vakaro nueiti ir užpildyti dokumentų blankus. Bus laikoma, kad tie, kurie neateis, išvažiuoja.

– Bet aš kaip tik ketinau eiti į vonią.

– Gana tų pakaruokliškų juokų.

– Tada einu praustis, o paskui – važiuoju.

Grįžtančių jau du.

– Gerai, ir aš su jumis, – staiga pasiryžta Raclauskienė.

Mikėnas ir Vaitonis taip pat nusprendžia grįžti. Luckis atsistoja ir kreipiasi į mane:

– Kas jums davė teisę gabenti žmones į tikrą mirtį?

– Kiekvienas pats sprendžia. Jėga niekas neverčiamas.

– Bet privalėjote išaiškinti, kaip tai pavojinga. Atsakysite už jų gyvybes.

– Sumokėsiu savąja.

Sovietų kariuomenė užėmė Vilnių. Ir Vilnius grįžo Lietuvai. Ne taip, kaip troško lietuviai13.

Žaidžiame toliau. Nesėkmių daugėja. Nebėra pirmykščio pasitikėjimo. Dėl viso pikto bandome ieškotis darbo. Atkakliau mokomės ispanų kalbos. Kasdien mus lanko trikdantis nerimas ir gildanti neviltis. Sunkėja ėjimai baltais dienų, juodais naktų langeliais.


FIDE

Prasideda Tarptautinės šachmatų federacijos FIDE kongresas. Posėdžiai nuo vienuoliktos ryto. Man visai nelieka laiko poilsiui. Kasdien žadina skambutis ir Norkaus balsas: Kapitone, mes jau jūsų laukiame . Vyksta ilgi debatai dėl Kubos, kur yra dvi šachmatininkų sąjungos – viena sukurta išskirtinai Capablancai. Abi veržiasi į FIDE. Pietų amerikiečiai karščiuojasi. Jų kalbos primena gražbylingas deklamacijas. Jas į kitas kalbas verčia trys vertėjai. Po tris dienas trukusių komisijų, debatų, replikų ir kalbų nugali FIDE statutas, kuriame aiškiai ir logiškai nurodyta, kad vienai valstybei gali atstovauti tik viena sąjunga.

Ketvirtą dieną pradedamas svarstyti klausimas apie laikiną – kol vyks karas – FIDE būstinės perkėlimą į Argentiną. Aistros nunyra į bedugnes gelmes ir iškyla į beribes aukštumas. Ponas Alexanderis Ruebas, dabartinis prezidentas, nurodo, kad pagal statutą, norint klausimą įtraukti į dienotvarkę, reikia visoms sąjungoms pranešti apie tai prieš tris mėnesius. Tada pasiūloma jį išrinkti FIDE garbės pirmininku, o tikruoju pirmininku – argentinietį poną Augustoÿą de Muroÿą. Teigiamą balsavimą vainikuoja komiška užbaiga. Ponas Ruebas ramiai susikrauna popierius, užsega portfelį, ir, visų žvilgsnių lydimas, nužingsniuoja prie durų.

Tenka klausytis naujų kalbų apie ramų, tačiau blogai išauklėtą olandą.

Vis dėlto susitarti kažkaip pavyksta14. Uždarant olimpiadą abu pirmininkai jau draugiškai spaudžia nugalėtojams rankas ir šypsosi.


Sudie!

Kojos pačios atneša į El Gitano . Tas pats orkestras groja ugningus čardašus, tas pats smuikininkas verčia įsitempti ir skrieti, bet sėdžiu vienas.

Išeinu paklajoti triukšmingomis gatvėmis. Čia tiek daug visko, ko man jau nebereikia. Skuba įvairiaplaukė minia, grumdosi kitašaliai žmonės. Kurtina įvairiagarsis gaudesys, akina tviskios reklamų ugnys – viskas ryškina tuštumą ir bejėgystę. Protui ir širdžiai svetimame, pro šalį skriejančiame judėjime esu tik bereikšmis taškas, o savo laukų platybėse jausdavausi viešpats. Girdžiu kalbos garsus, bet ausyse – tik bekūnis luobas. Gal už fasadų ir sienų užsiglaudęs miestas nuostabus, gal jam nereikia nei nakties skliauto, nei ryškių žvaigždžių, nei mėnesio, nes per žiburius jo nesimato, bet aš jau dūstu kitų prialsuotame ore, gęstu be auksu dvazgančių rasos karolių. Nyksta buvimo prasmė.

Ir vėl, lyg ant siūlo tempiamas, į El Gitano . Gal ji tenai? Kampe matau laisvą staliuką. Vakarykštis padavėjas tyliai prieina. Užsisakau kavos. Atneša. Mandagi šypsena. Senjorita čia sėdėjo dvi valandas. Senjorita išėjo liūdna.

Ką gi, sudie! Dūžta gyvenimai čia, o prieš akis – akla nežinia.


Žaidynių pabaiga

Žaidynės baigiasi. Iš dvidešimt septynių turnyre dalyvavusių valstybių mūsų komanda užima dvyliktą vietą. Pirma atitenka Vokietijai, antra – pustaškiu atsilikusiai Lenkijai, trečia – Estijai. Rugsėjo devynioliktą įvyksta labai iškilmingas uždarymas ir prizų įteikimas. Aukso medalį bei turnyro komiteto prizą – auksinę sagę su briliantu – už geriausią asmeninį rezultatą gauna Capablanca, išvengęs dvikovų su didžiaisiais žaidėjais. Net kai turnyro pabaigoje Prancūzijos komanda turėjo žaisti su Kuba ir prie pirmos lentos susiremti Aliochinas su Capablanca, šis neatėjo, ir žaidė atsarginis. Beje, ir tas asmeninis rezultatas ne už didžiausią surinktų taškų skaičių, bet už didžiausią laimėjimų procentą. Asmeniniai rezultatai, sužaidus nevienodą partijų skaičių, tokie:

Capablanca 8,5 taško – 11 partijų
Aliochinas 7,5 taško – 10 partijų
Petrovas 9,5 taško – 13 partijų
Keresas 10 taškų – 14 partijų
Mikėnas 6,5 taško – 13 partijų

Moterų turnyre triumfuoja Vera Menčik. Elena Raclauskienė, tikrai didelei jos garbei, – trečia nuo galo.

Imame rengtis kelionei. Nueinu atsisveikinamojo vizito į pasiuntinybę. Komanda tai daryti atsisako. Pasiuntinys ir konsulas taip pat vyksta į Lietuvą. Palinkime vieni kitiems laimingo kelio.

Turiu bilietus nuo Antverpeno iki Kauno, todėl vokiečių pasiuntinybėje tuoj gaunu vizas.

Pinigų likę labai mažai. Luckis labiausiai dėl to mus ir gąsdina. Ką darysime, jei įstrigsime kur nors kelyje. Pensiono šeimininkas mus maitina veltui, nes parūpinu jam gyventojų. Šachmatininkams gyvenimas viešbutyje taip pablogėja, kad dauguma keliasi pas mus. Tarp jų ir estai. Keresui ramybės neduoda gražuolių argentiniečių skambučiai. Kartais net neina prie telefono.

Beveik pusė šachmatininkų – kaip ir mūsų Luckis – lieka Argentinoje. Tarp jų net penki Palestinai atstovaujantys žydai – Moshe Czerniakas, Heinzas Foerderis, Meiras Rauchas, Victoras Winzas, Zelmanas Kleinsteinas; už Vokietiją žaidę austrai – Erichas Eliskasesas, Albertas Beckeris; už Bohemiją-Moraviją – Karelas Skalička, Jiris Pelikánas; už Lenkiją – Mieczysławas Najdorfas15, Paulino Frydmanas, Franciszekas Sulikas; už Prancūziją – Aristide Gromeris, Paulette Schwartzmann. Pasilieka mūsų kaimynai: Estijos žaidėjas – Ilmaras Raudas ir Latvijos – Movsas Feiginas. Į Vokietiją negrįžta nė vienas jų komandos narys.

Kad užsidirbtų pinigų, Mikėnas dar nuvažiuoja į turnyrą Rosarijo mieste.

Iki išplaukimo likus vienai dienai atskrieja pribloškianti žinia. Argentinos šachmatų federacija nesumokėjo laivininkystės kompanijai už bilietus. Puolame į valdybą, ten mandagus mañana : nesijaudinkit, rytoj viskas bus sutvarkyta. Visu tuntu sugarmame pas laivininkystės kompanijos generalinį direktorių. Šis pareiškia užuojautą ir atvirai iškloja, kad Šachmatų federacija juos perspėjusi, jog už šachmatininkus nemokėsianti, ir jie galį imti kitus keleivius. Juk veltui mūsų vežti neketinąs.

Juokai išties menki. Net išskirtine savitvarda apdovanoti žmonės pameta galvas. Skambiname į Šachmatų federaciją. Pasigirsta malonus atsakymas: šiandien sekretorius išvykęs, būsiąs rytoj .

Bet dvyliktą valandą laivas išplaukia!

Man šauna išganinga mintis: juk ne rautams, pobūviams, vizitams čia paskirti mūsų šalių pasiuntiniai ir konsulai. Kiekviena komanda tegul kreipiasi į savuosius, o šie privalės viskuo pasirūpinti. Išsiskirstome, sutarę palaikyti ryšį.

Skambinu į atstovybę. Pasiuntinio nėra. Skambinu į namus. Atsiliepia žmona. Vyras Bolivijos ambasadoje, priėmime, bet pažada jį rasti. Netrukus sulaukiu pasiuntinio skambučio. Trumpai aiškinu padėtį.

– Nepatogu, rautas, užeikite rytoj.

– Jokių rytoj . Laivas išplaukia. Įteikite notas ten pat, raute.

– Nepatogu. Jei čia liksite, galėsite puikiai gyventi.

– Jeigu šiandien nepadarysite demaršo ir liksime čia, jums bus nepatogu susitikti su manim. Darykite, ką mes, komandų kapitonai, nutarėm.

– Pamėginsiu, – atsako nepatenkintu balsu.

Po valandos pasiuntinybės sekretorius praneša, jog parašytas ir šiuo metu įteikinėjamas demaršas Argentinos užsienio reikalų ministrui. Dar po valandos sužinau, kad protestus įteikė jau septyni pasiuntiniai.

Atsisveikinti atėję vietiniai lietuviai nusiveda šachmatininkus į kavinę. Niekas nebeturi vilties išvykti. Aš vienas bandau daužyti galva sieną. Rūkau ir laukiu. Bičiuliai skambina iš kavinės, kviečia prisijungti. Ne, nebenoriu kalbėtis apie Lietuvą, ji ir taip skamba širdyje ežerais, giriomis, dobilų laukais… noriu ją matyti, noriu grįžti… Ak, kodėl išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą?..

Dešimtą vakare skambina konsulas.

– Sveikinu, atrodo, laimėjai. Pats Argentinos prezidentas išsikvietė Šachmatų federacijos pirmininką. Rasta lėšų sumokėti už bilietus.

Dėkoju ir ilgai neišeinu iš tuščio kambario.


Išplaukiame

Atsisveikinti į uostą suplūdo nemažai žmonių. Su mumis atsibučiavęs, Luckis pratrūksta raudoti. Kai sulipame į laivą ir užkaukia sirena, minia surimtėja, nupilksta. Gal į mirtį išlydi? Ima tolti didinga uosto ir miesto panorama. Priešinis vėjas džiovina ašaras. Adios, Argentina!

Turėtume jaustis it kojos neiškėlę iš garsiojo Rio paplūdimio, nes laivas vadinasi Kopakabana . Visais kitais atžvilgiais – tai Piriapolio dvynys . Netgi gauname tą pačią kajutę, ir prie stalo tokias pačias vietas pasirenkame, tik Luckio šalimais nėra. Pirmą vakarą visi tylūs, susimąstę, dvejonių draskomi. Deja, mūsų laivas – ne Argas , visuomet atsakydavęs, kaip pasielgti.

Žinios iš Europos nežada nieko gero. Gauname pasirašyti popierius, kur aiškiai pasakyta, kad, ilgėliau kur nors įstrigus – uoste arba saloje, – laivininkystės kompanija neįsipareigoja keleivių maitinti ir jais rūpintis.

Tačiau laivo sraigtai sukasi, garsusis mañana lieka praeityje, tad vis labiau persiimame atkaklumu ir ramybe, mąstome apie tolimus dalykus, žvelgiame į laiko – o gal iliuzijų? – horizontą ir tikime, kad saulė dar kartą patekės. Juk visų klajonių didžiausias noras – sugrįžti.

Iš ryto įplaukiame į Montevidėjo uostą. Olimpiadoje neužėmėme aukštos vietos, todėl niekas iš lietuvių neateina su mumis atsisveikinti.

Išplaukus į jūrą, naktį mus vėl nesvetingai pasitinka šventoji Kotryna. Sujudusios dangaus galybės suvaro vandenyną į mažą plotelį. Bet jaudina ne tai, o dviejų Montevidėjuje įsėdusių belgų jūreivių pasakojimai. Jie tarnavę vokiečių garlaivyje Olinda , kurį nuskandinęs anglų kreiseris Ajaxas. Į jūros gelmes neišėjusius tas pats kreiseris surinkęs ir nuplukdęs į Montevidėją.

Mes, šachmatininkai, labai suartėjame. Daug laiko praleidžiu su estu Johannesu Türnu, kaip dauguma jo tautiečių ramiu, santūriu, mokančiu daug kalbų, kenčiančiu nuo jūros ligos. Jis ilgai sėdi prie radijo aparato, gaudydamas eterio žinias. Kad ir kokios baisios, praneša ramiai, nes jį baugina tik siūbuojantis vandenynas.

Kartais prie mūsų stalelio pasidaro triukšminga. Padedant vertėjaujančiam Türnui, pasakoju anekdotus. Jeigu prisėda Vera Menčik, užtraukiame rusiškas dainas. Tada atsiskleidžia ir Elenos Raclauskienės talentas: ji moka daugybę lietuviškų dainų. Padainuoja ir čekai. Arba anglas Haroldas Woodas ima smuiką, estas Gunnaras Friedemannas sėda prie fortepijono ir abu pagroja bei padainuoja angliškai. Pasiklausyti ateina laivo karininkai ir kapitono padėjėjai.

Daugelis beveik neturi pinigų. Azartiškai lošiamos partijos iš vieno belgiško franko, keliaujančio iš kišenės į kišenę.

Santo uostas vėl palieka pačius bjauriausius prisiminimus. Dvi dienas į laivą kraunama medvilnė ir kava. Pareigūnai spokso kaip apdvakusios varlės ir moka tik vieną žodį – no.

Latvių komandą į krantą išsiveda jų konsulas. Grįžta įsilinksminę po pusiaunakčio. Kitą rytą, jiems papriekaištavęs, išgirstu atsakymą:

– Kodėl mūsų neprašėte?

– Ir jūs mūsų neprašėte, kai į ten plaukėme. Ir ne konsulas, o paprastas mokytojas už jus laidavo.

– Patys kalti, kad nepaprašėte.

Še tau – brolių tauta. Lieka stebėti, kaip lėtai, sulinkę nuo kaulus laužančios naštos, negrai per karštį ir lietų krauna medvilnę.


Vėl Rio

Vėl Rio. Čia laivas stovės dvi dienas. Traukiu į kazino. Ten sėkmingai sulošiu bakara ir turiu už ką pirktis net suvenyrų – padėklą ir lėkščių su drugelių sparnais. Svarbiausia – visi apsirūpiname cigaretėmis, konjaku, romu ir džinu. Gal tai gelbės geriau nei pinigai? Radijo kanalais vedamos derybos su Belgija. Ar liekame čia, ar plaukiam toliau? Pagaliau gauname atsakymą – plaukiam. Turiu galimybę išsiųsti laišką – aklą karvelį – į Lietuvą. Laivo paštininkas iš pradžių jo nepriima. Nėra atgalinio adreso. Apverčiu voką. Susimąstau. Kaip prakalbinti bangą? Užrašau lietuviškai: Vandenyno dugnas. Amžinybė. Paštininkas pavarto, bet įsideda į krepšį.

Jau anksčiau pastebėjau, kad anglų ir prancūzų laivai nudažyti tamsia spalva. Jokių užrašų. Tamsūs milžinai išplaukia į jūrą be vardo, be vėliavos ir sūpuojasi, nepalikdami pėdsakų.

Ak, juodasis laiveli, ar perveši per jūreles, per mareles?

Dieną kitą mus dar lydi žuvėdros, bet sutiktas laivas ir jas pasiima. Padange šliaužia sunkūs gūbriuoti debesys. Kaip neapsakomai ilgas vanduo plaukia į galvą sunkios mintys, o išsprūstančią aimaną nustelbia vėjo kaukimas. Ne kartą po nemiegotos nakties stebiu rytiniame pakraštyje išneriančią saulę. Mano tėvynėje ji leidžiasi į jūrą, o čia iš jūros pateka. Gal praneria dugnu, virš kurio plaukia laivas?


Adresas

Kapitono padėjėjas, sutikęs mane koridoriuje, pasikviečia į kajutę. Jam laisvadienis, todėl visą popietę vaišinamės prancūzišku šampanu. Nors mintimis dalijamės kalbų mišiniu, bendrą šneką vis tiek randame. Anksčiau buvęs didelio laivo kapitonas, bet kažkoks valdininkas apšmeižęs vyresnybei, esą jis girtuoklis. Nors geriąs tik laisvu metu. Be to, nuodėmė tokį puikų daiktą kaip šampanas niekinti. Vandenynas kvėpuoja neramiai, todėl visiškai jam pritariu.

Išsitraukia kelias moterų nuotraukas.

– Čia mano uostų sužadėtinės. Nelyginant kriauklės – priglaudi ir išgirsti jūros ošimą. Jos kiekvienam jūreiviui reikalingos. Bet, matysit, visas suplėšysiu ir jūroje paskandinsiu, kai priplauksime Belgiją. Antverpene turiu žmoną. Penkiolika metų taip gyvename. Ji mane supranta, o aš ją. Susituokęs esu tik su jūra. Jos niekada nesu išdavęs. Plaukti ir plaukti – vienintelis mano troškimas.

Išgėrėme už jūrinius ir pakraštinius vėjus, už sužadėtines, žmonas, už nuolatinį pavojų, dvigubinantį valios jėgą, stiprinantį žmogaus kraujyje slypinčią aistrą jūrai, ir dar daug už ką.

Kas dvi dienos mokomieji aliarmo signalai. Reikia teisingai ir greitai užsirišti gelbėjimosi juostą ir bėgti prie nurodytos valties. Kai išsirikiuojame, jūreiviai patikrina, kaip užrištos juostos, iššaukia visus pavardėmis. Gelbėjimosi valtys pusiau nuleistos. Deniuose nupiešti dideli ratai ir nuspalvinti belgų vėliavos spalvomis, kad matytų lėktuvai. Ant laivo šonų taip pat belgų vėliavos spalvos ir didžiulis užrašas BELGIË. Naktį šį užrašą ir vėliavą laivagalyje apšviečia prožektorius. Visi užpildome blankus su namų adresais, jie per radiją perduodami į Belgiją, o nelaimės atveju keliaus toliau.

Dar turime užrašyti namų adresą ant specialių kortelių ir pritvirtinti prie lagaminų. Sudreba ranka, lyg mirtis per petį žiūrėtų. Skačiūnų žemė suskamba širdyje spiečiais vardų. Palikau ją su tvenkiniais, giraitėmis, dobilų laukais, medaus pilnais aviliais. Išmainiau medžių ošimą į bangų mūšą.

Prisegęs kortelę su adresu, Tautvaišas sako:

– Dabar galime ramiai plaukti.

Kažin ar mokėsime ramiai nuskęsti. Ir ką ten, dugne, veiksime. Povandenines pievas šienausime? Jūros žvaigždėmis grožėsimės. Patirsime, ar žuvys miega?

Atsisėdu denyje. Du jūreiviai matuoja, pjauna storas lentas, kažką kala. Pamažėle suvokiu, kad jie dirbdinasi plaustą. Turbūt bangos jį ne taip greit apverčia kaip valtį.

Laivas vis keičia kursą. Sužinau, kad artinamės prie Afrikos ir sustosime Kanarų salose. Veikiausiai tai paskendusios Atlantidos viršukalnės, graikų vadintos laimingosiomis, finikiečių – purpurinėmis, Plutarcho – išganingomis.

1939 m. lapkričio 29 d.


1 Klemensas Graužinis (1880–1939) – Nepriklausomybės kovų savanoris, ūkininkas, į IV Seimą išrinktas Ukmergės rinkimų apygardoje, Kurkliuose buvo nutrenktas žaibo.
2 Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas – Nepuolimo sutartis – bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai. Paktą pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon pateko Lietuva ir Vakarų Lenkija.
3Politeama teatras nugriautas 1950 m.
4 Pirmoji diena – 1939 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis.
5 Iškiliems šachmatų žaidėjams, varžybų čempionams Argentinai atminti (isp.).
6  Argentinos lietuvių savaitraštis, leistas Buenos Airėse 1936–1943 m. Argentinos valdžios uždraustas.
7 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
8 Giedraičių, arba Giedraičių–Širvintų, mūšis vyko 1920 m. lapkričio 17–21 d. Lietuvos kariuomenė kovėsi su Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktine. Kulka, kiaurai perėjusi tik kepurę, praskriejo 1920 m. lapkričio 21 d.
9 1939 m. rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, bet karo veiksmų nepradėjo.
10 Anglijai paskelbus karą Vokietijai, anglų šachmatininkų komanda pasitraukė iš olimpiados ir dalis žaidėjų Alcantaroslaivu parplaukė į tėvynę. Trys jos nariai – Hugh Alexanderis, Stuartas Milneris-Barry’is ir Henry’is Golombekas – tuoj pat nuvyko į Bletchley Park rūmuose kurtą vokiečių dešifravimo būstinę Enigmos. Jeigu Enigmos šifro nebūtų pavykę įveikti, karas būtų užtrukęs ilgiau.
11 Dažnai klaidingai manoma, kad pagal Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva turėjo atitekti Rusijai. Iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą susitarė priskirti Vokietijos interesų zonai, ir tik 1939 m. rugsėjo 28 d. (jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
12 Sūnus Vladas Algirdas gimė 1939 m. rugpjūčio 29 d.
13 Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų Kremliaus šeimininkų, spalio 10 d. Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį. Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė atgavimo kainą ir savo nuomonę išsakė lig šiol nepamirštais žodžiais: Vilnius mūsų, o mes rusų.
14 Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui FIDE būstinė buvo perkelta į Argentiną. 1939 m. rugsėjo 13 d. Argentinos šachmatų federacijos prezidentas Augusto’as de Muro’as (?–1959) išrenkamas FIDE prezidentu.
15 Visa Miguelio (Mendelio) Najdorfo lenkiška šeima mirė vokiečių koncentracijos stovykloje. Norėdamas nusiųsti žinią artimiesiems, kad yra gyvas, jis rengė didelius viešus šachmatų simultanus.