Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą
2016 m. Nr. 5–6
Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.
Paėmiau į rankas Algirdo Verbos eilėraščių rinktinę po Verbų sekmadienio. Toks atsitiktinumas paskatino atidžiau įsiskaityti į poeto kūrybą, kuri šiaip man nebuvo labai artima, nors su pačiu poetu tekdavo susitikti. Prasilenkdavome lyg skirtingos salos garsiajame bohemos „Suokalbyje“. Buvo gyva legenda, emocingas, nuoširdus, visų gerbiamas ir mylimas. Matyt vienas iš jo dvasios draugų buvo ir rinktinės sudarytojas Gasparas Aleksa, papildęs knygų seriją „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ poeto eilėraščiais, parašytais maždaug 1972–1996 metais.
Pirma, kas matyti labai aiškiai, – A. Verbos eilėraštis kabinasi į tėviškės žemę, joje ieško įkvėpimo poetiniam žodžiui ir atramos žmogaus egzistencijai. Toks besąlygiškas etnocentrizmas – jo kartos bruožas, kuris šių dienų skaitytojų akyse kiek niveliuoja buvusio laiko poeziją, manyčiau, kartais ir atgraso nuo jos, kadangi tokie eilėraščiai pirmiausia pateikiami kaip pasaulėžiūra, turinti aiškius etinius pamatus, išankstines vertybines nuostatas. Gimtinė A. Verbos poezijoje yra apibrėžtas ontologinis matmuo, fundamentalių vertybių laukas, iš kurio neišeinama.
Suprantama, kad aštuntajame dešimtmetyje tokia poezija dar neatrodė etnografiškai dekoratyvi, deklaratyvi, bet šiandien tokiose deklaracijose pasigestume žmogiško natūralumo, ji etnografiškai angažuota: „Užsikabinsiu sau ant kaklo sėtuvę / Ir eisiu eisiu basas aš per Lietuvą“ (p. 7). Tai parašyta 1972 m., kurie mums reikšmingi Romo Kalantos tragiškuoju veiksmu. Todėl autentiškai skaityti A. Verbos poeziją, suvokti ją be to laiko konteksto yra sunkoka, kadangi joje trūksta individualaus žmogiškojo matmens – subjektas tiesiog suliejamas su gimtinės laukais ir tik per juos ir juose atrodo gražus ir prasmingas, visų pirma – pats sau.
Sovietmečio epochos menininkams buvo būdinga idėjinė eklektika, pasaulėžiūros nenuoseklumas. Tokios prasmių kontaminacijos matyti ir A. Verbos eilėraštyje: gamtos religijos panteistinės nuostatos pinamos su krikščioniškąja sakraline retorika, dvasinis būties matmuo tapatinamas su kraujo atmintimi:
Sveika, smagi pagoniška žegnone,
Palaiminusi pamiškes, malonės
Pilnoji: tėviškė, daina į žmones,
Pastogė, kraujo amžina kelionė.
(„Sėja tėviškėj“, p. 7)
Kelionės motyvas, kuriam agrarinė kultūra yra alergiška, čia reiškia ne progresuojantį dvasios judėjimą, bet gyvybės cikliškumą, tarsi nemirtingumą. Tokiame globojančios gyvybės rato judėjime net ir mirtis neatrodo baisi, su ja galima bičiuliautis. Taip eilėraštyje išnyra siurrealistiškai įprasminto etnografiškumo žaismė, neturinti gelmių metafizikai būdingo siaubo požymių: „Staiga į veidą iš smilties baltos / Žemaičio kaukolė nusikvatos“ (p. 7).
Tačiau šis lietuviškas A. Verbos pasaulis neištirpsta gamtos ir mito pasauliuose, istorinio laiko poveikis suteikia jam tragizmo, iškelia tautos išlikimo klausimą, o individui užduoda rūstų moralinį imperatyvą – būti čia, budėti, pajusti savo tautos būtį iki pat gelmės: „Dar pastovėkim čia / Po atmintim rūsčia, / Rankas nuleidę / Lig žemės pelenų, / Lig jūrų gelmenų, / Lig brolių veido“ („Tylos minutė“, p. 9). Tokia moralinė laikysena yra ne šiaip individualus žmogiškas apsisprendimas, A. Verbos moralinis patosas taip pat atremtas į būties sandarą, ir žmogaus buvimas laiko pabaigoje įvertinamas kosminės tėviškės matmenimis, ir apokaliptiškai, individualaus laiko pabaigoje. Klastos pasaulyje teisingas orientyras yra tėvo balsas, o teisinga žmogaus vieta yra apibrėžta žemės darbais, tik per juos žmogui atsiveria aukščiausio teisingumo instancija: „Ėjau pro aukso žiburių klastas / Į tėvo balsą aš, – šviesuolis tas, / Kas tėviškės dangaus žvaigždžių teisyną / Vagoj sukniubdamas pažino“ (p. 11).
Teisingos, ontologiškai įprasmintos moralinės nuostatos ne tik įpareigoja per eilėraštį bylojantį teisuolį, bet ir suteikia jam narčios jėgos, prasmingo pykčio, eilėraščiuose išreiškiamo ezopine kalba. Neramaus žirgo motyvu poetas įsakmiai neigia vergišką egzistenciją, kolektyvinį konformizmą, liepia žūtbūtinai priešintis išoriško pasaulio primestam blogiui: „Pajusk, kaip akimirksniu kraujas užverda / Ir kaustyta kaista narti prigimtis. / Už šilumą tvartų, už meilųjį vardą / Dantis čiupinėjusiems – žiebk į dantis“ („Arklys audroj“, p. 12). Šis eilėraštis parašytas 1980 m., kai švelnių užuominų apie gimtųjų namų gėrį ir gimtosios kalbos grožį laikas baigėsi, kai visuomenė darėsi nerami, nervinga, o poetinė nuojauta buvo įelektrinta permainų lūkesčių, todėl kaimiškąjį lietuviško eilėraščio lyrizmą vis dažniau pertraukdavo avangardistinio žodžio kirtis. Spontaniškai išrėkiamos užuominos apie tremiamos ir žudomos tautos kančias, apie braškančius vagonus, apie kraujo spalvą, kuri yra „Tarsi daržely – tarp aguonų“ (p. 13). Toks A. Verbos eilėraštis laisvinasi iš mylinčio Justino Marcinkevičiaus žodžio, jungiančio etnines ir humanistines vertybes, ir darosi artimas Antano Miškinio „Psalmių“ ekspresyviam martirologinio patoso eilėraščiui.
Ankstyvųjų eilėraščių žodynas yra tradicinis, kaip ir tiesų išsakymas tradicinėmis eilėdaros formomis. Dominuoja gamtos ir kosminės erdvės motyvai, eilėraštyje atsispindi artojo buities peizažas, kurį paįvairina liaudiška bažnytinė leksika. Eilėraščio intonacijos ryžtingos, bet maždaug nuo 1984 m. pasigirsta nuovargio ir rezignacijos gaidelės: „į šventę įsimetė kandys“, „Nebenoriu medaus. Mūsų pievos apkarto.“ Neviltis, beprasmybės jausmas dangstomas skaudoka ironija, sarkazmu: „O žadėtąjį auksą man kraukit į karstą, / Kad sudėtų velniai man dantis auksinius…“ (p. 16). Vis daugiau tekste randasi technologinių motyvų, kurie nurodo tautinės kultūros degradaciją, kaimiškosios vertybių sistemos nykimą. Į poetinį gamtinį pasaulėvaizdį įsiveržia gyvybę žudantys elementai: mazutas, tepalai, karbamidas…
Savo avangardistinės ekspresijos eilėraščiu poetas liudija lietuviškojo gyvenimo eroziją. Poeto balsas darosi neramus, eilėraščio sintaksė trūkčioja lyg būtų spazmuota, subjektas primena Lietuvos laukuose besiblaškantį paukštį, kuris, anot Juozo Apučio metaforos, neberanda protėvių kelių. Tai gimtinės praradimo nuojauta, kai žmogiškieji namai suvokiami kaip išnykę laike, sudegę ir sudeginti istorinių permainų, jie likę tik amžinybėje kaip vizija. Antai gražus posmas ta tema:
Peleną pašauk. Ir iš erdvės
Stebuklingas namas atsivers.
Ten sau motina bažnyčion rėdos –
Amžinybės sėkla, mirksnio žiedas…
(„Kelias pas motiną“, p. 18)
Dramatiška jausena: žmogiškoji būtis brandinama amžinybės, o jos egzistencija, jos žydėjimas – tik mirksnis. Tokia čia brėžiama metafizinės reikšmės asimetrija, liudijanti kažkokią būties katastrofą, kurią žmogus jaučia nuolatos vykstančią aplinkui, bet kurios jis nepajėgia suprasti.
Ilgainiui A. Verbos rinktinė ima varginti savo monotonija, tuo nepakeičiamu moralizuojančiu tonu, nes kenčiančio teisuolio pozicija poetui atrodo esanti vienintelė galima. Regis, kad eilėraštis rašomas tik iš moralinės pareigos, bet užtat rašomas atkakliai darbščiai, kaip individualios egzistencijos pateisinimas ir tribūno statuso gynimas. Jeigu poetinis žodis neprasiveržia ugningu spontanišku mostu, jis vis tiek būna priverstas atsirasti – yra išprotaujamas, sukonstruojamas, jį nukala žemaitiškai užsispyrusi poetinė valia. Antai, kaip imperatyvus klausimas apie moralinius gyvenimo matmenis: „Kas žemėje badą išrado / Kas krosnis pakurs ledines? / Aš – žvaigždė Kronštato ledo: / Koks ūgis jūsų ugnies?“ („Ugnies ūgis“, p. 29). Neabejotinai pirmoji eilutė gimsta dar iš natūralaus poetinio įkvėpimo, kaip efektinga instrumentuotė (badą išrado), antroji konstruojama semantinės opozicijos principu, išgaunamas oksimorono efektas (ledinės krosnys), bet posmo semantika kuriama sunkiasvore, išprotauta moraline metafora – ugnies ūgis. Gal originalu, bet nenatūralu.
Naujųjų laikų dvelksmas Lietuvoje poetui sukelia netikrumą, ryškiai matomas pasaulio susidvejinimas, susipriešinimas, dėl ko kaltas yra žmogaus pradėtas technologinis pasaulio perkūrimas, turintis pasibaigti paties žmogaus pralaimėjimu: „Mintis, supjudžius geležį ir medį, / Ir pačią ranką pergyvens“ (p. 36). Susipriešinęs, susidvejinęs yra ir pats žmogus, įsikibęs į du pasaulius – gimtąjį, archajinį gyvybės versmės ir į naująjį galių pasaulį: „Kažin, ar susitiks dvi mano rankos, / Neliko audroje sparnų darnos, / Viena – dar svirtį šulinio palenkus, / Ir neatplėšt nuo geležies – antros“ (p. 37). Lieka tik skausmingas klausimu išsakytas troškimas, pirmapradžio gamtinio rojaus ilgesys: „Ar dar yra pasaulyje giria, / Ar pieva, ar virš jos balta plaštakė, / Kurioj, sakyk, ar ties kuria / Besusitiktų iškankintos akys?“ (p. 37).
Civilizacijų ir vertybių konfliktas (dvipatystė) baigiasi žmogaus desperacija, prasmės ir vilties praradimu: „Aš kroviau mintį prie minties – korys / Toks tuščias, apgailėtinas toks vėjuos“ (p. 37). Tokioje situacijoje subjektą ištinka frustracija, visos vertybių opozicijos netenka reikšmės, niekas nebeverta įvardijimo, įkėlimo į sąmonę: „Nebenoriu veidų, nebenoriu vardų – / Man tas pats, ką mylėt – ar mergaitę, ar senę…“ (p. 38). Nes visa, kas atrodė kaip laimėta, dabar atrodo tik atsitiktinai pasitaikęs kito pralaimėjimas, praradimas: „Mes gyvenam seniai nugyventus metus / Ir tą vieną rūdijantį durų raktą… / Vien tik lašas skaudus,vien tik lašas skaudus – / Tas atrado, kas pamestą rado…“ (p. 38). Tokia rezignacija atrodo stipri ir poetiškai autentiška, ja pasiekiamas aukštas egotistinės lyrikos sublimacijos laipsnis. Ir ne vienoje vietoje subjekto nuoskauda prasiveržia įspūdingomis aforistiškomis eilutėmis, ypač ten, kur būties erozija jau ne deklaruojama kaip tautos likimas, o patiriama individualiai, asmeniškai, kai egzistencija suvokiama tarsi sunki pareiga be jokios laimės ir prasmės: „Gyvenimas tavo – merga su vaiku…“ (p. 32). Aforistiškai išreiškiama ir skausminga ironija: „Tariu aš poetams ir senmergėms ačiū, / Kad žemėj lig šiolei pražysta paparčiai“ (p. 32).
Ir štai, beveik nuo devintojo dešimtmečio pabaigos A. Verbos poezijoje prasideda „ryšulių Lietuva“, gyvenanti tragiškame Černobylio katastrofos šešėlyje, kuris skaudžiai palietė ir poeto gyvenimą. Išaušta „Bastardų diena“, kai menkystos ir turgaus žmonės užplūsta gatves, kai neregėta pinigo galia suriša žmones naujos, blizgančios vergovės pančiais:
Ryšuliai, ryšuliai, ryšuliai,
Ak, sausakimšos stotys ir aerouostai…
Kaip aukštai tu ant tų ryšulių iškilai
Ir slapta – lyg valdovas į sostą.
Kiek yra Lietuvoj Lietuvos?
Tualetų architektūra, girtos muitinės…
Kūdikėliui išauga ragai ant galvos
Nuo spalvoto importinio mutinio
<…>
Jau ir meilę ne meile – ryšiu vadinu,
Pats, vienišiau, ieškojai lyg kryžiaus to ryšio,
Kad kliedėtum ant jo tiek naktų ir dienų,
Tai ne kraujo ryšys, tai kraujagyslės plyšę…
(p. 56)
Nepriklausoma Lietuva poetui visų pirma yra plėšraus kapitalizmo laikas, kuris žemės žmogui visiškai svetimas ir neteikia jokios vilties. Žemdirbiui poetui tai pati tikriausia apokalipsės pradžia, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykis asmeninio sielvarto horizonte niekaip nefigūruoja. Atrodo, kad su šiuo įvykiu tauta yra tiesiog dar kartą apvogta, apiplėšta, išdavusi Pilėnų idealus. Regis, Lietuvos gyvenimas visuomet prasmingas tik kančioje. Kančios būsena mums tarsi turi būti prigimta, vienintelė morališkai tikra. „Ne nuo bado mus, Viešpatie, sergėk, bet, bade, / Nuo gyvenimo sergėk mus sielos bade. / Tirpsta Katedroje ašaros žvakė, gyvatė / Įvyniota į vatą auliniam bate. // O iš vikšrų neūžaugos riteriai ritas, / Aptaškydami seilių nuodais“ („Rugsėjo 28-oji“, p. 52, parašyta 1989 m.). Ką ir pridursi – labai stipru, ir poetiniu, ir tiesos sakymo požiūriu, tokios eilutės neturi būti pamirštos.
A. Verba – tikrai stiprus poetas, kurio neverta atiduoti užmarščiai. Ir vis dėlto išlieka klausimas: kaip jo neabejotinai stiprų meninį žodį vertins dabarties žmogus? Kaip galima apmąstyti A. Verbos poeziją kaip kultūrinį reiškinį mūsų dvasios istorijoje?
Manyčiau, kad A. Verba yra poetas, gimęs sielvartauti. Tai tarsi jo natūrali poetinė ir žmogiška būsena. O sielvartavimui sovietinė epocha buvo itin palanki. Tada tikrai buvo dėl ko liūdėti ir rypauti. Menininkus nuo visiško beviltiškumo tuomet saugojo ankstesnių kūrėjų įtvirtintas poetizuotas kaimo pasaulėvaizdis, mitologizuota gamta. Bet ta gamtos pajauta A. Verbos eilėraštyje nėra tokia stipri kaip, tarkim, Marcelijaus Martinaičio antropocentrinis būties laukas, ar kaip mitologinis, magiškas Sigito Gedos gaivalas, kosmosas. A. Verbos žmogus jau lyg atitolęs nuo agrarinio pasaulio, jis kiek modernesnis, todėl to žmogaus negaivina nei žemės magija, nei žemdirbio moralinė šviesa, nei kasdieniškų darbų grožis. Savo pasaulėvaizdį A. Verba daugiau kuria žodyje, poetinėje kalboje, lyg išskaito jį iš knygų, o ne perima iš tikrovės. Todėl jo kaimiškoji būtis kiek stereotipiška, tautos gyvenimo ir gamtos pasaulio metaforos – konvencionalios.
Kita vertus, poeto kūryboje neišryškėja ir individuali žmogaus esmė, jo subjektas neturi asmens substancijos, autentiškos savasties, kuri išsiskleistų su visomis aistromis, svajonėmis, geismais ir pan. Jo poezijoje nėra meilės, jausmo, jaučiamas slėpimasis nuo autentiškų asmenybinių santykių bėgant į poetinės retorikos lankas, kuriose jau galima deklaruoti beprasmybės nuotaikas, kylančias, matyt, iš vienišumo. Todėl paradoksalu, kad net Maironio žmogus yra daug ryškesnis, nuoširdesnis, unikalesnis, taigi ir modernesnis nei A. Verbos neapibrėžtas lietuviškasis subjektas. Gal tai sovietmečio reliktas – nuasmeninimas, savasties slėpimas? Valstietiškas kolektyvizmas, bendruomeniškumas?
Tad A. Verbos žmogus lieka sielvartauti savotiškoje tuštumoje, vertybių vakuume, net pats save suvokdamas kaip egzistencijos šešėlį, kaip jausmą be substancijos. Toks egzistencijos šaltis, įsikalbėtas vienišumas bei susikurta kančia darosi tarsi prigimtinė būsena, kurios keisti nebegalima, nes be jų nebeliktų ir taip padrikusių asmenybės kontūrų. Kančios savasties saugojimas pasireiškia totaliniu pasaulio neigimu, ir tik tuo neigimu palaikoma poetinė ir visokia kitokia gyvastis bei savastis. Todėl net po viltingų Lietuvos permainų poetas tautos gyvenime nemato jokios šviesos, nes ir nenori jos matyti, o selektyvi sąmonė visur ieško tik apokaliptinės tamsos ženklų. Taigi kai neigimo ir sielvartavimo būsena per daugelį metų darosi įprasta, kintantis pasaulis žmogui kelia labai daug baimių, ir tada geriau, kad toks pasaulis prasmegtų skradžiai žemę ir netemdytų šventos Pilėnų ar Romo Kalantos aukos.
A. Verba yra ypatingos vertės vardas jo bendraamžiams, draugams, literatūros istorikams, bet naujosios literatūros kontekste jo poezija gali atrodyti kaip anachronizmas. Naujojo pasaulio sveikų instinktų žmogui bus nesuprantamas jo skundas – kaip žmogaus, negebėjusio išreikšti savęs gyvenime, ir dėl kurio niekas nesijaus nei kaltas, nei pernelyg sujaudintas. Empatišką santykį su jo eilėraščiu susikurti bus sunkoka. Poetas gali būti suvoktas kaip epochos auka, kaip ir daugelis kitų tos kartos žmonių.
Taip, Algirdas Verba plaka Lietuvą, bet daug kas to plakimo nesupras.