literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8–9

Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys.

Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės. Žiema ją pagrobia, paslepia savo ledo tuneliuose, bet vasara ir vėl išsivaduoja, išplaukia, užtvindo viską nuo žemės iki dangaus, kartu atpalaiduodama, išlaisvindama mūsų gyvybę. Vasarą taip lengva atkristi į vaiko būvį. Nebežinoti, kiek tau metų, nebežiūrėti į veidrodį, lyg vaikystėje sutapti su savuoju kūnu, nebejusti poreikio vertinti jį iš šalies, nes savo kūne vėl jautiesi komfortiškai ir savimi. Jei pati neturėčiau vaikų, per dienas žaisčiau šiaudeliais, pagaliukais ir akmenukais, barstyčiausi smėliuku, braidyčiau Vilnelėje, gainiočiau paukščius. Čia mane ir surastumėt! Esu vos per žingsnį nuo vaiko gyvenimo, virdama sriubą savo vaikams. Gal ir gerai, kad jie mane sulaiko; privalau būti suaugusi ir rimta tam, kad mano vaikai galėtų saugiai žaisti savo vasaros žaidimus.

– Mamyte, o aš būsiu senas? – nei iš šio, nei iš to klausia mažasis Simonas, pagaliuku judindamas trauklapio lapą, po kuriuo nuo jo slepiasi vabalas gaisrininkas.

– Būsi, – atsakau ilgai nemąstydama. Juk vaikams negalima meluoti.

– O tu?

– Ir aš būsiu, – patvirtinu, neatplėšdama akių nuo gandrų šeimynos, kuri suka ratus virš mūsų pievos už garažo. Keista, jauniklių jau nebeatskirsi nuo tėvų, užaugo per trumpą lietuvišką vasarą…

Staiga išgirstu, kad sūnytis verkia. Tupi žolėje susigūžęs, užmiršęs persekiot įdomųjį vabalą. Jį ką tik užgriuvo egzistencinė žinia – mes pasensim, ir kas tada? Sutikęs mano žvilgsnį murma:

– Bet aš nenoriu būt senas…

Ir aš nenoriu, tikrai nenoriu, kad jis pasentų. Kartais veltui mėginu įsivaizduoti, kaip keisis tas minkštutis, pieneliu ir šviežia bandute dar kvepiantis kūnelis. Mano pačios senatvė taip neglumina, atrodo, pamažu susitaikau, bet vaikų… Nuo tokių minčių apima liūdesys. Atsimenu, kaip tėtis mums su sese vis kartodavo: neužaukit, gerai? Kartais atrodo, kad tėčio troškimas mus tikrai užbūrė: abi iki šiol atrodom kaip mergaitės, po akimis ryškėja pirmosios raukšlės, o drabužėlius, batelius sau tebeperkame vaikų skyriuose.

– Mamyte, ir tu nebūk senas… – purto galvą sūnus. Nors yra ketverių, vis dar taip simpatiškai sumaišo žodžių gimines, kad ne visada jį ir pataisom. Man ramiau, kai suvokiu, kiek daug jam dar teks išmokti.

– Supranti, tai atsitiks taip negreitai, kad tarsi beveik ir niekada… – švelninu žinią, bet sūnus jos negirdi.

Noriu jam paaiškinti, kad žmonės sensta, toks dėsnis. Žmogus juk pavargsta gyventi. Taip pavargsta, kad pats pasiprašo pas Dievą (čia stipriai gražinu, kad nenugąsdinčiau vaiko). Jis mus pasiima, kai šita žemė apkarsta taip, kad niekas joje nebedžiugina, nebelaiko. Senatvė ir yra toks būvis – visiškas žemiškojo ryšio sunykimas. Jos metu žmogui palankiu lėtumu apmiršta bambagyslė, siejanti jį su žeme. Senatvės laikas – malonės laikas, kai ruošiesi amžinybei. Atsisluoksniuoji nuo žemiškojo gyvenimo, siūlelis po siūlelio atsiriši. Juk žmogus labiausiai bijo netikėtos mirties, jam viskam reikia laiko. Vaikystėje ir senatvėje gauname daug daug laiko, kurio taip trūksta veikliam vidutinio amžiaus žmogui.
Šią vasarą kaip tik teko laidoti tokį „atsisluoksniavusį“ seneliuką. Artimiau jo nepažinojau, bet dažnai matydavau, kaip lėtai jis eina, atsisėda, atsistoja, dairosi tarsi niekaip nepabusdamas iš miego, nebespėdamas su šiuo pasaulio laiku.

Girdėdavau, kaip garsiai, senatviškai plonai kalbasi su savimi ar tais, kuriuos nešiojasi savyje. Beveik dešimt metų stebėjome jo „atsisluoksniavimą“. Kai nepažįsti žmogaus jauno, o ilgą laiką matai tik tokį, imi tapatinti jį su jo senatve. Bet juk ir šitas seneliukas buvo jaunas, spėju – labai išvaizdus vyriškis. Šeimos taip ir nesukūrė. Įdomu kodėl? Beveik dešimt metų regėjome jį tokį: gražiai susenusį, aukštą, su vis tuo pačiu elegantišku medienos spalvos paltu, pasišiaušusį ir išsižiojusį kaip vaikas, jau nebesusigaudantį. Tarsi su pasislinkusia, pusiau iš kūno išėjusia dvasia. Kai karštą birželio sekmadienį bičiulis paskambino ir pranešė, kad mirė Vytelis, priėmiau tai kaip gerą žinią. Tokį gražų vasaros sekmadienį, nugyvenęs ilgą gyvenimą. Buvome paskutiniųjų jo metų liudininkai, už parankės nuvedantys keletą jam tokių sunkių žingsnių iki šv. Komunijos. Tą akimirką, kai išgirdau apie Vytelio mirtį, apėmė džiugesys, net pavydas: kaip jam dabar gerai. Jis jau nuėjo savo žemiškąjį kelią, išvargo vargus, dabar jau išlaisvintas, jo dvasios nebevaržo kūno senatvė, dabar jis pagaliau yra tas, kas yra. O mums čia dar kiek visko bus…

Viena moteriškė, išgirdusi, kad gyvename Olandų gatvėje, pasibaisėjusi sušuko:

– O, nepavydžiu!..

– Kodėl? – nustebau. Nes man patinka mūsų judri, tarp žalių kalvų slystanti gatvė, už kurios prasideda draustinis. O jame ganosi ne tik girtuoklėliai. Žiemą mūsų daugiabučių kiemą aplanko ir viena kita išalkusi stirna su balta širdimi po uodega. Vasarą čia pat Vilnelėje gali gaudyti upėtakius. Gyvenant Olandų gatvėje atrodo, kad Vilnius – miestas miške. Kitokiame ir neįstengčiau gyventi, neišmokčiau, mirčiau iš ilgesio. Olandų gatvė uždaro istorinę Vilniaus širdį, visus tuos magiškus ledynmečio išskaptuotus kalnagūbrius, ant kurių viduramžiais stovėjo Kreivasis miestas – medinių pilių kompleksas, davęs pradžią Vilniui. Kasdien minu jais takelius nuo Olandų iki senamiesčio. Kitaip tariant, vaikštau per pradžių pradžią. Ne važiuoju, bet einu savo kojomis – man tai labai svarbu. Visa esybe jusdama, kad Vilnius yra labiau ore negu ant žemės. Labiau juntamas negu regimas. Ir man neapsakomai patinka gyventi vietoje, kur Vilniaus koncentracija yra tirščiausia. Todėl nuoširdžiai nustebusi klausiau tos moteriškės, kodėl ji man nepavydinti? Nes, tiesą sakant, kartais pati sau pavydžiu.

– Taigi ten tie baisūs laidojimo rūmai!.. – dėbtelėjo ji į mane frekenbokišku žvilgsniu.

A, štai kas… Kiek žmonių, tiek tikrovių. Beje, vietovė aplinkui tuos laidojimo rūmus įspūdinga, apaugusi miškingomis kalvomis, kurios mena rūsčiuosius ledynmečius ir joms turi būti dėkingos už savo deiviškas formas. Ta vieta pilna tokio švelnaus, gyvybingo šiugždesio, ją virpina tūkstantis ir vienas lakštingalos balselis. Kaip mirusieji gali ją pagadinti? Mirusiesiems tiesiog nieko iš čia nebereikia. Tai mums jų reikia, tai mes ne išsyk įstengiame juos paleisti. Mums reikia laiko, kad mirusieji atsisluoksniuotų ir iš mūsų gyvenimo. Gedulas turi būti išgedėtas, jis lyg per širdį perslenkantis ledynas performuoja jos reljefą, užlygina su artimojo mirtimi atsivėrusią bedugnę prarają. Jeigu nuoširdžiai, kantriai ir nuolankiai pereini visas gedulo stacijas, vienu metu staiga atsiveria grožis, kokiu apdovanojami tik daug iškentę: per regimojo pasaulio griaučius kiaurai persišviečianti Dangaus Karalystės šviesa.

Daug arčiau negu „baisieji“ laidojimo rūmai mums yra seniausios Vilniuje Bernardinų kapinės. Mažasis Simonas vis prašosi ten nuvedamas.Vaikštinėjame po mirusiųjų miestelį su senais senais kambariais, pilnais trupančių angelų, kryžių, Dievo Motinos ir Jos Sūnaus. Žalioje medžių prieblandoje pro šakų tarpus tykšta išdykusi vasaros saulė. Čia viską apgaubę seni medžiai. Jie daug regėjo ir daug atsimena, bet yra ramūs, pilni paguodos, patikimi. Su Simonėliu čia esam išmynę savo kelelius. Visada aplankome mažąjį Tadzio, Taduką, mirusį pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Nespėjo vaikas patekti į karų verpetą, gal ir gerai. Simonas jau dvigubai už jį vyresnis. Kokia maloninga yra senų kapinių žemė, šlakstyta peršlakstyta švęstu vandeniu, nuglostyta gedinčių mylinčiųjų, vieta, kurioje tebevyksta slėpiningi gyvųjų ir mirusiųjų pasimatymai. Kaip tokioje žemėje gali vaidentis? Kas pikta gali joje nutikti? Vienas pažįstamas pasakojo, kad jo draugai užsienyje, neradę nakvynės, išsitiesė miegmaišius kapinėse, nes ten saugiausia.

Mane erzina kai kurių žmonių primityvus, tiesiog vulgarus mirties atmetimas. Tai primena chamišką nesisveikinimą su artimiausiu kaimynu. Kadaise turėjau tokį, kuris metų metus prasliūkindavo pro šalį apsimesdamas, kad manęs nepastebi ir negirdi. Kadangi buvau gerai išauklėtas vaikas, kuris su kaimynais sveikinasi, maniau, kad esu kuo nors tą pagyvenusį žmogų supykdžiusi, negera, neverta. Metai bėgo, aš augau, išdrąsėjusi vėl mėgindavau sveikintis. Tačiau nesulaukdavau jokios reakcijos. Pagaliau nusprendžiau, kad jis tiesiog neprigirdi, o pirmas pasisveikinti drovisi, arba apskritai nemato reikalo net linktelėti vaikui. Stipriai įsikaliau į galvą šį išsigalvojimą (arba tiesą), kad nepykčiau ant to keistuolio. Paskui išsikėliau kitur; atsiminiau jį tik dabar, beveik po dvidešimties metų. Kas žino, ar dar gyvas. Iš tiesų, su kaimynais gali sveikintis, gali nesisveikinti, o mirtis vis tiek pas tave ateis. Beje, Olandų gatvėje kaimynai sveikinasi. Su kai kuriais gražiai, neįkyriai bičiuliaujamės, skolinam vieni kitiems druską ir kepimo popierių, dalijamės sodo obuoliais ir agurkais. Ir turbūt ne tik todėl, kad gyvename tarp seniausių kapinių ir laidojimo rūmų. Palaimintą anapusybės šnabždesį apie gyvenimo trapumą galima ignoruoti ir stovint prie kapinių tvoros. Arba – priimti kaip Malonę. Tada ir mirtingąjį kaimyną įstengi pasveikinti galbūt įveikdamas savo drovumą, kurio slaptas pamušalas yra puikybė. Labintis, teirautis, kaip sekasi, kaip sveikatėlė, kaip jo žmonos, vaikų, anūkėlių, šuniuko, katytės, papūgos sveikatėlė? Tokie graudūs, mieli tie pasikalbėjimai ant laiptų, taip lengvai perpučiami skersvėjų, taip greitai laiko nuplukdomi šapeliai. O vis tiek – reikalingi, tegu ir nematomi, vos apčiuopiami, bet šilkiniai siūleliai gyvenimo gobelenui. Štai pernai rugpjūtį vienas vedęs, tylus, iš pažiūros labai vyriškas kaimynas, ne tik tėvas, bet ir senelis, ėmė ir iššoko pro langą nieko saviems nepaaiškinęs, neužrašęs. Grįžę iš kaimo radome ant asfalto mirksinčią žvakelę. Su našle susitinkam, pasišnekam, apsikabinam tuose pačiuose laiptuose. Per tai ir susipažinom – per jos vyro mirtį.

Bet Simonui dar ne laikas apie visa tai galvoti. Jis tik įsišaknija, tik pradeda įsikūnyti. Senatvė ir mirtis jam, tokiam, koks yra dabar, iš tiesų ir neegzistuoja. Turiu išlaisvinti jį nuo šitų per ankstyvų nuojautų, nuimti nuo jo petukų sunkią žinią. Juolab kad vaikas linkęs įsimąstyti, panerti per giliai. Visa laimė, kad įgimtas linksmumas vejasi jį net į tą gylį, mesdamas spindulį į pačią juodžiausią nesuprantamybę.

– Žinai ką, Simonai? – sakau energingai ir taip linksmai, kaip tik moku. – Yra taip – jeigu nenori būti senas, tai ir nebūsi. Gerai?

Jis nuščiūva, mąsto.

– O tu?..

– Ir aš nebūsiu, gerai?

– Gerai…

Keista, bet jaučiuosi taip, lyg iš esmės sakyčiau tiesą.

Žmogus lengvai patiki tuo, kuo nori patikėti. Instinktyviai, vengdamas mirties šešėlių, stato koją ant amžinojo gyvenimo žemės. Ir visai nesvarbu, ketveri jam ar keturiasdešimt. Palaiminti tie mus užgulę žemiški rūpesčiai. Vaikui knieti pagauti po trauklapiu paropojusį vabalą, man štai reikia užbaigti vedamąjį.

Galvoju ir apie tai, kaip netrukus teks vėl atsiplėšti nuo Gaidės žemės, mano senelių žemės, prie kurios kas vasarą priaugu visa kraujotaka. Grįžti į miestą naujam mokslo metų sezonui. Kasmet šis atsiskyrimas prilygsta mažytei mirčiai. Gyvename du gyvenimus: kultūrinį miesto ir natūrinį kaimo. Bet ir tas kaimo gyvenimas yra ne gyvenimas su gyvulių ir derliaus auginimu, bet – vasarojimas, nostalgiškas plevenimas tarp vaikystės ir dabarties, kuri būtų nepilna, jeigu jos nepapildytų atsiminimai. Esu baltarankė rojaus Ieva, kuri nei bijūno, nei bulvės nemoka pasodinti. Neturiu jokio praktinio įsikibimo į žemę, nieko man iš jos nereikia. Ne, reikia – grožėtis, glaustis prie jos motiniško kūno. Važiuoti, eiti, stovėti priešais jos galingas, siūbuojančias lyg pramotės klubai kalvas, regėti tolimus krūmų riedulius, tuos ištisai besibučiuojančius, šokančius, susiliejančius, lipdomus ir perlipdomus kamuolinius debesis, jų akinamai baltą, garuojantį molį, įžengti į kvepiantį, ūžaujantį, siūruojantį lietuvišką mišką, kurio uogų ir grybų man irgi ne taip jau ir reikia. Gaidėje esu persmelkta rojaus vaiko saugumo, pilnatvės, gelmingo įsitikinimo, kad žmogui nereikia kovoti už būvį, nereikia išsiplėšti iš dirvos maisto ir vandens išgyvenimui. Tereikia pasitikėti neregima, bet visame ore nuo dangaus iki žemės juntama Viešpaties globa. Tereikia išsižioti, ir į burną pribyra dangiškos manos. Gaidėje nieko nebegeidžiu (o jos pavadinimas kilo iš gaido – geismo, troškimo, stipraus noro), tik ilgai ilgai būti, kol atsisluoksniuosiu ir ištirpsiu. Čia yra mano poilsis, o įsikibimai – mieste. Šis tekstas taip pat. Tikriausiai gausiu už jį honorarą, tai pirksiu saldainių vaikams. Ir bulvių.

Grįžus į miestą, į jo isteriškus, nesibaigiančius įsikibimus, sapnuoju Gaidės žemę. Jos aukštus iki dangaus kambarius, kuriuose telpa senelio sodintas klevas, kūdra ir ilgos sūpynės pas tris seseris, pas kurias vis ateidavome suptis, o jų rūsti senelė vis liepdavo joms ravėti daržus. Jų senovinėje troboje nebuvo elektros. Sapnuose tvartas su jaučiais, kurie kartą ištrūkę sutrypė mano viščiukus, šieno kaugės draugės Ivuškos klojime, pilnos vabalėlių ir tykaus, kutenančio traškesio, lyg spragsėtų šiauduose tyli pievų ugnis. Sapnuoju senas kapines ant kalnelio aplinkui medinę Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlę. Čia mažai vietos, sausakimša. Daug šlamesio, šiugždesio, gerų atodūsių. Sapne įeinu į sausu medžiu kvepiančią bažnytėlę. Žegnojuosi atsiklaupusi, sunkiomis amžinatilsį močiutės rankomis. Švęsto vandens duobutė po Nukryžiuotojo kojomis išdžiūvusi. Kodėl, klausiu Jo, nepalikote man vandens? Jis tyli, nunarinęs galvą, užsimerkęs, išsikamavęs. Staiga regiu, kaip tuščia duobutė užsipildo vynu, panašiu į kraują. Negi merksiu į jį pirštus? Prieinu prie savo mėgstamo klaupkelio, devynioliktojo amžiaus, su durelėmis ir fundatoriaus lentele: Dionyz Shaukshtel.

Še tau šaukštelis, vaike. Kabink iki dugno.

Ir kabinsiu.

Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės

2024 m. Nr. 2 / Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį…

Julius Sasnauskas: Atvirieji Vilniaus langai

2023 m. Nr. 7 / Pranciškoną, redaktorių ir eseistą Julių Sasnauską kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Kažin ar reikia pristatinėti Julių Sasnauską, pranciškoną vienuolį, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigą, ilgametį „Mažosios studijos“ vadovą…

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.

Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu

2018 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.