literatūros žurnalas

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8-9

Vytauto Ridiko nuotrauka

 

*
užstrigus laike
ir rytų platumoj
kad čia išgyventum
reikėjo vaizduotės
reikėjo
ilgai nekvėpuoti
kol parko tamsoj
sulaukdavai jos pasirodant
kas buvo toliau
nebeatmeni
rankom ir lūpom
lietei
tai tiek ir išmokai

 

*
jie buvo kareiviai
nors karo
nebuvo seniai
jie žaidė žaidimą
užimdavo aukštumas
slėnius
vėliau pasiduodavo
ir tu mano meile
kovok
išaštrintais savo ginklais
sušaudyk mane
kad lengviau pasiduočiau

 

*

atrodo karščiuoju
ir vėl nesulaukėm žiemos
priglustų kaip tvarstis
dabar tik bebaigianti plyšti paklodė
pabarstė iš saujos
kelių pakraščiuos
per vidurį juoda
neduoda užmigti
gulėk ir žiūrėk į lubas
jau seniai pražiūrėtom akim
ne žvaigždės
ten vinys rūdija
kažkas pasitraukia
kažkas nesugrįš
kažkas pasiliks
tarsi vieškelio žvyras

 

*
kur pasislėpti nuo savęs
bandžiau
užsikodavau antklode galvą
akis katarakta
jaučiausi toks vienišas
vienas toksai
išvaikščiojau girią
ir stotį
bandžiau išvažiuoti
bet visad likau
prirūkytam
tamsiam kambary
be moteries rankų
be ryto glamonių
naktim tik užeidavo ledas
skausmai sąnariuos
– – – mylėjai mane
ar tiktai pasirodė

 

*
esu tiktai
blyški šviesos dėmė
ant šaligatvio gal
namo sienos
ar ryto sparnuotis
kuris nebegieda
tik ieško kažko
o ko atmintis neišduoda
skaityk mano laiškus
dangaus pakraščiuos
jau plečiasi
naktį išlaistytas vynas
surink po skiautelę
paskui suklijuok
gražiausias giesmes
iš giesmyno

 

*
vėjas ir smėlis
ištrina pėdsakus
užpusto išgulėtą duobę
smėlynuos
arba atminty
dykuma
kurioje nėra manęs
kur iš giliai
prasimuša žolės kuokštai
lyg būčiau vaiduoklis
lietui
šventinant
mano namus
akmeniui sprogstant

 

*
viskas nueis užmarštin
tragedijos visos
ir farsai
ant stalo tik popieriaus lapas
blyški plokštuma
ir laiko skeveldros
bandai užrašyti kažką
ką seniai jau užrašė kiti
bandai pasivyti
nutolstančio vakaro žymės
vieta užimta
čia atėjo kiti
ir baigės laukimas

 

*

1
rūkas
pasikeitusi sąmonės būsena
ir užgesęs degtukas

 

2
jis turi
žuvėdrų balsus
rūkas nuo jūros

 

3
nėra
mirusiųjų jūros
mirusiųjų upės

 

*
prisikelčiau
ir aš iš numirusių
bet jums tai turbūt nepatiktų
sakytumėt
meskit į ugnį
jo kaulai
čia šviečia baltai
lyg varpučio šaknys
keistai mus visus
apsiviję

 

*
kai keleivis nusiaus
sušlapusius batus
ir po namus pasklis
jo autų kvapas
ta rožė ant kulniuko
rožė be spyglių
gyvenimas ta rožė
bet be lapų
dabar matuok
atstumą pamažu
nuo čia lig ten
kur baigias upė
per sapno dumblą
klimpdamas brendu
o išeitis
tik netikėtas dūris

 

*

1
buvau tavo vaikas
bet mirus
nieko iš tavęs nepaveldėjau
viskas išnyko
kartu su tavim
visa karalystė

 

2
kad bent vienas
pašauktų vardu
galbūt atsigręžčiau
atsigręžęs užkeiktas
sustingčiau stulpu
kokios vienišos liūdnos akys

 

3
atleisk man Viešpatie
moterį grojančią fleita
juodą dėmelę baltų marškinių
iš kur ir į kur einu
niekas nesako
ir niekas nekviečia

 

4
per kiekvienas savo mirties metines
šviesiaplaukė moteris
skambina arfa
turbūt iš anapus
lyg rankomis liestų
jau bąlančius tavo plaukus

 

*
užmigo gegutės
eilėraščio šio pakraščiuos
vaikystė sunki
tarsi svetimas lizdas
tik plyšta kokonas
o žodžiai išdžiūsta tyloj
lyg baltos paklodės
įkalbina mus pasiduoti
kai viešbučio lovoj
užmigsi sapnuok
barbenantys pirštai
rugpjūtį išgroja

 

*
mano Dievas
geresnis žinok
jis bėgančiam leidžia sustoti
įkvėpti šviesos
prisiglausti maldoj
pailsinti skaudančias kojas
mano Dievas geresnis
kai tavo plaukuos
sudygsta skeveldros ir ima žaibuoti
į šovinio tūtą
kai pučia berniukas tamsoj
jis įkapių drobėn mane suvynioja

 

*
netikėjau kad teismas teisingas
nuteistų mane
mano sūnų nuteisęs kalėjimu
jam nukrenta kojų nagai ir pūliuoja
paširdžiuos
deduosi erškėčių vainiką
pasitraukiu į žodžių dykumą
Dieve mano
turėtum atleisti jaunystės klaidas
mano meilę
ir leistum sugrįžti

 

*

delčia
susilenkia į pasagą
gaudantiems laimę
žirgai nušuoliuoja
per dangų
į patį saulėtekį
mano rankoj plaktukas
kad tėvą prikalčiau
prie stiebo
kai burės subliūkšta
sinoptikai pažada lietų
ir lyja
devynias paras iš eilės
surūdija
kabliukai rodyklės ir priekaištai
išmirkusiom rankom
kam plaukus lietei
kam šitiek davei mano Dieve

„Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5-6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.