literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6

Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą, pradėtą leisti seniai, 1965 metais, apie dabartinius jo sudarymo vargus, apie didėjantį atstumtųjų būrį, nesustabdomą grafomaniją. Ir apie norą gelbėti poeziją, remti naujas formas ir naujas idėjas. Nesenstantys vargai ir norai. Nebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė? – lyg pats savęs, lyg ir mūsų tame baigiamajame žodyje klausė ir S. Geda. Putų daug, putos visada paviršiuje, – guodėsi. Ir pratęsė mintį: „Putos pakeitė spalvą, nauji poetiniai stiliai, pakraipos ir mokyklos neatsiranda pamojus. Gal dėl to šiais metais mūsų knygoje nemažas pluoštas nepasenusių dalykų, vardų, eilučių iš praeities, iš pasaulio. Gal, sakau, tik dar ir dar kartą sudėję tai, ką turime, ką turėjome ir ką norėtume turėti, sukursime tai, ko širdies gilumoj pasiilgę?“ 1991-aisiais tikrai daug ko buvome pasiilgę. Atrodo, kad iš to ilgesio galėjome daugiau padaryti. Nors putos tik keitė spalvą ir jų paviršiuose nemažėjo, bet juk nėra taip, kad nejudėjome į priekį, kad poezijoje nevyko ir ją pačią, ir mus laisvinančių pokyčių. Bet apie juos būtų atskira kalba.

Kodėl pavasarinio „Metų“ numerio įžangą pradėjau nuo 1991-ųjų „Poezijos pavasario“? Atrodo, kad postūmį grįžimui į tą tašką gavau švenčiant „Metų“ 25-metį, kai ieškojau pirmojo tokio pavadinimo žurnalo numerio. Nepriklausomo gyvenimo pradžia: koks tamsus 1990-ųjų „Poezijos pavasario“ popierius. Ir kaip tiksliai, atnaujindamas, praplėsdamas mūsų menką žinojimą, išeivijos poetus pristatinėja Jonas Juškaitis. Kad Kotryna Grigaitytė – Vinco Kudirkos sesers duktė, pavyzdžiui. Pradžiose, atvertimuose daugiau matyti. Bet ir kita linija: artėjant 100-mečiui, daugiau imame mąstyti, nors aišku, kad vis dar nepakankamai, apie 1918–1940 metų Lietuvą, jos literatūrą, apie įdomų, paskutiniaisiais respublikos gyvavimo metais bei Antrojo pasaulinio karo laiku vis gilėjusį programiškumą, kuris bent iš dalies atitiktų ir S. Gedos naujų formų, naujų idėjų, naujų poetinių stilių, pakraipų, mokyklų pasiilgimą. Eidama tų programų permąstymo keliu, ruošdamasi mokytojų lituanistų ir istorikų forumui, paskutinėmis balandžio dienomis surengtame laikinojoje sostinėje, vėl sustojau prie Vytauto Mačernio. Ir prisiminiau 1991 metų pačioje vasaros pradžioje (birželio 8 d.) Plungėje vykusią šio poeto 70-ųjų gimimo metinių konferenciją. Aktyvus jos rengėjas ir konferencijos medžiagos redaktorius buvo Eugenijus Matuzevičius, iš to paties rato kaip ir Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė… 1990 metų „Poezijos pavasaryje“ E. Matuzevičius buvo paskelbęs eilėraštį „1945.II.21“ Mamerto I. (Indriliūno) atminimui; tos pačios kartos, tų pačių jaunystės idėjų bičiuliui, kritikui ir poetui, žuvusiam rezistencijos kovose; jo žūties data įprasminta ir pavadinimu. 1991 metais dar buvo kam atsiminti, ką atsiminti būtinai reikėjo: „Kaip simbolis kartos, / Kurią po jo mirties / Dar tardys ir žudys, ir kalins.“ Rodos, kad E. Matuzevičius užsiminė, kad ir V. Mačernis, ir M. Indriliūnas dar galėtų būti su mumis, lyg labai žaliu, jau žydinčiu, bet menkai bedirbamu Žemaitijos kraštu važiuotume į kokį pavėluotą Poezijos pavasarį… Įdomiausiai ir problemiškiausiai konferencijoje kalbėjo Vaidotas Daunys, skaitęs pranešimą „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“; suformulavo netikėtą mintį apie V. Mačernio poezijos tragišką skeveldriškumą kaip iššūkį ir jaunajai Lietuvos poezijai. Abejojo, ar ji tą iššūkį atlaikys, ar pakels. V. Daunys buvo 1990 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos narys, bet pirmiausia savyje jis jautė kylančius didžiuosius klausimus. Vaidotas mano atmintyje lieka kaip paskutinio tokio gilaus poetinio programiškumo kūrėjas, kaip V. Mačernio ir jo kartos dramatiškųjų įsipareigojimų aidas, vidiniais sąskambiais budinęs ir stipriai prieškarinei ateitininkų generacijai būdingas egzistencines krikščionybės aspiracijas.

Grįždama prie anos Lietuvos dvasinių programų, bandau suvokti programos ir dabar mus visai įtraukiančių projektųskirtį. Juk „Poezijos pavasaris“ irgi yra kasmetinis projektas, ir „Metai“, rodos, pagaliau gavę kad ir menką, bet truputį padidėjusią paramą, planuojantys dvigubą numerį, vis kiek taupiau. Periodiniai leidiniai kaipo tokie ir turėtų būti suvokiami kaip visuminiai projektai, o ne kokie daliniai redakcijų sumanymai. Programa – kokio nors veikimo turinys, noras veikti kaip tik taip. Tai įsipareigojimai, kylantys iš laisvos valios, ypač tais atvejais, kai kalbame apie kultūrą, kūrybą, tautą, valstybę. Aišku, ir projektai laisvi, bet ir ne visai, nes vis labiau susieti su kultūros žmonių pragyvenimu.

1918–1940 metų Lietuvoje greta triukšmaujančių literatų kilo, stiprėjo ir ramiai svarstančių, ramiai įsipareigojančių gretos. Gal tai ir yra svarbiausia. Kad būtų ir kas išjudina, ir kas telkia, konsoliduoja. Projektai negali konsoliduoti, projektai tėra planai, kuriuos reikia numatyti ir vykdyti. Įsipareigojimai, vidinės būtinybės dar tik virpanti gelmė pakeičiama apskaičiuotais paviršiais. Iliuzija, kuri gal buvo įtraukusi ir S. Gedą, rašantį lyg kokį „Poezijos pavasario“ post scriptumą: sudėsime, ką turime, turėjome, pridėsime, ką norėtume turėti, ir sukursime, ko ilgimės. Bet gal ne – sudėties veiksmas ir galioja tik projektams, o programoms ne. Programos – iš persmelkimo, iš to, kas kyla iš giliai, ir kas pasirodo paviršiuje, – jau kaip veiksmo realybė.

XX a. pirmosios pusės Lietuvos programos prasideda nuo filosofijos, nuo Vydūno, Stasio Šalkauskio. Gal kiek ir perdedant, vis dėlto galima sakyti, kad lietuvių filosofiją rastis skatino tautos, valstybės likimas. Filosofinės mintys telkiasi į lietuvių tautos ugdymą, abstrakčiosios idėjos leidžiasi iki konkrečių uždavinių: kaip lavinti, kaip šviesinti, kaip ugdyti. Gana konceptualią programą buvo parengusi ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (nuo jos gimimo šiemet suėjo 130 metų), 1922–1923 metais paskelbta jos studija „Apie tautos auklėjimą“. Tai tik pats centras, prie jo glaudžiasi programiniai pasisakymai, straipsniai apie moterų gyvenimą ir veiklą, apie kalbą ir rašytojų pareigą jai. Ar galime dabar įsivaizduoti rašytoją, kuris taip programiškai telktųsi į tai, kas esminga tautos gyvenimui? Bet gal tai jau daryta, gal tai jau nueitas etapas, juk mintys apie inteligentų, kūrėjų pareigas, apie nuolatinį valstybės, jos institucijų rūpestį žmonių švietimu ir šviesinimu niekur nedingo? Gal mūsų rašytojai tiesiog turėtų jausti įsipareigojimą skleisti, aiškinti, kritiškai komentuoti ir tai, kas pasakyta iki jų, permąstyti ir ankstesnes programas. Ne kaboti, o suleisti šaknis, net jei galvojame, kad mūsų namai mes patys; bet juk ir tokiems namams reikia vietos. Vieta galiausiai yra tai, ko žmogus negali išvengti.
Ko mes negalime išvengti? Gal savęs – pirmiausia. Kad ir kur būtum, kad ir kur emigruotum, – save susitiksi. Ir nenutrinsi, neištrinsi tų pėdsakų, kuriais išlieki kituose. 1991 metų „Poezijos pavasaryje“ mažytis, bet įdomus Algirdo Juliaus Greimo straipsnelis „Una salus victis“, kurį galima suprasti ir kaip nestandartinį nekrologą Aleksiui Churginui, mirusiam 1990-ųjų pavasarį. Pavadinimas – sutrumpintas iš Vergilijaus: „Una salus victis nullam sperare salutem“: vienintelis išsigelbėjimas nugalėtiesiems – nesitikėti jokio išsigelbėjimo. Trys teksto perskyros: „Aleksys Churginas buvo lietuvis patriotas.“ Taip, anoji Lietuva išsiaugino lietuvių patriotų ir iš kitų tautų žmonių – savo piliečių. Gal tai ir yra daugiausia, ką Vasario 16-osios Lietuva pasiekė. A. J. Greimo argumentas A. Churgino naudai: mokėjo lietuvių kalbą ir jai ištikimai tarnavo. Išvertė į lietuvių kalbą svarbiausius Europos literatūros tekstus. Lyg pakeliui dar ištariama itin gyva mintis: „Kalba yra žmogaus tėvynė“; šiandien ta mintis skamba ne tik guodžiamai, bet ir draskančiai. „Aleksys Churginas buvo mano draugas“, – antrasis akcentas. Taip, žmonės mus įpareigoja. Nuo savo draugų neturime pasitraukti, jei kiti ir pasitraukia. Juk ir A. Churginas buvęs kaltinamas tarnavęs net kelioms žvalgyboms… „Aleksys Churginas buvo originali asmenybė.“ Svarbus originalios asmenybės kriterijus – mylėjo grožį, ypač popierinį grožį. Tas popierinis grožis gali mums virsti prasminga metafora, iškylančia ne tik iš popierinių gėlių, bet ir iš popierinės knygos. A. Churginas, lyg atsispaudęs A. J. Greimo sąmonėje (vienu metu artimai bendravo ir su S. Geda), įgyja daugiau galimybių būti matomas lietuvių kultūroje – ir kaip poetas, ir kaip vertėjas. Šiemet, kai pasaulis mini Williamo Shakespeare’o 400-ąsias mirties metines, ir mes turėtume intensyviau reflektuoti savo kelią į šį kūrybos fenomeną, lėmusį ir lietuvių moderniojo teatro proveržį. Nuo Žemaitės, varnoms krankiant skaitančios genialųjį autorių, išskiriančios „reikalo meilės“ motyvą, iki A. Churgino, A. Nykos-Niliūno, S. Gedos, kitų vertimų. Galėčiau priklausyti prie dėkingų Nežinomų Moksleivių (A. J. Greimo nuoroda), galėjusių jaunu ir imliu laiku A. Churgino dėka lietuviškai skaityti Johanną Wolfgangą Goetheÿę ar W. Shakespeare’ą, kartoti vieno jo soneto maksimą: „Ką tau, laisvam, gamta laisvoji duoda, / Tai duoda ji skolon tik vienąsyk.“ Tai suskamba, jei suskamba, tik jaunystėje, vėliau nebe. Laiku įduoti į rankas – gal tai tikrai vienas svarbiųjų ugdymo principų. Didžiųjų klasikų vertimų reikia turėti daug, negreitai viena žmogaus kalbos tėvynė pereina į kitą, joje įsigyvena kaip savojoje.

Vertimų industrija šiandien galinga. Bet retai tepasiseka įsidėmėti vertimą kaip autorinį darbą. Įsidėmėjau Vytautą Dekšnį, išvertusį ir lenkų prozininko, eseisto, poeto Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“, seniai jau, bet tik dabar perskaičiau. Puiki knyga, galima sakyti, programinė kai kuriomis nuostatomis, atsakančiomis į klausimą, kur kiekvienam iš mūsų plaka mūsų Europos širdis. Ir klausiančiam, kas bus, jei žmonės nebelaikys gyvulių, iš kur laikas atgaus savo senuosius pavidalus. Tokias sunkias knygas vertėjui reikia pačiam pasirinkti, taip galvoju.

Ir dar – Eugenijos Ulčinaitės iš lotynų kalbos pirmą kartą išverstos garsiosios Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ („Tristia“), labai gražiai išleistos („Alma littera“, dizainas Agniaus Tarabildos). Kas tie keturi šimtai W. Shakespeare’o metų, kad ir nuo mirties, Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 m. pr. Kr. Buvo vienas žymiausių Romos poetų, pelnęs šlovę meilės elegijų knyga „Amores“. Tremtinys, dešimt metų praleidęs tremtyje, ten ir miręs. Tremties priežastys neaiškios, teismo nebuvo. Kaip visa tai sena, kaip visa tai amžina. Bet kas turi kalbą, turi ir tėvynę. Kas yra kūrybingas, susikuria dvasios namus ir iš nieko. Paskutinės kalbančio žmogaus viltys dedamos į kūrybą. Tą žinome iš savo tremtinių. Bet ne tik.

Apsukusi ratą grįžtu prie šio pavasarinio rašinio impulso, kilusio iš galvojimo apie katastrofos akivaizdoje gyvenusius ir žmogaus prasmės žemėje (pagal Juozą Girnių) ieškojusius būsimuosius žemininkus. V. Daunys 1991 metų V. Mačernio konferencijoje siekė sumegzti ryšį tarp savęs, savo kartos ir skeveldriškąjį tragizmą patyrusiųjų poetų. Poezijos linija – nuo bendrosios iki individualiosios žmogaus prasmės, jei ir tragiškos, kokia ji buvo ir V. Mačerniui, ir V. Dauniui.
Pavasaris – toks laikas, kai žmogaus prasmės klausimai tarsi atželia, pasirodo.

„Poezijos pavasario“, jo popierinio grožio, reikia kaip vietos, kur tie klausimai kiltų sykiu su žaliuojančiais, žydinčiais. Ir su pavargusiais almanacho sudarytojais, dabar beparašomais mažutėlytėmis raidelėmis. S. Geda, kad ir parašytas ryškiai, buvo sudarymo vargų priveiktas: „Tačiau ranką prie širdies pridėjęs norėčiau kartais šaukti vidury gatvės: „Sudarytojai irgi žmonės!“ Sigitas gerai suprato bendruosius kultūros rūpesčius, bet neturėjo jiems pakankamos ištvermės. Tai sunki ir labai brangi ištvermė – be jos ir individualiosios prasmės ima trupėti.

Gal apie tai ir norėjau kalbėti, bet netesėjau.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties

2016 m. Nr. 1 / Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo…

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

Viktorija Daujotytė. Metafizinės poezijos blyksniai

2014 m. Nr. 5–6 / Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Viktorija Daujotytė. Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

2014 m. Nr. 3 / Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7 / Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė

2013 m. Nr. 3 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Viktorija Daujotytė. Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

2013 m. Nr. 2 / Albinas Bernotas: Kaustytos žąsys: autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 288 p.

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

2012 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Sodas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4 / Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“

Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę

2010 m. Nr. 12 / Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009.

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

Valdemaras Kukulas. Pomirtinė šokio režisūra

2010 m. Nr. 8–9 / Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7 / Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9 / Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai. Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.

Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena

2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?  

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Rimantas Kmita. Monografija apie Joną Strielkūną

2009 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2 / Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.