literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4

Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti: novelių rinkinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Nuo 2005 m. išleisto Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ naujasis, šiųmetis leidimas, sakytum, daug kuo nesiskiria, tik pasipildė naujais tekstais. Senąjį sudarė devynios novelės, naująjį – penkiolika. Veikiausiai toms naujoms šešioms novelėms ir skirtas žodis „kiti“, apibrėžiantis veikiau kiekį nei kitoniškumą: juk akivaizdu, kad autorius nepersistengė, nebandė skaitytojui atsiverti kaip nors kitaip, nustebinti šį neįprastais ir jam nebūdingais tekstais. Regis, ir skaitytojas to kitoniškumo nepasigenda – jam prie širdies ir darniai besiklostanti novelių struktūra, ir ramus, elegiškas pasakojimo būdas, kartkartėmis žybtelintis tokia, sakyčiau, „fosforine“, „elektrine“ mistika („Lapė“, „Violončelė“, „Išleistuvių valsas“). Netgi veikėjai nesikeičia: tie patys mažo miestelio gyventojai, dideli ir maži, šiaip seni ar be laiko susenę („Langas į sodą“). Jie tokie paprasti, iš pažiūros netgi neįdomūs, neretas dar ir nevykėlis ar vėpla (Geniukas iš „Mėlynojo vakaro ralio“).

Sakyčiau, ir laikas išliko stebėtinai toks pat – keistas, nejudrus, tirštas. Inkliuzinis laikas. Štai citata iš novelės „Meškeriotojai“: „Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs“ (p. 7). Ši citata galėtų apibrėžti ir sovietmetį (bakalėjos parduotuvė), ir šiandieną (tuštėjanti mokykla ir jau tušti kultūros namai); frazė „trispalvė vėliava“ tą laiką kiek sukonkretina. Nesikeičiantį provincijos laiką akcentuoja ir frazės pradžia – „visada plazda“.

Provincijos laikas – savotiškas, mitinis, iš jo išaugo dažno vaiko vaikystė. Išaugo tarsi iš sakmės, legendos, pasakos, kai, pasitelkiant pasakos logiką, galima paaiškinti ir žmonių poelgius, ir pasaulio sąrangą, o apsisaugoti nuo kiekviename mite slypinčių grėsmių galima užkalbėjimu, užkeikimu, ritualu, magišku veiksmu. Toks yra beveik visų „Lietaus dievo ir kitų“ novelių laikas, kuriame kaip užkalbėtojas, kaip likimo lėmėjas – šamaniškų galių turintis žodžio valdytojas – atsiskleidžia pasakotojas (ypač tai ryšku novelėse „Lapė“ ir „Violončelė“). Žinoma, yra ir kiek kitoks – išmintingas, liūdnokas pasakotojas, kuris tiesiog pasakoja istoriją, kuris kalba paprastai ir jautriai, nesidangstydamas ironiškais juokeliais, kurie leistų jam atrodyti šauniam ir atsainiam (o toks jis nėra, netgi novelėje „Mano draugas Sigitas“, pretenduojančioje būti ironiška). Jis nebijo pasirodyti trapus, gal net pažeidžiamas, balansuojantis ant sentimentalumo ribos (jos, sakyčiau, irgi niekur neperžengia, nors kartais toks įtarimas kyla – istorija su kapinių angelu novelėje „Broliai juodvarniai“). Tai stebina, ypač šiandien, kai proza, išsikėlusi sau stiprių herojų kultą, pamiršo, kad pats stipriausias kartais būna trapusis, o pats linksmiausias – liūdnasis… Išmintinga pirmosios rinkinio novelės „Meškeriotojai“ pabaiga: „<…> jeigu jūs užklystumėte į šį miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti“ (p. 13). Tuo tarsi pasakoma, kad ir tų vyrų istorija gali būti užmiršta, bet juk nieko čia tragiško. Istorijos pamirštamos, istorijos kuriamos iš naujo…

Rinkinio novelių struktūra skaidri ir paprasta, kompozicija – nepretenzinga, veikėjai maždaug nuspėjami – tokie, kokie ir turi egzistuoti inkliuziniame laike. Tačiau neretai iš to laiko išsiveržiama – tarsi sprogstant, tarsi viską aplink išsprogdinant. Ypač ryškiai tai atskleidžiama įdomiausiose senesniojo rinkinio novelėse „Lietaus dievas“ ir „Lapė“. Pasakotojas „Lietaus dieve“ prabyla pirmuoju asmeniu, o „Lapėje“ – trečiuoju, tačiau abejose novelėse juntamas pasakotojo dvilypumas. Lyg jis būtų vaikas ir suaugusysis tuo pačiu metu; ryškus vaikystės prisiminimas abiem virsta sustingusia inkliuzinio laiko dalimi. Aklo elgetos, primenančio plėšrų paukštį, akys – „baisios, gąsdinančios, primenančio avies lajų“ (p. 37), o lapės maita lauko pakrašty – visai be akių: „<…> akys išėstos maitvabalių ar išlestos varnų“ (p. 84). Galima teigti, kad ir elgetos, ir lapės akys vaikui įkūnija instinktyvią, nepaaiškinamą, iracionalią mirties baimę, kurią nugalėti tegali stebuklas – apsaugantis užkalbėjimas, magiškas ritualas. O tokie ritualai slypi ne kur kitur, bet pačiose giliausiose pasąmonės gelmėse, kur tyvuliuoja pirmykštis chaosas, kur dar neatskirtos ir neišgrynintos pasaulio stichijos, tokios kaip ugnis ir vanduo. „Lietaus dievo“ vaikas nori „užgesinti jo [elgetos – R. Š.] baltas, nežinia ką reginčias akis“ (p. 43) – ir kitais metais, kai ubago jau nebėra, per atlaidus labai lyja; o mažasis Simutis, apsaugai „nuo audros, ugnies ir nuo blogų bobų žvilgsnių“ (p. 80) užsimaukšlinęs didžiulius neperregimus lakūno akinius, pats virsta mito herojumi, kovotoju su baime, su tamsa, su mirtimi (jis uždega tamsią ir baugią daržinę, kurioje pasikorė jo tėvas).

Kitas labai keistas, įdomus ir gražus novelių bruožas – kai pakinta realioji pasakojimo erdvė. Prisiminus Milorado Pavičiaus „Vidinę vėjo pusę“, apie kai kurias A. Šlepiko noveles galima pasakyti, kad jose mūsų empiriniais pojūčiais suvokiama erdvė tarsi išsiverčia į kitą pusę. Pavyzdžiui, novelėje „Lapė“: visi laksto po mišką ir ieško Simučio, o jis sėdi su mirusiu tėvu ir liepsnojančia lape, kuri glaustosi jam apie kojas, ir niekas iš ieškančiųjų jo nemato. „Lietaus dieve“ – atvirkščiai, berniukas labai aiškiai mato tai, kas turėtų būti nematoma: godų elgetos rijimą („tai buvo kažkoks kosminis vyksmas, pasaulių naikinimas, griūtis, ar kas“ (p. 46), o paskui – vėmulį: „Atrodė, kad jam iš vidaus, iš pilvo ar krūtinės per burną veržiasi lauk, bandydamas ištrūkti, kažin koks monstras“ (p. 47). Tai, kad ši erdvė yra labai archajiška, labai sena, liudija tyla: aklasis pradeda ryti tik visiškoje tyloje, ir vaikai stebi jį užkandę žadą, bijodami sukrutėti, o Simučiui jo miręs tėvas sako: „Ša. Neatsiliepk“ (p. 89). Ši erdvė – bežodė, o galbūt ir besielė; žmonės – žemės dalis, gaivalingų stichijų gludinami ir formuojami kaip uolos, taršomi kaip medžiai, gesinami kaip nuodėguliai; jie sapnuoja atviromis akimis ir laukia, kada jų siela bus pažadinta.

Erdvės „išsivertimas“ ryškus ir paskutinėje senesniojo rinkinio novelėje „Langas į sodą“ („Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras – tartum teatro dekoracija“, p. 98). Regis, nieko tokio nenutinka, kad novelės veikėjas Sigis prarastų akstiną gyventi, ko nors siekti, veikti… Kaip ir „Išleistuvių valse“, novelėje iš „kitų“ grupės, pati erdvė kisdama atskleidžia žmogui kažkokią šiurpią paslaptį, kurią patyrus (žodis „žinoti“ čia netinka), ryžtamasi mirti. „Jis nevažiuos į jokį technikumą. Jis nieko neveiks. Jis tik bandys numirti. Jo savižudybė bus tokia. Lėta ir ilga. Kaip liga“ (p. 105). Galbūt iš tikrųjų realybė tėra dekoracija? Tada kas už jos, kaip už kokios užuolaidos, slepiasi?.. „Netikėtai langas atsiveria, tarytum sprogsta langas į sodą. <…> ir visi jie, besiveržiantieji į šviesą, išlekia pro langą į sodą, į ošiantį rudenį, į didžiuliais sparnais atšniokščiančią žiemą“ (p. 106). Tai, kas vyksta, paliekama spręsti skaitytojui, kaip ir turi būti kiekviename gerame kūrinyje.

„Kitos“ novelės – ne visos tolygios savo pasakojimo struktūra ir tematika. Pavyzdžiui, „Pelė“, „Dvasios ir masės santykis“, „Butelis“ struktūra ir idėja labiau primena žavias miniatiūras, o gal – proza parašytus eilėraščius. Tačiau kitose naujesniojo rinkinio novelėse rastume visa tai, kas buvo svarbu ir įdomu anksčiau – ir skaidrų pasakojimo paprastumą, ir šiurpaus mito kibirkštis, ir „išsiverčiančią“ erdvę – ji tampa dar sąlygiškesnė, dar keistesnė, dar negailestingesnė tam, kas vadinama trapiu žmogiškumu, siela. Gniaužianti žmogaus balsą, paliekanti tik žvėries instinktais suvokiamas jusles. Šiuo atveju ypač iškalbinga novelė „Tamsa“: du jos personažai eina žudyti senutės „tarytum akli, pasikliaudami vien tik klausa“, uosdami ir nuščiūdami kaip žvėrys: sutikę tokius pačius, susitvarko su jais instinktyviai, tamsoje lyg kokiame dumble paliekami lavonai, su tamsa einama į naują dieną: „Rytuose jau žiebėsi pirmieji aušros pustoniai, ir jis skubiu žingsniu nuniro į tamsą“ (p. 119).

Erdvės pasikeitimas meistriškai vaizduojamas novelėje „Išleistuvių valsas“. Banaliausia išleistuvių situacija staiga pavirsta kova su baisiu, neįsivaizduojamu priešu. „Kai išėjo į lauką, pamatė, kad viskas keistai pasikeitę – medžių šakos draskė elektrinį nakties kūną, žvaigždžių nebebuvo matyti, juodi debesys užgulę dangų, retsykiais dusliai sugausdavo bažnyčios varpas, įsuptas vėjo“ (p. 125). Vėliau danguje išnyra „metalinė aštri pilnatis“, dvelkteli „degėsių tvaikas“ (p. 126) ir galiausiai pasirodo mitinė pabaisa, kuri praryja Daniaus motiną. Galima būtų teigti, kad tai haliucinacija, tačiau novelė palieka įspūdį, tarsi ši haliucinacija būtų tikresnė už tą tikrovę, kurioje su savo motina gyveno Danius (kodėl tokia pati haliucinacija negalėtų būti kvailas ir tuščias jų pokalbis mokyklos aktų salėje?). Traškantys motinos kaulai, trykštantis kraujas, į pabaisos snukį įsmeigtas baslys tą šiurpų tikroviškumą tik pabrėžia. Tikrovei „atsikeitus“ („tarytum nuo akių nupuolė koks valktis“, p. 128), Danius suvokia, kad motina jį išgebėjo – jei ne ji, pabaisa būtų surijusi Danių. Ši pabaisa kažkuo primena liepsnojančią lapę („Lapė“) – jos abi įkūnija „šaltą nepažįstamų akių spindulį“ (p. 79), mirtį ir baimę. Tokią šiurpią, kad net auka, pasiaukojimas negali mirties įveikti. Tai būdingas pirmykščio mito bruožas.

Graži, keista ir įdomi novelė „Violončelė“, kurios veikėja – violončelę dovanų gavusi ir groti labai trokštanti mergaitė Živka. Tačiau šį brangų instrumentą mergaitė gauna iš mirštančios mokytojos: taigi violončelė jau yra ne tik instrumentas, bet ir savotiška auka, kurios geidžia kita erdvė, įkūnijanti mito tamsą. Ji užklumpa mergaitę stotyje, bepročio Balandėlio pavidalu („Ką ten turi toje juodoje dėžėje, kažkaip gudriai tarsi lapinas klausia žmogus. <…> Živka nežino, ką atsakyti, bet ji nė už ką neatiduos violončelės, net jeigu šitas bandytų atimti“, p. 130). „Lapę“ vėl primena ir neminimas, bet nujaučiamas „šaltas nepažįstamų akių spindulys“, ir tamsus miškas, ir jame paklydusi Živka, ir išnyrantis laužas, prie kurio sėdi vienuolika mėnesių, o dvyliktasis, Balandėlis, išeina iš tankmės… Tik čia, kitaip nei „Lapėje“, kur berniukas šaukiamas neatsiliepia (taip leidžiama suprasti), mergaitę miške žmonės suranda – violončelės futliare, sušalusią, bet gyvą. Kodėl taip atsitinka, kodėl Živka lieka gyva – galima tik spėlioti… Živkai išgelbėti paaukojama violončelė – novelėje ne kartą minima, kad ji yra gyva (ją reikia šildyti, saugoti, kad nesušaltų, o parsivežus namo, elgtis labai subtiliai, „kad instrumentas priprastų prie mūsų namų“, p. 142). Taigi violončelė įkūnija ne tik instrumentą, bet ir šį tą daugiau. Ypač turint omeny, kad Živka niekada ja taip ir nepagrojo ir niekada jau negros, nes miške nušalo rankas.

Skaitant A. Šlepiko noveles, nejučia užgniaužia kvapą nuo vienokios ar kitokios metaforos, simbolio, palyginimo („aštri metalinė pilnatis“, „elektrinis nakties kūnas“), kurie anaiptol nėra sugalvoti dėl įmantrumo ar kad atliktų dekoratyvinę funkciją – jie mažais plaušeliais vejasi į vieną giją, ir toji gija yra stipri kaip mirtis, kaip tamsa, kaip meilė. Kyla didelė pagunda (ko gero, šioje recenzijoje neišvengiamai jai pasidaviau) tas metaforas ir palyginimus aiškinti, grupuoti, nustatyti kokias nors specifines jų reikšmes… Tačiau ar įmanoma paaiškinti poeziją (o Alvydo Šlepiko proza – neišvengiamai kyla iš jos, ypač toji keista dvipusė erdvė), kita vertus, ar reikia?.. „O eilėraštis gimsta kaip vėjas, iš nieko“… – rašė Henrikas Radauskas („Žiemos daina“). Taigi – gimsta iš nieko, o atskleidžia tiek daug. Netgi tai, ko pats autorius galbūt nė neplanavo atskleisti…

Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas

2023 m. Nr. 12 / Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus…

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Alvydas Šlepikas. Dykvietė

2023 m. Nr. 3 / Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo. Buvo tamsu, lietus aprimo, šalta nebuvo…

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys

2021 m. Nr. 1 / Du apsakymai / Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės…

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas

2018 m. Nr. 7 / Pjesės fragmentas / Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius…

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Renata Šerelytė. Suklastotas stebuklas

2016 m. Nr. 3 / Zita Čepaitė. Paveikslas: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 336 p.

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Laura Sintija Černiauskaitė: Tekstai prie odos

2015 m. Nr. 10 / Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė atsako į Renatos Šerelytės klausimus / – Miela Laura, proza – sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis – jei apskritai palieka – mažai vietos…

Jūratė Sprindytė. Novelių menuetas

2015 m. Nr. 8–9 / Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi fjūčer. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 159 p.

Renata Šerelytė. Kas tu toks ir ką čia veiki?

2015 m. Nr. 3 / Herkus Kunčius. Trys mylimos . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 196 p.

Renata Šerelytė. Dvi novelės

2015 m. Nr. 2 / Pagrindinės durys jau buvo užrakintos, bet teisėjas dėl to nesuko galvos: išeis pro tarnybinį. Maitvanagiai su kameromis ir mikrofonais jau bus išsiskirstę – kas gi gali tiek laukti, kad užfiksuotų ledinę veido išraišką ir rūstų „Nekomentuosiu.“

Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis

2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…

Renata Šerelytė. Matyti peteliškės šešėlį

2014 m. Nr. 7 / Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale.

Renata Šerelytė. Jausmingos prisiminimų spalvos

2014 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Fragmentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 464 p.

Renata Šerelytė. Kokono baladės

2013 m. Nr. 12 / Mergelė pasistiebė ir pasižiūrėjo per tvoros viršų. Iš televizijos autobusiuko iššoko keturi raudonais kombinezonais vilkintys vyrai. Du nešė oranžinę sofą, du – televizijos laidų vedėją surūgusiu veidu ir į plyšelius panašiomis piktomis akimis.

Renata Šerelytė. Romantiška tremtis

2013 m. Nr. 7 / Dalia Jazukevičiūtė. Jo vardas Sibiras: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 112 p.

Asta Skujytė. Šuoliavimas siaura linija

2013 m. Nr. 3 / Renata Šerelytė. Vėjo raitelis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 136 p.

Renata Šerelytė. Bulvaro tiesiojoje

2013 m. Nr. 2 / Ne dėl to, kad jie užtruko, kad buvo siūlomi keisti kandidatai (gausiai pasnigus, „Facebooke“ į kandidatus pasiūlytas net sniego senis besmegenis). Rinkimai išrodė graudžiai, o gal – kraupiai juokingi, taip pat ir pamokantys.

Žydronė Kolevinskienė. Ieškant karvės kuolo Pilies gatvėje

2012 m. Nr. 12 / Loreta Jakonytė. Karvės kuolas Pilies gatvėje: Renatos Šerelytės kūrybos studija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – 188 p.

Renata Šerelytė. „Yra kažkas, ką žino šunys…“

2012 m. Nr. 8–9 / Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 172 p.

Alvydas Šlepikas: „Už horizonto pasaulis nesibaigia“

2012 m. Nr. 8–9 / Rašytojas Alvydas Šlepikas atsako į Herkaus Kunčiaus klausimus / Mūsų kartai teko gyventi prie komunizmo ir totalitarizmo, šiandien – prie kapitalizmo ir demokratijos. Koks Tavo požiūris į praeitį ir dabartį?

Dovilė Kuzminskaitė. Knyga, liudijanti kančią

2012 m. Nr. 5–6 / Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Renata Šerelytė. Daugiareikšmiškumo spąstuose

2012 m. Nr. 3 / Andrius Jakučiūnas. Lalagė: apsakymų vainikas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 210 p.

Renata Šerelytė. Įžeminta transcendencija

2012 m. Nr. 1 / Jurga Tumasonytė. Dirbtinė muselė: trumpoji proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Renata Šerelytė. Herojaus vienaskaita

2011 m. Nr. 8–9 / Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 218 p.

Renata Šerelytė. Pažeidžiama proto teritorija

2011 m. Nr. 5 / Jaroslavas Melnikas. Kelias į rojų. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 341 p.

Renata Šerelytė. Vėjo raitelis

2010 m. Nr. 11 / Rugpjūčio trisdešimtoji išaušo tyli ir sunki. naktį praėjęs lietus, sidabru užklojęs žolę ir sušvitęs skaidriu žiemos atspindžiu, blausėsi ir grįžo į neįžiūrimą vasaros tamsą – nuo žemės kilo rūkas ir slinko paplente tirštais garų tumulais.

Renata Šerelytė. Debesis – lietus – žemė

2010 m. Nr. 1 / Grigorijus Kanovičius. Debesis, vardu Lietuva. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 351 p.

Renata Šerelytė: „Žmogui atleisti būtina, nuodėmei – niekada“

2009 m. Nr. 11 / Rašytoja Renata Šerelytė atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / Miela Renata, Tavo kūrybinis kelias ne toks ir ilgas, tačiau knygų išleidai daug (penkiolika?). Koks „varikliukas“ sėdi Tavyje ir verčia rašyti?

Renata Šerelytė. Užlenkta erdvė

2009 m. Nr. 5–6 / Tomas Šinkariukas. Šokis. – Kaunas: Kitos knygos, 2008. – 325 p.

Renata Šerelytė. Metafizinė lietuvių literatūros žemė

2009 m. Nr. 4 / Šiandien lietuvių literatūroje ir kritikoje susiformavusi įdomi situacija: nemažai rašto žmonių laiko lietuvių literatūrą agrarine ir suvokia tai kaip savaime suprantamą kultūros reiškinį, kiti į tą reiškinį…

Rima Pociūtė. Romano vartojimas nevartojant antidepresantų

2009 m. Nr. 2 / Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ pagal C. G. Jungo archetipų kontekstą / Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ – stiprų įspūdį paliekanti knyga. Ypač įdomu skaityti romaną, vaizduojantį tarybinius laikus tiems…

Renata Šerelytė. Amžiaus krizės romanas

2006 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 438 p.

Alvydas Šlepikas. Elektrinis vieversys

2005 m. Nr. 3 / Kurapkos man priminė pokalbį su bičiuliais. Sėdėjom kavinėj, – kas alų, kas kavą gurkšnojom, šnekėjom apie bet ką, nes gera kalbėt niekam nieko neįsipareigojus. Kažkas prisiminė Sigito Gedos aprašytą plazdantį didžiulį juodą vieversį.

Renata Šerelytė. Sunku būti vyru

2005 m. Nr. 2 / Sigitas Parulskis. Doriforė. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – 259 p.

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Renata Šerelytė. Ar ironija yra visagalė

2004 m. Nr. 2 / Jurga Ivanauskaitė. Placebas: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 386 p.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Renata Šerelytė. Liepos atminty

2001 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Jeigu gyvenimas – upė, rašytojas – nebūtinai užtvankų bei hidroelektrinių rentėjas, galvojantis, kaip čia pažabojus gamtos stichiją, kad ši būtų naudinga jam

Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

1996 m. Nr. 8–9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Vaga, 1996. – Dailininkas Linas Spurga.

Renata Šerelytė. Briaunotas pasaulis

1996 m. Nr. 7 / Trys psichiatrai pienių lauke. Lietuvių egzodo novelė. – Kaunas: Nemunas, 1995. – 275 p.

Renata Šerelytė. Margas prisiminimų aitvaras

1996 m. Nr. 4 / Jurgis Kunčinas. Baltųjų sūrių naktis: apysaka. – Vilnius: Amžius, 1995. – 207 p.

Renata Šerelytė. Filosofija su kvapu

1996 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis. Taikos balandis. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 147 p.

Renata Šerelytė. Obuolio graužtukas

1995 m. Nr. 7 / Jurga Ivanauskaitė. Agnijos Magija: romanas. – Vilnius: Vaga, 1995 – P. 310.

Alvydas Šlepikas. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas gimė 1966 metais Molėtų rajone, Videniškių kaime. 1984 metais baigė Videniškių vidurinę, vėliau mokėsi Vilniaus 21-ojoje PTM, tarnavo Tarybinė­je armijoje, dirbo „Elfos“ gamykloje tekintoju.